Tag Archives: PoPo

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Muzika įgauna pagreitį

Muzika ir nenormali narkomaniška rupūžė, kuri yra durna ir užnisanti

Aš jums pažadu, kad naujame bloge nebus susižavėjusių cypčiojimų apie visokias Britney Spears ar Justin Bieber, kurį jūs matote nuotraukoje

Turiu jums šiandien džiugią naujieną, kuri turėtų pralinksminti tuos, kas negali pakęsti muzikos mano bloge, bet kartu ir tuos, kas čia ateina dėl muzikos. Todėl paskaitykite įdėmiai, nes tai jus labai pradžiugins. Aš jums tai garantuoju.

Muzikos bus daug daugiau, tačiau jau ne čia, o naujame, kažkaip netyčiukais startavusiame projekte – Blog, troll and Rock’n’Roll, kuris įsikūrė visai šalimais. Ten jau nukeliavo mano muzikinės rašliavos, o taip pat prisijungė ir ponas Leo Lenox, gerbiama Aistė Paulina, kilmingasai MaumazAkivarų ir žymusis Grumlinas. Gal būt, ateityje ir dar kažkas prisijungs. Todėl ir aš apie muziką jau rašysiu tenai, o ne čionai. Todėl tai yra gerai ir tiems, kas mėgsta muziką, ir tiems, kas nemėgsta muzikos.

Projektas gavosi visiškai netyčiukinis. Matomai, kokia nors Google Plus dvasia mus apsėdo, kad tenai bepezėdami tik šast ir padarėm. Taip kad eikit, skaitykit, komentarus rašykit ir muzikos klausykit. Pasižadu, kad tenai aš nebūsiu toks piktas ir netikęs, koks esu čionai. Aš netgi ėmiau rašyti apie nemetalą! Ir ne kad patrolinti, o iš rimtųjų apie gražius dalykus! Ir netgi Maumui jau sukėliau priepolį, nuo kurio anas plumptelėjo, kai parašiau, kad man patinka Moody Blues!

Trumpai tariant, naujienų jums bus, ir bus gerų. Taip kad eikite į naująjį muzikos blogą ir klausykite – ten jau kokia dešimtis naujų įrašų spėjo atsirasti. Ir mes tikrai stengėmės, kad jie būtų apie įdomius ir gerus dalykus. Ir neužmirškit pakomentuoti mūsų pirmų blynų – mes tiesiog bandome užpildyti tą rimtos muzikos nišą (ne pop, ne techno-trance, o būtent rimtos muzikos), kuri beveik nepaliesta lietuviškuose internetuose, tad labai norime sužinoti, kas jums įdomu.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pūlinys blogosferoje pratrūko. Blogorama.

Atrodo, kad galų gale pratrūko tas senas pūlinys, kuris ėmė siutint daugelį dar prieš kokius metus, jei ne seniau. Turiu omeny tą suknistą Blogorama.lt puslapį su jos Laurynu Ragelskiu. Šiandien apie reikalą pradėjo Buržujus aka Kleckas (nežinau, kaip teisingiau aną užvadint), išdėstęs visą istoriją nuo A iki Z apie tą RSS agregatorių.

Ką galiu pasakyti aš? Ogi tiktai tai, kad Blogorama.lt, nors jos autorius ir kabina makaronus visiems, esą tai tik jam asmeniškai skirtas agregatorius – tai tiesiog viena iš tų šlykštokų SEO štučkių, skirtų manipuliavimui Google rezultatais. Kadaise, kai pirmąsyk aptikau savo straipsnius tame Blogorama.lt puslapyje (to puslapio dėka vienu metu mano blogo straipsniai išvis buvo dingę iš Google paieškos), pasižiūrėjau, kas į ten linkina ir kaip – krūvos visokių rusiškų internetų, neaiškūs spaminiai puslapiai, etc.. O iš paties Blogorama.lt puslapio ėjo nuorodos (be jokių ten Adsense, kaip Ragelskis aiškina) į kažkokias greitų kreditų bendroves – matėsi, kad padirbėta nemenkai. Matomai, būtent iš to ir buvo kažkoks biznelis – kokiam nors lupikautojų puslapiui Google reitingus pakelt.

Kai vėliau rašiau Blogerio deklaraciją, irgi galvojau apie tą pačią netikrą blogoramą, todėl tenai ir įdėjau vieną, nagrinėjamam atvejui – labiausiai esminį punktą. Tikroji Blogorama, jei kas nežinote, tai fantastiško žmogaus – Džiugo Paršonio projektas, neįtikėtinai smarkiai išjudinęs lietuvišką blogosferą prieš keletą metų, milžiniškas darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Lauryno Ragelskio problema – kad jis tiesiog nesupranta elementaraus dalyko: kiekvienas žmogus yra žmogus, nesvarbu, ar tai blogeris, ar dar kas nors. Ir kaip pats su kitais bendrauji, taip ir susibendrauji. Kleckas sako, kad susirado iš kažkur telefoną ir paskambino Ragelskiui, o pastarasis nesugalvojo nieko kito, kaip tik išplūsti visokiais keiksmais (kiek suprantu – pasiūlymas pasičiulpti buvo vienas iš švelnesnių) ir dar pareiškė, kad žino, kur Kleckas gyvena ir kad jo patykos prie namų.

Kadaise, kai dar buvau žalias internetuose, pats gaudavau panašių grasinimų, pasiūlymų susitikti ir pan.. Deja, nei karto nei vienas grasintojas neišdrįso to padaryti. Vieną tokį buvau reale sutikęs – paklausiau, ar atsimena savo grasinimus. Reakcija buvo verta gailesčio. Bet tai neesmė. Esmė požiūryje. Kai tu laikai kitą žmogų šiukšle, kurią gali tiesiog išnaudoti – neverta tikėtis, kad kažkas draugaus. Labai gerai tą santykį išaiškino Uagadugu: tai lyg ateitų vagis, pavogtų viską, išverstų namus, o paskui tau sakytų, kad čia turi džiaugtis, nes jis įvertino, kad tu gerą skonį turi ir perkiesi gerus daiktus. Tarp kitko, nusikaltėlių tarpe realiai yra nemažai tokių, kurie panašiai ir peza, kai jiems tenka susidurti su savo aukomis teisme.

Palyginime su vagim – gal tik vienas neteisingas dalykas: tekstai visgi nėra daiktai, visa esmė ne jų vertėje, o būtent tame vagies požiūryje. Jei iš tavęs kas paėmė tekstą – dažniausiai nereiškia, kad kažką praradai. Išimtį tesudaro tokie atvejai, kai kas nors iš tavo darbo pasidaro vardą, o pats gauni špygą. Man pačiam visiškai negaila, kad kažkas mano tekstus skelbia kitur – imkit mane ir kopijuokit. Klausimas yra ne turtinėse teisėse, o tiesiog autorystėje ir žmoniškame požiūryje. Norit skelbti mano straipsnius iš blogo už dyką – tai įdėkit ir nuorodą į originalą, ir į mano blogą. Ir nespjaudykit man į veidą paskui. Juk šitai taip paprasta ir natūralu, kad normaliam žmogui kažką kito sunku net ir įsivaizduoti, tiesa?

Man šioje istorijoje užkliūna kitas dalykas: Laurynas Ragelskis su savo pseudoblogorama kažkodėl labai primena anokį Martyną Žilionį. Nei vienas, nei kitas nesupranta, kuo skiriasi vagystė nuo autorystės. Antrasis, prasidėjus šiam antiblogoraminiam triukšmui, ėmė skelbti, kaip čia visi piktinasi dėl vagių, blablabla. Man jie abu tokie panašūs: vienas publikuoja mano straipsnius, kaip esą Blogorama.lt autoriaus, o kitas – skelbdamas, kad gina autorių teises, riboja informacijos plitimą. Ir abu rašinėja kliedesius.

Aš tiesiog vaizduojuosi, kaip kūrinys, lyg obuolys, yra ėdamas iš abiejų pusių – iš vienos pasičepsėdamos, ėda plagiaristinės kirmėlės, o iš kitos – irgi čepsėdamos, visokios autorių teisių agentūros, kol galų gale autoriui telieka graužtukas. Ir savo argumentacijos lygiu jie irgi vienas kitą taip primena. Jei mano atmintis nemeluoja, prieš metus ar du Žilionis mano bloge pakliuvo į pasiųstųjų tarpą, ėmęs komentaruose kliedėti kažkokias visiškas nesąmones. Tarp kitko, tuo metu mano blogas dar buvo LiveJournal sistemoje.

Bendrai žvelgiant, ir autorystės (ne piniginės reikalo pusės, o tiesiog autorystės) šalinimai, kraštutiniu pavidalu pasireiškiantys, kaip plagiarizmas (Blogorama.lt vienu metu buvo priartėjusi prie to), ir menami autorių teisių gynimai, verčiant autorius leidybos kompanijų įkaitais – tai tiesiog dvi intelektualinio parazitavimo formos. Ir natūralu, kad jos dangstomos visokiomis kalbomis apie siaubingus nuostolius nešančius vagis-piratus, kažkokiomis xujpariši lygio naudomis autoriams ar dar kokiomis nors nesąmonėmis.

Bet kuriuos parazitus iš makaronų kabinimo atpažinti lengviausia. Kas paprastai kabina makaronus ir skleidžia demagogijas? Taigi visokie politikai, korupcionieriai, sektantai, lobistai, sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, fengšujų konsultantai, religinės organizacijos, autorių teisių gynėjai, galų gale – šiaip visokie sukčiai ir nusikaltėliai. Būtent tie, kas parazituoja. Bet kurio parazitavimo esmė – tiesiog apgauti parazituojamąjį ir imt naudotis jo resursais.

Jau lyginau kūrinį su obuoliu. Tad vaizdumo dėlei – ir apie autoriaus vietą: jei mano barzdoje atsirastų utėlių, jos viena kitą imtų keikti, tarpusavyje kovoti, nepasidalindamos resursais. Vienos utėlės, pasivadinusios autorių teisių gynėjomis, aiškintų apie kitas, kad šios yra vagys ir piratai, o kitos – pezėtų apie kažkokią informacijos laisvę ir dar kokius nors briedus. Bet kadangi tai mano barzda, išnaikinčiau jas visas kokiu nors dichlofosu. Parazitai yra šlykštūs. Jei ką, tebūnie tai atsaku į Dansu Dansu užduotą klausimą: skirtumas tarp piratavimo ir plagiarizmo – akivaizdus.

Tiek to, sugrįžkim prie mūsų avinų. Problema šiuo atveju yra tiesiog požiūryje – tame, kaip žvelgiame vieni į kitus, kaip vieni kitus vertiname. Galiu kirsti lažybų, kad nei vienas iš antiragelskinėje akcijoje dalyvaujančių blogerių nepagailėtų kam nors savo straipsnių duoti už dyką. Reikalas čia aiškiai principinis: Laurynas Ragelskis tiesiog užveikė savo pasibjaurėjimą keliančiu elgesiu. Taip, jis galų gale aptvarkė tą savo puslapėlį, ėmė dėti atgalines nuorodas, bet taip ir nepataisė požiūrio į save. Kodėl? Akivaizdu, kad vien todėl, kad tyčiojosi iš blogerių.

Ar verta tokiu atveju stebėtis, kad prie antiragelskinės akcijos prisijungė net ir tokia žymi blogosferos figūra, kaip Karolis Pocius,  o Commonsense.lt pažadėjo ragelskoramai galą? Aš galiu duoti palyginimą su PoPo atveju: čia yra transliacija iš to paties Commonsense.lt, ir aš žinau, kad ji padaryta paties GalvaŽmogųPuošia noru. Savo blogų transliacijas čia yra pasidarę ir Grumlinas bei Tomas Čyvas. Nemenkas skirtumas, tiesa?

Taip, apie labiausiai esminį šioje istorijoje Blogerio deklaracijos punktą. Punktą, kuriame kalbama apie elementarias etikos normas: „Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms„.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Trečią kartą labas, PoPo!

Wordpress yra gerai, tai kaip kokia Škoda 🙂

Atrodo, jau apsipratau truputį su šia nauja platforma. Gal padėjo tai, kad ir šiaip paskutinius metus teko paknaisioti WordPress, o gal tai, kad ir savo blogą turiu alternatyvinį kažkur… Taip ar anaip, viskas buvo kardinaliai paprasčiau, nei galvojau. Naujasis blogas vos kelios dienos, kaip dirba, o jau pora šimtų žmonių per dieną skaito. Gal tai ir mažiau, nei LJ (ten vien pirmame puslapyje per dieną būdavo pora šimtų unikalių, bet tik tą ir galėjau matyt), kita vertus, rašau tai ne dėl kiekybės, tad esminiai žmonės, manau, paskaitys ir čia.

Pirmas, per kelias dienas įsisavintas pojūtis, kurį LJ jau buvau spėjęs užmiršti – tai tasai „the Internet is really worldwide“. Staiga pamačiau kažkokius pingbakus iš kitų blogų į save – LJ to nebūdavo. Dabar žinau, kad mane skaito pvz., Komjaunimas.lt, nes jie savo apžvalgoje paminėjo vieną mano straipsnį ir šiame automatiškai atsirado komentaras. Čia jau kai sakant, WordPress navarotai. Lygiai tas pats gavosi ir man – staiga pamačiau, kad ateina iš Račo blogo kažkas – pasižiūriu, ogi ten mano blogo pingas paliktas: paredagavau kažkokį straipsnį ir užsipingino. Žodžiu, vietoj LJ-sferos dabar pilnavertė blogosfera, jau matau, kad prasideda platesnis bendravimas, nei būdavo tokiame uždarame LJ, kuris lyg sienom nuo pasaulio apsitvėręs.

Beje, čia yra ir kažkoks neaiškus helpdeskas – PoPo pagalbos tarnyba, turi savo blogą, ten pat galima ir paklausti ar paprašyt ko nors – pvz., jei pritrūko plugino, tai padaro. Kaip ir neblogai gaunasi, ypač jei imi lyginti su kitais, kur pagalbos – jokių pėdsakų. Su įrašų migracija iš LiveJournal problemų nekilo – per kelis parefrešinimus susiimportavo ir įrašai, ir komentarai, bugelis tik vienas – LJ tegai, savaime aišku, WP neveikia, atitinkamai, linkai į LJ friendus straipsniuose laukia taisymo. Kita vertus, transliacija į LJ pasirodė besanti išvis minutės darbas – tiesiog elementari. Sunkumai kilo visai kitur, visai kitokie ir, žinoma, durni.

Visų pirma, galų gale supratau, kad mano blogas yra didelis. Pačia bukiausia – kiekybine prasme. Daug straipsnių, daug komentarų. Straipsniai dideli, komentarai neretai irgi dideli. Ir visų per daug, kad susitvarkyčiau per vakarą: straipsnių – virš pusės tūkstančio, komentarų – virš 12 tūkstančių. O čia yra ir visokie ten tegai, ir, ko nebuvo LJ – kategorijos. Apie 2 šimtines straipsnių jau sukategorizavau, bet dar apie 300 liko. Aišku, to daryti nebūtina, galima kaip ir LJ gyvent, bet galimybės visgi yra pagerintos, norisi turėt.

Vėlgi su kiekiais išlindo kita problema – filmukai. Taip taip, suprantu, kad saugumo sumetimais tokie tegai, kaip object ar embed neturi teisės egzistuoti atvirose sistemose. Išties filmukus čia dėti kardinaliai paprasčiau, nei LJ – tereikia nuorodą įmesti, o straipsnyje ji savaime virsta video kontentu. Bet tai praknaisioti per belenkiek savo muzikinių postų ir sukaitalioti teks rankomis. O tai kažkiek užtruks. Kita vertus, ir taip ruošiausi kažką panašaus padaryti, nes analodibiliniai kopyraitų saugotojai labai nemažą dalį tų mano muzikinių postų jau sugadino, Youtube kišdami tą savo suknistą „this video is not available in your country“.

Kita bėda – užsižaidimai su išvaizdomis. Pradžioj buvau pasirinkęs kažkokią labai jau gražią temą, dailinau, dailinau, kažkokius ten pluginus dėjau, o paskui supratau, kad nors labai gražu, bet nepatogu skaityti ir tekstus, ir komentarus – raidelės per didelės, į ekraną mažai telpa. Ypač nepatogu taip skaityti komentarus, kai šių straipsnyje yra virš šimto. Pabandžiau dar kelias temas, vienas gražesnes, kitas patogesnes, visokias. Apsistojau prie kažkokios labai jau asketiškos – pofig ta išvaizda, bile patogu būtų, o jei patogu – tai ir gražu. Nors suprantu, kad kai ką tas kedofiliškai fioletavas mygtukas viršuje, šalia paieškos – moraliai pritvotų 🙂 Gal paskui dar kokią nors susirasiu dar tinkamesnę temą, tagi, išvaizda blogo dar gali keistis ne kartą – jei ką, nenustebkit.

Galų gale, dar iki šiol nelabai suprastas vietinis PoPo.lt socialinis tinklas – ten kažkoks daiktas, primenantis LJ ir Facebook hibridą. Grubiai tariant, matai pas save visokius komentarus, blogų postus, kažką ten friendint gali, kažkokios grupės yra, kažką ten dar daryt galima, bet kol kas, tiesą sakant, net nesigilinau, nežinau, kaip tuo naudotis, kol kas nekišu nosies net, nors ir mačiau ten siautėjantį Užkalnį. Tarp kitko, blogų čia galima turėt keletą, tai dabar galvoju, gal dar kokį susikurt reikia 🙂

Žodžiu, labai viskas nauja ir įdomu. O šiaip tai gan žiaurus reikalas, užsižaidinėjimų ir navarotų krūvos. Jau imu sau užduoti klausimą, kaip aš išvis galėjau tame LJ būt – ten gi elementariai nieko negali padaryti, tik rašyti, komentuoti ir viskas – kai kurių kitų eljošnikų žurnalų išvaizdos iki šiol taip ir nesu matęs, viskas būdavo tik per tą seniai įkyrėjusį LJ žydrą interfeisą. Bet gal tai irgi turi savų privalumų? 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dar kartą, labas, PoPo :-)

Taigi, po visų ilgų užsiknisinėjimų, pagaliau atrodo, kad viskas jau daugmaž tvarkoj. Skirtumas pamentoriavo, nustatydamas, kur man eiti, Andrius Užkalnis padėjo apsispręsti, o Zbygniewas Pivacijus pademonstravo PoPo galią. Taigi, būsiu PoPo, taigi, čia man bus ir vieta. Tikiuosi, nenušiurpinsiu vietinių kitų asmenų, o ir šiaip nenubaisėsiu labiau, nei jau esu nubaisėjęs.

Kas dar? Ogi gal tik smulkmenos. Atrodo, kad dėl saugumo nustatymų WordPress neduoda importinti Youtube filmukų, jie čia dedami visai kitaip, paprasčiau – tiesiog nurodžius filmuko linką, prasidedantį ne įprastu „http“, o „httpv“. Reiks pavaikščioti per senus straipsnius ir pataisinėti.

O kas dar? Ogi nieko. Pažadu, kad siuntinėsiu užknisančius komentatorius ta pačia kryptimi be jokio gailesčio. Kita vertus, pažadu, kad kaip ir anksčiau, toleruosiu savęs paties pasiuntimus ir t.t. Taigi, viskas po senovei 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter