Rokiškis Rabinovičius

Kad jau prasidėjo apsisprendimų buzas, o ir komonsensavičiai apie savo pasirinkimą parašė, ir garsusis Kleckas Buržujus tarė žodį, tai ir aš apie tai parašysiu. Ir daugiau parašysiu – apie tai, kodėl. Apie tai, už ką balsuodavau anksčiau. Apie tai, ką galvoju ir kodėl nusprendžiau balsuoti kitaip. Išvis apie viską – gal kažkas irgi mąstė panašiai, kaip aš, gal kažkam tai bus artima. Tikiuosi, kad viską perskaitysite ir suprasite.

Šitą kartą nedėsiu visokių paveiksliukų į tekstą. Nes pabandysiu daug atviriau ir giliau pasakyti, nei esu pratęs. Skaitykite daug raidžių – aš tikiuosi, kad sugebėsiu perduoti jum savo mintis.

Nepriklausomybė, Sąjūdis ir konservatoriai

Per rinkimus tradiciškai balsuodavau už konservatorius. Balsuodavau už juos porą dešimtmečių – vien dėl to, kad mačiau, jog Sąjūdžio atnešti pokyčiai tebuvo pirmas judesys. Nepriklausomybė atėjo, tačiau sena nomenklatūra liko nepajudinta – daugiausiai eldedepistinės politikos* dėka. Aš rašiau, kodėl – Nepriklausomybė nebuvo visiškai bekompromisis veiksmas. Ji buvo tokia, kokią įmanoma gauti – rašiau apie tą, kai nagrinėjau socialdemokratus. Ir todėl Lietuva ilgai buvo su sena nomenklatūra, su visomis prichvatizacijomis, niūriais žmonių veidais ir tarpusavio nepasitikėjimu.

Todėl aš balsuodavau už Sąjūdžio likučius, už konservatorius – kad jie toliau keistų sistemą. Ir jie keitė. Savo balsu aš nusivyliau tik vieną kartą – kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė per maždaug metus Lietuvą iš regioninės interneto lyderės pavertė regionine internetų subine. Bet Vagnorių konservatoriai prametė. Gal ne už internetus, nes internetų nesuprato, bet kažkaip prametė ir viskas. Ir aš už juos balsavau toliau – kad judesys vyktų. Man būdavo tik liūdna klausyti kalbų, jog reikia sulaukti, kol išaugs nauja žmonių karta – tik tada pokyčiai taps galutiniais. Bet tekdavo pripažinti, kad tai tiesa. Ir susitaikyti, kad viskas keičiasi po truputį. Ir viskas po truputį keitėsi. Ir nauja karta galų gale atėjo.

Šiemet aš įsitikinau, kad kažkokia riba peržengta. Vilnius tapo miestu, kuriame jau neprisimeni rudo sovietmečio, papuošto raudonais komunistų plakatais. Dabar viskas kitaip – gatvėje riedlentėmis, riedučiais ir paspirtukais važinėja jaunuoliai, o ir senukai. Žmonės, kurie nesidrovi atrodyti vaikiškai, linksmai ir juokingai. Tai matėsi jau pernai, to požymių buvo jau užpernai, bet šiemet aš supratau, kad tas pokytis įvyko negrįžtamai. Mes jau praradome sovietiškumą, pilną baimės, prisitaikymo ir minčių apie tai, ką apie tave kažkas pagalvos. Mes praradome sovietiškumą ne tik Vilniuje, bet ir kitur – jau ir maži miesteliai darosi gražūs. Gražūs kažkokiu žmonių švytėjimu, džiugesiu, atvirumu. Gražūs tuo, ko nebūdavo rudame sovietiniame pasaulyje.

Už visą tai aš noriu padėkoti tiems politikams ir valdžios žmonėms, kurie judino Lietuvą pirmyn. Tiems, kurie kovojo su nomenklatūra, su stagnaciniu idiotizmu, su komunistų įpročiais. Tai ne tik konservatoriai – tai ir nemažai kitų partijų bei partijėlių, o ir kai kurie politikai, kurie jau seniai ne politikai. Bet konservatoriai čia lėmė daugiausiai – savo landsbergišku ir kubilišku užsispyrimu daryti pokyčius ir negalvoti, ką loja sovietinė šunauja. Už tą užsispyrimą aš konservatoriams atleisdavau netgi klerikališkus kliedesius.

Tarp kitko, klerikalinis konservų sparnas – kaip tik tie žmonės, kurie vis dar mąsto kaip sovietžmogiai, tik su nauja idėjine programa savo galvose: jie nori reguliuoti žmonių gyvenimus. Tik dabar jau ne su komunistiniais kliedesiais, o su savo pseudomoraliomis bažnytinėmis nesąmonėmis. Laisvė yra sunkiai suvokiamas dalykas. Ir sunkiausia suvokti, kad laisvė – tai teisė mąstyti savo galva. Teisė kiekvienam.

Konservatoriai ilgai buvo tikrąja pokyčių ašimi. Itin daug jie padarė per paskutinius ketverius metus. Sena nomenklatūra jau prarado viltį. Žmonės gyvena savo gyvenimus. Jiems jokia valdžia negali pasakyti, ką galvoti, ko bijoti ir kaip gyventi. Todėl aš noriu išreikšti nuoširdžiausią pagarbą jiems. Andriui Kubiliui, Ingridai Šimonytei, Dainiui Kreiviui ir Rimantui Žyliui. Tai žmonės, kurių darbus pilnai įvertinsime tik po kelerių metų – daugelis pokyčių pasimato tikrai ne išsyk.

Bet aš esu cinikas. Mauras atliko savo darbą ir toliau pokyčius turi nešti kiti. Tie, kas išaugo ne sovietmečiu, o laisvoje šalyje. Tie, kuriems jau iš principo būtų nesuvokiama, kaip valstybė gali reguliuoti atlyginimus ar duoti kažkam darbą. Lemti turi tie, kas žmogų supranta, kaip laisvą, galintį verslauti ir neturintį klausyti to, ką liepia daryti valdžia. Lemti turi tie, kas iš principo negali susišnekėti su sovietiniu mąstymu persiūtais žmonėmis.

Naujas pasirinkimas. Liberalų Sąjūdis. Skirmantas Tumelis.

Liberalų Sąjūdis – visai nauja dar partija, nors jo šaknis ir galėtume rasti kitose liberalų grupėse. Sena karta nesupranta šios partijos, nes nesuvokia esminės liberalumo vertybės: kiekvienas žmogus yra laisvas apsispręsti, o valdžia tereikalinga tam, kad užtikrintų visiems sąžiningas sąlygas. Tokias sąlygas, kurios leidžia pasitikėti vieniems kitais. Valdžios nereikia žmonių priežiūrai – socialiniu požiūriu ji tėra reikalinga nebent kaip saugiklis, kuris padėtų išlyginti situaciją neįgaliesiems ir pensininkams, užtikrintų, kad nebūtų nusikaltėlių ir pan.. Visą kitą pilnai gali nuspręsti patys žmonės. Ir ne balsavimais nuspręsti, kaip įsivaizduoja sovietžmogiai. Realiai nuspręsti. Savo pačių veiksmais ir pinigais. Nes kur žmonės laisvi, jiems nereikia valdiškų reguliuotojų.

Kiekvienas žmogus yra laisvas. Niekam nereikalinga valdžia, kuri valdo. Tuo skiriasi naujosios, laisvos žmonių kartos požiūris nuo senosios, lagerinės, sovietinės kartos. Tai labai paprastas skirtumas, tačiau jis yra kardinalus.

Aš matau, kad žmonės jau supranta, kas yra laisvė. Pasižiūrėkite, kaip mes rengiamės, kaip atrodo žmonės gatvėse. Kas antrą dabartinį žmogų, einantį gatve, sovietmečiu aplinkiniai būtų palaikę panku. Kokie nors jaunuoliai, žaidžiantys gatvėje tais smėlio prikištais kamuoliukais, būtų atrodę taip keistai, kad milicija juos būtų tiesiog susėmusi. Dabar mes tame jau nepastebime nieko keisto – laisvė įsiskverbė į mūsų sielas.

Senais laikais besišypsantis žmogus atrodė kaip nenormalus. Dabar jis tiesiog gražus ir džiuginantis. Tai yra laisvė, tai yra pokytis. Jis atsirado dėl tos naujos kartos, kurios taip ilgai reikėjo laukti. Tai atnešė žmonės, kurie nežino, kas yra baimė. Žmonės, kurie neatsimena keistų tipų pilkais kostiumais.

Aš norėjau daug parašyti apie pokyčius, kuriuos mums davė Liberalų Sąjūdis, o ir parašiau, bet paskui ištryniau, nes ši partija save pristato daug geriau, nei galėčiau pristatyti aš. Aš tik paprastai pasakysiu: nuo šiukšlių jie jau apsivalė (ir beje, tai vienintelė partija, kuri nuo šiukšlių valėsi). Eligijus Masiulis**, Gintaras Steponavičius*** ir Remigijus Šimašius**** – labai neblogos politinės figūros. Ypač Remigijus Šimašius, apie kurį jums galiu pasakyti tiek: jei šis žmogus nepasitrauks iš politikos, mes jį dar pamatysime Prezidento poste.

Vienas iš žmonių, kurių balsą išgirdo Remigijus Šimašius – tai Skirmantas Tumelis. Aš nepristatinėsiu jums Skirmanto, nes jūs ir taip jį žinote – tai blogosferos žvaigždė, vienas iš tų žmonių, kurie kadaise iškėlė viešumon faktus apie šildymą, vienas iš aktyviausių ACTA stabdymo organizatorių. Nerealaus humoro žmogus, turintis daugybę sveiko proto. Anksčiau – IT specialistas, vėliau gavęs patirtį su finansų valdymu, verslo procesų apskaita ir optimizavimu, vienas iš tų žmonių, kurie turi realius vadybos pagrindus, o kas man svarbiausia – jis ir į save, ir į visą pasaulį žvelgia su neišsenkamai giliu humoru. Humoro jausmas – tai indikatorius. Juoktis nemoka tie, kas nemoka mąstyti.

Aš matau Skirmatą Tumelį, kaip būsimą Ministrą Pirmininką. Po kažkiek metų, kai geri politikai mums taps įprastais, kitaip tariant – ganėtinai greitai. Skirmantas yra tas žmogus, kuris mąsto laisve, o ne susikaustymu. Jis yra tas žmogus, kuris kitus sugeba įtikinti tuo, kad neįmanomi dalykai tampa įmanomais. Aš atsimenu, kaip nuėjau į mitingą prieš ACTA: aš ir tada galvojau, kad valdžia neišgirs. Skirmantas man sakė, kad mes laimėsime. Ir mes laimėjome.

Aš esu pakankamai senas, kad turėčiau pripažinti, jog ir pats esu kažkiek dar sovietžmogis. Kai aš žvalgausi aplink, dabartinėje vidutinio amžiaus kartoje ieškodamas tų, kas gyvena laisve, geriausiu atveju randu panašius į save. Tokius, kuriems teko turėti reikalų su pilkakostiumiais saugumiečiais, su nomenklatūrininkais, su komunistais. Tokius, kurie atsimena, kad laisvė – tai apsisprendimas mirti, bet likti laisvu. Aš tą apsisprendimą padariau dar kokiais 1979 metais, būdamas vaiku, gulėdamas nuosavo kraujo klane. Man apsispręsti padėjo senas saugumietis – jo dėka aš supratau, kad yra tokie kaip jis, o yra tokie kaip aš. Jiems egzistavo laisvė žaloti, kankinti ir žudyti, nes jie tai galėjo. Man egzistavo laisvė mirti, nes tai galėjau aš. Su savo laisve mirti aš ėjau prie Parlamento. Kaip ir begalė kitų mano kartos žmonių.

Bet dabar jau viskas kitaip. Dabar yra tikros laisvės laikai. Tikros laisvės – laisvės kurti, gyventi ir atrasti.

Lietuva jau pasikeitė, nauja žmonių karta negali net įsivaizduoti, kaip laisvės galima neturėti – jie gyvena laisve taip, lyg ši būtų oras, kuriuo kvėpuojama. Pokyčiai įvyko ir mums jau reikia kurti kitokį pasaulį. Mums reikia žmonių, kurie ieško ateities, naujovių ir galimybių – būtent tenai dabar yra laisvė. Būtent tenai yra pokyčiai. Būtent tam reikia naujos, kitaip mąstančios kartos žmonių. Tokių žmonių, kuriems laisvė yra tokia natūrali, kad jie jau gali ja remtis, o ne už ją kovoti. Tokių žmonių, kurie kurtų naują pasaulį. Todėl šiemet aš balsuosiu kitaip. Už naują kartą. Tą, kuriems laisvė – viso jų gyvenimo pagrindas.

Taip, mano pasirinkimas – tai Liberalų Sąjūdis, kandidatas nr.102 – Skirmantas Tumelis. Aš manau, kad atėjo laikas, kai galime keistis. Ir mes galime tai padaryti – viskas priklauso nuo mūsų apsisprendimo. Apsisprendimo kurti, eiti į ateitį ir keistis. Apsisprendimo remtis laisve, kurią turime.

 

——————

* Jau per pirmus Nepriklausomos Lietuvos rinkimus senoji, prie viską valdančios valdžios įpratusi žmonių karta išrinko LDDP. Algirdo Brazausko susitaikymo politika, kurios dėka nebuvo judinami nei seni komunistai, nei saugumiečiai, tapo esmine priežastimi, dėl kurių nomenklatūra galėjo tvarkytis taip, kaip nori. Prichvatizacijos, pusgyvės ekonomikos kolapsas, krūva valdžioje likusių melagių ir suirutė daugeliui įsiminė. Estija tais laikais sugebėjo kiek apsivalyti ir būtent dėl to, po kokio dešimtmečio jau turėjo sveiko proto politikų: besipučiant ekonominiam burbului, jie kaupė lėšas būsimai krizei. Lietuvoje sveiko proto politikai atėjo keliais metais vėliau, kai krizė jau ėmė baladotis į duris. Galima čia tiktai užjausti Latviją, kur sveiko proto politikai vis dar nebuvo atėję, netgi krizei siautėjant pilnais mastais. Toji šalis netoli pusės metinio biudžeto sugebėjo sukišti į aferistinį Parex. Čia verta palyginti su snorbankio istorija ir pagalvoti, kad visgi mes jau turime kuo didžiuotis.

** Eligijus Masiulis patvarkė Lietuvos Paštą – tai sako viską. Sovietmečiu paštas buvo iš esmės KGB filialas, kur tiesiog prie konvejerio būdavo tikrinamas žmonių susirašinėjimas. Kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, paštas toliau vaizdavo dirbantį SSRS. Pirmus lietuviškus pašto ženklus jie išleido gal po pusės metų, bet net ir po to kurį laiką aiškino, kad su tais ženklais negali siųst laiškų. Vėliau ten kažkokie veikėjai ėmė svaigti apie privatizacijas ir kad įrodytų, jog tai naudinga (esą nuostolius mažinti reikia), ėmė naikinti pašto dėžutes laiškų išsiuntimui, paskui ir pašto skyrius, o paskui – išvis ką tik įmanoma daryt, kad tik padidintų nuostolingumą. Tai, ką ten padarė Eligijaus Masiulio pastatyta komanda – tai stebuklas. Paštas jau tapo pelningu.

*** Apie švietimo sistemą galima kalbėti daug, bet aš pasakysiu paprastai: didesnės biurokratinės pelkės daugiau Lietuvoje niekur nėra. VU gauna apie pusę milijardo litų finansavimo per metus ir ruošia vadybybininkus. ŠU užsiima chiromantijomis ir kabalomis. VPU šarlatanams susigalvoja teikti mokslinius titulus. Ir visi jie į juos kišamus pinigus kažkokiu būdu matyt dar ir panaudoja savo propagandų skleidimui. Krepšelių sistema – pirmas žingsnis prie tokio modelio, kuris Danijoje, kur privačios mokyklos išsilaiko iš krepšelių, o tėvai už vaikų mokslą joms nemoka. Akmenį galiu tik vieną mesti į Steponavičių – valstybinių egzaminų sistema yra totalus blogis, kurį reikia panaikinti.

**** Remigijus Šimašius yra toks, kuriam atskiro pristatymo nereikia. Galite jį rasti ir bloge, ir Google+ sistemoje, kur jis realus, pats bendraujantis ir pats reaguojantis į žmones. Ir jis labai normalus žmogus, o ne belenką vaizduojantis politikierius. Tuo atžvilgiu jis unikalus.