Tag Archives: RSS

Google stagnacija jau prasideda

Aš jau spėjau užmiršti, ką norėjau čia parašyti prieš pusantrų metų, kai pamačiau pirmus fyntus, kuriuos ėmė išdarinėti Google – parašiau pavadinimą, o straipsnis taip ir liko kaboti tuščias, kaip priminimas. Paskui dar kelis kartus norėjau parašyti, bet vis užmiršdavau, ką anksčiau norėjęs buvau, tai taip ir liko kaboti tuščias daiktas, kaip priminimas. Ale šiandien parašysiu, nes atrodo, kad Google Reader uždarymas labai daugelį sunervinęs bus. Ir daugelis užduoda klausimą: kur migruoti?

Daugelis vartotojų pyksta ir nesupranta, kodėl čia Google uždarinėja tokias paslaugas, bet pirma imkim ir įvardinkim pagrindinį, svarbiausią faktą: Google žino, kad vartotojai pyksta. Ir uždarydami, jie puikiai žinojo, kad pyks. Ir jiems giliai monopenisualu*, ką jūs galvojate ir sakote, nes dėjo jie. Jie yra dideli ir jie gali sau leisti daug. Ir po kiek laiko dėl to jiems ateis liūdnos dienos.

Tiesą sakant, aš to Google Reader nenaudoju, todėl man turėtų būti nei šilta, nei šalta, tačiau šitas žingsnis yra didelis, negana to, jis yra labai gerai atitinkantis tą paterną, kurį pastebėjau. Ir tai visai ne kokie nors vartotojų poslinkiai ar koks nors Google senų paslaugų atmirdinėjimas, apie kurį šneka patys Google veikėjai. Ir tai nėra šiaip kažkoksai paprastas taupymas, kaip kažkas norėtų pavaizduoti, nes viskas yra truputį įdomiau.

Google čiulpia

Google dabar jau yra tokia kompanija, kuri daro, ką nori. Ji yra tokia didelė, kad tiesiog dėjo ant visų. Jei nusprendžia - jie ką nors nusiperka. Jei nusprendžia - uždaro. Ir niekur jūs nedingsit. Todėl jiems yra giliai monopenisualu, ką jūs galvojate apie Google Reader uždarymą.

Paternas paprastas: Google uždarinėja viską, kur tik yra galimybių integruoti ką nors su kuo nors. Aišku, išskyrus paties Google produktus.

Jau anksčiau, kai Google paskelbė apie krūvos kitų paslaugų uždarymus, pvz., Google Translate apribojimus, kad jo negalėtų naudoti pašalinės įmonės, čia jau buvo pradžia. Keistas dalykas buvo ir tai, kad Google vis žadėjo, bet taip ir nepadarė jokių priemonių, kad būtų galima automatais kažką parašyti į Google Plus. Paskui dar nutarė uždaryti Shopping Search API. Tai labai suprantama: kai esi vienintelis, galintis naudoti savo API, tai esi vienintelis, galintis kurti integruotus produktus. Todėl būtent pirmieji veiksmai, nuo ko prieš metus ar du viskas prasidėjo – tai ir buvo masiniai Google paslaugų API uždarinėjimai.

Šiaip jau šitai yra senas fokusas – kadaise Microsoft, būdami vieninteliais, kas žino Windows API, tapo vieninteliais, galinčiais kurti darbingas ofiso programas, o konkurentai su visokiais Word Perfect ir panašiais daiktais tiesiog paduso, nepaisant nei mažesnių kainų, nei didesnio funkcionalumo. Tokie metodai išties nėra konkurenciniai: veikiama ne per tai, kad vartotojas gautų daugiau, o tik per tai, kad yra kokios nors sąlygos, kurių neturi konkurentai. Gaunasi panašiai, lyg turėdamas katilinę, visus verstum pirkti bulves, nes kas nepirks – tiems šildymą atjungsi.

Neseniai mane sunervino kitas reikalas: Google labai įdomiai ėmė keisti paveiksliukų paiešką: gal šioji dar ne pas visus pasikeitė, tačiau nauji pokyčiai, kur užvedus ant paveiksliuko, neatsiranda po juo buvę linkai „more sizes“ ir „similar“, o paspaudus paveiksliuką, atsidaro ne paveiksliuko puslapis, o per pusę lango atsiranda kažkokia peržiūra – tai irgi simptomas: vietoje realaus funkcionalumo dabar jau kišami kažkokie dizainerių prikurti išgražinti fufeliai, kuriais naudotis tik nepatogiau. Spėkit, kas turi darytis įmonėje, kad vardan išvaizdos, būtų žalojamas produkto funkcionalumas?

Keista buvo ir to paties Google Plus evoliucija: pradžioje startavęs, kaip puikus, labai prognozuojamas socialinis tinklas, kuriame visada žinai, ką iš kokio rato matysi, dabar šitas daiktas naudoja kažkokius klaikius, dar baisesnius, nei Facebook algoritmus, pagal kuriuos visiškai neprognozuojamai ir labai prastai pats nusprendžia, ką tau rodyti, o ko nerodyti. Rezultatas – stebuklingais būdais tiesiog nepamatai kažkokių postų, kokius norėjai pamatyti. Keista buvo ir su kitkuo: pačioje pradžioje Google Plus buvo galima skaityti per RSS. Kur ir kodėl tokios galimybės dingo – irgi neaišku. Tiksliau, aišku – taigi kur tik RSS, ten ir integravimai. Jiems juk nereikia, kad kažkas Google+ skaitytų per RSS.

Tuo pat metu patys Google savo produktų integraciją daro per visur, kur gali. Youtube integruojama su Google+, Blogger – taip pat. Perdarinėjamas Google Calendar ima elgtis nevaldomai – kokie nors pridūrkai dabar gali prirašinėti jums visokių įvykių, kuriuose dalyvausite. Ir visa ta nelabai sveiko aktyvumo integracija daroma, uždarinėjat senas paslaugas.

Taip, čia yra labai aiškių pokyčių simptomai: kadaise buvusi kompanija, orientuota į vartotojus, Google perėjo į plato fazę, kur vyksta tipiški stagnuoti pradėjusioms korporacijoms būdingi pokyčiai. Pradedami naudoti Total Cost Cutting (TCC) metodai**, produktus ima reguliuoti marketinginiai svaigalai, matantys tik išvaizdą, bet ne vidurius, vykdoma unifikacija ir apjunginėjimas bet kokia kaina, kapojama viskas, kur tik kažkas kitas iš tavo produktų galėtų uždirbti (nes jei kažkas uždirba – tai matyt, kad vagia, ar ne?), statomos užtvaros visokiems konkurentams, o tuo tarpu klientai tiesiog užmirštami.

Google Reader uždarymas yra būtent toks simptomas: šis produktas yra aiškiai integracinis, jo vartotojai pinigus neša neaišku, kaip (išties tai aišku – per paieškos sistemos taiklumo padidinimą, ir labiausiai patyrusių, ekspertinių vartotojų įtaką, bet patiems Google veikėjams tai dzin, nes jie jaučiasi labai dideli), šitas produktas puikiai dirba su visais Google konkurentais, negana to, jis dirba su RSS.

Taip, vienas požymis, kuris bene bendriausias viskam, ką Google naikino per paskutinius metus – RSS palaikymas. Nes RSS leidžia integruoti pačius įvairiausius puslapius, net ir tarpusavy konkuruojančių įmonių. Ir Google būtent tą galimybę integruoti po truputį visur naikina. Dabar, jei norite RSS, turėsite migruoti į Google Blogspot (aka Blogger), kuris jau suintegruotas su Google Plus – nes jei jau skaitote RSS, tai skaitote blogus, o jei jau skaitote blogus, tai turite skaityti tiktai Google blogus. Ai, žinoma, kad taip – Blogger yra vienitnelė platforma, kuri automatais moka postinti į Google Plus.

Visur dabar daroma konsolidacija – visi akauntai apjungiami, viskas metama krūvon. Po truputį vartotojai stumiami link to, kad arba jie turės būti su Google, arba jie turės būti su Google, nes pasirinkimo jie neturi gauti.

Kova ne vardan vartotojo, o prieš konkurentus, vartotojų prievartavimas, TCC, ir taip toliau – tai tipinis stagnuoti ėmusios įmonės simptomas. Panašu, kad jie jau pametė kryptį. „Don’t do evil“ – jau irgi liko praeityje: ši įmonė jau nesidrovi kelti į pirmą vietą savo pačių Google+ įrašų, net jei tie neverti netgi išvis pakliūt į paieškos rezultatus.

Taip, Google vis dar yra visiški internetų valdovai***, bet jei mes gražiai nuspręsime, tai jie nudus greičiau. O dabar belieka paieškoti viskam alternatyvų – Google Reader, Gmail, Google Maps žemėlapiams, o svarbiausia – paieškai. Bet… O kur?

 

 

————-

* Žodį „monopenisualu“ labai gražiai Lietuvoje išplatino ponas Grumlinas. Jei kam nors neaišku, ką jis reiškia, tai išverčiu: tai reiškia „vienabybiška“. Tai yra vertinys iš maskvėnų kalbos į romėnų kalbą, kuris specialiai padarytas taip, kad visokie marginaliniai pseudointeligentai nesuprastų.

** Total Cost Cutting – labai populiarus tarp didesnės patirties neturinčių vadovų metodas – karpyti lėšas visur, kur tik nėra labai akivaizdaus ir tiesioginio uždarbio mechanizmo. Kartais, kai kompanijoje yra chaosas, o švaistymai yra pasiekę klaikius mastus, TCC padeda labai staigiai pagerinti finansinę padėtį ir padidinti įmonės efektyvumą bei fokusaciją. Bet daug dažniau (tur būt, kokiais 9 atvejais iš 10) TCC pats savaime tampa degradacijos priežastimi: nukarpoma ne tai, kas reikia, tad padėtis ima prastėti, o tada jau bandoma dar labiau karpyti viską, kas papuola. Bendru atveju TCC dažniausiai tampa požymiu, kad vadovavimu užsiėmė kažkas, kas nesigaudo pačios įmonės procesuose ir klientų poreikiuose.

*** Tiems naivuoliams, kurie įsivaizduoja, kad Facebook pralenkė Google, verta pasiaiškinti realybę: Google.com stovi pirmoje vietoje pagal lankomumą. Iš top-3 lankomiausių pasaulyje domenų 2 priklauso Google. Iš 25 pasaulyje labiausiai lankomų – Google priklauso 7. Goolge+ socialinis tinklas, kaip sako gandai, jau turi virš pusės milijardo vartotojų ir vis dar auga nesustodamas. Normalesnių Google paieškos konkurentų – iki šiol nėra. Internetinių video paslaugų rinkoje – Google (Youtube) dominuoja visiškai be konkurencijos. Elektroninis paštas – vėlgi Gmail. Žemėlapiai – ir vėl Google. Jie įlindę visur, kur tik įmanoma. Ir dar jie dar lenda į jūsų telefonus (Android) bei kompiuterius (Chrome).

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Rokiškis Rabinovičius ir Google Analytics

Google is watching you

Čia dar viena paskirtis, kam Google naudota tuos savo analytics

Kaip jau prieš kokią savaitėlę rašiau – įsidiegiau sau Google Analytics. Šiaip jau čionais tas Popo.lt duoda irgi kažkokias statistikas, kurių lyg ir pakanka, na o bet tačiau, Google duodamos statistikos yra įdomesnės ir galingesnės. Nors kompanija, reikia pasakyti, šūdina.

Bene prieš savaitę ar dvi Google visai nuprotėjo ir uždarė visokius savo API, esą mat kažkas ten jiems nepatiko su tuo, kaip tuos jų API naudoja spameriai, tai jie tik ėmė ir uždarė ką papuola, įskaitant net ir Google Translate integracijas. Tai dabar man galit paaiškint, kaip galima pasitikėti kompanija, kuri pradžioj duoda kažką, žmonės developina visokius integracinius daiktus, patys augina Google galimybes, o staiga ta kompanija ima ir susigalvoja viską užraukt. Nes turi tam teisę ir dėjo ant visų, kieno dėka viską pasiekė. Anksčiau ta kontora sakydavo „don’t be evil“, o dabar jau jie aiškiai duoda suprasti savo naują motto – „don’t do good“. Todėl juos greitai nukonkuruos kokia nors Blekko paieška (kuri dar iki Lietuvos nedaėjo su indeksavimais, ir kažkas jiems dar tarpais su UTF kartais kažkas, bet tikrai pasitaisys, o įrankis galingas ir su navarotais) ir neliks to Google. Ir viskas. Ir dar koks nors GWEI čionai prisidės ar dar kas nors. Ir viskas – godumas frajerius uždėjo. Tai aiški Google ateitis.

Aš buvau neteisus ir kardinaliai klydau, kai kažkada rašiau, jog Google susiims ir aplenks visokius ten Facebook ir panašius socialinius tinklus. Nei velnio neaplenks. Google kelias – tiesiai paskui Nokia, į bankroto glėbį ir Microsoft nasrus. Tai kompanija, kuri pasmerkta žlugti, nes padėjo ant savo didžiausios stiprybės – savo vartotojų ir bendradarbiaujančių developerių pasitikėjimo. Jie patys nužudė savo galimybes. Tai oluchai, žinote. Čia tiesiog nėra apie ką diskutuot.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pūlinys blogosferoje pratrūko. Blogorama.

Atrodo, kad galų gale pratrūko tas senas pūlinys, kuris ėmė siutint daugelį dar prieš kokius metus, jei ne seniau. Turiu omeny tą suknistą Blogorama.lt puslapį su jos Laurynu Ragelskiu. Šiandien apie reikalą pradėjo Buržujus aka Kleckas (nežinau, kaip teisingiau aną užvadint), išdėstęs visą istoriją nuo A iki Z apie tą RSS agregatorių.

Ką galiu pasakyti aš? Ogi tiktai tai, kad Blogorama.lt, nors jos autorius ir kabina makaronus visiems, esą tai tik jam asmeniškai skirtas agregatorius – tai tiesiog viena iš tų šlykštokų SEO štučkių, skirtų manipuliavimui Google rezultatais. Kadaise, kai pirmąsyk aptikau savo straipsnius tame Blogorama.lt puslapyje (to puslapio dėka vienu metu mano blogo straipsniai išvis buvo dingę iš Google paieškos), pasižiūrėjau, kas į ten linkina ir kaip – krūvos visokių rusiškų internetų, neaiškūs spaminiai puslapiai, etc.. O iš paties Blogorama.lt puslapio ėjo nuorodos (be jokių ten Adsense, kaip Ragelskis aiškina) į kažkokias greitų kreditų bendroves – matėsi, kad padirbėta nemenkai. Matomai, būtent iš to ir buvo kažkoks biznelis – kokiam nors lupikautojų puslapiui Google reitingus pakelt.

Kai vėliau rašiau Blogerio deklaraciją, irgi galvojau apie tą pačią netikrą blogoramą, todėl tenai ir įdėjau vieną, nagrinėjamam atvejui – labiausiai esminį punktą. Tikroji Blogorama, jei kas nežinote, tai fantastiško žmogaus – Džiugo Paršonio projektas, neįtikėtinai smarkiai išjudinęs lietuvišką blogosferą prieš keletą metų, milžiniškas darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Lauryno Ragelskio problema – kad jis tiesiog nesupranta elementaraus dalyko: kiekvienas žmogus yra žmogus, nesvarbu, ar tai blogeris, ar dar kas nors. Ir kaip pats su kitais bendrauji, taip ir susibendrauji. Kleckas sako, kad susirado iš kažkur telefoną ir paskambino Ragelskiui, o pastarasis nesugalvojo nieko kito, kaip tik išplūsti visokiais keiksmais (kiek suprantu – pasiūlymas pasičiulpti buvo vienas iš švelnesnių) ir dar pareiškė, kad žino, kur Kleckas gyvena ir kad jo patykos prie namų.

Kadaise, kai dar buvau žalias internetuose, pats gaudavau panašių grasinimų, pasiūlymų susitikti ir pan.. Deja, nei karto nei vienas grasintojas neišdrįso to padaryti. Vieną tokį buvau reale sutikęs – paklausiau, ar atsimena savo grasinimus. Reakcija buvo verta gailesčio. Bet tai neesmė. Esmė požiūryje. Kai tu laikai kitą žmogų šiukšle, kurią gali tiesiog išnaudoti – neverta tikėtis, kad kažkas draugaus. Labai gerai tą santykį išaiškino Uagadugu: tai lyg ateitų vagis, pavogtų viską, išverstų namus, o paskui tau sakytų, kad čia turi džiaugtis, nes jis įvertino, kad tu gerą skonį turi ir perkiesi gerus daiktus. Tarp kitko, nusikaltėlių tarpe realiai yra nemažai tokių, kurie panašiai ir peza, kai jiems tenka susidurti su savo aukomis teisme.

Palyginime su vagim – gal tik vienas neteisingas dalykas: tekstai visgi nėra daiktai, visa esmė ne jų vertėje, o būtent tame vagies požiūryje. Jei iš tavęs kas paėmė tekstą – dažniausiai nereiškia, kad kažką praradai. Išimtį tesudaro tokie atvejai, kai kas nors iš tavo darbo pasidaro vardą, o pats gauni špygą. Man pačiam visiškai negaila, kad kažkas mano tekstus skelbia kitur – imkit mane ir kopijuokit. Klausimas yra ne turtinėse teisėse, o tiesiog autorystėje ir žmoniškame požiūryje. Norit skelbti mano straipsnius iš blogo už dyką – tai įdėkit ir nuorodą į originalą, ir į mano blogą. Ir nespjaudykit man į veidą paskui. Juk šitai taip paprasta ir natūralu, kad normaliam žmogui kažką kito sunku net ir įsivaizduoti, tiesa?

Man šioje istorijoje užkliūna kitas dalykas: Laurynas Ragelskis su savo pseudoblogorama kažkodėl labai primena anokį Martyną Žilionį. Nei vienas, nei kitas nesupranta, kuo skiriasi vagystė nuo autorystės. Antrasis, prasidėjus šiam antiblogoraminiam triukšmui, ėmė skelbti, kaip čia visi piktinasi dėl vagių, blablabla. Man jie abu tokie panašūs: vienas publikuoja mano straipsnius, kaip esą Blogorama.lt autoriaus, o kitas – skelbdamas, kad gina autorių teises, riboja informacijos plitimą. Ir abu rašinėja kliedesius.

Aš tiesiog vaizduojuosi, kaip kūrinys, lyg obuolys, yra ėdamas iš abiejų pusių – iš vienos pasičepsėdamos, ėda plagiaristinės kirmėlės, o iš kitos – irgi čepsėdamos, visokios autorių teisių agentūros, kol galų gale autoriui telieka graužtukas. Ir savo argumentacijos lygiu jie irgi vienas kitą taip primena. Jei mano atmintis nemeluoja, prieš metus ar du Žilionis mano bloge pakliuvo į pasiųstųjų tarpą, ėmęs komentaruose kliedėti kažkokias visiškas nesąmones. Tarp kitko, tuo metu mano blogas dar buvo LiveJournal sistemoje.

Bendrai žvelgiant, ir autorystės (ne piniginės reikalo pusės, o tiesiog autorystės) šalinimai, kraštutiniu pavidalu pasireiškiantys, kaip plagiarizmas (Blogorama.lt vienu metu buvo priartėjusi prie to), ir menami autorių teisių gynimai, verčiant autorius leidybos kompanijų įkaitais – tai tiesiog dvi intelektualinio parazitavimo formos. Ir natūralu, kad jos dangstomos visokiomis kalbomis apie siaubingus nuostolius nešančius vagis-piratus, kažkokiomis xujpariši lygio naudomis autoriams ar dar kokiomis nors nesąmonėmis.

Bet kuriuos parazitus iš makaronų kabinimo atpažinti lengviausia. Kas paprastai kabina makaronus ir skleidžia demagogijas? Taigi visokie politikai, korupcionieriai, sektantai, lobistai, sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, fengšujų konsultantai, religinės organizacijos, autorių teisių gynėjai, galų gale – šiaip visokie sukčiai ir nusikaltėliai. Būtent tie, kas parazituoja. Bet kurio parazitavimo esmė – tiesiog apgauti parazituojamąjį ir imt naudotis jo resursais.

Jau lyginau kūrinį su obuoliu. Tad vaizdumo dėlei – ir apie autoriaus vietą: jei mano barzdoje atsirastų utėlių, jos viena kitą imtų keikti, tarpusavyje kovoti, nepasidalindamos resursais. Vienos utėlės, pasivadinusios autorių teisių gynėjomis, aiškintų apie kitas, kad šios yra vagys ir piratai, o kitos – pezėtų apie kažkokią informacijos laisvę ir dar kokius nors briedus. Bet kadangi tai mano barzda, išnaikinčiau jas visas kokiu nors dichlofosu. Parazitai yra šlykštūs. Jei ką, tebūnie tai atsaku į Dansu Dansu užduotą klausimą: skirtumas tarp piratavimo ir plagiarizmo – akivaizdus.

Tiek to, sugrįžkim prie mūsų avinų. Problema šiuo atveju yra tiesiog požiūryje – tame, kaip žvelgiame vieni į kitus, kaip vieni kitus vertiname. Galiu kirsti lažybų, kad nei vienas iš antiragelskinėje akcijoje dalyvaujančių blogerių nepagailėtų kam nors savo straipsnių duoti už dyką. Reikalas čia aiškiai principinis: Laurynas Ragelskis tiesiog užveikė savo pasibjaurėjimą keliančiu elgesiu. Taip, jis galų gale aptvarkė tą savo puslapėlį, ėmė dėti atgalines nuorodas, bet taip ir nepataisė požiūrio į save. Kodėl? Akivaizdu, kad vien todėl, kad tyčiojosi iš blogerių.

Ar verta tokiu atveju stebėtis, kad prie antiragelskinės akcijos prisijungė net ir tokia žymi blogosferos figūra, kaip Karolis Pocius,  o Commonsense.lt pažadėjo ragelskoramai galą? Aš galiu duoti palyginimą su PoPo atveju: čia yra transliacija iš to paties Commonsense.lt, ir aš žinau, kad ji padaryta paties GalvaŽmogųPuošia noru. Savo blogų transliacijas čia yra pasidarę ir Grumlinas bei Tomas Čyvas. Nemenkas skirtumas, tiesa?

Taip, apie labiausiai esminį šioje istorijoje Blogerio deklaracijos punktą. Punktą, kuriame kalbama apie elementarias etikos normas: „Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms„.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter