Revekka Plastinina-Kedrova-Maizel
Apie tai, kaip elgdavosi moterys-tardytojos iš NKVD/GPU/ČK – duomenų mažoka, jie labai nerišlūs (tad ir šioji herojė teaprašyta bus tiktai kratiniu nesusijusių bendrakonteksčių sakinių). Visgi po Perestroikos ėmė lįsti faktai apie senąją tardytojų gvardiją, kurią Stalinas, padedamas pirma Genricho Jagodos*, o paskui – ir Nikolajaus Ježovo**, o dar paskui – Lavrentijaus Berijos***, beveik visą išnaikino. Išnaikino tiesiog tam, kad paslėptų komunistų atėjimo valdžion detales. O paskui dar praėjo dešimtys metų nutylėjimų – tad ir nuotraukų, ir istorijų išliko nedaug.
Tiesa, nors daugumą didžiausių išgamų patys NKVD veikėjai iššaudė, į NKVD bei KGB ateidavo vis nauji ir nauji sadistai. Pasakojimų apie tai, kaip NKVD tardytojos taikydavo labai specifinius kankinimus, išlikę net ir iš kai kurių Lietuvos partizanų, t.y., iš laiko, kai pirmoji saugumiečių karta buvo praktiškai išnykusi. Tuo tarpu kai pabandai pakapstyti apie moteris saugumietes iš 1918-1920 periodo, paaiškėja, kad jos buvo labai panašios į jau aprašytą Ilzę Koch. Panašu, kad tai tiesiog kaip kokia liga – represinės struktūros traukia bet kokius atmatas, nepriklausomai nuo lyties, kilmės ir tautybės.
Tiktai dėka to, kad Archangelską 1918-1919 metais užėmė Antantė, išliko kiek daugiau faktinių duomenų apie tokią Revekką Maizel-Plastininą-Kedrovą. Užėmus Archangelską, buvo pradėti tyrimai, kurių metu nustatyta, kad ji pati savo rankomis sušaudė mažiausiai 87 baltagvardiečių karininkus, 33 civilius bei kartu su savo naujuoju draugu Michailu Kedrovu suvarė į baržą ir paskandino 500 pabėgėlių bei generolo Milerio karių.
Tai, iš esmės, vienintelė informacija apie šia bobą, kurią galima laikyti patikima ir patikrinama. Apie visą kitą – yra oficialios, organų palaikytos versijos ir neoficialios, išlindusios per kalinių pasakojimus, o dar ir pripainiotos tiek, kad kartais sunku nustatyti, kokie įvykiai buvo pirmiau, o kokie paskiau – kuo labiau ieškai, tuo didesnis gaunasi kratinys.
Oficiali biografijos versija – kad ši mūsų tiriamoji su savo naujuoju vyru Kedrovu kažkuriuo metu persikėlė į Maskvą, kur mirė 1946 nuo neaišku, ko, iki tol dirbusi neaišku kur ir neaišku kuo. Pats Michailas Kedrovas buvo sušaudytas per valymus. Pirmojo Revekkos vyro Nikandro Plastinino peripetijos neaiškios – žinoma, kad jis buvo vienas iš tų, kas organizavo Leninui laikraščių spausdinimą Paryžiuje ir Ženevoje prieš Spalio perversmą, o 1938 mirė Irkutsko lageryje. Neoficiali, per kalinius išlindusi informacija apie šią moterį ir jos šeimą – visgi įdomesnė ir, atrodo, kad ir tikroviškesnė.
Iš Gardino kilusi Revekka Maizel ištekėjo už anokio Nikandro Plastinino dar prieš revoliuciją, su juo gyveno emigracijoje, tačiau po 1917 Vasario revoliucijos grįžo į Rusiją (sako, kad ir pati Revekka, ir Vladimiras Uljanovas-Leninas, ir Nikandras Plastininas į Rusiją atvyko tame pačiame plombuotame vagone). Savo emigracinį vyrą Revekka greitai metė, o pati susidėjo su bolševizman persimetusiu rusų dvarininku Michailu Kedrovu. Ponios Revekkos ir to paties Nikandro sprendimu, beje, buvo sušaudytas Nikandro sesers vyras Jakovas Levanidovas – dar 1917. Tačiau pačiam Nikandrui jau 1920 teko bėgti nuo savo buvusios žmonos, nes šioji susigalvojo nudėt likusius jo giminaičius – už tai, kad nepalaikė revoliucinės kovos ir neigiamai pažvelgė į šeimos nario sušaudymą (gandas sako, kad išsigelbėti spėjo vienas Nikandro brolis ir jo sesuo, kurie per Antantės išsilaipinimą 1918-1919 pabėgo nuo bolševikų). Teroras prieš visus Plastininus, savo ruožtu, grėsė sušaudymu ir pačiam Nikandrui, tad šis beveilijo nusiplaut į Rusijos pietinę dalį.
1918 metais Revekka Kedrova tapo Archangelsko gubernijos ispolkomo sekretore (t.y., viena iš vadovų – sekretorius kompartijoje reiškė visai kitą postą, nei sekretutkė), kur nuteisinėjo visus, kas jai nepatiko. Dar aktyviau nuteisinėjo visus naujasis Revekkos vyras – Michailas Kedrovas. Beje, naujasis Revekkos vyras labai propagavo Marato**** idėjas – būtent šių skleisti jis ir atvažiavo į Archangelską. Po gan ilgai trukusių skerdynių Revekka buvo išmesta iš to ispolkomo, tuo pagrindu, kad jau stogas nuvažiavo – tas ir buvo įvardinta ispalkomo nutarime („Товарищ Пластинина – человек больной, нервный„).
Štai tada ji pagarsėjo savo ir Michailo Kedrovo žygiu į garsųjį Solovkų vienuolyną. Tenai nuvykę, jie Marato pavyzdžiu paskandino visus vienuolius jūroje, o pačiame vienuolyne įsteigė pirmą sovietinę koloniją, skirtą kalinių perauklėjimui. Perauklėjimas būdavo labai paprastas – koks nors kalinys kuo nors nepatiko – kulka į kaktą. Būtent šitaip nuo tos Revekkos bei jos vyro Kedrovo prasidėjo garsusis Archipelag GULAG, apie kurį ir Solženicinas rašė.
Šis reikalas vertas nemenko dėmesio – GULAG (Glavnoje Upravlenije LAGeriami) sistemos ideologas buvo didysis sovietinis pedagogas, žymusis OGPU/NKVD veikėjas Antonas Makarenka, apie kurį angliška Vikipedija sako: „promoted democratic ideas and principles in educational theory and practice„*****. Grubiai imant, pagal Makarenko pedagogiką visi auklėjamieji buvo dviejų rūšių: perauklėjami – tie, kurie turi būti siunčiami į kolonijas****** ir neperauklėjami (klasiškai svetimi elementai). Tai tie, kurie neperauklėjami, tai jau aišku, ką su jais daryti. Tai vat tas Solovkų vienuolynas ir tapo pavyzdiniu, pagal Makarenkos pedagogiką organizuotu suaugusiųjų perauklėjimo punktu.
Tuos, kurie būdavo atrenkami, kaip sunkiai persiauklėjantys (atranka būdavo pagal tai, kad šiaip kažkas tai pačiai Madam Kedrovai nepatiko), ta pati Revekka Kedrova su parankinių būriu veždavo į to paties Michailo Kedrovo įsteigtą lagerį Cholmogoruose, kur sušaudydavo. Šiame lageryje turėjo būti laikomi suimtieji, tačiau pradžioje realaus lagerio ten nebuvo išvis – tiktai spygliuotomis tvoromis aptverta aikštė miestelio centre. Kadangi ta aikštė vis būdavo perpildyta, tai suimtuosius iš jos vis vesdavo į vieną iš aplink esančių miškelių, kur sušaudydavo. – per keletą metų sušaudė apie 10 tūkstančių žmonių, kol, 1922 sovietinė valdžia nusprendė tą lagerį perkelti į Solovkus. Pastaruosiuose irgi kartais šaudydavo netinkamus žmones, nors gal dar dažniau juos tiesiog sušaldydavo į ledą.
Tarp kitko, gandai sako, kad būtent toji Revekka išrado ir originalius kankinimus uodais – žmogus būdavo išrengiamas plikas ir paliekamas kelioms dienoms pririštas lauke. Kai kurie būdavo užkandžiojami uodų taip, kad net ir numirdavo – uodų plėšrumas bei kiekiai ten būdavo neįtikėtini. Žiemą būdavo taikomi kitokie kankinimai – pavyzdžiui, laistyti žmogų lediniu vandeniu lauke, kol suledės į gabalą. O dar Revekka kaliniams nuolat kartodavo pasakojimus apie tai, kaip baltagvardiečiai ją žadėjo pririšti prie kumelės uodegos ir paleisti per laukus, kad kauleliai išsibarstytų.
Baigėsi tuo, kad jau prie Lavrentijaus Berijos į Solovkus atėjo nauji vadovai, kurie nutarė, jog ta Revekka Kedrova pernelyg pamišusi net kaip budelė, tad šią ėmė ir įkišo į to paties Solovkų kalėjimo moterų psichiatrinį skyrių. Šiame, beje, buvo laikomos žmogėdros, kurių nemažai atsirado Ukrainoje Hlodomoro metu. Daugeliui tokių moterų tiesiog pasimaišydavo protas, tad nors didžiausią dalį jų sušaudė toje pat Ukrainoje, dalis kitų, neišsyk identifikuotų, pakliuvo į Solovkus. Tai vat, vos kelias dienas tame skyriuje jai teprabuvus, kažkas iš kitų prižiūrėtojų paliko pačios Revekkos Kedrovos vienutės duris atrakintas, kaip ir kelias tų žmogėdrų kameras. Moterys, komunistų dėka tapusios žmogėdromis, bent kažkuo atsikeršijo už savo likimą – pasmaugė Madam Reveką savo rankomis. Kaltų niekas nerado – matomai, čia tiesiog gavosi istorija, panaši, kaip ir Ilzės Koch atveju – veikėja peržengė ribą, po kurios netgi savo sėbrams pasidarė pernelyg šlykšti.
Tiesą sakant, Madam Kedrova buvo niekuo neypatinga bolševikinė budelė – viena iš tų, kas žmones žudė ir kankino tiesiog dėl pasitenkinimo. Panašių į ją buvo šimtai, tik kad apie daugumą neišliko netgi tokių duomenų, kaip pavardės. Revekka Plastinina-Kedrova-Maizel – viena iš nedaugelio tų, apie ką liko informacijos. Beje, kai kurie sako, kad jos mirtis nuo žmogėdrų rankų – tai tik graži Solovkuose sugalvota pasaka, o išties ponios Revekkos Kedrovos palaikai yra įmūryti garbingoje vietoje Kremliaus sienoje.
O jos vyras, Michailas Kedrovas? O jos vyras, toks pat atmata, kaip ir Revekka, 1920 būriui čekistų įsakė šaudyti į būrelį mokyklon einančių vaikų, tad po šių skerdynių paties Vladimiro Uljanov0-Lenino nurodymu buvo uždarytas durnynan, kur neilgai teprabuvęs, išėjo laisvėn ir nuo 1924 vėl ėmė dirbti kompartijai – kuravo sportą, dirbo prokuroru, vėliau ir teisėju. 1939 buvo suimtas, o 1941 buvo nubaustas mirties bausme ir sušaudytas, vykdant senų NKVD kadrų valymą. O prie Chruščiovo buvo reabilituotas po mirties. Kaip esą nekalta stalinizmo auka.
———–
* Genrichas Jagoda, kai buvo suimtas, labai nustebino netgi tuos, kas buvo girdėjęs apie jo polinkius. Pas jį atrado visą komplektą guminių pimpalų, įskaitant ir pritaikytų tam, kad moteris galėtų pasiversti į vyrą, kuris tą Jagodą ir tratintų (nors kai kurie gandai dar pasakojo, kad šiam labiausiai patikdavo būti tratinamam šuns), visokios pornografijos, įskaitant ir kino juostų (tas turėjo savo paties kino peržiūros salikę), geras kokaino ir heroino atsargas, krūvos visokių sado-mazo įrankių ir t.t..
** Nikolajus Ježovas, beje, kalbėjęs laisvai lietuviškai, buvo šiaip homoseksualas ir aiškus nekrosadistas. Gal ir ne narkomanas net, skirtingai nuo Jagodos. Nors faktas, kad nevisprotis – tardymuose itin sužvėrėdavo, kankindavo savo aukas, kraštutinį potraukį jausdamas tvirto sudėjimo vyrams, kuriuos tiesiog luošindavo. Kai kurių gandų teigimu, bežalodamas suimtuosius, ir pasitenkindavo. Kai buvo suimtas per valymus 1939, tarp kaltinimų buvo ne tik homoseksualizmas, bet ir tūkstančiai falsifikuotų bylų prieš kompartijos darbuotojus. Dar vienas gandas (kiek panašokas į mitą) sako, kad kai turėjo būti vykdoma Ježovo mirties bausmė, į mirties kambarėlį jį vedė šio veiklą gyvai matę sargybiniai – šie negyvai uždaužė jį buožėmis dar koridoriuje, nors sušaudyti Ježovą turėjo kitas budelis.
*** Lavrentijus Berija itin garsėjo savo potraukiu jaunoms mergaitėms. Važinėdavosi savo ZIM mašina ir tiesiog gatvėje gaudydavo. Kai kurios iš taip pagautų visam laikui dingdavo be žinios – ponas su apvaliais akiniais pramogaudavo, matyt, gan specifiškai. Kai esi saugumo vadas, gali sau leisti labai daug, tiesa?
**** Prancūzų revoliucionierius, jakobinų vadeiva Jean Paul Marat (pačių jakobinų vadintas „Liaudies draugu“, plg. su kad ir Šiaurės Korėjos ar Kinijos vadų titulais) buvo velniškai populiarus daugelio bolševikų tarpe. Tais laikais nuolat būdavo pateikiamas, kaip didvyris. Išties jis pagarsėjo tuo, kad 1792, kai vyko revoliucinis teroras, į baržas kišdavo visus kilminguosius – ir vyrus, ir moteris, ir vaikus, o paskui tas baržas skandindavo. Kai pritrūko baržų, Maratas nutarė mesti žmones į vandenį nuo prieplaukos – pasmerktiesiems tiesiog būdavo surišamos rankos ir prikabinamas svarstis po kaklu. Kai kažkas pasakė, kad jis bent jau vaikų neskandintų, Maratas pareiškė – „tai vilkiūkščiai, iš jų išaugs vilkai“. Po mirties Maratas buvo kelis kartus perlaidojamas, kol galų gale įmestas į kanalizaciją. Dar vėliau kažkas kanalizacijoje atrastas lavono liekanas perlaidojo kapinėse, tačiau taip ir liko neaišku, ar tai tikras Maratas, ar kažkas kitas.
***** Čia puikiai galim pamatyti patį Vikipedijos veikimo principą: remiamasi ne tiesos paieškomis, o belenkokiais šūdais, kuriuos rašinėja moksleiviai ar šiaip kokie nors politizuoti pridūrkai. Tai ypatingai gerai pasimato visur, kur tik užkabinama politika, kokie nors nacionaliniai interesai ar dar kažkas kaip nors ideologizuojamo.
****** Pats žodis „kolonija“ sovietmečiu tapo kalėjimo sinonimu būtent Antono Makarenkos dėka. Šio idėja buvo, kad reikia deklasuotus ar asocialius elementus atskirti nuo visuomenės ir priversti dirbti. Ypatingai sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygomis, kai prasideda kova dėl būvio, šie elementai perima proletarišką mąstymą ir ima terorizuoti vieni kitus, taip bendrai priversdami visus dirbti ir persiauklėti. Pagrindinė Makarenkos pedagoginė idėja buvo elementari: padaryti terorą prieš kuo nors netinkamus asmenis visuotiniu, kad jį terorizuotų ne tik valdžia, bet ir visi jo artimieji, draugai, etc..
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Gražu. Patinka man šie Jūsų straipsneliai, Rokiški. Informatyvūs ir įdomūs. Keliu skrybelę po kelinto smagaus pasiskaitymo.
Na, Rokiški, driokstelni tamsta karts nuo karto.
Labai taikli pastaba apie Wikipedia. Kai pamatau, kad studentų darbų literatūros sąraše 6/8 šaltinių wikipedia, tai norisi iš titulinio lapo lėktuvėlį sulankstyt ir pro langą su visu darbu paleist.
Subskraibinam rokiškį visur 😉
Tai reik taip ir padaryt, kaip tamstai norisi -- už nesugebėjimą remtis šaltiniais mest darbus į šiukšlinę. Tegul išmoksta tie studentai dirbt. Nėr čia ko cackintis. Nes pripratę remtis Wikipedia, ims paskui dar ir Google paiešką cituot.
Keista tokius pasakojimus skaityti.
Matyt praleidau kažkur paaiškinimą, kodėl būtent apie tai rašai.
Ar čia bandymas parodyti, kokie neskanūs būna revoliucionieriai? Ar tik tavo (Jūsų -- nežinau, kaip kreiptis į tamsta) pomėgis apie kankintojus informaciją kapstyti?
Revoliucionieriai anksčiau ar vėliau priversti tapti sadistais. Nes žmonija persiauklėja labai lėtai pagal revoliucinius idealus, tai nervai ir neatlaiko vargšų revoliucionierių.
Pavyzdys -- mūsiška Nida Vasiliauskaitė.
Manau, kad čia abipusis procesas -- viena vertus, revoliucijas kelia visokie puspročiai, bepročiai, sadistai ir psichotikai, kita vertus, atsidūrę tinkamuose postuose, esant bardakui ir visiškam nekontroliuojamumui, atsiskleidžia pačios baisiausios žmonių savybės. Rezultatas paprastai vienas ir tas pats -- skerdynės, žudynės, lavonų kalnai.
Rokiški, siūlau žvelgt plačiau : smurtas nėra tipiškas revoliucionieriaus amplua. Juk ir revoliucijų yra visokių -- tarkim, moksle bei mene. Man labai priimtina mintis,kurią vis kartojat šituose rašinėliuose -- niekšai neturi nei tautybės, nei tikėjimo, nei idėjų. Ir noriu pasiūlyti dar vieną pretendentę į išsigimėlių galeriją :http://departments.kings.edu/womens_history/erzebet.html . Žinoma, įvykiai senoki ir interpretacijų daug : kas kaltas, o kas apkaltintas…
Šita man buvo pasitaikiusi tarp pragaro išperų. Beje, tai kažkuo truputį primena Žanos D’Ark bendražygį vieną -- toksai Žilis de Rė (Gilles de Rais) liaudies pasakojimuose išvirto į baisųjį Mėlynbarzdį, o vieną iš pasakos variantų vėliau užrašė toksai Šarlis Pero.
O dėl revoliucionierių amplua… Kovotojai už tiesą, kovotojai už liaudį, kovotojai už dar kažką… Pati kovos sąvoka savyje neša smurtą, naikinimą, griovimą.
Gal revoliucijas ir ne vien puspročiai kelia, tarkim vietinis „revoliucionierius“ Pocius -- nėra visiškas prietranka, bet teisybės dėlei -- gyvena kažkokioje kitoje dimensijoje.
Tas jo nesąmones skaityti šatėnuose visai linksma, bet susitikus akis į akį -- pokalbiai tiesiog žudo. IMHO, revoliucionieriai psichai prasideda nuo įtikėjimo savo teisumu. Manyčiau, Pol Potas irgi, kol mokinosi prancūziško marksizmo buvo „progresyvus“ veikėjas. Įtikėjo kažkokiu universaliu teoriniu atsakymu į visuomenės problemas ir prašom, viskas galima.
Kartais norisi, kad tiek anarchija.lt ar patriotai.lt & Co, rašinėjantys apie radikalią soc. inžineriją, namudinio napalmo receptus ir pan. patys savo kailiu pajustų tą sierą, kuria atsiduoda jų rašliavos…
Jei apie Kasparą Pocių -- nemanau, kad jis nėra visiškas prietranka. O vat Darius Pocevičius -- gal ir protingesnis (bet atitinkamai -- ir pavojingesnis visuomenės stabilumui).
Čia gal ir išties susiduriam su tuo dalyku, kur Chomsky įvardino kažkada -- problema kyla, kai susiduria skirtingi, tarpusavy negalintys apsijungti diskursai. Polpoto atvejis juk irgi nebuvo paprastas -- amerikonai Kambodžą nemenkai pabombardavo prieš tai kaip papuola ir kur papuola, dėl to, kad šioji su Vietkongu nesitvarkė, kas sukėlė nestabilumus, antivakarietiškas reakcijas ir galimybes ateiti Popotui į valdžią.
Bet tai jau daug filosofavimo gaunasi, jei taip nagrinėsim. Visgi raktinis momentas -- kažkur žmogaus galvoje, kur idėjos pastatomos aukščiau žmogiškų vertybių.
🙂 tiesa, sumaišiau Pocevičių su Pociumi.
Dėl tų idėjų, ką bandžiau pasakyti -- manau „revoliucionieriai“ įsivaizduoja, kad jų idėja, tai tobulas realybės išmąstymas, todėl apie kažkokias vertybes jie net negalvoja. Tiesiog jų požiūriu, bendražmogiškos vertybės egzistuoja kitame, blogai suvoktam pasaulėvaizdy -- t.y., kaip ir sakėt, nesusiliečiančiame diskurse. O tada jau spjaut ant visko.
Jo. Būtent. Ideologija aukščiau visko, o žmonės -- tik trikdžiai ir įrankiai. Tai tipiška visokiems revoliucijų kūrėjams.
tai argi tik revoliucionierių tokių yra ? Argi didžiai turtingam asmeniui kitaip atrodo ? Juk tūkstantis procentų -- nesusiliečia jo realybė su ta kita, 8o-procentine, tikrove. Kokios „bendražmogiškos’ vertybės ir kokiam „teisingam pasaulėvaizdy“ egzistavo tiems, kurie siuntė bombonešius ? Kurie dabar siunčia ? Pabandykit įrodyti teoriją, kad visi valdantieji, kuriems status quo toks patogus, kad jokio smurto nesibjaurima jam išsaugot, irgi ‘revoliucionieriai“. Klizma toks įrodinėjimas, kad durni ir niekšai tik ‘ten“. Pasičiupinėkit, gal paaiškėt, kad visai šalia.n A, beje -- jei kartais neaiškiai būčiau išsireiškusi, tai bandau dar sykį : aš manau, kad žudikų yra visuose visuomenės sluoksniuose, tarp visokius tikėjimus išpažįstančių. Faktas tas, kad rezultatyviausiai prasisuka valdžią turintieji. O kaip jie valdžion pakliūva- ar esą dievo palaiminti ir jo malone karūnuoti, ar užplombuotuose vagonuose kaip eksportas -- techninės detalės. Pikantiškos, bet neesminės.
Koks tūkstantis procentų? Kur tūkstantis procentų?
Procesas, kai prieš smurtą kovojama smurtu -- save įsukantis ir kartu neišvengiamas, kai smurtaujanti pusė savo smurte mato savo stiprybę.
Ir čia turim tiesiog tokią problemą: jei į smurto kūrėjų veiklą atsakoma per anksti, tai gali tiktai dar labiau įsukti smurtą (taip kovotojai prieš nusikaltėlius tampa smurto priežastimi patys). Bet jei atsakoma per vėlai -- nusikaltėliai jau būna padarę blogą darbą (prisiminkime kad ir genocidą Ruandoje ar, galų gale, Holokaustą). Ką tokiu atveju daryti?
Aš matau tik vieną sisteminį dalyką, kuris padėtų apsisaugoti -- tai prevenciją. Ir čia pirmiausiai reikia įsisavinti, kad žmogiškumas turi būti aukščiau ideologijos visur, be išlygų. Ir būtent dėl to nusikaltimai prieš žmoniškumą, nusikaltimai, kur žmonės žudomi dėl ideologijos, turi būti baudžiami ypatingai griežtai.
Paprasto žmogiškumo ir ideologijos priešstata yra vienintelis kriterijus, kuris daugmaž leidžia pasakyti, ar kažkoks bombardavimas savo imperatyvinėje esmėje yra gėris, ar blogis.
Štai jums ir atsakymas apie skirtumą tarp valdančiųjų ir revoliucijas keliančių -- tas skirtumas yra ne jų postuose, ne religijoje, ne tautybėje ir ne dar kur nors. Valdžia tėra tikslas ir kartu priemonė visokioms atmatoms.
O skirtumas tarp ideologinių nusikaltėlių ir dorų žmonių yra tiesiog paprastame žmoniškume, sugebėjime žmogiškas vertybes statyti aukščiau ideologijos.
kad jau save ir savo interesus taip viešai demonstruojat, tai natūraliai tada ir klausimas kaip apie viešą objektą kyla: kuo tavo širdžiai, sielai tavo yra artimas gilinimasis į tokius žmones, kuriuos tu pats vadini „atmatomis“? Ar žinojimas, kad šie žmonės vienaip ar kitaip nukrypo nuo normos praturtina tavo pasaulėžiūrą? Jei taip, tai kuo?
nenoriu aš čia pult tamstos ar įrodyt, kad tamsta esi neteisus kame nors ar teisus. tiesiog domina šitie širdies reikalai (ne intelekto).
Ponas Mhm, jūs čia apie kieno interesus šnekate? Apie kokias čia demonstracijas tamsta kalbate? Jūs gal apsispręskit kažkaip, o tai kai parašėt čia, tai kyla klausimas, kuo jūs ten užsiimat, tokius dalykus rašinėdamas. Jūs gal pasiaiškinkit, kodėl jūs tokiais neaiškiais ir neminėtinais dalykais užsiimat rašinėdamas mano bloge?
Dabar nuosekliai ir pavyzdingai atsakysiu į kiekvieną klausimą:
* nežinau ko čia nesuprato pelės protas -- tamstos interesus. Šiame bloge pakartotinai vis aidi istorijos apie „atmatas“. Tai tūlam piliečiui ir susiriša, kad va jūsų interesas yra „išskirtinės atmatos“.
* kiek suprantu, įrašai šitam dienoraštyje gali būt atviri arba privatūs. Tamsta savo įrašus rodot visiem (t.y. demonstruojat).
* jei turėčiau polinkį demonstruoti, tai gal ir paaiškinčiau detaliau „kuo aš ten užsiimu“. Bendrai -- švaistau savo laiką. Jeigu apibrėžtute kas jums yra „neaišku“ ir „neminėtina“, tai gan žymiai palengvintumėt paaiškinamąją mano veiklą tamstos bloge.
Ponas, jūs čia vėl parašėt kažkokį atsakymą apie straipsnį, o ne man į komentarą.
Jūs čia kalbatės su savimi ir dabar dar vaizduojat, kad nesupratot klausimo apie tai, KODĖL jūs užsiimat tais neaprašytinais dalykais, o pradėjot pasakoti kažkokius išsisukinėjimus apie tai, kuo esą užsiimat.
Jūs gal pasiaiškinkit, kodėl tamstai rūpi visokios atmatos ir kodėl čia demonstruojate kažkokius nepadorius diskursus privačiame bloge pusiau viešai kitiems žmonėms.
Teisybės dėlei reiktų atkreipti dėmesį, kad tas Vikipedijos straipsnis prasideda aiškiai iškeltu baneriu: „The neutrality of this article is disputed. Please see the discussion on the talk page“. Ne taip jau viskas blogai su ta Vikipedija 🙂
Na, čia kaip sakant, nėra to blogio, kurio kam nors nesinorėtų pagerint. Bet taip ar anaip, būtent panašūs bajeriai ypatingai ryškiai rodo Vikipedijos problemas: Makarenka įdomus tiktai tiems, kas užsiima prosovietine propaganda. Atitinkamai, toks ir straipsnis gaunasi.
Labai panaši situacija kažkada buvo su anglišku straipsniu apie Scientologijos bažnyčią -- tą kūrė didelis būrys scientologinių puspročių, todėl straipsnyje ta sekta atrodė lyg kokia žmonijos gelbėtoja. Situacija visgi pasikeitė, kai scientologai užsirovė ant Anonymous, bet tai unikalus atvejis, kurio negalim laikyti sisteminiu.
Aš tai sakyčiau, kad tokie bajeriai paryškina būtent stiprybę, o ne problemas. Mat alternatyviu — uždaro redagavimo — atveju bus viens iš trijų: arba išvis nebus straipsnio apie Makarenką, jokio. Arba bus toks pat blogas, bet iškaltas akmenyje. Arba bus, ir bus objektyvus ir geras. Mano pajautimas sako, kad surašiau mažėjančios tikimybės tvarka.
Esamu gi atveju, turim blogą straipsnį, bet jis pažymėtas kaip įtartinas ir kažkas apie tai diskutuoja, kažkas gauna notifikacijas apie pakeitimus ir pan. IMO, geriau, nei pirmi du aukščiau minėti atvejai. Trūkumas, be abejo, tas, kad žmonės įprato nematyti tų banerių ir skaito iškart tekstą, ir dzin, kad jis figovas. Bet čia juk kita problema.
Kas dėl Scientologijos, tai aš nustebęs. Kai teko tą straipsnį paskaitinėti (manykim, prieš porą-trejetą metų), tai jis (jau?) buvo objektyvus. Vėlgi, man tai panašiau į sisteminę stiprybę, o ne silpnybę.
(Beje, okodėl-okodėl į paštą nepareina notifikacijos apie atsakymą, net jeigu „You are subscribed to this entry“?..)
Kodėl notifikacijos nepareina -- nežinau, nebandžiau, pabandysiu, paklausiu ir gal sužinosiu.
Dėl straipsnio apie scientologiją -- bardakas Vikipedijoje vyko apie 2006 kažkur, jei gerai užsifiksavo atmintyje -- apie tą laiką viskas persivertė aukštyn kojomis. Čia reikia po straipsnio istoriją žiūrėt, bet kapstymo gali būti nemažai.
O dėl straipsnių tikimybės -- jei straipsnis pakankamas, kad atsirastų, jis atsiranda. Makarenka realiai yra viena iš kelių dešimčių labiausiai pedagogikoje pasireiškusių asmenybių, tad vargu, ar neatsirastų straipsnis apie jį pakankamai rimtoje enciklopedijoje, bent kiek rimčiau kabinančioje tas temas. Ypač dar turint omeny GULAG kūrimo specifiką.
Tiesiog šiuo konkrečiu atveju matome konkretų dalyką: vienas iš nusikalstamos sistemos kūrėjų pateikiamas, kaip išskirtinius kultūrinius nuopelnus esą turintis demokratiškas pedagogas.
Aišku. 2006 tai senokai, tada tie žulikai dar nebuvo mano dėmesio patraukę, skaičiau vėliau.
Nu taip, pateikiamas. Tik tu tam iškart priskiri sistemines ydas ir/arba kažkieno piktą valią, o aš labiau linkęs apkaltinti „hysterical reasons“: kažkam pritrūko kritinio mąstymo, kad atpažintų šaltinį kaip propagandinį, tai nuo ko turėjo, nuo to ir nurašė. O kad kur nors sovietiniame pasaulyje būtent propagandinių šaltinių turi būti išlikę daugiau, tai lyg ir irgi savaime peršasi.
Matot ponas, čia ir gaunam visą problematiką ir jos atsiskleidimą: Vikipedija niekada nebuvo ir nebus enciklopedija, nors ir būdama labai naudingu resursu.
Vikipedija -- puikus visuomeniškai sistematizuojamos informacijos šalitinis, kur galima prisirankioti daugybę visokių nuorodų, susirasti kontekstus, pasiruošti pagrindą realiam aiškinimuisi ir t.t. -- tų dalykų neduoda taip gražiai kiti daiktai. Tiesiog reikia turėt omeny, kad kliedesių bei iškreiptumų kiekis ten pakankamai įspūdingas. Ir visada liks įspūdingu.
Vikipedija -- tai ne enciklopedija, o tiesiog labai naudingas ir patogus visokios naudingos, teisingos, melagingos ir šiaip nesąmoningos informacijos kratinys labai patraukliame pavidale.
Hm. Įdomus siužeto posūkis. Man šiaip parapababam ar V. yra e. ar nėra. Nu mol map is not the territory i vsio takoje.
Aš čia apie tai, kad tu side efektą pavadinai veikimo principu.
O dėl to, kad politiniuose, interesiniuose ir kitokiuose ideologizuotinuose straipsniuose šūdo išlenda daugiau, nei, sakykim, gamtamoksliniuose, tai aš nė gramo nesiginčiju, čia kaip ir neišvengiamybė. Tik vėlgi, čia topiko savybė, o ne V. veikimo.
Subjektyvumas ir iškreiptumas -- tai būtent Vikipedijos veikimo esminis momentas, o ne koks pašalinis efektas. Ir būtent tą būtina suprasti: žmonės rašo ir redaguoja Vikipediją dėl savo asmeninių priežasčių (labai įvairių, bet labai asmeniškų). Būtent tai yra Vikipedijos variklis ir būtent tai yra priežastis, dėl kurios atsiranda iškraipymai ir nesąmonės.
Nugi taip. Subjektyvumai ir asmeniškumai. Suprantu ir pritariu. Bet čia gi vieno konkretaus kontribiutoriaus savybės, o ne sistemos. O sudėjus kritinį kiekį N subjektyvumų, gaunam objektyvumą, pagal apibrėžimą.
Kaip tai ne sistemos savybės? O dėl sudėjimo -- sumuojant triukšmą, nesigauna signalas -- greičiau atvirkščiai, triukšmas linkęs signalą užgožti.
Tipiniu atveju, jei Vikipedijoje straipsnį parašys koks nors savo srities ekspertas, tai būtinai ateis pusdurnių, kurie pataisys ir papildys taip, kad straipsnis nudegraduos iki pusdurnių suvokimo, o tada ateis išvis durniai, kurie dar labiau nudurnins.
Rezultate ekspertinio lygio straipsniai niekada neišsilaikys, o visi straipsniai judės link marginalaus mokyklinio suvokimo lygio, kur remiamasi ne ekspertize, o belenkokiais šaltiniais, kad ir kliedesiais.
Ir būkim tikslūs -- ne subjektyvumai ir asmeniškumai yra giluminė bėda: tai yra tiesiog pakaitalas žinioms. Rašo nemokšos. Kai nemokšos neturi žinių -- subjektyvumai ir asmeniškumai tampa norma, permaišyta su nesąmonėmis.
Kiek bebandytume sudėdinėti nemokšiškumus, jie nesusidės į objektyvumą: netgi tūkstantis moksleivių per metus neparašys gilių specialybinių žinių reikalaujančio straipsnio, kokį geras savo srities specialistas parašytų per pusdienį.
Tačiau vieno moksleivio pilnai pakaks tam, kad per kelias minutes su tūkstančių kitų moksleivių pritarimu sudarkytų specialisto straipsnį iki absurdo.
(Nžn kur čia geriau spaust reply, kai komentarų gylis pasibaigė…)
Ne sistemos savybė ta prasme, kaip kad skruzdžių-darbininkių suma nesudaro skruzdėlyno. (Podurnis pavyzdys, bet geresnio kol kas nesugalvojau). T.y. supratus kaip veikia skruzdė ir padauginus jos veiklą iš… X, negausi funkcionuojančios sistemos, labai mažai galėsi pasakyti apie paties skruzdėlyno, kaip visumos, savybes.
Kas dėl sumavimo ir pažingsninio nudurninimo, tai čia pas tave viskas susiveda į prielaidą, kad ten visi lygiaverčiai[*] ir pridurkas anonimas ar spuoguotas nebrendyla vertas tiek pat, kiek bet kuris kitas. Gi iš tiesų tik ~20% medžiagos sukuria anonimai. Didžiąją dalį sukuria aktyvių nuolatinių dalyvių ratas. Mažas! ~1000žmo[1]. Plius, išsikristalizuoja specialios prižiūrėtojų rolės, srities žinovai, kokybės prievaizdai ir panašūs.
[*] Taip, sumavimą pirmas paminėjau aš, bet informacinės teorijos interpretaciją ant viršaus užmaukšlinai tu :-). Man prieš akis stovėjo vektorinė suma.
[1] http://www.ted.com/talks/jimmy_wales_on_the_birth_of_wikipedia.html
(2005-ų metų duomenys; seni, bet nematau priežasčių manyti, kad jie būtų keitęsi kaip nors kokybiškai, o ne proporcingai kiekybiškai)
Tai matyt taip ir spausti, aš irgi spaudžiu paskutinį reply 🙂 Šiaip jau tai požymis, kad labai jau nusidiskutavom 🙂
Ką gali ponas Wales pasakyti -- tai aišku, kad reklamą. Aš tą Vikipedijos procesą žinau labai neblogai, tad aiškinu ne šiaip kaip nors pagal spėliones spręsdamas, o pagal rezultatus.
Žiaurios straipsnių degradacijos atvejų mačiau tikrai daug. Kartu tokių atvejų, kur savaime iš krūvų redagavimų straipsnių kokybė pakiltų iki labai rimtos -- ne tiek jau dažnai galima pastebėti.
Gerai, jei kuria nors sritimi nutaria užsiimti žmogus, kuris išmano, tas žmogus pataiko į sritį, kur nėra politinių interesų ir moksleiviškumų, etc. -- tada būna šansas, kad kol kažkas prižiūri, lygis išsilaikys. Bet jei toks žmogus pasišalina, vėl prasideda degradacija.
O štai dėl to vektoriaus -- reikalas tas, kad žinių gryninimo ir kaupimo vektorius tėra vienas iš daugelio. Savų tiesų prakišinėjimo bei šiaip marginalinio supratimo įtaka visgi suveikia, kaip dominuojantis ribojimas, nustatantis bendrą kokybę.
Neužmirškim paprasto fakto, kad Vikipedija yra atvirai nukreipta prieš ekspertiškumą. Ji orientuota į marginalinį žinojimą -- tai, koks pasaulio įsivaizdavimas yra dominuojantis.
Tai jau tikrai, užsidiskutavom riebiai. O dar turint omeny, kad aš čia prie penktos išnašos prisipisau, tai išvis :-). O reklama, nepaisant akivaizdžių širpotriebinių tendencijų, juk neprivalo būti melas.
Kas dėl mūsų nesutarimo, tai man kol kas peršasi vienintelė išvada, kad mes habituojam labai skirtinguose Vikipedijos poaibiuose. Kas yra visai tikėtina, nes man dažniausiai tenka skaityti visokius gamtamokslinius, fiziko-chemiko-astro-šmokslinius straipsnius, ir į juos panašius, kur faktai yra kieti kūnai ir mažai pasiduoda kraipymui.
Užklydęs į kitokius, pasistengsiu paieškoti tavo minėtų tendencijų, gal tada bus lengviau patikėti tuo, ką sakai. Kol kas labai sunkiai sekasi. Ypač tuo, kad tai sisteminis trūkumas.
Ponas, gamtamoksliniuose Vikipedijos skyriuose irgi būna fufelio, ir taip pat įspūdingo. Pvz., kai kokios nors chemikalijos nuodingumą iš mkg/kg koks nors moksleivis pataiso į mg/kg ir toks 1000 kartų nukraipymas paliekamas metų metams.
Bet taip, tamsta teisus, kad šitie dalykai būdingesni minkštoms sritims, o kietas mokslas žudomas menkiau.
Ant šito tamstos pavyzdžio man labai norisi užmaukšlinti vikipedišką [citation needed] 😛
Tuo pačiu, priminei baiką. Skaičiau kažkada apie life expectancy[1]. Pagal tuometinę formuluotę, skaitau kas parašyta: „ilgiausiai žmo gyvena Japonijoj (80+ metų), trumpiausiai Šveicarijoj (30+ metų)“. Galvoju, nu nafig. Aiškiai vandalizmas. Ir tokiam dideliam ir globaliam straipsnyje; jame toks tūpas vandalizmas tikrai neturėtų išgyventi ilgiau, nei kelias valandas. Skaičiau ir taip, ir anaip, nu tikrai, šūdas parašytas. Jau užvedžiau pelę ant istorijos mygtuko, kad pažiūrėt kada čia kas sucherino, ir tik paskutinę akimirką, mažų mažiausiai septintą kartą skaitydamas tą patį sakinį, įžiūrėjau, kad ten ne Switzerland, o Swaziland 🙂
Tokia vat buitinė iliustracija mums visiems būdingam žmogiškajam polinkiui pritempti matomą vaizdą link pažįstamo 🙂
[1] http://en.wikipedia.org/wiki/Life_expectancy
Ponas, jau čia galit manim patikėt, kad pavyzdžių tamstai galėčiau parodyti labai konkrečių ir neabejotinų. Jei tamstai tai principo reikalas -- elektroniniu paštu galiu atsiųst. Nes iš dūšios piktumo nerašysiu čionai.
Ir tamstos baikė čionais nepadės, žinokit. Nes faktai yra faktai, o jų nežinojimas neatleidžia nuo jų galios.
Atsiųsk, žinoma.
Ponas, o man čia klausimas toksai pasistojo dabar: ar tamsta čia pataisyti nori Vikipediją, ar čia tamsta vaizduoji netikėjimą akivaizdžia realybe? 😀
Nes kažkaip atrodo, kad tamsta kaip koks trolis 😀
Vaizduoju netikėjimą. Ir iš tikro netikiu, nes tai, ką sakai, prasilenkia tiek su man žinomais faktais, tiek su mano įsivaizduojamu veiklos modeliu. Nu arba mes nesusišnekam stambiu mastu 🙂
Vaizduojate netikėjimą, ponas. O ne išties netikite. Tiek to, pasiunčiau tamstai vieną pavyzdinį faktelį, kurio norėjote, jei tamstai to tik tereikia, norint praregėti 😀
Čia tiesiog nėra apie ką diskutuot išties.
O is kur zinios,kad Jezovas lietuviskai kalbejo?