Rokiškis Rabinovičius

Aš kadaise rašiau apie Dailių Dargį ir jo pirmąją knygą – absoliučiai topinį bestselerį „Tikroji daktarų istorija“. Rašiau ir apie tai, kaip knygą platinti atsisakinėjo knygynai, ir kaip buvo bandoma autorių užtampyti po teismus. Dabar istorija vėl kartojasi, tik kitais būdais: knyga dar nei neišleista, dar net neaišku, kada ji galėtų pasirodyti, o keistenybės jau vyksta: knygos rankraštis buvo pavogtas.

Pats Dailius Dargis man sakė, kad pats negali teigti, jog vagystė buvo organizuota, nes pernelyg neįtikėtinai tai atrodo. Bet man, pavyzdžiui, abejonės esą neorganizuotumu kyla. Ypač, kai pažvelgęs į ankstesnį savo straipsnį, atrandu komentarą, rašytą kaip tik tuo metu, kai tik buvo įvykdyta vagystė, o apie ją niekas, išskyrus policiją, neturėjo žinoti. Čia jums anonimo Kauniečio citata, parašyta 2011 Gegužės 16 metų senumo visų užmirštame straipsnyje, kurį minėjau aukščiau:

„Balvonas tas tipo “zurnalistas”Dargis,prisigeres klube “Enbasy”prapiso,(arba ne), savo daiktus,dabar prie taksistu pisinejasi ir iesko pas ka paliko savo daiktus,tipo kuprine su kompu,idomu kokio velnio eit i kluba su kompu?,gal prie bachuru prisimazina,iraso pokalbius,ir po to is surinktos “medziagos”raso knygas kurios ir sudilusio skatiko nevertos,o gal cia eilinis “triukas”siekiant isgarseti,nes jo “supistos”rasliavos niekas neperka.“

Trumpai tariant, čia jau kažkokie nelabai normalūs dalykai. Paskaitykite, kaip apie įvykius parašė pats knygos autorius.

Dailiaus Dargio rankraštis išlekia savais maršrutais

Kažkam parūpo mane apvogti. Kad net ir pasibaigus Daktarų erai Kaune tikrai nėra saugu, teko patirti savo kailiu. Visa tai nutiko 2011-ųjų gegužę, kai intensyviau pradėjau rinkti ir apdoroti knygos medžiagą. Dabar galiu drąsiai prisipažinti, jog visai nedaug trūko, kad ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos.

Taigi po tam tikros pertraukos vieną gražų gegužės penktadienį darbo reikalais lankiausi Kaune. Visą dieną turėjau daugybę susitikimų, pokalbių su įvairiais žmonėmis. Kadangi į gimtąjį miestą atvykau darbo reikalais, savaime suprantama, kad su savimi turėjau ir kuprinę su darbui būtina įranga – nešiojamuoju kompiuteriu „MacBook Pro“, užrašų knygelėmis, rašikliais, diktofonu ir kitais asmeniniais daiktais.
Atsisveikinęs su draugais gerokai po vidurnakčio, nusprendžiau važiuoti į motinos butą viename Kauno miegamajame rajone. Kadangi susitikimas su seniai matytais bičiuliais neapsiėjo be vienos kitos taurės vyno, važiavau taksi.

Paskutinis mano susitikimas vyko Dainavos rajone, tad netoliese buvusio „Girstupio“ prekybos centro pamačiau lyg stovintį, lyg susiruošusį iš vietos pajudėti taksi mikroautobusą. Sustabdžiau, besiblaškantis taksi vairuotojas sustojo. Aišku, sėsdamasis taksi juk ne visada atkreipi dėmesį, kokia firma veža, kaip atrodo vairuotojas ar pagaliau kokia jo vairuojamos mašinos markė. Juk tokiais atvejais nė į galvą nešautų mintis, kad šis žmogus gali apvogti ar kitaip pakenkti. Bet apie taksistų pasaulį jau nuo senų laikų sklando prieštaringiausios istorijos.

Įlipęs taksi vairuotojui paaiškinau, kad prieš pasiekdamas galutinį tikslą, norėčiau trumpam stabtelėti artimiausioje naktinėje parduotuvėje nusipirkti pusryčiams maisto ir gėrimų.

Taksistas be žodžių linktelėjo galva – suprask, kad tikrai sustos. Šiandien galėčiau pagalvoti, kad jis neištarė nė žodžio vien dėl to, kad neįsidėmėčiau jo balso.

Pajudėjome artimiausios visą parą veikiančios parduotuvės link K. Baršausko gatvėje, greta garsiojo VI forto žiedo, kurį sovietmečiu puošė tankas išvaduotojas. Trumpam stabtelėjome kitoje prekybos centro pusėje esančiame kieme, šalia kurio dirbo naktinė parduotuvė.
Taksi vairuotojas išjungė variklį. Išlipau į parduotuvę laikydamas rankose tik piniginę su pinigais ir dokumentais. Kuprinę su daiktais palikau taksi automobilyje – juk išlipau tik kelioms minutėms.

Kol nedidelėje maisto ir gėrimų parduotuvėje susirinkau reikiamų maisto produktų, gėrimų, užtrukau bemaž aštuonias minutes. Susimokėjęs už pirkinius išėjau iš parduotuvės ir negalėjau patikėti savo akimis – taksi automobilis, kuriame dar neseniai sėdėjau, sukosi aplink žiedą ir dideliu greičiu važiavo K. Baršausko gatvės link.

Sviedęs pirkinius ant žemės, pasileidau bėgti paskui tolstantį taksi. Kvaila – kaip pasivysi važiuojantį automobilį. Kaip tyčia tuščioje gatvėje, ištikus bėdai, nepastebėjau nė vieno taksi, policijos patrulių automobilio, su kuriuo galėčiau vaikytis su mano daiktais sprunkantį taksistą.

Pasijutau šlykščiai, nes buvau apmulkintas netuščius klientus medžiojančio taksisto. Apmaudu, kad netekau man priklausančių daiktų ir dar taip idiotiškai. Suprasčiau, kad sutemus Kaune gauni į snukį ar iš tamsos kokie vaikėzai pribėga ir išplėšia iš rankų kuprinę. Galbūt minėtais atvejais praradimas būtų labiau pateisinamas. Bet kad tokį žaidimą sužaistų taksistas, man tai buvo netikėta.

Teko skambinti policijai. Maždaug po 10 minučių, vadinasi, jei būtų rimtesnė bėda, galima ir numirti, į mano nurodytą vietą atskubėjo policijos patruliai. Jiems papasakojau problemos esmę ir netrukus buvau nuvežtas į Dainavos policijos komisariatą, kuriame parašiau pareiškimą ir išsamiai išdėsčiau visas šio dviprasmio įvykio aplinkybes.

Paryčiais iš komisariato patraukiau namo. Kadangi turėjau vilties, kad vis dėlto savarankiškai surasiu mane apvogusį niekšą, kitą rytą važiavau ieškoti vaizdo kamerų, kurios galėjo užfiksuoti taksi automobilio registracijos numerį.

Su keliais bičiuliais išvažinėjau visą K. Baršausko gatvę. Niekur nepastebėjau gatvės fiksuojančių vaizdo kamerų. Pasirodo, netoliese veikiančio prekybos centro „Molas“ vaizdo kameros naktį filmuoja tik milžinišką plotą užimančią automobilių stovėjimo aikštelę, kuri dažniausiai tokiu metu būna visiškai tuščia. Tai man teko įsitikinti savo akimis, kai apsilankiau pas apsaugos darbuotojus, kurie nenoriai, bet vis dėlto parodė fiksuojamą plotą. Ko gero, tai bus nebloga žinia gyvenantiesiems šioje Kauno vietoje.

Kitos minėtoje miesto gatvėje esančios įmonėlės, parduotuvėlės ir kavinės visai neturi vaizdo kamerų. Gatvėse irgi nėra jokių vaizdą fiksuojančių prietaisų. Daryk šioje Kauno vietoje, ką panorėjęs – šaudyk, plėšk, daužyk, prievartauk. Jokios garantijos, kad šioje miesto gatvėje, kuri nėra labai taiki, būsi apsaugotas ir pastebėtas tada, kai tavo gyvybei grės rimtas pavojus.

Atvažiavęs prie buvusio „Girstupio“ rūmų veikiančio prekybos centro IKI, nuo kurio sėdau į mane vežusio taksisto automobilį, sužinojau, kad ką tik buvo ištrinta vaizdo medžiaga – praėjus tam tikroms valandoms ją automatiškai ištrina kompiuteris.

Virš prekybos centro esančiame naktiniame klube tą vakarą vaizdo stebėjimo kamera neveikė, nes buvo specialiai nusukta nesąžiningai klube dirbusių barmenų rankomis. Pamaniau, kad tokios aplinkybės man buvo paruoštos kaip tyčia, tarsi pagal specialų užsakymą. Kadangi nesu paranojikas, tokios mintys pasiliko ne mano, bet mane artimai pažįstančių žmonių galvose.

Po kelių dienų, siekdamas vagystės tyrimo rezultatų, kreipiausi į pažįstamus policijos darbuotojus Vilniuje ir Kaune. Teko prašyti pagalbos ir žmonių, palaikančių artimus ryšius su pogrindiniu vagių pasauliu ar supirkinėjančių nugvelbtus daiktus.

Jiems paaiškinau, kad net už apvalią sumą išsipirksiu savo daiktus. Bene svarbiausias man buvo kompiuterio turinys – ką tik pradėtos naujos knygos rankraštis, kai kurių asmenų įrašyti pokalbiai, užrašai, statistika ir kiti knygai būtini failai.

„Pasakysiu atvirai, jei ne tavo pavardė ir pažintys, tokiais šūdais, kaip tavo kuprinės paieška, neužsiimtume. Jau kitą dieną būčiau suplėšęs į skutelius tavo pareiškimą, o dar po mėnesio tavo namus būtų pasiekęs laiškas, kad pritrūkus reikiamų duomenų, policijos tyrimas dėl vagystės yra nutraukiamas“, – taip atvirai, bet gana žiauriai paaiškino vienas Kauno kriminalistų.

Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš Dainavos policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus. Vagystę tirti ėmėsi patyręs ir ilgametis šio skyriaus darbuotojas Antanas Kirvėla.

Jis man paaiškino, kad nustatytas galimas įtariamasis. Apsidžiaugiau, nes atrodė, kad atsirado viltis susigrąžinti prarastus ir reikalingus daiktus. Dar po kurio laiko sužinojau, kad minėto taksisto namuose atliktos kelios kratos. Tiesa, jos nedavė laukiamų rezultatų – man priklausančio kompiuterio nerasta.

Po mėnesio sulaukiau kvietimo atpažinti nusikaltėlį. Atvykęs į Kauną laukiau trijų žmonių, iš kurių vienas turėjo būti tą nelemtą vakarą mane vežęs ir apvogęs taksistas. Aš jį kuo puikiausiai įsidėmėjau dėl išskirtinio bruožo – pažeistos vienos akies.

Nekantriai laukiau, kada prasidės atpažinimas, ir kaip jausis mane išvydęs taksistas. Tačiau tyrėja man pranešė, kad įtariamojo mobiliojo telefono ragelio signalas yra, bet niekas neatsiliepia. Po kelių savaičių mane pasiekė žinia, kad tą dieną, kai turėjo vykti atpažinimas, taksistas išvyko iš Lietuvos į Norvegiją.

Labai netikėtas šios iš pirmo žvilgsnio paprastos vagystės posūkis. Pareigūnai man geranoriškai pažadėjo, kad ateis diena, kai šis asmuo pateks į jų rankas. Norėtųsi tikėti, kad artimiausioje ateityje taip ir nutiks.

Rašant knygą vis dar liko neaišku, ar taksistas tą naktį savo noru įvykdė tokią įžūlią vagystę, o gal tiesiog atliko kieno nors jam pavestą misiją.

Stebėtina, kad mano asmeninį kompiuterį pavogęs žmogus skubiai traukėsi iš Lietuvos. Galbūt įsijungęs kompiuterį jis rimtai persigando, nes apvogė ne eilinį kauštelėjusį penktadienio vakaro nuotykių ieškotoją, o žurnalistą. Kadangi kelio atgal nėra, jis nusprendė trauktis. O galbūt taip jam liepė tikrieji šios vagystės iniciatoriai, kuriuos ir sudomino mano kompiuterio turinys?

Po tokio netikėto tyrimo posūkio galima kelti daugybę pačių netikėčiausių, fantastiškiausių, idiotiškiausių versijų. Įdomus sutapimas: buvau apvogtas likus vos porai dienų iki Daktarų gaujos teismo proceso pradžios Klaipėdoje.

Jame planavau dalyvauti, nes ketinau parengti išsamų reportažą portalui „Balsas.lt“ ir savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“. Aišku, ir papildyti nauja medžiaga būsimą knygą. Buvau iš anksto užsisakęs viešbutį uostamiestyje. Deja, dėl minėtos vagystės neturėjau galimybės sudalyvauti šiame teisme. Gal kas nors iš teismo dalyvių ir jų artimųjų nepanoro, kad dalyvaučiau šiame metų teismo procese. Galbūt tai lėmė aukštesniosios arba gerokai paprastesnės, bet ypač klastingai, žiauriai ir negailėstingai veikiančios žemiškosios jėgos.

Kokios? Deja, aiškaus atsakymo vis dar nėra.

Kruvinasis mafijos maršrutas visgi bus atskleistas

Aš dar neskaičiau antrosios knygos. Bet man labai įdomu, kas joje bus. Pirmąją perskaičiau per porą vakarų – ji buvo pilna medžiagos, ją paskaitęs, išties gali pasijusti nusikaltėlių veiklos žinovu. Antra knyga, manyčiau, turėtų būti ne blogesnė už pirmąją, nors ir negaliu spėlioti, kas ten bus ir apie ką. Taip ar anaip, lauksiu. Gandai sako, kad pasirodys Lapkritį. Tiesa, Dailius Dargis taip ir nepasakė, kaip jis atgavo rankraštį. O gal ir neatgavo, o rašė iš naujo? Nežinau. Jis paslaptingas, kaip ir jo aprašomi įvykiai.

Jei pirmoji knyga buvo daugiausiai apie Kauno gaujas, tai antrojoje knygoje, pavadintoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“, turėtų būti nemažai medžiagos apie kitus nusikaltėlius: čia matyt bus aprašyti ir Panevėžio Tulpiniai, Klaipėdos Gaidjurginiai bei kitos gaujos. Ir, svarbiausia, galų gale atsiras daugiau medžiagos apie taip ir likusią šešėlyje Vilniaus Brigadą. Atsimenate, kaip prieš porą dešimtmečių laikraščiuose reklamuodavosi tokia „Komercijos ir gamybos firmų asociacija“? Taip, šita gauja net per žiniasklaidą skelbdavosi, kad esą „visi verslininkai turi eiti pas mus, mes juos apsaugosim, nes kas nenueis, tai nežinia kokios nelaimės gali atsitikti“.