Rokiškis Rabinovičius

Ponai ir ponios, jei patys straipsnių nerašote, tai gal ir neskaitykite šio straipsnio apie semiotiką. Nes šitas straipsnis skirtas tik blogeriams ir žurnalistams. O ir tai ne visiems, o tik tiems, kas rašo protingomis temomis ir kažką nagrinėja bei analizuoja, o ir išvadas pateikia. Niekas kitas nesugebės čia nieko suprasti, o jei ir sugebės, tai bus neįdomu.

Trumpai tariant, reikalas paprastas: galima parašyti straipsnį apie ką nori, bet klausimas, ar kas nors supras. Ir klausimas, kuris dar didesnis – ar pats save suprasi ir nenusišnekėsi. O toksai variantas irgi daugeliui pasitaiko, o paskui tenka skųstis, kad kažkodėl visi durniumi vadina.

Tai aš jums čia išaiškinsiu, ką daryti, kad ir kiti lengviau suprastų, ir kad durniumi (ar durne) kas nors nevadintų. Žodžiu, kaip bent jau dalinai savo pačių nusišnekėjimus atpažinti ir išfiltruoti. Jei visai jau paprastai – tai duosiu kai ką iš pačių sunkiausių ir labiausiai esminių semiotikos pagrindų.

Visa paslaptis – tai toksai Algirdo Juliaus Greimo sugalvotas semiotinis kvadratas. Taip ir vadinasi jisai – Greimo kvadratas. Beje, tiems, kas vadyba domisi – vienas iš specializuotų Greimo kvadrato atvejų (su iš anksto apibrėžta kontekstų pora – taktiniu ir strateginiu lygmenimis) yra ne kas kita, o ToC dilema. Bet čia šiaip, tarp kitko.

Greimo kvadratas yra tiesiog kvadratas, kuriame viskas padalinta į dvi priešybes ir du kontekstus. Čia ir verta išsyk prisiminti, kad kadaise senovėje visokie alchemikai-hermeneutikai viską dalino maždaug taip:

Sausumas	Ugnis	Šiltumas
Žemė		Oras
Šaltumas	Vanduo	Drėgnumas

Kaip matome, ar lentelės priešingus stulpelius lyginsim, ar priešingas eilutes, ar skersai žiūrėsim, ar įstrižai, vis gausis priešingybės. Sausumas priešingas drėgnumui, šiltumas priešingas šaltumui ir taip toliau. O žemė iš sausumo ir šaltumo, o oras iš šiltumo ir drėgnumo, o vanduo iš drėgnumo ir šaltumo, o ugnis iš sausumo ir šiltumo, tai vat ir pabandykite su tuo pasiginčyti.

Visas šitas maginis hermeneutinis dalykas buvo toksai vidujai tobulas, kad senovės chemikai juo rėmėsi, visas chemines reakcijas aprašinėdami. Tiksliau, chemijos dar tais laikais nebuvo, alchemija tiktai. O, taip, proto-semiotinė žodžių alchemija.

Paskui alchemija išnyko, hermeneutika irgi, tačiau atsirado visokie struktūralistai ir kiti modernūs lingvistai, kurie pastebėjo, kad be priešybių tekste nesigauna parašyti nieko prasmingo. O dar paskui išlindo ir toksai matematikas George Boole, kuris sugalvojo, kad pakanka dviejų priešybių (tiesos ir melo) ir kelių veiksmų, norint visą matematiką aprašyti. Na, bet čia mes nukrypom.

Trumpai tariant, XXa. viduryje iš kažkur išdygo toksai nuostabus lietuvių prancūzas Algirdas Julius Greimas, kuris ėmė ir apibendrino: viskas turi savo priešybes, bet priešybės turi savo atspindžius kituose kontekstuose (implikacijas). Tačiau atspindžiai yra nesuderinami su priešybėmis to, ką jie atspindi, o ir patys tarpusavyje yra priešingi tiek, kiek ir tai, ką jie atspindi. Na, žodžiu, ta pati hermeneutika, tik kardinaliau. Paprastas kvadratas, primenantis tą pačią hermeneutiką (o ir Aristotelio, ir Boole darbus) gali būti taip atvaizduotas:

Kaip matome, šaltis yra priešingas šilumai, o jau kadangi peršalimas iš šalčio, o perkaitimas iš karščio, tai šieji irgi tampa priešingi vienas kitam. Ir jau akivaizdu, kad peršalimas su karščiu nesuderinamas, kaip ir perkaitimas nesuderinamas su šalčiu.

Taip galima sudėlioti bet kuriuos esminius straipsnio (ar, pvz., kokios nors disertacijos) teiginius. Ir jei tik susidėlioja – tai viskas tvarkoje, nes loginė struktūra (būtent prasminė, santykius tarp ženklų nusakanti) bus teisinga. Tokiu atveju teliks patikrinti faktinę kvadrato kampų atitiktį realybei ir jei ji bus – tai viskas tvarkoje ir nenuneigiamai teisinga.

Kalbant buitiškai, teisingai sudėlioję dalykus, turėsime diskursą, kur žiemą norint šiltai vaikščioti, reikia kad kojinės būtų sausos, o norint pradžiūti, reiks šilumos. Gi nuo šalčio visur bus privarvėjusios balos ir drėgmė skverbsis per kaulus ir šaldys. Štai ir visa hermeneutinė magija. Norit paprieštarauti? Pabandykit.

Žodžiu, jei rašote tekstą, kas bus jame priešybės? Ir kokie bus du kontekstai (ar ženklų veikimo laukai), kuriuos tekste turėsite? Ir kaip parodysite, kad įstrižai yra nesuderinamumai?

Jei savo tekstu parodysite ir visą kvadratą su sąsajomis ir prieštaravimais, ir nesuderinamumą per įstrižaines, ir visi galai susieis – tai reikš, kad nenusišnekėjote, viskas parašyta teisingai. Ir skaitytojai, kurie turi smegenų (dalis jų smegenų neturi, tai jiems nors kuolą ant galvos tašyk, bet jie ir nesvarbūs, o ir skaityti jie dažnai neskaito, o tik šiaip rašo kliedesius į komentarus), supras ką norėjote pasakyti.

ToC (apribojimų teorijoje, theory of constraints) būna nagrinėjamas specifinis Greimo kvadrato atvejis (ir paišomas, paverstas ant šono): daroma prielaida, kad dažnai žmonės nesupranta, jog du lyg ir suderinami strateginio lygio tikslai reikalauja tarpusavyje priešingų taktinių realizacijų. Parodžius, kad strateginį kontekstą pakeitus realizaciniu kontekstu gaunasi reikalavimų konfliktas, pademonstruojama, jog strateginiame lygmenyje irgi yra klaida (nepastebėtos priešybės). Maždaug taip:

ToC ne veltui naudoja tokius analizės įrankius. Ir ne veltui Tartu mokyklos semiotikė Jelena Fedurko kažkada tapo viena iš ryškiausių ToC žvaigždžių – būtent jos dėka ši vadybos metodologija jau sugebėjo išaugti iki rimtų analitinių abstrakcijų, nes ji visus tuos įrankius, įskaitant ir dilemas, davedė* iki realaus proto.

Taigi, kai rašote tekstą, užduokite sau kelis klausimus, bent jau paviršutiniškai:

• Ar yra du skirtingi kontekstai arba dvi skirtingos sritys?
• Ar tieji du kontekstai/sritys susisieja tarpusavyje?
• Ar jūsų tekste yra dvi priešingybės vienam kontekstui?
• Kas yra atitikmenys tiems dviems dalykams kitam kontekstui?
• Ar pasimato, kad tie atitikmenys išties yra teisingi atitikmenys?
• Ar pasimato, kad tos dvi priešingybės yra priešingos?
• Ar pasimato, kad kitame kontekste tų priešingybių atitikmenys irgi yra priešingi?
• Ar pasimato, kad vieno konteksto atitikmenys nesuderinami su kito konteksto priešingybėmis?

Ne visada būtina, kad visi šie klausimai būtų atsakomi tekste tiesiogiai. Ir net ne visada būtų, kad visi kvadrato kampai būtų įvardinami (dažnai galima pasikliauti skaitytoju, kad jis pagal nutylėjimą kelis kampus jau ir taip žinos). Tačiau būtina, kad skaitytojui, kuris perskaitys, iš teksto pasidarytų aišku, kokie tų klausimų atsakymai. Nes jei nepasidarys aišku, tai ir jūsų minties jis greičiausiai liks nesupratęs.

O vat jei jums Greimo kvadrato (t.y., atsakymų į tuos klausimus) iš savo teksto niekaip nesigauna išspausti, nei per vieną galą, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai ir kažkodėl kažkas kas atrodė priešingybėmis, visai nėra priešingybės arba atsiranda kažkokie suderinamumai ten, kur jų negali būti – štai tada jau pagalvokite, ar tikrai viskas tvarkoje? Gal kažkur kažkas ne taip, kaip turėtų būti?

Taip, ponai ir ponios. Aš suprantu, kad čia daugeliui kaip aukštoji matematika ir visokie makaronai. Bet išties tai kalba yra labai, tieiosg nepaprastai matematiškas dalykas. Ir arba yra tekste logika, arba jos nėra. Ir tegul ir neįdomu, bet apie priešybes, skirtingus kontekstualumus bei įstrižainius nesuderinamumus pagalvoti reikia.

 

——-

* Ponai kalbainiai, jūs žinote, kur jums eiti su savo pasipiktinimais apie priešdėlį „da-„. Labai paprastai, Greimo kvadratas: kalbainystė vs logika viršuje, o kliedesiai vs sveikas protas apačioje. Taigi, kalbainystė su sveiku protu nesuderinama, kaip ir logika nesuderinama su kliedesiais. Kitas gi kvadratas sako, kad mano blogas vertikaliai atitinka sveiką protą, o už kliedesius vertikaliai eina banai (mano blogo skaitymo priešingybė). Atitinkamai, nei tolerancijos, nei vietos kalbainiškiems kliedesiams mano bloge nėra. Ir nėra čia ką aiškintis. Čia tiesiog du elementarūs Greimo kvadratai.