Pakalbėjom truputį apie tai, ko sovietmečiu pasigestų moterys, bet yra ir daugiau temų. Aš dar užkabinsiu ateity kai kurias intymesnes ir buitiškesnes, tačiau šiuo gabaliuku jums bus tema apie televiziją. Vėlgi ne todėl, kad labai ten būtų, ką pasakoti, o daugiau tam, kad gautųsi įvertinti, ko nebuvo.
Visa sovietinė propaganda buvo tokia nyki, kad netgi gėda žiūrėt. Bet jūs pasižiūrėkit.
Nebuvo nieko padoraus toje televizijoje. Ir vienintelis sąlyginai geras dalykas, kurio buvo – tai tas, kad beveik nebuvo reklamų. Bet visa kita buvo taip nyku, kad dabar pabandykit dabar susikaupti ir pamedituoti apie tokį fenomeną: TV buvo tokia prasta, kad žmonės, pamatę klaikią, nykią ir pasibaisėjimą keliančią sovietinę televizinę reklamą, apsidžiaugdavo, nes tai buvo labai gražu, lyginant su kitu brudu.
Taip, ponai ir ponios. Ta sovietinė televizija buvo tokia baisi, kad netgi klaikiausios, realiai nykios sovietinės reklamos ją pagražindavo. Ir būtent todėl žmonės pirmus Nepriklausomybės metus į televizinę reklamą žiūrėjo, kaip į visai gerą reikalą. Jūs tai įsivaizduojate?
Televizija sovietiniais laikais
Aš nekalbu apie tai, kad dabar televizija labai kažkokia gera ir dvasinga. Tai, ką galima pamatyti per TV – tai, objektyviai žvelgiant, yra didesne dalimi kažkoks mėšlas permaišytas su milžinišku kiekiu bjaurių reklamų. Bet jei jūs žiūrite TV ir atsimenate, ką TV rodė prieš ketvirtį amžiaus, tai galite suprasti, kokia nuostabi ta televizija, kuri yra dabar.
Taip, sovietmečiu jūs nebūtumėte pamatę per TV tiek multikų, nebūtumėte pamatę tiek filmų, kiek dabar. Jūs nebūtumėte galėję žiūrėti 100 palydovinių programų, BBC, visokių ten Discovery ir dar belenko. Nebūtumėte pamatę net geriausiu teoriniu atveju, nes tebuvo viena lietuviška programa ir dvi rusiškos.
Per visas programas kasdien 9 vakaro būdavo programa „Vremia“, kur pusę valandos pasakodavo apie tarybinės liaudies pasiekimus kolchozų derliaus nurinkime ir BAM statybose, pasaulį sugriaut norinčius imperialistus, tarybinės liaudies kovą už taiką ir nusiginklavimą, eilinio kompartijos suvažiavimo būrnus aplodismentus bei tarybų liaudies pritarimą komunistų partijos nutarimų įgyvendinimo planui, eiliniam penkmečio sutrumpinimui iki keturių metų, 70 pirmūniško darbo dienų 70-ųjų socialistinės liaudies revoliucijos metinių proga ir eilinio CK KPSS generalinio sekretoriaus kalbas. Aš nesakysiu jums tų keiksmažodžių apie tokią televiziją, bet jūs mane supratot.
Jei norite save išbandyti, štai jums pavyzdys, pabandykite pasitikrinti, ar užteks netgi šiais laikais, kai jau viskas atrodo juokingai, iškęsti ir neprasukinėjant, nuosekliai peržiūrėti visą šitą daiktą nuo pradžių iki galo:
Tai eilinė, kasdienė „Vremia“ laida, todėl trunkanti tiktai pusvalandį, o ne valandą. Jei jūs, pažiūrėję ją, nuspręsite, kad tai parodija, tai žinokite, kad ne. Tai ne kažkokia nevykusi ir nyki puspročių sukurta komunizmo parodija – tai reali pagrindinė TV laida, skirta masiškiausiam smegenų plovimui. Vienintelis jos išskirtinumas – kad tuometinis gensekas (generalinis CK KPSS sekretorius, t.y., SSRS vadas) Konstantinas Černenka apsilankė kažkokioje gamykloje, kas buvo neįtikėtina demokratiškumo išraiška: įsivaizduokite, gensekas su žmonėm susitiko. Užtat naujienų apie užsienį šitoje laidoje net ir nereikia.
Jei norite dar šito mėšlo – tai nueikite į Youtube paieškoti tos programos. Paieškokite – ištisai tas pats per tą patį. Visos laidos praktiškai vienodos, lygiai taip pat absurdiškos, kaip šyvos kumelės briedas. Ir taip kasdien. Metų metais.
O vakaro filmas (per pirmą programą – tik vienas) dažniausiai būdavo koks nors klaikus košmaras apie II Pasaulinį karą, kur didvyriški komunistiniai personažai kovodavo su blogaisiais fašistais ir žūdavo, prieš tai tarę: „poslie smerti ščitajte menia komunystam“ („po mirties laikykite mane komunistu“).
Ar žinote, kodėl visokie seni sovietžmogiai iki šiol kalba apie kažkokius „Šuriko nuotykius“, kaip apie puikų neeilinį filmą? Ogi todėl, kad filmų, kurie bent jau kažkokį linksmesnį ir įdomesnį siužetą turintys, tebuvo gal kokie 10. Ir juos parodydavo visus maždaug kokį kartą-du per metus. Todėl netgi vidutiniškas pramoginis filmas tapdavo visiškos kokybės simboliu. Netgi koks nors nespalvotas ir baisus 1964 metų vengriškas „Kapitonas Tenkešas“ kiekvienais metais tapdavo vasaros sezono topu.
Sovietinės pramoginės laidos buvo klaikios – dainuodavo toksai Kobzonas, šokdavo kažkokie rusų liaudies muzikos ansambliai, multikų vaikams per LTV tebūdavo nepilnas pusvalandis per dieną, bet užtat propaganda liejosi neribotai.
Būtent dėl to kai kurie neiškęsdavo, spjaudavo į visas rizikas ir imdavo konstruotis bokštus ant daugiaaukščių namų Kaune ir netgi Vilniuje – kad iškeltų anteną kiek aukščiau ir galėtų tegul ir su klaikiais trikdžiais pamatyti televizijos laidų iš Lenkijos. Taip, netgi Vilniuje kai kurie tai sugebėdavo, jei pastatydavo ant kokio aukščiau stovinčio dvylikaaukščio ir dar anteną gerai iškeldavo.
Ir jūs net neįsivaizduojate, kiek žmonės darėsi ir skaičiavo visokių daugiareflektorinių antenų, specialiai išsiaiškindami konkrečius dažnius, kuriems tas antenas ir taikydavo – kad kurį nors vieną kanalą sustiprintų ir pagautų iš už horizonto, kur netgi teorinių sąlygų beveik nėra. O paskui, kas ne tokie atsargūs ir anteną per didelę pasistatė, susilaukdavo lankytojų iš KGB.
Primeskite: tais laikais nebuvo visokių internetų (net ir Vakaruose internetai tebuvo akademiniais ir tekstiniais, o stagnacinėje SSRS išvis nebuvo nieko panašaus). Todėl esminė pramoga vakarais buvo televizija. O vietoje normalios televizijos būdavo didesne dalimi propagandinis mėšlas, panašus į tą, kur programoje „Vremia“. Dienų dienom, nuolat, be perstojo. Todėl žmonės sutikdavo rizikuoti ir turėti reikalų su saugumiečiais vien vardan to, kad galėtų pamatyti šūdiną siaubiaką ar lievą erotinį filmą, nakties metu rodomą per lenkišką televiziją.
Žinote, kartą SSRS nusipirko rodymui per TV polievį fantastinį amerikiečių treš filmą „Angaras 18“, kuriame buvo sąmokslo teorijų apie blogą JAV valdžią ir ufonautus. Nusipirko todėl, kad buvo apie blogą JAV valdžią. Ir parodė 1982 metais. Žinote, kiek metų tą filmą visi po to aptardinėjo? Ogi iki pat Nepriklausomybės. Ir jei ne Laisvė, tai ir dabar dar gal aptardinėtų.
Jūs net įsivaizduoti negalite, kaip pasigestumėte dabartinės televizijos, jei staiga pakliūtumėt į sovietinius laikus. Jūs išprotėtumėte.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
O aš mielai sutikčiau. Juk apie smurtą (padegė, apiplėšė, nužudė) nebuvo kalbama valandomis kaip dabar? Ramu gyvent būtų.
Kaip tik neramu gyvent. Nes žinai, kad smurto krūvos ir žinai, kad nieko nesiima, o problemą sprendžia viską slėpdami.
BTW, kad nefantazuotumėt, pažiūrėkit bent 10 minučių tos „Vremia“ laidos. Ir perklauskit savęs, ar tikrai taip galvojate.
Tačiau reikia pripažinti, kad sovietinė animacija buvo gerai. Dabar tik smurtas visoks, mušasi robotai, kraujas liejasi, o tada buvo klaiskinių pasakų ekranizacija, puiki kokybė ir dailė.
https://www.youtube.com/watch?v=xfVZOjHV-Js -- aha. Laaaabai kokybiška. Tokio siaubo net Nikelodeon nerodo.
Tai yra daugiau animacijos nei apie agurkėlius. Va kad ir „Raudonoji gėlelė“.
Oj, Agurkėlis yra švelnus ir nekaltas atvejis. Apie Malčyšą Kybalčyšą paieškokit. Ponia Elė, tą pamačiusi, verks kamputyje ir daugiau nešnekės apie tarybinės animacijos dvasingumą.
Nea, aš žiūrau tiktais kas gražu 🙂
Buvo dar toks kraupus siaubiakas, nežinau, kaip vadinosi, kur dainavo „Buvau aš gražuolis kažkoks ten arklys“. 🙂
Jūs nepriminkit geriau. Buvo netgi tokia teorija, su sąlyginai rimtu pagrindimu, kad neadekvačiai aukštas savižudybių lygis post-SSRS jaunimo tarpe yra būtent su tais multikais susijęs -- pas vaikus klaiki pasaulėžiūra formuodavosi.
Ir kai kuriuos multikus prisiminus, atrodo, kad tai visai gal net ir įtikėtina versija.
Dar priminė tą kraupų kūrinį, kur bene 9 mamos vaikiui vaidenosi ir meška ant šulinio dangčio dydžio kepalo medų tepė… Nepamenu, tik kaip vadinosi, bet žanras tai vienodas. Brrr…
Gražuolis jaunutis arklys 😉
nu kodėl. man šitas kaip tik savo turiniu neatrodo kenksmingas. nepaisant klaikios animacijos, parodoma kaip tėvai vietoj to, kad vaikus mokytų apie tikrus gyvenimo pavojus, kliedi nesąmones apie uodegas nukandančias peles. na ir kad reikia padėti kitiems. ir į šuns išdaigas pažvelgiama iš jo paties pozicijų. visai pozityvu.
ir kas čia baisaus? peržiejau visą. agurkėlis sau tūsinas po pasaulį, gerus darbus daro ir galų gale nuvaiko pelę kurios bijojo.
ponia pEle, lab daug gražios animacijos yra margam pasaulyje. Per teliką rodo pigų šūdą tarpams tarp reklamų užpildyti. Jūs televizorių šast per langą ir problema dalinai išspręsta.
Šitą „grožį“ kokia dvasinga tuometinė animacija girdžiu nuolat. Taip sako daug tėvų, bet kad taip savo valia sakytų patys vaikai -- niekad negirdėjau.
Tai visada būna pirmas kartas.
Apie sovietinę animaciją. Ir dabar yra pakankamai teigiamos ir pozityvios animacijos. ne cartoon networką ar fox kids reikia žiūrėti 🙂
Dabartinės animacijos išties yra krūvos visokios teigiamos, įvairaus amžiaus vaikams skirtos ir labai skatinančios kritišką mąstymą.
O sovietmečiu buvo keli animacijos periodai -- grynai stalinistinis, su išskirtiniu propagandiniu mėšlu, paskui sušvelnėjęs, bet stalinistines tradicijas paveldėjęs pasakų periodas, dar atskiras -- tai nelabai vykę bandymai kurti amerikietiškų multikų klonus (a la tas pats „Nu Pagadi“ ar „Katinas Leopoldas“), paskui -- klaikokos, bet kartais juokingos vietinės-nacionalinės animacijos (pvz., azijietiškas „Vaičičeku vaičiček“ ar rusiškas „Skraidantis laivas“), galų gale dar buvo siaubingai nykių depresyviai dvasinguminių ieškojimų iš stagnacinio periodo -- tarp šitų ryškiausias būtų „Ežiukas rūke“.
Žodžiu, bendras sovietinių multikų lygis buvo klaikiai blogas, bet vat žmonėms, kurie juos žiūrėdavo, tai vaikystė -- jie dažnai prisimena viską labai ribotai, palyginti mažai turi su kuo, užtat asocijuoja tai su vaikiškomis teigiamomis emocijomis -- vat ir rezultatas.
Ežiukas rūke ir Skazka Skazok (to paties Noršteino) yra labai geri filmukai. Žiūrint šiais laikais ir nesigilinant į sovietinį kontekstą -- toks pat kaifas, kaip žiūrėt kokius nors psichodelinius/brainfuckinius japonų filmus.
Čia skonio reikalas, žinoma :]
na, aš žiūrėdavau tuos multikus (gim 1980) — ir kas turbūt lab. fain nuteikdavo — tai muzikinis fonas (dažnai klasikinio pop. stiliaus… tikrai labai liux). Na ir moralai ten buvo visai ok. Pvz, šiuolaikinių rodomų per lietuviškas TV ale „drakonų kovų“ aš nelabai parišu prasmės… nors Simsonus ir pan užskaitau 🙂
prieš ~10m 3 vaikus turintis kaimynas senąją animaciją per pc rodydavo pats dubliuodamas gyvai :).
o Šuriką ir pan. ir dabar visada smagu pažiūrėt (manau, ~Čaplino lygio)
oi, ir kaipgi dar pamiršau http://www.youtube.com/channel/SWJNWaNaqL-Og 😀
ir dabar kartais įsijungiu (nes iš senų laikų nelabai atsimenu)
Butu animacija buvusi gerai, jei jos butu buve. tik kad tos animacijos beveik nebuvo. Uz tai vaikai lakstydavo laukais ir dauzydavo galvas vieni kitiem su pagaliais.
„Dabar tik smurtas visoks, mušasi robotai, kraujas liejasi“
Ponia Ele, o iš kur pas robotus kraujas?
Ir ar blogai, kad mušasi ne žmonės, o robotai?
Aha, puiki animacija, kur puse personazu ruko. Tai kaip??
Labai įdomiai rašote apie visas sovietines ypatybes. Perskaičiau visus jūsų straipsnius.
Tiesa , manau čia gali būti klaida įsimaišiusi.“Ir pardodė 1982 metais.“
Ačiū, pataisiau 🙂
Nežinau ar čia man su suvokimu blogai ir kažko tarp eilučių neperskaičiau, ar klaidą palikot: filmą nupirko 1987-ais, o parodė 1982-ais?
Kitų sakinių ir minčių liekanos, per tris versijas žioplai užsilikusios 🙂 Ačiū už pataisymą, pravaliau 🙂
Priešpaskutinėje pastraipoje klaida dėl metų…
Su pagarba.
Ta buvusi ir keistai iš kažkur išlindusi, jau pataisyta.
Stebisi lenkai kad dalis lietuviu puikiai lenkiskai kalba o nuo Suvalkijos visi….Lenku TV gi
Taip, apie Marijampolę buvo labai geras lenkų TV matomumas.
Ne tik, Kaune matėsi kuo puikiausiai. Ir žinoma lenkų tv buvo gana plačiai pvz. būnant sov.armijoj rusai pavydėdavo kad mes galim matyt erotikos, nes kaip žinoma sovietiniam lagery sekso ir panašiai nebuvo.
Visa Suvalkija užaugo ant Lenkiškos TV 🙂 Specialiai vieninteliam TVP-1 kanalui buvo montuojamos antenos ir kreipiamos į Suwalkus.
Kadangi kanalų junginėjimas kenkė mechaniniam selektoriui (tragiška elektronikos kokybė verta atskiros temos) tai suvalkiečiai tik tą „penktą“ kanalą ir težiūrėdavo.
Mokykloje net buvo politvalandėlė skelbusi kad lenkiška televizija amorali :))
Jo, kanalų selektoriai žiauriai gesdavo. O ir antenas perjnginėt reikdavo.
Šiaip tai iki šiol atsimenu tą vaizdą ant kai kurių namų Dzūkijoje, kur trys-keturios antenos namui. Matyt ir daugiau lenkiškų kanalų žiūrėdavo visgi, o ne tą vieną 🙂
Aš irgi tik iš Lioleko ir Boleko ir iš Dinasty išmokau lenkų kalbą. Tiksliau ją suprantu. Kalbėti nemoku. Bet suprantu. Jau kiek primiršau, bet didžiąją dalį dar suprantu.
Prisimenu, kai lenkai parodė žvaigždžių karus. Buvo afigennai.
Oi pamenu tą. Buvo pavasario atostogos. Saulėta diena ir paskui mėnesiai įspužių visai kiemo šaikai.
Mano mama šiek tiek moka lenkiškai. Kažkada sakė, kad išmoko būtent lenkišką TV žiūrėdama, tik neatsimenu, ar dar Vilniuje gyvendama, ar jau Klaipėdoje. Spėju, kad daugiau šansų, jog Klaipėdoje -- per jūrą lengviau turėtų būti pagauti signalus.
O kai numirdavo gensekas, tai TV apskrirai nieko neberodydavo, tik simfonijas grodavo.
Simfonijos simfonijomis, bet dar ir „Gulbių ežeras“ būdavo. Iš kurio atpažindavo visi, kad valdžios keitimas vyksta.
Kaune lenkų kažkuri programa gana neblogai buvo matoma ir su paprasta antena ant stogo. O nuo kokių 85-ųjų vis plačiau plito videkai. Tad gana daug žmonių buvo matę ir vieną kitą vakarietišką blokbasterį. Jei manęs atmintis neapgauna, tai apie Bruce Lee istorijos plito jau nuo kokių 78-tųjų. Reiškia kažkas tuos filmus galėjo matyti ir kitiem papasakoti.
Na, nežinau, kiek su paprasta antena, bet stogas turėjo būt pakankamai aukštai. Šiaip, visgi, pagal atstumą vertinant, neturėjo pakakt paprastos antenos, reikėjo konkrečiam kanalui paskaičiuotą naudot.
Marijampolėj ne tik kad buvo geras matomumas, bet ir išliko iki kol išjungė analoginę. Gyvenent nuosavam dviejų aukštų name, lenkiški kanalai buvo matomi beveik taip pat gerai kaip lietuviški. Paskutinį kartą tuo sitikinau prieš du metus.
Skuodo rajone ir latviškus kanalus puikiai rodo dabar ir per skaitmeninę.
Buvo labai smagu žiūrėti kažkokius Koru Kari per TV3 🙂
O ką, ponas, veikėte Skuodo rajone?
Tyčia pabandžiau pažiūrėt tą senąją Vremia. Kažkaip čia jos formatas truputį keistas, nei kad pamenu iš vaikystės. Rodos ir pradžia buvo paprastai su visai kita muzika. Čia tokia labiau gegužės pirmajai dedikuota… Pusė laidos vien apie tai kaip Černenka fabriką/darbo liaudį aplankė. Pasaulyje tikrai nieko nevyko, žmonės daugiau laiko sau turėjo… Jooo, blin, prie ruskio geriau buvo -- gerai, kad tai buvo mano vaikystė :).
Vremia užsklandos keitėsi kas keletą metų. O laida tai jo -- prieš Gegužės 1. Bet taip ar anaip, vaizdas pakankamai būdingas tai laidai.
Dėl tamstos likusio pasažo, tai aš tamstos nesupratau, ką tamsta norit pasakyt.
Noriu pasakyti lygiai tą patį ką ir sakote savo rašinėlyje. Kad tai buvo visiškai niūru. Tokioje tvarkoje gyvenę žmonės iš to nuobodulio buvo taip panarinti į savo gyvenimo monotoniją (eiliniam miestiečiui vremia, kurios naujienose, pasaulyje naujienų nėra ir kolektyvinio sodo 6 arai vasaros laike). Tos santvarkos išengtas ir nubukintas žmogus negali ir galvoti, kad gali būti kitaip, arba kitaip -- tai blogis. Jei žmogui šimtą kartų pasakysi, kad jis kiaulė, tai šimtas pirmąjį jis užkriuksės. Jei žmogui kokius 40 metų buvo kalama į galvą, kad viskas yra gerai, tai jis galiausiai ir atbuko -- jam tikrai tas laikas gerai.
Ir vienintelis dalykas dėl ko man buvo gerai -- tai kad buvau vaikas ir džiaugiausi vaikyste. Dabar džiaugiuosi, nors ir per kabelinės kokį 100 kanalų nėra ką žiūrėt, o prisiminęs tą gūdų laiką šiomis iliustracijomis, dar labiau džiaugiuosi, kad tais laikais buvau vaikas ir nesupratau kokiam šūde buvo gyvenama. Mano atmintis geriau ryškėja nuo perestrojkos. O iš jaunesnių dienų, tai pamenu tik Brežnevo, Andropovo ir Černenkos laidotuvių transliacijas… ir ne tiek jas, kiek tomis dienomis kaukusias sirenas. dar porą gegužės paradų.
Ne visai atbunka žmonės nuo to, o ir ne visi.
Kažkurioje stadijoje žmonės išsiugdo bent kažkokį imunitetą smegenų plovimui (tiesa, kartais su labai įdomiais perkreipimais), pradeda ieškot informacijos tarp eilučių ir tada jau valdžia proto knist neįstengia.
O paskui ir gaunasi, kaip Sąjūdžio metais -- režimas staiga žlunga.
Tai irgi reikia džiaugtis, kad tokių atsparių žmonių būna. Nes tik dėl tokių dabar turim geriau(tokiems priskiriu savo tėvus, nes jų auklėjimo dėka, niekad net nebuvo menkiausios abejonės apie tai, kad sovietija blogai).
Dar daugiau, ne tik kad atsparių būna, bet totalitarizmas pats sau priešus išsiaugina. Kai sistema trukdo gyvent, tai jokios propagandos nepadės.
Reikia nepamiršti, kad sovietuose labai svarbią vietą užėmė knyga. Matau tame ir tiesioginę šūdinos televizijos įtaką. Visi aplink ir visur skaitė. Arba gėrė. Bet aš mačiau daugiau skaitančių. Ir pats skaičiau. Dar pagalvoju, kas iš dabartinių niolikmečių perskaitė visas bibliotekoje rastas Žiulio Verno knygas?…
so true.
miesto bilbioteka buvo dažniausiai lankomas pastatas, kai namų biblioteka išsibaigė. „Tomo Sojerio ir Hekelberio Fino nuotykius“ dešimtimis kartų skaičiau. Diuma mušktieninkų nuotykių ieškodamas grūdausi pas tetą per pusę miesto. Ir lauke iki sutemų bastėmės, nes nebuvo namie kompų ir prisigalvodavom visko, nes o ką daryt?
Iš šios perspektyvos linkęs galvot, kad vaikystė sovietmečiu buvo kiek geriau nei suaugusių žmonių gyvenimas. Bet lygintis tos vaikystės su šiuolaikinių vaikų džiaugsmais niekaip negaliu. Dabar tik tėvai gal kiek mažiau rūpestingi ir dėmesingi. Na ir ne visos pramogos visiem prieinamos
„Tenkesz Akapitanya“ buvo ne vasaros, o moksleivių žiemos ir pavasario atostogų topas. Kaip ir „Приключения Электроника“ bei „Приключения капитана Врунгеля“ :)Dar pamiršot pastebėti, kaip visa tarybinė liaudis naujų metų naktį apie 04:30 laukdavo „Мелодии и рофмы зарубежной эстрады“, kad pamatytų Boney M. arba Dschinghis Khan klipą, o vietoj to gaudavo Honeckerio Friedrichstaatpalaz baleto pasirodymą ir Karelą Gotą 🙂
Dar žiemą rodydavo „Kapitoną vrungelį“.
O kiekvienos vasaros topas buvo „keturi tankistai ir šuo“.
Ponas Puklevičiau, tamsta man pasakojate, kad Tenkešo vasarą nerodydavo. Tai kur tamsta būdavote, kad vasarą nematydavote jo?
O dėl kitų panašių, kaip kad Vrungelis ir Elektronikas -- tai vat simptomatika. Tamsta irgi iki šiol visus atsimenat, kaip matau.
Tokia buvo „įvairovė“ kad diedai galim po keliasdešimties metų ginčytis savaičių tikslumu kada kokį filmą per TV parodė 🙂
Dėl Tenkešo, tai man irgi po šiai dienai asocijuojasi ne su vasaros, o pavasario atostogomis. Vasarą -- vesternai „per lenkus“.
Žodžiu, čia reiškia, kad kelis kartus per metus jį rodydavo. Kaip ir natūralu, kaip tai televizijai.
Sporto ziniose pranese, kad Dinamo Kiev ir Zalgiris suzaidė 0:0… Atsimenu kartais turėdavau pusę valandos tą šūdą kentėti, kad kokį sporto rezultatą sužinoti iš vakaro.
Šiandien paturėjau įdomų jausmą, kaip kokia laiko mašina praskridęs būčiau. Vremia po kokių 25 metų peržiūrėjau 🙂
Aš kai žiūrėjau šitą bei dar kelias, tai pirmas klausimas man buvo, kad visgi WTF, kad taip galėjo būt ir kaip aš tai iškęsdavau, o paskui -- kad blyn, aš nesuvokiu, kaip tai būdavo galima iškęst. Tai užribis, nes tai tiesiog neįmanoma. Ir tai buvo, nors tai neįmanoma.
Kas ten iš disidentų pasakė, kad visa SSRS -- tai vienas didžiulis beprotnamis? Tai vat čia būtent tai.
Gal prisimenat, kaip kokiais 1990 parodė „Žvaigždžių karus“ per „Videokauką“? Neturiu žodžių apsakyti, kas tai buvo per įspūdis buvo man, sovietiniam ikimokyklinukui. Visą likusią vaikystę svaigau vien apie kosmosą ir robotus.
O šiaip šito straipsnio kontekste juokingai nuskamba Pink Floydų dainos žodžiai, 1979 metai: „I’ve got 13 channels of shit to choose from“. 1982 metų filme „The Wall“ veikėjas juos sako maigydamas DISTANCINĮ. Nes jis nesilankė ten, kur tuo metu nebuvo ne tik distancinių, bet kartais ir apskritai televizorių, ir 3 kanalai IŠ TIKRŲJŲ rodo shit. Moralas: žmonės nevertina to, ką lengvai gauna 🙂
Taip, žmonės paprastai net neįsivaizduoja, kad viskas gali būti kardinaliai blogiau, nei jie gali įsivaizduoti. Nes jie gi negali įsivaizduoti. Kažkoks keistas reikalas.
O dėl tų „Žvaigždžių karų“ -- tai buvo absoliučiai nerealu. Tai buvo kosmosas netgi daug daug vyresniems žmonėms.
Buvo tokia Šepečio knyga -- Modernizmo metmenys. Ten autorius labai kritikavo modernųjį vakrietišką meną beigi pop kultūrą. Ta knyga visai buvo vertinga dėl savo iliustracijų, savotiškas vakarų pasaulio pradžiamokslis, tik tekstą reikdavo suprasti atvirkšiai.
Vo, čia gerą priminėt. Kažkur gal dar ji mėtosi -- pirkdavo žmonės būtent tam, kad pasižiūrėti, kas uždrausta.
P.Rokiški, kaime, Žemaitijoje, pas mamos gimines 🙂 Ir taip kokius 7 metus 🙂
Tiesa. Sovietinė televizija buvo tokia tragiška, kad žmonės grūsdavosi į privačius butus, kad už pinigus pamatyti kokį vakarietišką fufelį.
Po šiai dienai prisimenu to ankšto tvankaus kambario smarvę, kuriame su tėvais žiūrėjome King Kong Lives per didįjį šilelį. Kasetė buvo matyt perrašyta n+1 kartų ir mirtinai nudrožta, nes penktadalio vaizdo neįžiūrėsi, o vinitelė mono kolonėlė vietoje garso spjaudė nerišlius traškesius.
Ir vis vien visi buvo labai patenkinti ir noriai mokėjo po penkis rublius, nes geriau už televiziją ar kinoteatrą.
Ir kaip gi juos gaudė, tuos nelegalius salonus… Paskui vienus iš jų ėmė globot mafukai, kitus -- pati milicija. O galų gale viskas legalizavosi.
Šituos mėgdavo pagaudyti. Surinkdavo operatyvinę informaciją iš bildančių kaimynų, prieš užeinant išlupdavo saugiklius, kad kasetės negalėtų ištraukti ir įsiverždavo butan.
Blogiausiai baigdavosi tiems, pas ką tuo metu kokia Emanuelė sukdavosi.
Dar be vidiakų gaudydavo tuos, kas lenkišką tv žiūrėdavo ir Amerikos balsą klasydavo. Rasdavo tokius arba pagal antenas (aukštai iškeltos, didelis kiekis, sudėtinga konstrukcija), arba su specialia įranga (kartą buvęs milicininkas pasakojo, kad KGB turėjo Latvijas, kuriomis zulindavo per miegamuosius rajonus ir kažkaip pelenguodavo tuos, kas nelegalų kontentą klausė).
Nebuvo normalių žinių šaltinių, o už jų paiešką bausdavo. Apie internetus net kabos nebuvo, nes jei jie egzistuotų, sovietų sąjunga būtų per tris paras subyrėjus.
Balsų klausytojus aktyviai gaudė su pelengatoriais prie Stalino, bet prie Chruščiovo aprimo -- labai jau daug elektroninio triukšmo, o kai prasidėjo slopinimai, tai pelengatoriai apstojo veikt suvisam o kita vertus, klausančių kiekis gerokai sumažėjo.
Kita vertus, dėl tų pelengatorių ir to, kad pagavę, KGB veikėjai priknisdavo proto, jog kaimynai įskundė, daugelis labai stengdavosi slėptis.
TV žiūrinčius gaudė pagal antenas, tai pvz., Kaune, kur ilgą laiką anie tematė transliacijas iš Vilniaus, tai visi savo laiku prisistatė tiek antenų, kad buvo be šansų aiškintis, kam kokia antena skirta. Vilniuje tuo tarpu pamatydavo kokią nors neaiškią didesnę anteną ir prisikabindavo.
Dėl TV antenų visgi saugodavo tas faktorius, kad Lenkijos TV -- tai ne kokie balsai, tad kaip ir nieko tiesiogiai draudžiamo. Taigi, liepdavo nuimti, pagąsdindavo smarkiai, dar į darbovietę pranešdavo, bet kaip ir baigdavosi tuo, nes visgi socialistinė šalis iš to pat bloko, tai neina antitarybiškumu kaltint.
Ganėtinai lengvai išsisukdavo tie, kas priklausydavo radijo mėgėjų būreliams prie DOSAAF (aka SDAALR) -- anuos nors ir bandė kiek prikirpti apie kokius gal 1984, kai girežtino tvarkas, bet prasidėjus Perestrojkai, greitai užmiršo.
Jo angara 18 ir as pamenu, net pries kelis metus internete labai gerai paieskojas parsisiunciau, perziurejau dar karta, sudas paskutinis pasirodo, geriau buciau neziurejas, butu likes nostalgiskas jausmas 🙂
Labai gerai padarėt: staiga atsirado supratimas, kad tai, kas atrodė visiškai tobula sovietmečiu, tebuvo atliekos.
Čia panašiai, kaip su kinietiškomis prekėmis, kurios sovietmečiu atrodė, kaip kokybės stebuklas. O dabar visi puikiai suprantam, ko jos vertos, net nepaisant to, kad jų kokybė per tą laiką realiai išaugo labai smarkiai.
Suvokimo reliatyvumas.
Pati video pradžia primena dabartinį Šiaurės Korėjos lyderį, visi jam dabar ten taip pat ilgai ir su džiaugsmu ploja.
Visur pas tuos komunistus panašiai. Vieni kitų klonai.
Lenkų TV buvo labai gera porą metų, kai „Solidarumas“ atsirado ir bardakas šaly buvo, tai kol karinę padėtį įvedė, pažiūrėjom ir Antonionį, ir Nąsrus ir dar begalę einamiausių pasauly tuo metu filmų ir muzikantų, matyt ten lenkai piratavo juodai.
Kai Lietuva panaikino analoginę televiziją, Kaune dabar galima tris lenkų kanalus matyt -- vieną skaitmeninį TVP Polonia iš mūsų siųstuvų bei analoginius TVP1 ir TVP2 iš Suvalkų. Net antenos reguliuot kažkaip nereikėjo, antram aukšte nutaikyta į pietus.
Sena ar nauja antena? Su stiprintuvu? Namas aukštoje vietovėje?
Antena šviežia, šių metų. Su stiprintuvu rodo abu, be jo tik TVP2. O namas tai Vilijampolėje -- kokiam Aleksote, Šilainiuose ar Žaliakalnyje geriau rodytų.
Tada jau pasiduodu. Lieka tik padaryti prielaidą, kad Suvalkuose TV bokštas matyt tikrai aukštas, o siųstuvai galingi.
Panauš, kad su TV, priešingai nei prieš tai bvusioje temoje, niekas nepasikeitė.
Tada rodė propagandą, dabar kažkokius briedus, jei pasitaiko ne visai briedas, tai per reklamas visvien neįmanoma pažiūrėt.
Tada žiūrėjo lenkus ar vidiakus, dabar pumpuojasi iš torrentų.
Panašu, kad tamsta visgi pažiūrėkite tą laidą nuo pradžių iki galo, o paskui dar nueikite į Youtube, dar pažiūrėkite ir galvą išsitrinkite.
Kita vertus, žmonės visad ieško, kaip geriau. Ir taip -- visokie torentai tampa alternatyva kažkam. Alternatyvų paieškos procesas visada yra alternatyvų paieškos procesu 🙂
Taigi nežiūrėdavo tų Vremių niekas, nebent pabaigas, kur kokia kultūra, sportas ir orai.:)
jo, ypač per eilinį KPSS sjezdą, kur „Vremia“ baigdavosi po 10, o filmo ir nebūdavo, ir taip savaitę laiko, pakol sjezdas tęsiasi.
O jau kai filmas būdavo, tai apie kokias nors sovietines dvasingai didvyriškas kančias. Kokį nors suknistą matrosą Matrosovą, ar jebynioliką pavasario akimirkų ar ten serijas apie kažkokių saugumiečių kovą su blogaisiais diversantais, kurie savo laikrodžiais norėjo užnuodyt kažkokius tvenkinius.
Žinot, tamsta visgi pažiūrėkit, atsiminimus atsigaivinkit. O tai ginčijatės ir vaizduojat kažką čia.
Nei aš tada Vremias žiūrėjau, nei dabar tą darysiu. 🙂
Taigi skaitydavom, muziką iš juostų klausydavom, alkoholį naudot jau pradėdinėjom, tad kažko baisaus iš TV neprisimenu.
Va, olimoiadas visokias žiūrėdavau ar kitokius sportus.
Nu va, štai ir išsiaiškinom -- aiškinat, nors nei prisimenat, nei dar kažką ir dabar jau pats sakot, kad nelabai žiūrėdavot, o tik sportus. Ir refūzinat net pamatyti, kas ir kaip.
Tarp kitko, čia reikia pripažinti, kad sovietai sporto rungtynėmis ganėtinai rūpindavosi -- rungtynes retai nutraukdavo, o neretai kartodavo, o retkarčiais, kiek atsimenu, netgi „Vremia“ būdavo dėl sporto į vėlesnį laiką perkeliama.
Kaip žinia gi, sportas pas tuos režimus yra agresijos sublimacija, pakeičianti karinius veiksmus taikos metais.
Taip, tamstos orientacija šį bei tą čia paaiškina.
Reiktų pažiūrėt Vremios orus, prisimenu, tokią linksmą melodiją jų metu grojo. 🙂
Pabaigoj per „sporta“ Zalgiri paminėjo. Futbola 0-0 su Kijevo Dinamo sulošė.
Prisimenu, rode jau nepriklausomoj Lietuvoj, kad vat Amerikoj vaikams labai patiko, Nu Pagadi multfilmas. Tada galvojau, kazkokie nesveiki tie vaikai ten, mato visokiausias idomybes -- donaldus, tom and jerius…, kaip tas nu pagadi gali patikt 1000x matytas. 🙂 Siaip straipsnis matyt negyvenusio sovietmeti zmogaus rasytas ir i viena puse, kaip ten viskas baisu buvo, nors buvo daugybe idomiu filmu, vaikams laidu ir t.t. blogiausia, kad pasiskaito jauni zmones tokias nesamones ir viskuom sventai tiki. Jei uzsimeni, kad prie ruso gyvenai, vaje vaje sako, kokiais jus baisiais laikais gyvenot 😀
O, matau, jau pradėjo rinktis lervos pas mane ir stradalint apie multfilmus bei tai, kiek daug visokių laidų buvo ir kaip buvo gerai ir kaip blogai, kad apie sovietinius šūdus neigiamai pasakojama.
Eikit naxui savo noru arba nuredirektinsiu į kokią nors goatsę.
patikek, po 20metu toki pat straipsni parasys kas nors apie dabartine TV. Pirmus 10 metu tame laike tegyvenau, gal del to viskas graziai ir atrodo. Norejau parasyt, kad kai dbr prisimenu nebiski nepergyvenu, kad nemaciau kokio KingKongo, o ziurejau Tada Blinda. O stradalinu as tik del tokiu kaip tu dalbajobu, galvojanciu, kad viska zino apie viska.
Tamstos komentaras, kuris buvo -- tai yra kaip tik tasai ryškus, visiškai tipinis infantilus nepilnavertiškų pseudosovietinių prisiminimų ekstraktas, kur žmogus neskiria, kur prisiminimai apie sistemą, o kur apie vaikystę.
Todėl aš ir be tamstos paaiškinimo apie tai, kaip ten kiek tada gyvenote, puikiai žinau, kiek maždaug tame periode tamsta gyvenote ir kaip ten tamsta tą periodą atsimenate.
O dabar… Tamstą aš įspėjau, tad dabar kaltinkit tiktai save.
Pvz. Vokietijoje per kažkokį kanalą, tiksliai nepamenu, kasdien rodo 20 metų senumo žinias, t.y. atitinkamos dienos prieš 20 metų. Tiesa, transliacija vėlyva.
Čia visgi įdomu, bet tik su sąlyga, kad žinios apie prasmingus reikalus. Apie Lietuvą būtų prasmingos, jei 20 metų senumo. Bet jau 30 metų senumo žinių nesigautų suprast -- būtų panašiai, kaip vat šita Vremia.
Lenkų TVP Historia (per palydovą matau) rodo 1989 žinias.
o aš vat neprisimenu kokios tos žinios buvo, nes per jaunas buvau. Multikai tai kaip multikai. Vat viena laida kuri įstrigo tai „V myrie zhyvotnyh“. Reikės kada įdomumui pasiieškoti ir tą patį Vriemia užmesti akį.
Taip, ta buvo viena iš tų kelių laidų, kur kartą per savaitę buvo galima kažką pažiūrėt. BTW, su ja irgi bus, kaip su tuo filmu, kur kažkas sakė, kad pažiūrėjo ir nusivylė, kokia tragedija.
Vat pažiūrėjau tą V myrie žyvotnyh ir … tiesą sakant maniau bus blogiau. Gal čia kaltas biologo išsilavinimas. Pats formatas -- toks kaip komentavimas už kadro ir netgi bajerius skaldo. Bent jau politinio briedo nepastebėjau. Šiuolaikinės laidos apie gyvūnus dažniausiai būna ištemptos iki begalybės, o informacijos realiai jose 3 minutėms. Visgi reikia pripažinti, kad gerai nufilmuoti laidą apie kokius driežus reikia didelių resursų. Reikės dar pažiūrėti laidą su Kazlausku ir palyginti.
Nu tai ko norėt, ten nebus gi kaip „Vremia“ -- juk bene aukščiausiai vertinta sovietmečio laida.
sovietmečiu lygiai vieną kartą metuose- Naujųjų Metų naktį po dvyliktos, pasibaigus „ogoniokui“, nenulūžę galėjo pasižavėti kokia nors Boney M su Toto Cutugno ir pan.
Sovietinėj karinėj „učebkėj“ vienintelė ir PRIVALOMA TV programa- „Vremia“. Po 5min. nuo programos pradžios kažkas būtinai imdavo smiginėti, tai į tokius seržantai mesdavo čebatą ar arčiausiai sėdinčio kursanto kepurę. Pakartotinai nusmigęs be kalbų siunčiamas pas „Mašką“- tai pusės stalo dydžio kaladė, apvyniota senu šinielium ir šakaliu už rankeną, skirta kareivinių grindų poliravimui. Po „Vremios“ „paluba“ visada spindėdavo. Vienintelė legali veikla žiūrint „Vremia“- blizginti diržo sagtį. Iš galiorkos žiūrint man tai atrodė biški siurrealistiškai- tokia 200 skustų bambukų masturbacinė orgija „Vremios“ fone.
Politrukai rūpinosi idėjiniu auklėjimu.
O aš ir dabar kartais pasižiūrau kokį KIN DZA DZA, labai geras filmas.
Kad ano sovietmečiu per TV gal ir neparodė net, nebent jau kai visai Perestrojka baiginėjosi. Aš jį kino teatre žiūrėjau, atsimenu.
Labai netipiškos žmonių reakcijos buvo: didesnė dalis keikė, kad nesuprasi, kas čia per nesąmonė. Kita dalis labai niūrūs pasidarė. Keliems žmonėms buvo juokinga.
Sovietiniais laikais nebuvo žmonių. Sovietai žmones buvo pavertę augintiniais.
Ne augintiniais, o „masėmis“.
Vat kad visgi augintiniais greičiau. Buvo man pakliuvę kažkas iš tų laikų įstatymų prieš porą dešimtmečių, tai buvau radęs kokį tai keistą straipsnį, kad už savižudybę buvo numatytos bausmės tuo pagrindu, kaip už socialistinės nuosavybės naikinimą, o patys žmonės įvardinti, kaip valstybės nuosavybė. Tik dabar neatsimenu, ar ten per BK sovietinį, ar kokį tai kitą buvo tokie keisti apibrėžimai.
Tai čia dar nieko tokio. Pačiu ankstyvuoju sovietmečiu tai moterys, tiesiogiai, kažkuriam dar sovietų Rusijos gale buvo socialistine liaudies nuosavybe paskelbtos, o vyrai jomis ten pagal kažkokį grafiką turėjo dalintis. 🙂
Čia truputis mitologijos tame yra, paremtos kažkokiu šposu, kurį kažkoks bolševikams neprijaučiantis laikraštis kažkokiame mieste tais laikais išspausdino, sukeldamas nemažai isterikų.
Kita vertus, prisiminus tą pačą Aleksandrą Kolontai, tai minčių visgi kyla tam tikrų.
Matau ir teigiamą dalyką tame, kad nebuvo ko žiūrėti.Aš asmeniškai dažniau vaikščiojau į biblioteką, daugiau buvo bendravimo, kitų užsiėmimų. Prisiminkime santykius tarp kaimynų, kai buvo švenčiamos šventės vieni pas kitus. Vaikų kiemai būdavo pilni, prisigalvodavo įvairių žaidimų, į namus sunkiai parvarydavo tėvai, o dabar atvirkščiai- vaikus reikia varyti iš namų į lauką, bet jie ten nežino ką veikti. Dabar per pastaruosius 20 m. bežiūrint TV „kai yra ką žiūrėti“ tenka konstatuoti, kad jau persisotinome arba rodo tą patį per tą patį(serialai nebesiskiria turiniu, realybės šou ir publicistika „klonuojami“ viskas matyta, formatai panašūs), todėl tenka „eiti“ per kanalus,pažiūrint kiekvieną apie 5-10 sek.kol pavyksta ką nors įdomaus surasti. Čia taikau sau ir tiems, kurie žiūrėjo TV visus pastaruosius 20 metų.
„Matau ir teigiamą dalyką tame, kad nebuvo, ko valgyti -- žmonės daugiau dirbo, gyvenimas buvo prasmingesnis“
Nejaučiu nostalgijos tiems laikams.Valgyti užteko, tik ne to ką nori o ką galėdavai gauti. Nedirbo daugiau, o tiesiog „stumdavo“ laiką arba imituodavo darbą, nes jis buvo privalomas (turiu omenyje Brežnevo ir vėlesnį laikotarpį) Gyvenimas nebuvo prasmingas neturint pasirinkimo laisvės kai reikėjo laukti tik „komunizmo aušros“.Rašiau tik apie TV ir bandžiau samprotauti,kad yra ir geresnių užsiėmimų, negu spoksoti į ekraną žiūrint bukas laidas, kurias kitą dieną pamirštame. O sovietinė TV tai taip- tik ideologija juoda. Nors Vremia daug kas nežiūrėdavo, telikas vistik būdavo įjungtas „dėl fono“ taigi ir nestebint laidos į pasąmonę įlįsdavo informacija kas kiek prikūlė ir primelžė bei kaip gerai gyvenam.
Tai vat, kad tas apie geresnius užsiėmimus samprotavimas gavosi, kaip pasiteisinimas. Nėra blogyje gerų pusių, vat kur bėda. Neatneša blogis gėrio.
Kaip gyvenęs Kaune, galiu atsakingai pareikšti, kad nereikdavo jokių „bokštų“ -- prisijungi kolekvyvinės TV anteną ir žiūri Lenkijos TV. Tiesa, Suvalkijoj ir su kambarine antena rodydavo. Vat su „balsais“: Amerikos balsu, Laisvąja Europa ir Vatikano radiju Kaune būdavo sunkiau. Specialiai programos trikdymui Žaliakalny stovėjo bokštas.
Reiškia, visai jau gerai tenai buvo gyvent, nors man visvien sunku patikėt, kad taip savaime, nes net Vilniaus TV bokšto priimant ~100km atstumu jau būdavo bėdų.
Vilniuje pagaudavo nuo dvylikaaukščių stogų, bet kombinacijos iš gerai nuskilusios gyvenamosios vietos (aukštas namas aukštoje vietoje) ir antenos parinkimo bei reguliavimo reikėjo tiek, kad lenkiška TV buvo labai retas dalykas.
Tikrai taip, Kaune matydavo lengvai, ir dėl to daug kauniečių mūsų amžiaus supranta lenkiškai. Aš jiems iki šiol pavydžiu to lenkų kalbos supratimo.
Lenkiška televizija Kaune sovietmečiu buvo visuotinis reiškinys. Ypač nuo kokių 1985, kai prasidėjo kolektyvinių antenų bumas. Tačiau ir iki tol norint ją pamatyti didelių pastangų nereikėjo. Bent jau pas mus Dainavoje pakakdavo balkone iškeltos antenos. Kolektyvinė rodydavo, aišku, geriau – sniego beveik nebuvo. Visa klasė diskutuodavo, ką rodys šeštadienį per „Kino nocne“ ir kokia bus „Wieczorynka“ sekmadienį. Ketvirtadienį vakare – detektyvinis serialas… O kur dar „Monty Python“ ir „Red Dwarf“. Paskutiniais komunos metais lenkai pamėgo anglišką humorą.
Lenkų kalbą perprasti vaikams buvo labai lengva, juk rusiškai – geriau ar blogiau – mokėjo visi. Juokingiausia buvo, kai pirmą kartą nuvykęs į Lenkiją pareiškiau: „Niestety nie mówię po polsku, polski zmam wyłącznie z telewizji“. Atsakymas buvo: „Po raz pierwszy słyszę, żeby ktoś bez akcentu mówił, że nie zna języka…“ Po kelių sakinių supratau, kad lenkiškai vis dėlto moku.
Lenkai manim irgi sunkiai patikėjo, kad išmokau kalbos žiūrėdamas multikus vaikystėj 🙂
Pasirodo Kauniečiams dar pasisekė su TV.
O taip, Kino nocne, ketvirtadienio kriminalai… Dabar jau visko neprisimenu, bet visko buvo tikrai daug. O kur dar visų stilių vakarietišką muziką transliuojantis Lenkijos radijas? Kokiais 1986-aisiais turėjau susikomplektavęs iš radijo įsirašytas Doors, Pink Floyd, Jimi Hendrix’o, diskografijas. „Master of Puppets“ lenkai paleido bene tą pačią savaitę, kai šis albumas ir pasirodė. Na ir „Lista przebojow“ (hitų sąrašai) — ten būdavo tie patys hitai, kuriuos tuo metu grojo Anglijoj ir Amerikoj. Tai va, turėjom langą į normalią vakarietišką kultūrą. Iš esmės Suvalkija gyveno kitoje kultūrinėje terpėje, nei likusi Lietuva.
Kai perskaitau, kiek žmonių aikčioja dėl sovietinių animacinių filmukų tariamo dvasingumo, šlykštu darosi, kad su jais vaikštau tomis pačiomis gatvėmis ir liečiu tas pačias durų rankenas. Nes tie filmukai buvo visiškas mėšlo gabalas ir bet kuris anų laikų vaikas, atsiradus galimybei pamatyti, pavyzdžiui, „Tomą ir Džerį“, daugiau nenorėdavo tų debiliškai lėto veiksmo personažų matyti. Užtat po 20 metų, pasijutę nevykėliais, nesugebančiais pritapti greitai besikeičiančiame pasaulyje, nes vaikystėje buvo tų sovietinių filmukų nubukinti, staiga pasigenda jų „dvasingumo“. Ne dvasingumo jūs ilgitės, o dešros po rublį dvidešimt ir valdiško buto, kurį duoda už subinlaižiavimą komunistams.
Čia gerai. Laikinu.
Pažiūrėjau Vremią. Tuomet buvau per mažas. Padrikos mintys, už padrikumą atleiskit, rašau, kol šviežia:
-- Tai štai ką jie dabar Š. Korėjoj per televizorių mato.
-- Tokį briedą tokiais rimtais veidais šneka, kad atrodo, kad SSRS nežlugo anksčiau tik todėl, kad diktoriai tiesioginiame eteryje nesuprunkštė. Būtų prasidėjusi grandininė reakcija, ir visi tiesiog būtų išsiskirstę.
-- Naujienos iš šalies, kurioje praktiškai nėra naujienų, arba kurioje naujienų skelbti negalima. Gamykla. Plojimai. Eina sekretorius. Plojimai. Plojimai. Atgijau priėjus sporto naujienas, o aš sporto naujienų šiaip nemėgstu visiškai.
-- Gali pasitaikyti lervų, kaip tas jimas, kurios iš viso šito pasiimtų tiktais „o vat tada valdžiai paprastas žmogus rūpėjo!“ Ir vat mūsų draugai iš SLF rimtu veidu skelbia senas laikraščių naujienas, žodžiu, viskas taip pat, tik ant popieriaus. Va prašom:
http://www.slfrontas.lt/news.php?readmore=241
1963 metų kovo mėn.
Kovo 17 d. Lietuva išrinko savo naująją Aukščiausiąją Tarybą. Rinkimuose dalyvavo 1.865.115 rinkėjų, turinčių balsavimo teisę. Prieš kandidatus balsavo 1.180 žmonių. Išrinkta 290 deputatų. Tarp jų 33,1% sudaro moterys, daugiau kaip 54% – darbininkai ir valstiečiai, 84% deputatų išrinkta pirmąkart. Nepartiniai sudarė 39% visų deputatų. Deputatų tautinė sudėtis atitinka Lietuvos tautinę sudėtį. Tarp liaudies išrinktųjų – garsūs Lietuvos žmonės: rašytojai, dailininkai ir muzikantai, gamybos pirmūnai. Deputatais tapo poetas A. Venclova ir rašytojas J. Baltušis, Vilniaus valstybinio universiteto rektorius J. Kubilius, Dailininkų sąjungos pirmininkas I. Kuzmickas, Kompozitorių sąjungos pirmininkas E. Balsys. 58% deputatų dirba tiesiogiai gamyboje, jų tarpe – 59 darbininkai ir 98 kolūkiečiai.
Puikumėlis, ane?
Dar viena iš nedaugelio vaikams patikdavusių reginių būdavo kasmetinio karinio pergalės parado transliacija iš Maskvos. Vis įdomiau už Vremia 🙂
Vasaros topai dar buvo nioliktą kartą rodomi Granto vaikai ir Robinas Hudas.
O dėl publicistikos palyginimo tuomet ir kaip dabar ta laida atrodytų… Tai pamenu tokią „Vokrug sveta“, ar kaip ten.. kur rodydavo tokio Kipro Mažeikos reportažus iš užsienio. Tai būdavo labai įdomu ir gerai. Bet pamenu, kad nepriklausomoj Lietuvoj kažkuri televizija buvo pradėjus eksperimentą dėt į kažkokią laidą Kipro Mažeikos reportažus… Tai eksperimentas greit buvo nutrauktas, nes šiuolaikiniame kontekste, jau pamačius užsienio televizijas, tas tarybinių laidų korifėjus pasirodė tesąs geriausiu atveju mėgėjas, jei ne visiškas nemokša…
O dėl multikų, tai visi tie „lėliniai“ man vėžį ir depresiją varydavo.
Robinhudas tai išvis buvo kažkas tokio. Visi lakstėm su pagaliais ir lankais iš lazdyno, o aš strėle išpyliau savo mokytojos langą.
Blyn kaip aš mažas nekęsdavau tų lėlinių košmarų! Kitus multikus žiūrėdavau šimtajį kartą ir džiaugdavausi (panašiai kaip šiandien mano pyplys kokius mėgiamus klipus žiūri non-stop), bet tie lėliniai siaubai tai nepakeliami būdavo, ir kas juos sukūrė vaikams traumuot…
Jau buvau pamiršęs kokia tragiška buvo sovietinė televizija… Turinys -- briedas, tačiau ir forma baisi. Taigi techninė įranga iš principo buvo panaši kaip vis dar naudojama lietuvoje -- filmuodavo ir montuodavo viską betacam, technika tikrai sulyginama, bet pvz vaizdo ir garso operatorių darbas -- tragiškas. Matosi, kad chaltūrino kaip tik galėjo. Nes nes nebuvo su kuo palyginti ir į ką lygiuotis
O autobusus tiesioginėms transliacijoms tai Lietuvoje, Šiaulių „Tauras“ įrangą montavo. Atrodo, kad pirmi užsakymai 1980 olimpiadai buvo.O atkūrus nepriklausomybę LTV juos dar gana ilgai naudojo bei kitoms TV nuomojo. Turiu omenyje tiesiogines transliacijas, kai kokias rungtynes norėdavo rodyti.
Vienintelė žiūrima laida per maskolių tv buvo Kino keliautojų klubas, kurią vedė toks daktaras Senkevičius, pats keliavęs su Ra per Atlantą ir pan. Atmetus visas sapaliones apie kapitalistinio pasaulio kontrastus, visgi tai buvo šioks toks, nors ir idealogiškai apmusijęs, langas į pasaulį.
Dar buvo įmanoma žiūrėt „Gyvūnų Pasaulyje“, vesdavo toks Drozdovas, beje ši laida ilgą laiką eteryje išsilaikė ir po CCCP žlugimo.
Štai kodėl sovietmečiu gimstamumas buvo normalus.
Čiagi auksinė idėja konservatoriams, kurie už gimstamumą -- palikai dvi TV programas (LTV ir LTV kultūra), vieną radijo stotį (žinoma, LRT), išjungei internetą, uždarei Akropolius po 20 val. ir… „baby boom“ 🙂
Gal čia išsirutulios dar viena tema-apie kontracepcijos problemas sovietmečiu?
Sovietmečiu rodydavo ir ne tik sovietinius ,bet ir soc. lagerio šalių animacinius filmus.Sovietinės animacijos fone labai neblogas buvo vengriškas animacinis serialas „suaugusiems“- „Gustavo nuotykiai“.
Kaune tikrai rodė lenkų TV. Pats vaikystėje gyvenau Eigulių mikrorajone tai tevukas kažkokią ten anteną iškėlė ant 9aukščio stogo, bet ji tikrai nebuvo didelė. Ten, kaip tamsta ir rašėte, visa esmė buvo paskaičiavime, o turint bent elementarias radioelektronikos žinias viskas buvo labai paprasta.
Visi tie radioelektronščikai konstruodami tokias antenas ir pastatydami jas pas užsakovus per kelis vakarus antrą algą užsidirbdavo.
Lenkų TV, man, tuomet dar vaikui, realiai buvo vienintelis langas į bent kiek normalesnį pasaulį. Kas įdomiasia, kai lenkams sakau, kokia jų tuometinė TV buvo super, jie tik pečiais gūžčioja -- jiems tai buvo normalu ir tiek.
Tai ir gavosi toks paradoksas, kad nuo Marijampolės iki Kauno lenkų kalbą suprantančių yra labai daug (iš TV ir iš bizniukų kai jau sienos atsidarė), nors pačių lenkų čia beveik nėra. Tuo tarpu Vilniuje, kur lenkų yra pakankamai daug, lenkiškai, be jų, nelabai kas moka (na bent jau mano amžiaus).
Tai va, džiaugiuosi, kad toj debiliškoj santvarkoj buvau dar vaikas (ir nesupratau kokio debiliškumo ta santvarka yra) ir buvo ta lenkų TV. 🙂
As dabar neprisimenu, ar buvo sovietmetis, ar pati nepriklausomybes pradzia. Bet pamenu, kad viena vakara, puse devyniu, isijungiau telika paziuret „labanakt vaikuciams“ ir buvau biski nustebintas -- vietoj multiku sedi eteryje kazkoks diedas, ir moraliskai paruosineja vaikus busimam multfilmui. Tai kokia 15 minuciu jis ten snekejo, kaip i tokius filmukus reikia atsargiai ziureti, kad nesuzalotu mano psichikos. Na ir galu gale parode ta filmuka. Tiesa, rode ji sukarpyta per 3 dienas.
Filmukas is tikruju tebuvo viena „Speed racer“ serija -- ja pristate kaip atskira multika, ir dar pavadino „Velniski akrobatai“. Ta pati speed racer keliais metais veliau rode tele-3. Nieko ten ispudingo, visiskai. Bet tada visi vaikai ziurejom issizioje ir snekejom po to dar metus -- ant tiek jis skyresi nuo to meto iprastiniu multiku.
Kita vertus, yra ir graziu sovietiniu multiku. Negali sakyt kad tas pats nu pagadi yra visiskai nevykes, ar ten koks rugpieniu kaimas (aisku, cia ne sovietmecio nuopelnai, o veikiau Kotionockino).
Nors dabartinemis akimis ziurint, vis delto didziausia ispudi palieka tos pasaku ekranizacijos. Nezinau kiek tame tiesos, bet mano tevas megdavo sakyti, kad tokius multikus kaip „Auksines varpos“ apie dede Veja, vienam zmogui nupiesti reikedavo 37 metu. Nu aisku piesdavo ne vienas, bet laiko sanaudos, vis delto, nezmoniskos.
Ir siaip, jeigu ismetus visas sizofrenijas (va tas kur mamos ieskojo berniukas, ir ta dvesianti arkli sutiko) ir propagandas, nieko blogo tie multikai nemoko. Moko sportuoti, buti draugiskais, mokytis, valgyti sveika maista ir t.t.
Vakarietiski multikai situo atzvilgiu nelabai kuo skiriasi. Popajus nuo spinatu kietas pasidaro irgi ne siaip sau todel kad scenaristui uzbangavo 😉
Vat ko sovietmeciu nebuvo -- tai animacijos suaugisiems. Arba buvo, bet cekiska/vengriska, ir labai mazai.
P.S. Pirmas tarybinis multikas, kur parodytas kraujas -- pingvinuko Lolo nuotykiai. Sovietu sajungoje skaitesi gana ziaurus multikas, kai tuo tarpu JAV (jis ten buvo rodomas Scamper the Penguin pavadinimu) ji laike tinkamu tik pradinukams.
Kinas ir tv laidos -- kitas reikalas. Briedas kokio reta, su labai retomis isimtimis (Surikai ir pan.).
Draugai, tai peržiūrėjot nors vienas visą be persukiojimų? Rokiški? Aš ne. Dar tokių įdėsi, užblokuosiu tavo puslapį 😀
O ten pradžioje rusų himnas? Jei aš jį telefono melodijai panaudočiau, kiek metų kalėjimo? Ar užmuštų mane kokie komuniagos, jei gatvėje išgirstų?
Vremios pradžioj ne himną grodavo, o šiaip ten tokį šaukinį maršinį 🙂
Kadangi vaikas buvau tuo laiku ir teprisimenu Vremios pradžioj muziką, tai ta šitas Vremia įrašas šokiravo mane lengvai. Neįsivaizdavau, kad tokiais kiekiais kliedesiai buvo transliuojami kasdien. Ir ta propaganda tokia šlykšti, beskonė, koktus iš tuščio į kiaurą pilstymas…
Palyginimui -- kažkada išėjau iš biudžetinės įstaigos darbo vien todėl, kad tekdavo kartą per savaitę nuobodulio kančiose sėdėti susirinkimuose, mano dalyvavimas kuriuose nei man, nei įstaigai naudingas nebuvo nei per plauką. Man jau lengviau sunkiai išdirbti 4 kart tiek laiko, kiek ten tekdavo prasėdėt. Tiesiog naglu snukiu dėdavau ignorą ant visų dalyvių ir braižydavau visokias schemas ir piešdavau karikatūras. O dar kas pusmetį būdavo visos dienos susirinkimai… Tai dabar primeskit -- tokį briedą tik pakeltą n-uoju laipsniu transliuodavo šimtamilijoninei publikai kasdien, ištisus dešimtečius.
Kad žmonės kurie jau gyveno toj sistemoj negalėjo nuo viso to pabėgti -- suprantu. Bet jūs man paaiškinkit -- kaip visa tai ATSIRADO? Juk visa tai buvo sistemiškai (ar stichiškai?) sukonstruota žmonių pastangomis! Kas kuriant sistemą priėmė kokius žingsnius ir kuo motyvuodamas? Nu negalėjo Ivanas tiesiog atsibust ryte ir tart sau -- „Vo mintis -- nuo rytoj pradėsim programą -- visos liaudies bukinimas ir varymas iš proto nepakeliamu nuoboduliu! Turėtų būti nuostabu!“
Dėl sovietinių mutfilmų reikėtų atskirą straipsnį parašyt, kad degeneratai tulžim užspringtų. Tiesiog negaliu suvokti, kad dar ir nūdienoj tėvai trimečiam, keturmečiam, septynmečiam rodo tą patį brudą, nes gi:“ gražu, nekalta, kaip tik jaunam protui…“.
Vis dėlto sovietiniai multikai buvo žymiai geresni. Aš pats sovietmečio mačiau vos kelis metus, augau ir pradėjau lankyti mokyklą jau po sovietmečio. Bet kas dėkl animacijos -- ji nepalyginamai geresnė. Ji turi labai stiprų moralinį backgroundą, moko vaikus geranoriškumo, bendruomeniškumo, draugiškumo, užjautimo, pagalbos silpnesniems ir t. t. O šiuolaikinėje animacijoje arba agresija, arba apskritai blevyzgos. Dragon Ball buvo galima netgi pamatyti epizodų su nuoga Bulma -- tai čia multikai vaikams? Labai dėkoju savo tėvams, kurių dėka dar vaikystėje atradau tikros, geranoriškos, draugiškos sovietinės animacijos pasaulį. Robotai killeriai -- ne man. Apskritai, animacija turi mokyti gėrio, o ne agresijos. Sovietinė animacija būtant tai ir darė.
Savo vaikams taip pat rodysiu sovietinę animaciją. Na, dar tokius šiuolaikinius multikus, kaip „Maša I Medved“, nes jis tęsia geriausias sovietinės mielos, neagresyvios, geranoriškos animacijos tradicijas.
Su filmais irgi panašiai -- sovieetiniai filmai moko geranoriškumo, turi moralą, o šiuolaikiniuose iš vakarų plūstančiuose filmuose pagrinde matome seksą, agresiją ir materializmą. Nors labai mažai gyvenau tais laikais, bet su malonumu žiūriu sovietinius filmus ir dabar. Ne tik sovietinius -- praktiškai visi mano žiūrimi nauji filmai yra šiuolaikinė Rusijos ar Ukrainos kinematografijos produkcija. Kodėl?
Juose nėra iki vimdymo atsibodusio sekso kulto.
Juose nėra iki vimdymo nusibodusio materializmo ir glamūro.
Juose nėra iki vimdymo nusibodusios bukos, beprasmiškos agresijos.
Juose rodomas paprastų eilinių žmonių gyvenimas -- tokių žmonių, kaip ir dauguma mūsų, o ne visokių Miami Bitch turtuolių.
Juose paliečiamos gilios egzistencinės problemos, dauguma filmų net emociškai sugeba stipriai paveikti.
Ir taip toliau. Atskirai dar galima būtų pakalbėti appie socialines garantijas, užtikrintumą ateitimi, bedarbystės, skurdo, emigracijos, benkrotų, savivalės, nesiskaitymo su eiliniu žmogumi problemas, palyginti situaciją, bet kadangi čia apie televiziją, tai nesiplėsiu.
Beje, šiuolaikinės televizijos nežiūriu. Gal kažkas šlykštisi „Vremia“, o aš šlykščiuosi laidomis apie aną galą, „žvaigždžių“ apatinius, ir pūtimu į valdžios dūdą -- alternatyvi nuomonė į televizijas šiais laikais irgi nelabai praeina.
trololo?
Va vienas iš sovietinių „šedevrų“ : http://www.youtube.com/watch?v=R-7xwbznzyo
Kažkodėl niekas nepaminėjo japoniško „Batuoto katino“. O parodė jį turbūt dėl to, kad Kalava vargšas buvo, o kad netapti vargšu galima ir turtuolį buržujų apvogti:)
Oj blyn prisijuokiau :)) ačiū. Tie filmo autoriai tai gerai apsirūkę matyt buvo kokio ypač prasto sovietinio tabako, nu nerealus genialumas šito šedevro ir gilus moralas apie tarpusavio supratimą ir taip toliau be galo.
Tarp kitko, kaip ten Šustauskas gavo pagrindinį vaidmenį?
Ponas Arklimantai, spėju, kad ne trololo, o šiaip eilinis klinikinis atvejis. Iliustratyvus, tarp kitko.
Ale, žiūriu, nemažai yra tokių klinikinių atvejų, kurie pasiilgo sovietmečio animacijos. Beje, visai neseniai buvo tokia rubrika per LTV, kuri vadinosi, jei gerai pamenu, „Senoji animacija“. Matyt, jinai ir buvo skirta tiems sovietmečio nostalgiją jaučiantiems sovietžmogiams.
Dėl agresijos tai tas klinikinio atvejis, deja, teisus. Vienas mažius ~2metų po Tom&Jery muštis pradeda. Taip pat ir manoji po žiūrėjimo agresyvi, pikta.
Tik nesugebu atskirti, ar tai pats multikų turinys taip veikia, ar tiesiog žiūrėjimas išsunkia. Aš pats po šaudyklių lošimo kelias valandas irgi kartais piktc būnu, gal kad išvargina tie vaizdai. Labiau linkstu vertinti, kad pats žiūrėjimas dirgina, siurbia energiją, o vaikai jautresni nei storą odą užsiauginę suaugusieji.
Ilgas žiūrėjimas. Vaikai pervargsta. Čia išties toks niuansas: kai sovietmečiu vaikai tegaudavo pusvalandį multikų per parą, o daugiau būdavo tik klaikenos, kurios niekam neįdomios, tai ir TV nežiūrėdavo. Dabar gi galima visą dieną žiūrėt.
Čia panašiai, kaip su maistu gaunasi: geras maistas nutukina, nes skanus ir norisi vis daugiau. O jei valgysi puvėsius -- tai gali suliesėt labai smarkiai, nes tik jau visai iš bado tokį maistą vartotum.
Kažkodėl žiūrėdami gerąją animaciją sovietiniai žmonės neužaugo geresni. 80’ieji ir 90’ieji, kai suaugo nu pogodi žiūrėjusi karta, pats žinai kokia buvo -- urlaganynas, plytų pardavinėtojai tamsiuose skersgatviuose ir tulpiniai, skandinantys žmones Dubulių tvenkiny subetonuotom kojom. Ir jei vos tik įsigiję vidiakus visi masiškai ėmė žiūrėti Rembo, Terminatorių ir pornuhą -- na tai ką, išvada paprasta: dvasingi filmai, iki tol transliuoti per tv, dvasingumo neįpūtė.
Užtikrintumą ateitimi irgi paminėjai, kas yra labai gerai. Sovietinės sistemos (taip pat ir didelių Vakarų korporacijų, kur žmonės dirbdavo nuo mokyklos baigimo iki pensijos) žlugimas duoda dar vieną moralą: niekas negali būti užtikrintas ateitimi.
Taigi dabar pasirinkimas yra, nesuprantu problemos. Norit japoniškas skerdyklas žiūrit, norit sovietinę animaciją. Parodykit viską, tegu vaikai renkasi. Turi suprasti vieną tiesą: tėvai niekad nesupras savo vaikų. Kaip mūsų nesuprato mūsų tėvai, taip nesuprasim savo vaikų. Taip yra.
Kad vertinti multikų info, reikia interpretuoti, pvz. kaip čia:
http://rokiskis.popo.lt/2012/05/29/juodoji-ranka-ir-grabas-ant-ratuku/
Man tai nieko kai kuri sovietinė animacija, net ir ta lazdavojima „kalnų daina“. Tame multike įžvelgiau gyvenimo realiją- tas tarnas meluoja savo šeimininkui, kad padarė darbą (nusuko mergiotei galvą) dar ir pagrąžindamas. Įtikimas šeiminikui, gyrimasis. Kasdienybė kaip ir čia 🙂 Tiesiog pasižiūrėkit ne kaip vaikai, o ką nori parodyti tuo multiku.
Dar multikų su šiandienos problemomis:
drakonas, čipolino nuotykiai, rūgpienių kaimas.
Pasižiūrėkit, kas ten sakoma.
Tokios gyvenimo realijos teveda į treninginių sluoksnį, o su tokiom kasdienybėm lieka tiesiausias kelias iki Garliavos tvorų ar Neries gatve pralekiančio Pavliko.
Na, neteko gyventi sovietmečiu ir regėt tokių televizinių perliukų, išskyrus keletą multikų..Viešpatie, kas per niūrumas..Net 1min nesugebėjau ištisai pražiūrėt. Čia toks neblogas kankinimo būdas verst žiūrėt šitą briedą 😀
Norejau nerasyti, bet kai tiek varoma ant sovietines animacijos-multiplikacijos (vadinama klinikiniais atvejais), man labai kirba paklausti… O kaip jus isivaizduojate kad ir dabartiniuose vaiku darzeliuose ugdyma? Ar vaikams nereikia pasaku? Pritraukti demesi ir skiepyti tam tikras vertybes tai visiskai ne tas pats!! Nesakau, kad visa sovietine animacija sedevras -- del to linksmai ir prisimename visokius „vai-chi-cheku…“, bet joje tikrai galima atrinkti ka ziureti. Pvz., man klasiskas filmukas -- http://www.youtube.com/watch?v=Z53zTNMG_fE Sukritikuoti vertinant suaugusiojo protu labai lengva, bet, sulyginant, kiek vertes jus matote dabartineje vakarietiskoje animacijoje, kai vaikui bijai tipo animacini kanala ijungti? Gal as ir nezinau tu normaliu dabartiniu filmuku po teletabiu, isskyrus kokia nors Disnejaus produkcija (tikrai nedaug domejaus -- turiu pripazinti)… Zinoma, as kalbu apie darzelini amziu -- veliau, itariu, pagrindine pramogu asis tampa kompiuteris siais laikais…
O del sovietines Vremia tai kaip ir viskas aisku -- reikejo kazkuo uzglushinti ta objektyviu ziniu nisa.
Tamsta kliedit ir nejaučiat. Pradedant tuo, kad tamsta darote absurdišką prielaidą, esą jei sovietiniu fufeliu persunkti multi kai yra blogai, tai reiškia, kad vaikams nereikia pasakų (kas rodo, kad tamstai trūksta smegenų, nes kad tokį samprotavimą suregzt, tai reikia girtu būt) ir baigiant tuo, kad tamsta atsimenate menką kiekį sovietinių multikų ir pagal juos įsivaizduojate, kad tas lygis yra tasai, koksai yra.
Aš jau nekalbu apie tai, kad tamsta aiškinate, kad bijote kažkokį kanalą vaikams įjungti, o paskui prisipažįstate, kad nežinote, kokie ten multikai. Tai rodo, kad tamsta šnekat belenką.
Tiesiog jums faktų: sovietmečiu buvo sukurta apie 1000 multiplikacinių (aka animacinių) filmų. Iš jų per TV būdavo rodoma mažiau, nei pusė -- dauguma buvo tiesiog tokie tragiškai blogi ir taip persunkti propaganda, kad vėlesniais laikais jų neišdrįsdavo parodyt, gėda patiems būdavo.
Persunkimas komunistine ideologija varijuodavo labai plačiai -- pradedant beviltišku brežnevinės sovietūchos dvelksmu (kaip tamstos filmuke: asiliukas-herojus yra prasmingas tik todėl, kad kitiems būna bėdos) ir baigiant tokiu atvirai propagandiniu, grynai fašistinio lygio briedu, kaip „Malčyš Kibalčyš“.
Sovietmečiu augusiems atmintin teįstrigę kelios dešimtys animacinių filmukų iš tų kelių šimtų, kuriuos rodydavo. Vėlgi tik todėl, kad daugiau nei pusė buvo tokie tragiški, kad net vaikai nenorėdavo jų žiūrėti.
Taigi, iš to maždaug 1000 sukurtų sovietinių multikų gerai, jei gausis kokie 10 procentų žiūrėjimui tinkamų. Ir dar neaišku, ar bus bent 1 procentas tokių, kuriuos būtų galima pavadinti pakankamai neblogais vaikiškais animaciniais filmais.
Žodžiu, bent kiek pabandykit pagalvot ir pasidaryti išvadų, o ne fufelius pasakot.
tu klinikini sovietžmogi, ar turi vaiku?
aš turiu ir galiu tau prisiekti bliat komjaunuolio garbės žodžiu, kad dabar yra kokia 150 000 daugiau normalios vaikiškos animacijos negu buvo „prie ruso“. kaip ir tiek pat kartų daugiau geresnės dešros ir degtinės bei vaidybinių filmų.
tiesiog reikia ne „įsijungti bet kurį kanalą“ kaip rašai tu,o „įsijungti smegenis“ pirmiausia. tada rasi ir animacijos lobynus ir sveiką bei skanų maistą, bukiau tu…
visa tokių personalų problema, kad jie neaprėpia laisvo gyvenimo siūlomų galimybių. jiems reikia vieno tv kanalo, vienodų parduotuvių, vieno skonio dešros. jei yra pasirinkimo aibė, jie visada matys ir rinksis tik blogiausią variantą ir kaltins visus ir viską dėl to.
taip ir sovietinės šūdinos animacijos apologetai mato tik smurtą „per bet kurį kanalą“ ir gaili 5 LTL/mėn. pas savo kabelinės operatorių užsisakyti papildomų 10 vaikiškų kanalų tarp kurių pilna „be smurto ir su pasakomis“…
P.S. kaip galima dabar žiūrėti sovietinę animaciją, kuri buvo tokia ubagiška kaip ir visas sovdepo gyvenimas? kadrus iš vaikų vogdavo, nes nupaišyti ubagų šalyje nesugebėdavo tiek kiek kapitalistų Disnėjus. todėl visa animacija, statiška ir užpisanti.
kai veiksmo sukurti negalėjo, tai tik likdavo „dorovingi pagraudenimai ir buki pamokymai“, kurie labai tinka nenumirusiems dar rusofilams
na išsiliejau. atsiprašau 🙂
Tik galiu replikuoti, kad is dabartiniu multiku, rodomu per televizija as tinkamu ziurejimui neivertinciau turbut nei 10 procentu.
Turbut paradoksas gaunasi tame, kad vaikiskasis pasaulis kazkiek galbut yra panasus i ta komunistine idealogija, delto, jeigu nori, gali iziureti ja visur… Nesakau, kad to nebuvo, bet siuolaikinius kosmoso siaubunus irgi galima pavadinti tam tikros rusies idealogija.
As manau, kad vaikiska animacija vertinant per suaugusiojo psichologija gaunasi daug nesusikalbejimo. Ir is viso, nera taip parasta sukurti animacija, kuri butu ir atraktyvi, ir be ideologiniu klisiu, ir kazka prasmingo atskleidzianti, be be jokio smurto… Ar zinote daug pavyzdziu atitinkanciu siuos kriterijus?
Nemanau kad viska is to laikmecio reikia dazyti juodai -- daug negeru dalyku mes matome tik del to, kad visuomene dabar zymiai daugiau subrandinta technologiju, apie kurias tada buvo galima tik pasvajoti…
O mokyklinukams jau nera ko listi i vaikiskus filmukus -- bet be kokio abejotinos kokybes Tenkeso ar Vrungelio turbut tikrai nelabai ju amziui buvo ka ziureti, delto ir atrodo kad vaikai kankinami filmukais buvo…
Na, tamsta, kaip matau, tęsiate briedą. Sakėt, kad nežinot, kas rodoma, o paskui aiškinat, kiek nevertų dabar filmukų.
Ir jau antrą kartą pasakojate apie vaikišką pasaulį, kad jam reikia kitaip, ir todėl komunistinė ideologija filmukuose yra tinkama, nes suaugę to nesupranta, nes vaikų pasaulis yra panašus į tą komunistinę ideologiją?
Ir paskui pradedate briedus, kad nereikia to laikotarpio dažyti juodai, nes dabar yra daugiau technologijų. Ir kad vaikams išvis nereikia žiūrėti vaikiškų filmukų, nes filmukai, kurie nebuvo geri, nes atrodo, kad buvo kankinami?
WTF jūs čia man rašinėjate? Eikit iš čia ir negrįžkit. Ir patariu savanoriškai eit, nes nesavanoriškai nebus linksma.
Nieko nesupratau, turbūt pas žmogų pasilikusi ta vaikiškoji komunistinė ideologija, apie kurią čionai ir išsireiškė.
Su malonumu perskaičiau ir straipsnį, ir komentarus. Užaugau toje santvarkoje ir dabar, bandant prisiminti, kas gi buvo rodoma per TV, tik ir beldžiasi į galvą Vremia, ir Brežnevo vogravimas „Dorohyje tovarišči“. Kai kurie iš mano tėvų kartos žmonių dūsauja dėl kažkokių „ogoniokų“, bet maniškiai tų sovietinės kultūros šedevrų nežiūrėjo, tai aš jų nelabai ir pamenu. Labiau gal įstrigę tų laikų komikai Raikinas ir Chazanovas, suaugusiųjų prie TV laukimas, ką jie humoro forma pasakys prieš sistemą ir kiek pasakys, nes pagal tai buvo nustatinėjama, kiek atsileido (sąlygiškai) ar sustiprėjo politinė cenzūra. Iš sovietinių multikų buvo keli itin pagerinti: čia jau paminėtas „jaunas gražuolis arklys“, paskui dar toks, kur pingvinas akmenį vietoj kiaušinio perėjo…ir man, vaikui, ypatingai atgrasus buvo krokodilas Gena su Čeburaška. Man kažkaip niekaip nesuprantama ta jų draugystė buvo :))) O ir patys personažai nei šiokie, nei tokie. O dar pamenu laikraštį Tiesa, kur pirmam psl. puikuodavosi arba kosmonautai (jie vis kildavo į kosmosą, tik jų veidai keisdavosi), arba Brežnevas, gavęs eilinį medalį. 2-3 psl. būdavo aprašomas visoks propogandinis briedas, ir tik 4 psl. buvo galima rasti kažką truputį skaitomą: orus, sportą, įvairenybes ir TV programą. Jei pasitaikydavo eilinis sjezdas, tai tas laikraštis padidėdavo kokiais 2 lapais, nes jame buvo smulkiai išguldoma visa sjezdo medžiaga, iš kurios man labiausiai įsiminė tokio pobūdžio tekstas: „Plojimai! Äudringi plojimai! Plojimai peraugantys į ovacijas!“
Dar pora žodžių tiems, kurie piktinasi dabartine animacija ir sako, kad sovietiniai multikai yra geresni: kiekvienas yra laisvas rinktis. Norint, kad vaikai žiūrėtų kokybiškus (jūsų supratimu) filmukus, tenka tą atrenkamąjį darbelį pasidaryti pačiam (sovietiniais laikais tą už tėvus padarydavo partija), o tai reiškia, kad reikia tam skirti laiko ir pasigilinti, kas yra kas. Tai gal problema yra ne dabartiniuose filmukuose, o jūsų, gerbiamieji, nenore/negebėjime savarankiškai atsirinkti?
Vaikiškų filmų labai laukdavau „Seklio Kalio nuotykiai“,“Viešnia iš ateities“ ir t.t..Kaune matydavom lenkus. Pastoviai tėvai vesternus žiūrėdavo.
Anais gūdžiais laikais Vilniaus specai diegė automatinę slėgio palaikymo sistemą miesto vandens skirstomuosiuose tinkluose. Slėgio kitimą keliuose sistemos taškuose rašė tokie automatiniai rašikliai, kurių jaunesnieji jau gal ir akyse nėra matę -- apvaliame sugrafuotame 24 valandas besisukančiame popieriaus lape adatėlė rašalu brėždavo manometro fiksuojamą slėgio reikšmę. iki naujovės įdiegimo tas paros grafikas atrodydavo kaip ratas su ilgesniais ar trumpesniais dygliais į vidų, rodančiais padidėjusį suvartojimą (na pvz masinio rytinio prausimosi metu) Įdiegus naujovę ratas patapo beveik idealus -- išskyrus staigų smuktelėjimą lygiai 21 val (kai visi audringų aplodismentų metu dumdavo į vonias skalbti vaikų) ir išsilygindavo maždaug 21.15, nes maždaug tada pereidavo prie socialistinio lagerio naujienų ir kapitalistinio pasaulio grimasų.
O, tokio tipo statistiniai duomenys kartais būna nepaprastai iškalbingi. Čia tamsta labai įdomų skirtingų procesų ir duomenų sąsajos atvejį papasakojote.
Na sovietmečiu turbūt tik animacija buvo gana kokybiška. Nesakau kad su gilia mintim ar nepropogandinė, tačiau ji vis dar vertinama dėl kokybiško piešimo, yra nemažai rusiškų animacinių filmų kurie yra labai vertinami net ir dabar.
Šūdo visiško ta animacija verta. Iš kur tokių žmonių atsiranda? Šiaip galėtų būt rinkimai: „labiausiai traumuojančios animacijos“. Duočiau rusų animacijai nominacija -- „net analogov v mire“
Hmmmm….Kaip cia pradeti ? Pradesiu nuo to, kad buvau ir tebesu antitarybinis elementas. Atsisukes atgal bandau suprasti tai ko siandiena nesuprantu, todel ir jums aiskinti negaliu. Keli dalykai kuriu organiskai nekenciu tai butu graficiai, tatuiruotes ir ypac nevyke reklamos.Siandienine Lietuva tik zaidzia valstybe (cia mano nuomone)ji neatitinka minimaliu mano reikalavimu keliamu normaliai valstybei.Slykstus kopijavimas vakaru, kuo jis geresnis, kad savanoriskas ? Na nebent tuo ? Mes ilgai rusenome, kol suanglejome…Gal kada nors visagalis laikas ivertins ir mes pagaliau suprasime apie ka yra valstybe.Su pagarba
Sovietmečio multikai, tai absoliučiai… psichiatro. kuris yra išbandęs visą sovietinę chemiją ant savo pečių, kliedesiai. Su labai niūriom debresijos, košmaro, psichologinės ir fizinės prievartos (smurto) apraiškom, kurios apvilktos į kažkokio pasiklydusio ežiuko rūke motyvus. Lietuviškos pasakos nors ir žiaurios, bet tikrai galiu pasakyt, kad nei viena netraumavo, nes viskas pasibaigdavo gan greitai. Na lyg ir nužudė, bet bats ir viskas! Vaikas ten daug neanalizuoja, kaip čia daro komentatoriai įžvelgdami viena ar kitą, Visai kitas dalykas -- rusiški multikai.
Spalvos: kaip su skirtingų rūšių bulvėm piešta ant linoleumo. Murzinas ir tamsus reikalas. Ir jis lydi visą laiką ir praktiškai visus multikus, net tie ale linksmiausi, kaip nu pagadi, viskas nupiešta moliniais pieštukais. Todėl net tas ( o ypač vaikui, kuris vizualiai daug daugiau info priima nei laukia moralo) pateikimas jau varo į depresija. Čia sakau iš savo patyrimo.
Garsas: nu tikrai nieko linksmo dažniausiai, baisiausias demotyvuojantis loopas -- pingviuniuko lolo dreifavimas ant lyties kazkur i nežinią. Išskirčiau tą pati nu pagadi, kuris blogų emocijų nekėlė (gerų irgi, bet tai vis geriau nei dauguma). o vat pvz sabaka bivaejt kusaciej tolka at zyzni sabacioj visai linksmai dainuodavosi galvoje. Bet aišku čia, turbūt nuo žmogaus dar priklauso. Kadangi mano mama buvo menininkė ir augau aš praktiškai mini disneilende, tai gal ir tie multikai man atrodė niūresni nei vaikam, kurie augo smurtaujančiose šeimose (kas praktiškai buvo norma)
Žinutė: nzn kaip ten jie bandė programuot ir ką pasiekt su tokiais multikais. Gal jie labiau suaugusiems buvo skirti, nes aš kaip vaikas ten tikrai neįžvelgdavau jokio moralo. Depresija depresija, netektis, neaiškumas, skausmas. Tai vat tokie ir buvo -- pingviniukas lolo, raudonoji gėlelė ir kt. Vyresni vienaip juos matė ir negalvojo, kaip jie atrodo vaikam. Arba, kaip ir sakiau: šeimose, kur buvo smurtaujama tai, gal atrodė visai nieko multikai, nes ten ir taip depresijos ir smurto perteklius. O va pvz Baubas -- lt psichodelinis multikas, kuris kažkodėl tada man atrodė visai fainas, nors kažkiek ir baugokas. Pasižiūrėjau db… parodyčiau ir savo vaikui, bet tikrai šiuo metu nerekomenduočiau kokio kasčėjaus nemirtingojo.
Paskui, kai tik pasirodė TV3 ir pradėjo leist disnėjau multikus, tai irgi ne kurie keistai atrodė. PVZ ta pati gražuolė ir pabaisa, kur išprotėjus merga kalba (dainuoja) su baldais, o paskui jai dar ir „meška“ pradeda patikti. Bet bent jau spalvos, muzika, netgi sveikas humoras. kažkaip nenuvaro į ta neviltį, kas būdavo su rusų multikais.
P.S. man 34m