Sovietmetis: darbas ir japoniškas magnetofonas, kaip simbolis

Atsimenate, kaip turtingai atrodė Vakarų šalys, kaip ten visko buvo? Dabar kai kurie spėlioja, kaip čia taip galėjo atrodyti, negi vakarietiška propaganda buvo tokia stipri? O priežastinė realybė – kur kas paprastesnė, ekonominė savo esme. Tai vadinasi laisvos prekybos ribojimai. Iš tų ribojimų ir gaudavosi nežmoniškas gerovės atotrūkis su visokiais keistais paradoksais.

Šis tas apie tai, kodėl Vakarai atrodė tokie neįtikėtinai turtingi

Viena pažįstama moteriškė kokiais 1987 metais išvažiavo į Australiją pas gimines – paatostogauti. Pasiėmė atostogas, dar mėnesį ar du neapmokamų atostogų ir išvažiavo. Tokia galimybė buvo labai reta, primenanti stebuklą, bet Perestrojka jau buvo prasidėjusi, tad jai kažkaip ėmė ir pavyko (beje, tokie išvažiavimai šiais laikais sunkiai suvokiami – giminės iš užsienio turėdavo rašyti raštą su kvietimais, o išvažiuoti norintis turėdavo rinkti visokias rekomendacijas iš darbovietės, partkomo (patikimumo dėlei geriausia būdavo išvis tapti partijos nariu), etc., rašyti pasižadėjimus sugrįžti, paskui gauti specialų užsieniui skirtą pasą ir t.t.). Įsidarbino ta moteris Australijoje tiesiog gatvių šlavėja, o išlaikė ją tuo metu giminės. Grįžusi į Lietuvą, ji už tuos per porą mėnesių valytojaujant uždirbtus pinigus nusipirko kooperatinį vieno kambario butą. Ir dar liko pinigų televizoriui, japoniškam magnetofonui iš valiutinės parduotuvės bei keliems baldams. Jūs tai galit įsivaizduoti?

Bene ryškiausiai matoma, nors ir netiesiogine (t.y., eiliniam žmogui nesuprantama) to turtingųjų Vakarų fenomeno apraiška tapo japoniški magnetofonai. Vakaruose jie nebūdavo brangūs, ypač dar tais laikais, kai dolerio kursas buvo išties aukštas (padorus magelis tekainuodavo kokį 100-200 dolerių), tad kiekvienas, išvažiavęs į užsienio šalį, parsiveždavo japonišką magnetofoną. Tai buvo tiesiog būtina. Tokį magnetofoną galima būdavo brangiai parduoti (netgi pats neįsivaizduoju dabar kainos, bet ~1000 rublių už patį prasčiausią japonišką magą, dar ir naudotą – tai jau tikrai), jis tvarkingai grodavo, negesdavo ir nežiaumodavo juostos (o juostą sovietiniai magai ėsdavo neįtikėtinai), jo garso kokybė būdavo kardinaliai geresnė, galų gale, SSRS neegzistavo dvikasečiai magnetofonai. O visa normalesnė muzika juk būdavo piratinė. Įsivaizduokit – parsiveži magelį, jei pasiseka – dar prasiveži per sieną kokios nors muzikos ir tada užsiimi nelegaliu kasečių bizniu. Tai ne tik prabanga, o ir neįtikėtinai gera investicija. Beje, perrašant muziką, buvo netgi toksai įrašo kokybės standartas – „įrašyta japonišku magnetofonu„.

Kaip čia paaiškinus šito daikto prabangą ir solidumą? Dabartiniai prabangos fufeliai, gaminami "Bang & Olufsen", nei lygintis negali tuo įspūdžiu, kurį sukeldavo japoniška aparatūra. Įsivaizduokite, kad bute turite auksinį brangakmeniais papuoštą fontaną, kuris dar ir groja, dainuoja ir visaip mirksi - maždaug tokio lygio tai daiktas.

Visi žinojo vieną faktą: Vakaruose už duodamus išsikeisti pinigus magnetofoną galėdavo nusipirkti bet kas, tiesiog kiekvienas. Ir netgi Vnešposyltorgo parduotuvėje magnetofonų kainos būdavo labai įperkamos – būdavo ir Sharp, ir JVC, ir Sony, ir National (kažkodėl dabar šitos firmos produkcija vadinasi Panasonic). Tos kainos atrodydavo įperkamos skaičiais, žinoma, o ne realiomis žmogiškomis galimybėmis. Puikios japoniškos magnetolos oficiali kaina buvo mažesnė už šūdiniausio sovietinio magelio. Oficialiais pinigais, tais, kurie atitinka vakarietiškus. O neoficialiais skaičiuojant – tai buvo neįtikėtina prabanga, kurią įpirkti galėdavo tiktai labai turtingi žmonės.

Gal atsimenate tą Anties dainą – „duokite darbo, noriu panasoniko ir šarpo„? Dabar ji atrodytų visai nesuvokiama, o tais laikais jos teksto prasmė buvo elementari: duokite darbo, kuris būtų stebuklingai pelningas, kur dirbti nereiktų, o pieno upės su kisieliaus krantais plauktų, nes visi žino, kad tokio darbo būna. „Duokite darbo, noriu namo ir vilos“ – maždaug taip dabar galėtume dainuoti, jei netoli būtų kokia nors šalis, kur nuvykę kelioms dienoms padirbėti, uždirbtume pinigų tiek, kad nusipirktume tą vilą ir namą. Tiesiog visi suprato, kad darbas čia ir darbas kažkur TEN – apmokamas tiek skirtingai, kad tai kaip stebuklas.

Būtent tas atlyginimų skirtumo fenomenas ir tapo eilinio lietuvio sąmonėje visišku, absoliučiu įrodymu, kad Vakaruose žmonės yra laimingi bei turtingi. Jei valytoja gali uždirbti tiek, tai kaip gerai jie gyvena, tiesa?

Realiai tai ne visai tiesa. Mūsų pensininkai kartais važiuoja gyvent į Baltarusiją – ten viskas porą kartų pigiau, tad iš lietuviškos pensijos galima visai neblogai prasimaitinti. O jei kas nors iš mūsų nuvažiuotų į Zimbabvę, kur vidutinis mėnesio atlyginimas berods 4-5 doleriai, tai pasijustų milijonieriumi. Įsivaizduokit, jei tie 4-5 doleriai yra vidutinis atlyginimas, o žmonės kažkaip tenai juk išgyvena. Išgyvena gal panašiai, kaip Lietuvoje išgyventų, gaudami kokius 1000 litų. T.y., kokius 400 dolerių – šimtą kartų daugiau.

O dabar įsivaizduokim, kad mes galime nuvykti į šalį, kur mėnesį pradirbę, gautume 100000 (šimtą tūkstančių) litų. Vat čia ir būtų toksai fenomenas – porą mėnesių padirbai ir nusipirkai butą.

Beje, kokie nors kiniečiai į Lietuvą taip dabar ir važiuoja – kaip į didžiulių uždarbių šalį. Jei kas nors leistų, tai ir negrai iš Zimbabvės važiuotų Lietuvon dirbti, džiaugdamiesi stebuklingai neįtikėtinomis algomis (pvz., 100 litų per mėnesį). Taip pat, kaip lietuviai pačioje sovietmečio pabaigoje, vos atsiradus galimybei, važiuodavo dirbti į stebuklingas Vakarų šalis.

Tokie atlyginimų ir kainų skirtumai atsiranda tik dėl vienos priežasties – prekybos ir judėjimo ribojimų. Zimbabvė, kaip ir Sovietų Sąjunga – labai uždara šalis, atsiliekanti nuo likusio pasaulio dešimtis metų. Na, jei būtume korektiškais, tai net ir nuo Sovietų Sąjungos Zimbabvė visad buvo smarkiai atsilikusi (taip, buvo periodas, kai smarkiai lenkė, bet tai visai kiti, legendinės Rodezijos, o ne Zimbabvės laikai). Taip ar anaip, pabandę paanalizuoti tokį sovietinį užsieninių uždarbių fenomeną, gauname daug peno ekonominiams ir kultūriniams pafilosofavimams.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

12 thoughts on “Sovietmetis: darbas ir japoniškas magnetofonas, kaip simbolis

  1. skirtumas

    Pas mano tetėną Jonavoje buvo tokia magė. Atrodė kaip stebuklas. O tetėnas tai krūtas -- lakstė visur kaip prisuktas, žiauriai verslus ir suktas 🙂

    Tiesa mirė jis nuo vėžio, kurį tikėtina kažkur gavo nuo radiacijos Sibiruose kur tai netoli nuo bandymų poligonų, nes jis ten kažkokį biznelį suko…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, japoniškos elektronikos kvapas buvo visiškai kitas, nei sovietinės. Gal kokius kitus fliusus naudojo (čia, beje, buvo viena iš priežasčių, dėl ko rusiška technika žiauriai gesdavo -- su rūgštiniais lituodavo, nepaisydami jokių draudimų), o gal plastmasės buvo kitokios. Nežinau net.

      Reply
  2. 7sandcastles

    a jomajoo..kiek prisiminimu ishkilo susijusiu su Hitachi Radio Cassette Player pirkimu 1987 metais…kai man buvo 9m. broliui 14m ir kuris pradirbes tevu siltnanmiuose 2 metus(privatus gvazdiku auginimas:) uzh sutaupytus 1200 Rub. „gavo“ raudona/blizganti/superneralu Hitachi 2 kaseciu „maga“ : ) -- pats „gavimo“ procesas kazhkuo neitiketinas -- per kazhka kas pazysta kazhka kas pazysta kazhka kas ka tik gryzo ish vakaru ir parsiveze 2 vnt. neitiketinai kosminius 2 kaseciu „magus“ 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, tas buvo -- iš pažįstamo pažįstamo pažįstamo pažįstamo pažįstamo būdavo perkama. Gandais kažkaip kažkokiais klientas su pirkėju susieidavo. Keistas procesas. Dabar kažką panašaus sunku įsivaizduoti.

      Reply
  3. kaimietis

    89 metai, philips parveztas is jugoslavijos, pirko is ‘n-tojo’ pazistamo. Be dvieju kaseciu – radijas su skaitmeniniu radijo tuneriu. Nesiojamas ir nedidelis. Isivaizduojat? Vis dar groja.

    Beje po keliu metu labai nusivyliau, nes rusiska berods vilma su stipriaku ir s90 gorjo geriau 😀

    Reply
  4. Pingback: Lietuviai tuntais emigruoja į Baltarusiją « Rokiškis

  5. R.

    Aham babune 1989,per stebukla,ismove i JAV pas gimines.Parveze vidiaka ir aisku pardave.Tai vidiakas visas keliones islaidas atpirko ir dar liko 🙂

    Reply
  6. Pingback: Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto « Rokiškis

  7. sanganas

    Su Anties daina kažką supainiojai. Daina „Bdarbiai“ sukurta nepriklausomybės laikais.

    Reply
  8. Tarp napriklausomybės ir ES

    Palėpėje radau sovietinių laikų garantinį taloną. Keista, vienoj pusėj buvo ir lietuviškai užrašyta. Garantinis talonų -- virtuvinių svarstyklių, „tikslių“ neva. Sudomino charakteristikos -- skalės vertė 20 gramų, maksimalus svoris 2 kg, minimalus -- 0.1 kg.

    Prieš keletą metų pirkau pakabinamas kinietiškas elektronines svarstykles, kurių skalės vertė 20 gramų, minimalus svoris 20 gramų, o maksimalus svoris net 40 KG. Ant pakuuotės buvo sužymėti ir kitos galimos svarstyklių kombinacijos -- 5 gramai -- 10 kg, 10 gramų -- 20 kg, na ir maniškės 20 gramų -- 40 kg. Tikriausiai šios svarstyklės, jei sovietmečiu nebuvo kažko panašaus, apart kabinamus svarelius, būtų po blatu.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *