Maldeikienės problema vaizdžiai

Šitas straipsnis, kuris rodys pačią Maldeikienės problemą, bus jums su mažiau raidžių, užtat su daug iliustracijų. Nes parašęs aną didelį straipsnį apie nacionalistinį liberalizmą ekonomikoje, gavau tokią bėdą: straipsnis pernelyg didelis, o išskaidyti jį sunku, o negana to, reikia išdėstyti ir kai kurias bendresnes prielaidas, o dėl to jis dar didesnis gaunasi, o kadangi vienos straipsnio dalys priklauso nuo kito, tai ir susigaudyti sunku. O kai tų bendresnių prielaidų yra labai nelengvų, ir kai jas sudedi krūvon – dydis gaunasi jau pernelyg baisus. Užtat dalis ginčo gavosi kažkaip apie dalykus, kurie lyg ir savaime suprantami turėtų būti, bet kažkodėl kartais abejotini.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys... Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys… Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Ir apvertus – irgi kažkaip – lyg ir dar geriau, lyg ir tvarkoj viskas, bet visvien kažkaip neteisingai. Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Ypač ryškiai tai pasimatė ponios Aušros Maldeikienės parašytame atsake man: kažkaip viskas lyg ir teisingai, bet problema, kad bendra priežasčių-pasekmių ir sąlygų-galimybių sistema nesusistato iki galo, kaip vieningas vaizdas, kur matytųsi, kas yra blogai ir iš ko viskas kyla*. O būtent tas vaizdas ir yra įdomus – kad būtų galima pataisyti tai, ką reikia, kartu nepagadinant to, ko nereikia.

Atkreipsiu dėmesį į vieną lyg ir prieštaringą nuostatą, matomą Aušros Maldeikienės pozicijoje: viena vertus, ji kažkur sako, kad reikia didinti mokesčius, perskirstymą, valdžios galią, etc., o kita vertus – kad turi būti liberalizmas, laisvas verslas ir taip toliau. Jums neatrodo, kad čia kažkur galai su galais nesusieina? Aš jums pasakysiu, kad išties tai galai su galais susieina, bet sąveikų kompleksas yra pakankamai netiesinis, kad jo neparodysi taip primityviai, kaip kartais bandoma pavaizduot – tipo „atimkim iš tų ir padalinkim aniems“ arba „laisva rinka pati viską sutvarkys“.

Žinot, nėra tų paprastų dalykėlių, kur tik pakeitei kažką ir susitvarkė. Jei būtų sidabrinė kulka**, tai seniai jau ji būtų panaudota. Tik vat nėra tos sidabrinės kulkos, kuri taip paprastai ir aiškiai viską išspręstų. Užtat yra Maldeikienės problema, kurią čia ir pažiūrėsim.

Esminės sąvokos: korupcija, oligarchija ir biurslas

Nagrinėdamas šitą problemą, pirmiausiai noriu įvardinti kelias sąvokas, kurias gal kažkiek išplėstai irba specifiškiau naudoju arba kurios gal būt kažkam gali būti nežinomos. Sąvokos reikalingos tam, kad būtų aišku, apie ką išvis kalba, tad apibrėžkim jas taip, kaip naudoti bus patogu ir teisinga:

  • Korupcija – įvairios sistemiškai blogos veiklos rūšys, būdingos tam tikriems kažkokias pareigas užimantiems asmenims. Šiuo atveju kalba eina apie valdiškus veikėjus, tačiau tą sąvoką galima būtų pritaikyti ir kai kuriems versle dirbantiems žmonėms. Korupcija – tai ir kyšininkavimas, ir sprendimai, kurie tinkami kokiems nors švogeriams, ir žiūrėjimas savo posto interesų, o ne realių tikslų, ir visokios atkatų schemos, ir įvairiarūšis darbo sabotavimas, ir negebėjmas užtikrinti geros veiklos, ir galų gale – netgi banali nekompetencija. Korupcijos sąvokos negalima siaurinti iki kokių nors kyšių, nes kyšininkavimas – tik viena iš daugelio korupcijos formų. Bendrai imant, korupcija – tai tiesiog sugedimas, o korupcionieriai – tiesiog sugedėliai, dėl kurių kyla daugybė bėdų. Reikia turėti omeny, kad korupcionieriai linkę daugintis – tai stagnacinis procesas.
  • Oligarchija – tai kompleksas įvairių itin didelę įtaką turinčių verslo subjektų, kurie gali smarkiai veikti valstybės politiką, įskaitant ir tinkamų įstatymų priėmimą. Nebūtinai tai gali būti kokie nors didelių korporacijų savininkai – kartais tai gali būti ir pakankamai anoniminės struktūros, tokios kaip bankai, kurių vadovai nori tiesiog gerų savo darbo rezultatų, nuoširdžiai tikėdami, kad taip yra geriau visiems. Visgi dažniau tai tiesiog įmonės, kurios turi labai didelę įtaką, savus interesus, neretai yra monopolinės, monopsoninės, oligopolinės, oligopsoninės ar sudarančios konglomeratus ar kartelinius susitarimus, kur įtaka dar ir sunkiai atsekama. Visą tą kompleksą aš ir vadinu čia oligarchija. Gal būt tai nėra tikslu, bet tinkamesnio įvardinimo nesugalvoju dabar. Oligarchinė sistema irgi linkusi augti – tas žinoma, kaip kapitalo koncentracija.
  • Biurslas – tai tam tikra verslo ir biurokratų simbiozė, kur atsiranda tam tikros įmonės, besinaudojančios valstybės sukurtomis nišomis ir reguliavimais, gyvenančios iš valstybės kišenės, ir padedančios augti biurokratų įtakai. Korupcionieriai iš tokių įmonių gali gauti atkatus, o gali ir tiesiog nusimest kažkokias problemas, išplėsti savo veiklą ir užsikabinti medalius. Pačios biurslo įmonės kartais gali atrodyti naudingos valstybei, bet dėl savo sąryšių su valdžios struktūromis jos tiek iškreipia rinką ir valdžios daromus sprendimus, kad nauda tampa tik teorine. Įdomu tas, kad biursle gali nebūti įstatymais baudžiamos korupcijos, tačiau neigiami efektai gali būti dar blogesni, nei kyšininkavimo atveju. Dažniausiai biurslas būna vienaip ar kitaip susijęs su korumpuotais biurokratijos ir valdžios veikėjais bei išskirtines sąlygas turinčiomis, t.y., oligarchinio pobūdžio struktūromis. Apie biurslo sąvoką bene pirmasis Lietuvoje ėmė kalbėti Rytas Staselis, tikrai išskirtinis apžvalgininkas. Pats žodis „biurslas“ – tai sandūra iš dviejų kitų žodžių – „biurokratija“ ir „verslas“***.

Esminis dalykas, kurį aš dabar drįstu teigti (ir spėju, kad dėl to kartais esu kaltinamas LLRI idėjų propagavimu) yra toks: dėl perteklinės biurokratų įtakos atsiranda sisteminis biurslas, o jau dėl to yra dusinamas smulkus verslas, krenta žmonių pragyvenimo sąlygos, kuriami ir vykdomi nesąmoningi politiniai sprendimai ir taip toliau. Štai vat pažiūrėkim tiesiog schemelėmis. Kad nereiktų daug skaityti.

Maldeikienės problema

Taip, šitos schemelės – tai būtent ta pati Maldeikienės problema, kurią aš minėjau anksčiau. Problema pavadinta Maldeikienės problema ne tik todėl, kad Aušra Maldeikienė vis apie kažką tokio šneka, bet ir todėl, kad būtent jos dėka man gavosi pakankamai švari formuluotė. Ir būtent tai, ką po šias schemeles kapstydami, galim atrasti – tai biurslas. Ir sprendžiant iš mokestinės sistemos bei visokių reguliavimų, jis Lietuvoje įsigalėjęs neįtikėtinai gerai.

Viskas prasideda nuo tokio labai įprasto politinio diskurso, kuriame vieni politikai pasakoja apie tai, kad žmonėms reikia daugiau uždirbti, laisvės verslui daugiau, pensijos didesnės ir taip toliau. Ir matome čia, kaip skirtingos socialinės grupės bando peštis, kiekviena traukdama kaldrą į save: verslininkai į vieną pusę, o pensininkai – į kitą. Ir tada vienos politinės grupelės ima pasakoti, kad verslininkai blogi, nes dėl jų pensijų kažkas negauna, o kitos – kad pensininkai blogi, nes dėl jų verslas drožiamas.

Pasižiūrim į tokią schemą ir paprastu žvilgsniu atrodo, kad čia tereikia gražiai subalansuoti tuos priešingus reikalavimus. Bet problema tame, kad balanso niekad nebūna.

Pasižiūrim į tokią schemą ir paprastu žvilgsniu atrodo, kad čia tereikia gražiai subalansuoti tuos priešingus reikalavimus. Bet problema tame, kad balanso niekad nebūna.

Schemelė čia paprasta: kairėje pusėje yra kažkokie mūsų norai, o dešiniau – sąlygos, kurios tiems norams būtinos. Kaip matom, du norai lyg ir protingi, tačiau jau iš jų kyla kiti reikalavimai, kurie kažkaip labai jau tarpusavy ima pjautis.

Tačiau ta schemelė pernelyg įprasta, tiesa? Todėl pabandykim ją perpiešti iš kitos pusės, nes juk suprantame, kad politikų kalbos yra polidiskursas, o realybė su visais tam tikrų grupių turimais svertais slpepiasi kiek giliau. Taigi, vietoje kažkokios abstrakčios liaudies, kurios gerove rūpinamės, paimkime tikras interesų grupes, kurios ir bando vaizduoti kažką:

Pasižiūrim į tokią schemą, o joje jau pamatome, kad problema lyg ir ta pati, kaip ankstesnė, tačiau bėdos jau kitos, tiesa?

Pasižiūrim į tokią schemą, o joje jau pamatome, kad problema lyg ir ta pati, kaip ankstesnė, tačiau bėdos jau kitos, tiesa?

Na, čia ir matome, kad kuo daugiau norime kokių nors socialinių gerovių, tuo daugiau randasi parazituojančių korupcionierių. O kuo daugiau norime ekonominės laisvės, tuo daugiau randasi visokių išskirtinę galią turinčių korporacijų, kurioms visai nereikia jokių smulkių verslininkų ar šiaip nepriklausomų darbuotojų. T.y., gražios kalbos tėra makaronai, už kurių visai kas kita slypi.

Pažiūrėkim detaliau į tuos mechanizmus, kaip tos sąlygos tampa pasekmėmis:

Kuo daugiau pinigų pakliūna biurokratams, tuo daugiau jų iššvaistoma. Ir labiausiai iš to išlošia tie, kas tuos pinigus vagia.

Kuo daugiau pinigų pakliūna biurokratams, tuo daugiau jų iššvaistoma. Ir labiausiai iš to išlošia tie, kas tuos pinigus vagia.

Čia jau priežasčių-pasekmių schema, rodyklės į priešingą pusę: jei tik valdiškose struktūrose sukasi daug pinigų, ima rastis krūvos visokių korupcionierių. Ir nebūtinai kyšininkautojų – tuntai tų biurokratų, neretai su visokiais gerais norais. Vieni rūpinasi kažkokiomis pinigų įsisavinimo programomis, kiti verslus inspektuoja, treti kuria kažkokius absurdiškus projektus, dar kiti – išvis kažkokių kliedesių prigalvoja. Čia visokių fenomenų galima rasti, bet bendra jiems viena – valdiški pinigai.

O čia kita schemelė, beveik tokia pat paprasta:

Čia irgi seniai žinoma tiesa: kuo daugiau turi pinigų, tuo daugiau gali uždirbti dar daugiau. Tai vadinasi kapitalo koncentracija.

Čia irgi seniai žinoma tiesa: kuo daugiau turi pinigų, tuo daugiau gali uždirbti dar daugiau. Tai vadinasi kapitalo koncentracija.

Jei tik perskirstymas yra mažas, prasideda kai kurių verslo struktūrų siautėjimas. Ir čia variantų visokiausių yra: tai ir kokios nors šildymo įmonės, ir smulkius gamintojus nudusinantys supermarketų tinklai, ir visokie karteliniai susitarimai, ir taip toliau. Šitie variantai prieš kokį šimtą metų daugelyje pasaulio šalių buvo pasiekę tokius mastus, kad paskui ir revoliucijos visokios kildavo.

Pažiūrėkim, kas gaunasi, kai viena ar kita sistema gauna pakankamą galią, kad įstengtų vystytis (t.y., augti iš savo pajamų, panašiai kaip auga kokia nors sėkminga įmonė):

Šitas neigiamas ciklas yra natūralus ir savaime suprantamas: juk visi nori gerai gyventi. Korupcionieriai irgi.

Šitas neigiamas ciklas yra natūralus ir savaime suprantamas: juk visi nori gerai gyventi. Korupcionieriai irgi.

Čia matome Kafkos ciklą. Ano apsireiškimus kadaise aprašė toksai Franz Kafka – jis savo knygoje „Procesas“ pasakojo apie Austrijos biurokratinę sistemą, kuri veikia visiškai neaišku, kaip, tačiau visvien žmogų pritrėškia. Tik prieš tai daveda iki tokio beviltiškumo, kad džiaugtis norisi ne dėl teisingos baigties, o dėl to, kad išvis tie reikalai su valdininkais baigtųsi.

Beje, nors čia pažymėjau schemoje mokesčių sistemą, išties tą patį galima pasakyti apie bet kokius reguliavimus: jų kiekis didėja, nes sukuria daugiau darbo biurokratams, padidina per valdiškas įstaigas tekančius pinigų srautus ir taip toliau. Ir visi biurokratai jums pasakys tą patį: galima kažką pataisyti, bet duokit pinigų daugiau. Jie niekad nepasakys, kad daug lengviau viską pataisyti, nukirpus jiems tuos pinigus. Patys suprantat gi.

O štai čia – kitas ciklas, irgi visai panašus:

Kuo stipresnės didžiosios korporacijos, tuo jos labiau išdusina visą smulkų verslą.

Kuo stipresnės didžiosios korporacijos, tuo jos labiau išdusina visą smulkų verslą.

Taigi, čia yra vergovės ciklas: kuo labiau auga galia pas konkurencijos neturinčias ar išskirtines sąlygas gaunančias didžiąsias įmones, tuo labiau jos gali viską iškreipinėti taip, kad tiktų joms. Štai taip atsiranda kokie nors šilumos tiekėjai, kurie priima sprendimus už valdžią, kažkokios vairavimo kursų įmonės, kurios sugalvoja kad vairuotojai tris kartus teises turi išsilaikyt, draudimo kompanijos, kurios sugalvoja, kad privalomai turi būti draudžiamos netgi ir neeksploatuojamos mašinos ir taip toliau. Tuntai tų kompanijų su daugybe visokiausių skirtingų įtakos kanalų.

Dabar atkreipkite dėmesį į vieną momentą: atrodo, kad tos dvi įtakos grupės – oligarchija ir korupcija, turi priešingus interesus. Iš dalies taip ir yra – vieni juk sako, kad mokesčius reikia mažinti, o kiti sako, kad reikia didinti. Tačiau paprastai juk būna sprendimai visokiems ten konfliktams. Ir tie žmonės yra protingi, sprendimus surandantys.

Taigi, pasižiūrėkim atidžiai į tą sprendimą, kuris yra pakankamai aiškiai matomas:

Čia ir matome visą konflikto sprendimą, kuris ir tampa ta problema, apie kurią kalba ponia Maldeikienė. Suprantate, tai yra sprendimas, kuris jau yra ir veikia. Tik ar tokio mums reikia?

Čia ir matome visą konflikto sprendimą, kuris ir tampa ta problema, apie kurią kalba ponia Maldeikienė. Suprantate, tai yra sprendimas, kuris jau yra ir veikia. Tik ar tokio mums reikia?

Taip, šitas sprendimas ir yra Maldeikienės problema. Pačios ponios Aušros atveju ji reiškiasi paprastai: vos tik ji pasisako prieš korupcionierius, anie pasipiktina. O vos tik ji pasisako prieš oligarchines struktūras, tos irgi pasiunta. O kadangi ponia Aušra kabina ne paviršiškai, o kiek giliau, paoponuodama dar ir toms pirmose schemose matytoms šakoms apie mokesčių mažinimą ir mokesčių didinimą, tai pasiunta dar ir tie, kas šiaip jau gal ir pritartų. Taigi, galų gale gaunasi, kad Aušra Maldeikienė tampa nemylima visų, nes su visais ginčijasi.

O tikroji Maldeikienės problema taigi visai ne ponioje Aušroje Maldeikienėje, o tame labai įdomiame sprendime, kuris gavosi Lietuvos atveju. Ir sprendimas yra toks, kad politikai mielai ir mokesčius didina, ir mokesčius mažina, ir su oligarchais kovoja visi, ir su korupcija kariauja. Klausimas tik smulkmenose. Kas ten sakė, kad Šėtonas smulkmenose slepiasi? Pasižiūrėkit į tą schemą – ji gi beveik tokia pat, kaip ir pirmoji, kurią žiūrinėjot.

Ir baisiausia, kad viskas kyla natūraliai – politinio konsensuso dėka. Tiesiog įstatymai vis priimami taip, kad būtų iš bėdos priimtini visoms įtakos grupėms, tai ilgainiui šitaip ir susidaro išskirtinai iškreipta sistema, kuri priimdinėti pradeda dar labiau iškreipiančius įstatymus. Suprantat, netgi sąmokslo nereikia – pakanka to, kad kažkur konsensusas randasi. Štai taip ir optimizuojasi viskas.

Darbo jėgos bendrasis galutinis apmokestinimo lygis (įskaičiavus visus darbo mokesčius, PVM, akcizus ir į vartojamas prekes įtrauktus mokesčius) siekia kokius 70-80%, jei ne daugiau. Ir netgi tiesioginis apmokestinimas (2*Sodra, PSD, GPM, PVM ir pan.) gaunasi virš 50%. Tačiau tai menkai teįtakoja tuos verslus, kurie užsiėmę mažos konkurencijos nišas: darbo jėgos pabrangimas padidina tos jėgos kainas visiems, atitinkamai nepakeičia konkurencijos. Tas pats reikalas, beje, ir su MMA, kurio didinimui būtent dėl tos priežasties pritarė kai kurios verslo struktūros.

Tuo pat metu mokesčiai pakankamai dideliems verslo subjektams yra lengvai minimizuojami: pradedant tantjemomis, nuliniais mokesčiais iš akcijų ir panašiai ir baigiant niekaip nesunaikinomis schemomis su pelno pervedimu į užsienį, fondais, paskolų schemomis, virtualiomis pajamų-išlaidų struktūromis ir taip toliau. Ir to išnaikinti beveik neįmanoma, nes dar ir progresas tą situaciją keičia nuostabiais būdais.

Beje, man įstrigo viena mintis, kurią kažkada išsakė ponas Rimantas Žylius: didžiosios įmonės yra labai suinteresuotos kuo didesniu verslo reguliavimu, tad neretai ir pačios šitai stumia, vaizduodamos, kad daro kažkokį gėrį. O realiai taip tiesiog sukuria itin didelius barjerus smulkiam verslui, nes didžiosioms kompanijoms tie reguliavimai problemų nesudaro. Taip irgi gaunasi nesunaikinamai galinga oligarchijos ir korupcijos simbiozė – biurslas: kuo daugiau ribojimų, tuo geriau ir biurokratams, ir oligarchijai.

Įdomu, kad kalba apie tas bėdas daugybė žmonių, neretai turinčių absoliučiai priešingas pažiūras. Labai smagu būna išgirsti, kai kokie nors socialistai ima pasakoti tą patį, ką pasakoja kokie nors laisvarinkininkai. Arba kai tą patį pasako ir koks nors taksistas, ir koks nors bankininkas. Tačiau bėda tame, kad kai prasideda antklodės tampymas į save, galutiniai sprendimai būna kompromisiniai. O iš tų kompromisų galų gale ir gaunasi Maldeikienės problema.

Vat dabar pasirankiokit dar visokių faktų apie Lietuvą ir darykitės visokias išvadas. Ir galvokite, ką ir kaip su tuo įmanoma padaryti.

 

——————

* Beje, greit knygynuose bus ponios Aušros Maldeikienės knyga, kur bus daug visokių detalių ir nedetalių, kurios labai gerai su šita dabar nagrinėjama schemų seka siejasi. Rekomenduoju paskaityti, nes klausimai visada yra gerai, nes jie priverčia mąstyti. O ponia Aušra mėgsta visus balamutinti, taip kad šitai bus įdomu.

** Sidabrine kulka vadinami sprendimai, kurie vienu šūviu leidžia nudėti kokią nors baisią bėdą ir kardinaliai pagerinti situaciją. Bėda ta, kad tokių sprendimų nebūna. Ir dėl to nebūna, kad kiekvienas didesnės galios sprendimas sukelia ilgą pasekmių grandinę, todėl nebūna paprastas, netgi kai paprastai atrodo, ir dėl to, kad jei būtų – tai seniai jau būtų panaudotas. Žodžiu, netikėkit stebuklais. Nebent aš juos siūlyčiau.

*** Kalbainiai aišku gali pasiusti, kad žodis „biurslas“ – tai čia kažkokia neteisinga daryba ir dar koksai tai vertinys, nes esą taip negalima. Tačiau pastebėkim, kad kalbainystės institutai – itin ryškus korupcijos pavyzdys, kur sunku net kažką geresnio rasti. Įsiklausykit į jų argumentus, kai jie sako, kad pvz., negalima naudoti žodžio „įtakoti“: tai esą vertalas kažkoks ir prasminė svetimybė. Žodis gali būti, bet esą sąvokos tokios negali būti lietuvių kalboje. Suprantate, negali lietuviai turėti tokios sąvokos ir mąstyti taip. Taigi, nesunkiai galima suprasti, kad problema yra ne sąvokose, o korumpuotose kalbainių smegeninėse.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook90Share on Google+15Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

47 thoughts on “Maldeikienės problema vaizdžiai

  1. aušra maldeikienė

    kodėl tokia nuotrauka? Aš niekada nedidinau lūpų. Ir tai matyt mano tikroji problema… Jei rimtai, Tu gerai sugauni esmę. Bet bėda ne maldeikienėje, maldeikienės paradoksas (kokia či problema,,, čia mlaonumas pačiai maldeikienei) tas, kad ji skaito knygas, skirtinai nuo abosliučios daugumos Lietuvos žmonių ir vadinamųjų ekspertų (jei tie skaito, tai gal tiesiog turi funcinių sutrikimų suvokti… ????) … O Lietuvoje nieko labai naujo — tai kas vyksta labai neblogai jau paanalizuota. Nors dabar darau palyginamąją Taivanio ir Lietuvos soc. modelių analizę ir jų reakcijas į krizę, tai ten tikrai įdoomios išvados gaunasi. 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Problema yra ta, kad gyvent mums norisi geriau, o kai kažkur kokie tai galai su galais nesusieina sistemoje, tai prasideda bėdos.

      Reply
    2. Šimonis :)

      Reakcingi modeliai reikalauja reakcingų išvadų! 🙂
      Teko padirbėti pietryčių azijoje, HK, SG, tad būtų tikrai įdomu paskaityti Jūsų, kaip daug skaitančios mokslininkės, įžvalgų apie Taivanį.

      Reply
  2. Andrius

    Geri pastebėjimai. Galima dar ir kitaip sukonstruoti problemą:
    1. Verslas duoda pinigų rinkimams. Be verslo pinigų rinkimų nelaimėsi.
    2. Balsus duodame, mes -- baudžiauninkai, kuriems reikia rinkimų laikotarpiu duonos, žaidimų ir gražių pažadų.
    Todėl mano galva, partijų finansavimas tik iš valstybės lėšų bent iš dalies biurslo problemą spręstų.
    Dabartinis rezultatas: valdžioje sėdi valdžiažmogiai mulkinantys tautą ir dirbantys dideliems bizniams.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Valdiškas partijų finansavimas labai lengvai apeinamas. Tą puikiai rodo judėjimo „Taip“ atvejis, kur dvi kontoros, vienoda simbolika, skirtingi pinigų kanalai ir vaizduojama, kad jokio tarpusavio ryšio nėra.

      Gaunasi kaip tik ta pati situaciją bloginanti schema: pas ką yra visokios sąsajos, tiems jokių bėdų, o pas ką nėra -- kanalai uždaryti.

      Reply
      1. darius simoliunas

        Va čia vėlgi susiveda į mokesčių nesistemą šis blogis -- suteikta parama tokioms ‘visuomeninėms’ organizacijoms mažina apmokestinamą pelną dviguba suma. O sukontroliuoti, kur ta parama naudojama -- be šansų. Nebent visiškai tūparikus pagauna.

        Reply
  3. Andrius

    Galima dar ir kitaip sukonstruoti problemą:
    1. Verslas duoda pinigų rinkimams. Be verslo pinigų rinkimų nelaimėsi.
    2. Balsus duodame, mes -- baudžiauninkai, kuriems reikia rinkimų laikotarpiu duonos, žaidimų ir gražių pažadų.
    Todėl mano galva, partijų finansavimas tik iš valstybės lėšų bent iš dalies biurslo problemą spręstų.
    Dabartinis rezultatas: valdžioje sėdi valdžiažmogiai mulkinantys tautą ir dirbantys dideliems bizniams.

    Reply
  4. Darius

    Partijų finansavimas tik iš valstybės biudžeto turi savų trūkumų -- įstatymą dėl jo priims ta pati šutvė, kuri pasirūpins, kad pinigus gautų tik savos -- esančios Seime partijos, o mažesnės negautų nieko. Kas pilnai atitinka schemą, tuo pačiu išlaikant gražų fasadą. Korupciją turėtų persekioti teisėsauga, bet apie ją kol kas nėra ko daug teigiamo pasakyti. Lieka gražiai prašyti Rokiškio 🙂

    Reply
      1. Darius

        Geriausias dalykas FNTT istorijoj yra nesenas teismo nuosprendis, paliekantis vilties, kad bent teismą dar turim. Kas jau gerai. Visa kita ten labai neskanu.

        Reply
      1. Petras N.

        Pakol vieną dieną visa sistema sugriūna po savo pačios svoriu ir viskas prasideda iš naujo. 🙂

        Reply
  5. Šimonis :)

    Rokiški, vat čia man tokie „nemoralūs“ klausimai toptelėjo. Iš ankstesnio teksto: Jei darbuotojas yra „turtas“, kurio nevalia švaistyti, tai, pačio paskaičiavimu, kokia yra vidutinė medianinė lietuvio gyvenimo vertė?
    Kur link vedu. Tada ir oligarchas turi vertę, kaip ir biurokratas. Biurslas, kaip sistema, gal net „kapitalizacijos“ išraišką turi. Kuri, pagal pačio „Maldeikienės problemos“ analizę, matyt, jau senokai bus įgavusi neigiamą įvertį.
    Čia tik šiaip pasamprotavimai, kas link to bandymo skaičiais pamatuoti reiškinius. 🙂
    Ah, dar prie tų „nemoraliųjų“. Jei jau žmogus „turtas“, tai finansiškai matyt reikėtų atskirti socialinę dimensiją nuo ekonominės. Pvz. a) biologinės būtybės vertė b) socialinė, intelektinė vertė.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Valstybei piliečio vertę gan sudėtinga įvertinti, bet grubiai piliečio sukuriamas produktas gaunasi apie keletą milijonų litų.

      O vat su sudėtingesniais dalykais -- jau gan keblu. Bet grubiai ekstrapoliuodami galim tarti, kad jei koks nors įstatyminis pakeitimas spaudimą emigruoti padidins 1%, o tai sudarys per metus kelis šimtus žmonių, tai vat jums ir milijardas litų.

      Reply
  6. Vytautas Silinskas

    Palyginimui, jei darbuotojo atlyginimas 1500 EUR, po mokesčių jam liks:
    Estijoje 1 167,84 EUR (plius 34% darbdavio mokesčiai);
    Latvijoje 1 025,40 EUR (plius 24,09% darbdavio mokesčiai);
    Lietuvoje 1 140 EUR (plius 30,98% darbdavio mokesčiai).

    Suomijoje 1 248,15 EUR, (plius 23,56 % darbdavio mokesčiai).

    Išeina, kad Suomijoje mažiausi mokesčiai!

    Tiesa Suomijoje GPM Suomijoje svyruoja nuo 0% iki 55%. 1 500 EUR atlyginimui taikomas vos 9% gyventojų pajamų mokestis, tuo tarpu jei atlyginimas būtų 7 500 EUR, būtų taikomas net 36% GPM (liktų 4 215,75 EUR).

    Reply
    1. gied

      Darbdavio ir darbuotojų mokesčių darbo vietai skirtumas esminis tik vienu niuansu: valstybė turi tam tikrą laisvę reguliuoti kiek keisis darbuotojo pajamos po mokesčių keičiant mokestinę naštą. Kitais niuansais nagrinėjant nėra svarbu ar tai „darbdavio“ sumokama dalis ar „darbuotojo“. Iš tikro reikėtų nagrinėtis ir lyginti darbo vietos kainą (darbdavio perspektyva) arba algas po mokesčių (darbuotojo perspektyva).

      Reply
  7. Vytautas Silinskas

    Pasigedau pasiūlymų.

    Dėl korupcijos (šį dalyką šiek tiek studijavau) -- valdžia (ir biurokratai) yra tautos veidrodis.

    Kol tauta galvos, kad yra gerai su taxi pravažiuoti nejungiant skaitliuko, kad yra gerai gauti darbo vietą per giminaitį, kol į viršininkus stums tą, kuris visais skyriuje pasirūpins, bei pagirs šeimos narį parnešusį namo gerą kąsnį dėl to, kad padėjo kam reikia, tol nebus pokyčių.

    Įstatymų pakeitimai šiuo atveju įtakos duoda menkai. Svarbu kiekvieno iš mūsų požiūrio į tokias veikas klausimas.

    Tauta (įskaitant biurokratus) susideda iš individų.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Vytautai, tamsta darote vieną kardinalią klaidą, kurią, beje, labai mėgsta skleisti įvairūs politiniai veikėjai. Ta klaida -- tai teiginys, kad korupcija kyla iš žmonių, kuriuos korupcija realiai drožia, o ne iš korupcinės sistemos, kuri tuos žmones ir drožia. Šis tamstos teiginys yra maždaug tokiek pat adekvatus, kaip ir teiginys, kad karvės atsiranda iš pieno.

      Likęs pasažas apie taksistus, giminaičius ir t.t. -- irelevantiškas, nes jokia pagrindžiama priežasčių-pasekmių ar sąlygų grandine valdžios korupcijos nekelia.

      Žodžiu, studijavote teoriškai ir dėstė jums fufelius.

      Pamąstymui: užduokite klausimą, kodėl Lietuvoje kyšio davėjai yra baudžiami, kokias pasekmes tai duoda ir kaip pasikeistų situacija, jei būtų baudžiami tik kyšio ėmėjai, tuo tarpu kyšį duodantys tuos kyšius galėtų legaliai nurašyti į išlaidas (kai kur Vakaruose veikiantis modelis).

      Reply
  8. gied

    Verslo subjektų mokesčių minimizavimas ir žmonių už tų verslų pajamų apmokestinimo minimizavimas yra dvi atskiros problemos. Tik antru atveju galime kalbėti apie tantjemas, paskolas, etc. Aišku, dalis tų problemų niuansu susietos (pvz asmeninių kaštų kabinimas ant įmonės, darbo perkėlimas ant subkontraktorių, etc). Bet visa tai nėra kažkas naujo ar labai išskirtinio.
    Antrajai iš šių problemų ir sprendimai žinomi -- arba bandyti naikinti skyles (good luck) arba reikia balansuoti su kitais mokesčiais. Pvz turto mokesčiu. Geriausiai -- nuo pirmo kvm (NT atveju).

    Pats smulkus verslas nėra taip įspūdingai apmokestinamas. Bet darbo jėga yra, ir tai turi įtaką verslams, kur tai sudaro didelę produkto savikainos dalį. Natūraliai biursle tai sudaro mažesnę dalį. Net ir vien dėl to, kad dalis lėšų numatomos korupciniams ryšiams. Ir tai didina kainą įeiti į rinką bei tuo mažina konkurenciją.

    Beje, su biurslais situaciją pablogina EU pinigai -- tai per dideli (LT mastais) pinigų srautai kad į juos neatkreipti dėmesį. Antra gera sritis -- „natūralios“ monopolijos su nustatytu pelnu nuo apyvartos (vandenys, elektra, etc). Gali būti ir „valstybinės“, tada pinigai iškeliauja per sąnaudas.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat šitas pačioj tamstos komentaro pradžioj išsakytas verslo ir savininkų atskyrimas, ponas Gied, labiau priklauso tam diskursui, kuris su niuansais.

      Problema yra tame, kad nors iš principo verslas turėtų suktis paskirai, nes kaip struktūra jis yra autonomiškas, realiai jis yra valdomas savininkų. Ir čia jau neįmanoma padaryti taip, kad kažkam priklausantis UAB nedarytų tinkamų veiksmų, skirtų savininko pelno išmokų mokestinei optimizacijai, kas savo ruožtu reiškia, kad atskyrimo nesigauna, nors lyg ir turėtų gautis.

      Vat dėl to čia reiktų pažiūrėti į savininko atsakomybę ir ribotos atsakomybės įmonėms taikyti kitus tarifus, negu įmonėms su daline ar pilna savininkų atsakomybe.

      Ir beje, schemų ten yra daug geresnių, nei su subkontraktoriais. Ir daug paprastesnių. Ir nors su pagarsėjusiomis tantjemomis lyg ir užkimšo skylutę, su paskolomis ji neužkimšta, kaip berods neužkimšta ir su akcijomis.

      Paskolinės skylės užkimšti beveik neįmanoma, nes suvaldyti įmonės nuostolius ir imamas paskolas per mokestinę kontrolę tiesiog neįmanoma ir viskas. Ypač dar kai atsiranda kelios tarpinės kontorėlės, kurių vienos kiša į UAB pinigus, o kitoms tas pats UAB įsiskolina per apmokėjimus. Tiesiog neįmanoma tokio dalyko padaryti nelegaliu, nes tai normali veikla, o kai neįmanoma padaryti nelegaliu -- tai neįmanoma ir bausti.

      Dėl NT mokesčių -- taip, tai vienas iš variantų, kur galima susiet su realybe. Tiesa, ten yra kita grandinė, dėl kurios irgi yra niuansų -- tai NT reguliavimai, kurie yra taip suvelti, kad apie juos atskira kalba būtų.

      Dėl smulkaus verslo apmokestinimo -- labai didelės variacijos šioje srityje. Kartais tiek didelės, kad sunku kažką apibendrint.

      Dėl ES pinigų -- taip, čia yra blogai. Tiek blogai, kad visgi klausimas, ar išvis tų pinigų reikia. Ir bet kuriuo atveju, tikėtina, kad barstant tuos pinigus iš lėktuvų ant miestų, jų panaudojimo efektyvumas gautųsi geresnis.

      Ir beje, tai kad Lietuva turi problemų dėl to, kad kartais nesugeba tų pinigų net išdalinti -- tai irgi yra simptomas.

      Dėl natūralių monopolijų -- pelno lygio nustatymas yra bloga praktika, nes jis skatina neadekvačiai didinti sąnaudas, kas virsta tokiais bajeriais, kaip su šilumenininkais. Paprasčiau būtų pelno nefiksuoti, o fiksuoti maksimalią kainą, bet irgi niuansai atsiranda (normatyvų problema, kuri daug blogio atneša). Žodžiu, nėra ten gražaus ir lengvo sprendimo. Kaip kurie dėl to sako, kad natūralių monopolijų atveju valstybinės įmonės veikia geriau.

      Kita vertus, kai natūralios monopolijos argumentu pradedama remtis, darant sprendimus, tada viskas kas papuola staiga ima darytis natūralia monopolija. Čia kaip nekurie zuokiniai kažkada buvo ėmę kliedėti, esą netgi miesto transportas yra natūrali monopolija. Žodžiu, atsargiai čia reikia žiūrėt.

      Reply
      1. gied

        Nežinau ar valstybinės monopolijos veikia geriau. Sprendžiant pagal LESTO -- tas pats ( imho, priklausomybė verslui turėjo teigiamų pokyčių modernizacijai, tačiau dėl apmokestinimo būdo tapo idealia šiltų vietų įmone, kas tik pablogėjo tapus vėl valstybinės ). Nieko gero iš įmonių, kurios gali kelti sąnaudas be rizikos.
        O štai dėl atskyrimo įmonės vs savininkų… Visada į vieną suplakti irgi negerai. Nes kartais tai pasunkina problemos priežasčių analizę. Ir būtent iš to kyla kiti niuansai: koncentruojamasi į verslo „apmokestinimą“ vs pajamų/pelno apmokestinimą (arba turto).

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Su valstybinėmis -- viskas irgi priklauso nuo valdymo. Yra ir blogesnių atvejų, ir geresnių.

          Problema yra tokia, kad verslo įmonės tokiais atvejais visada greitai optimizuojasi į pelno maksimizavimo pusę, o paskui daro labai rimtą spaudimą valdžiai, t.y., gaunamas užtikrintai blogas sprendimas.

          O vat su valstybinėmis -- jau kaip pasitaikys: gali būti ir taip pat blogai, o gali būti ir geriau.

          T.y., šitokiais atvejais žiūrėti reikia ne į naudos maksimizavimą, o į žalos minimizavimą.

          Aišku, kur tik įmanoma, reikia visgi žiūrėti, kaip suskaidyti kažką. Natūralių monopolijų suskaidymas irgi būna, kad duoda rezultatus -- kartais netgi paaiškėja, kad ta natūrali monopolija visgi ne tokia jau ir natūrali. Kaip pvz., JAV buvo AT&T suskaidymo atveju.

          O dėl to įmonės vs. savininkų -- taip, nėra ten gražaus sprendimo, bet visgi šį bei tą galima pataisyti, taikant diferenciaciją. Tą ir noriu pasakyti.

          Reply
      1. darius simoliunas

        Jei sumokam už paslaugą 121 Lt, iš kurių 21 Lt PVM eina tiesiai į biudžetą, o likęs 100 Lt išmokamas darbo užmokesčiu (kur didžiausias apmokestinimas), tai iš galutinės kainos 63 Lt yra mokesčių, o 58 Lt yra darbuotojo grynosios pajamos. Tai yra mokesčiams tenka kiek daugiau nei pusė -- 52%. Aišku, su akcizinėmis prekėmis yra kitaip, gali būti ir 70%.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Čia dar įdomesnis kitas reiškinys: kai mokesčiai mokami per daug daug kartų ir visaip išskaidyti, tai nepasimato, kiek jų išties daug. Ir kai taip viskas išskaidyta, tai ir susiskaičiuot viską darosi sudėtinga.

          Reply
          1. darius simoliunas

            Analogišką uždavinį su PVM skaičiavimu visad duodu priimdamas į darbą pradedančią apskaitininkę. Mykolai, tau reikėtų rinktis kitokią karjerą tikrai, nes nusišneki skaičių srityje.

            Reply
  9. Siaubas

    Čia toks bus pamąstymas garsiai.
    Akivaizdu, kad rimta problema slypi kompromisuose. Kuo didesnę masę žmonių norėsime patenkinti, tuo bus didesni ir mažiau aiškesni kompromisai, kurie tik labiau gilins problemą. Pvz. žalieji norėtų viską paversti draustiniai ir gyventi molinėse bakūžėse su vėjo malūnėliais aifonui pakrauti, pramonininkai su mielu nori nešvaistyti pinigų ir visas atliekas piltų į duobę už gamyklos teritorijos. Jeigu sprendžiam abiejų problemas – kompromisas būtinas -- pramoninkus reikia priversti atsakingiau žiūrėti į gamtosaugą, o žaliuosius priversti taikytis, kad jų norimos utopijos nebus.
    Šios dvi grupės savo problemas gali išsispręsti ir patys. Pramoninkai nusispjauna ir iškelia gamyklą į Šenzeną, kur tarša niekam neįdomi, o žalieji gali važiuoti gyventi pas kokius nors paleolitinius Seišelių aborigenus. Kai sprendžiama problema specializuotai, kompromisų poreikis atkrenta.
    Bet čia formuojasi kita bėda: taip savo problemas išsprendusios abi pusės, kitoms prikuria naujų problemų: t.y. didėjanti emigracija, kapitalo nutekėjimas, mažesni surenkami mokesčiai ir pan.
    Dėl to būtų labai gerai, jei abi pusės galėtų savarankiškai savo respektyvias problemas išsispręsti Lietuvos ribose. Tas galima tik tokiu atveju, jei būtų reali savivalda, t.y. ne kažkokia atstovaujama kažkokių rubikoninių marionečių, o teritorinis vienetas, kuriame jo gyventojai tiesiogiai apsibrėžia savo žaidimo taisykles.
    Atsiradus susiskaldymui, skaldosi problemos ir mažėja jų sudėtingumas, dėl ko randasi sidabrinės kulkos.
    Tada žalieji galėtų kurti savo ekologines komunas ir gyventi harmonijoje, o pramonininkai išsistatyti gamybinius kompleksus ir teršti iki pažaliavimo. Būtų ir daugiau teigiamų pusių. Pasilikę ant savo šiknų, žaliej pergalvotų savo filosofiją ir pasidarytų mažiau radikalūs, turėdami ribotą teritoriją, pramoninkai patys nustotų teršti, nes aplinkui niekas negyventų, dėl ko sumažėtų darbuotojų, dėl ko bus paskata daryti taip, kad aplink gamybą jų apsigyventų daugiau.
    Vat ir prašom – visos pusės turi savo kampelį rojaus, vienas kitai netrukdo ir gyvena ramiai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Sidabrinės kulkos nesiranda. Skaidant problemas, jos tiesiog mažėja, tačiau kartu didėja reikalingų sprendimų kiekis ir kompleksišumas, įskaitant ir blogų sąveikų kompleksiškumą.

      Reply
  10. SD

    skaitant man pasistojo klausiamų: ar gali būti politika morali? Kaip siekiamybė taip, bet realybėje greičiausiai ne, aš bent jau nežinau tokio idealaus pavyzdžio, tada kyla klausimas kokiose ribose derėtų toleruoti nukrypimus.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O vat čia jau yra toksai klausimas, kuris susiveda į tai, kad kiekvienas nusikaltėlis pasakys jums, kad jis moralus. Ir jei jau visi tokie moralūs, tai klausimas, ar visgi nėra daugmaž teisios tos bobutės, kurios sako, kad visi ten valdžioje -- vieni vagys? Ir netgi tie, kas nevagia -- visvien tos pačios rūšies, taip kad irgi vagiai?

      Reply
  11. Jonas Povilas N

    Manau,yra kelios problemos, neigiamai veikiančios ekonomiką ir valstybės gyvenimą apskritai
    1.Viešieji pirkimai pagal lietuvišką modelį.
    Susidaro įspūdis,kad nugali,užsakymą gauna ne geriausias,bet pigiausias (kaina,o ne kokybė).Progresas beveik neįmanomas,nes pateikti žymiai tobulesnį produktą,bet už nežymiai didesnę kainą reiškia pralaimėjimą.Tai galioja ir paslaugoms.Net meno kūrinių pirkimo (kur daroma išimtis-kaina nėra lemiamas veiksnys) metu iš kūrinių autorių reikalaujama psichinės sveikatos pažymų (juk genijai neretai būna nukrypę nuo normų),teistumo pažymų (ir su genijais visko atsitinka).
    Valstybė rodo pavyzdį verslui-reikia ne geriausio,bet pigiausio.
    2.Progresiniai mokesčiai galioja beveik visose ES šalyse.Lietuvoje kai kurie valstybinėse įstaigose tarnaujantys ekonomistai rimtu veidu teigia,kad Lietuvoje jau egzistuoja progresiniai mokesčiai NPD pavidalu (juokinga suma).Kiek žinau,UK yra progresiniai mokesčiai bet kokioms pajamoms-iš vertybinių popierių pardavimo,indėlių palūkanų ir t.t. Lietuvoje tokių mokesčių nėra apskritai.Gal ir dėl to UK,Olandija ar Danija neturi tokių problemų su biudžetu ar soc. draudimo fondais (net neturintys pilietybės mūsų tautiečiai ten neblogai gyvena iš pašalpų),Suomija atidaro naujus universitetus (berods 2010 m. Joensuu universitetas Rytų Suomijoje),o ne kalba apie jų skaičiaus mažinimą.

    Reply
    1. Jonas

      Esu girdėjas apie situacijas, kai universitetuose (konkrečiai, VU) kviečiant užsieniečius profesorius skaityti pranešimus/paskaitas už projekto lėšas, buvo reikalaujama pažymų apie teistumą. Taip ir įsivaiduokit: susitinki 60-metį ar 70-metį respektabilų, savoj srityj išgarsėjųsį mokslininką ir rimtu veidu jo klausi: ar nebuvai, tėvuk, teistas už kokios studentės išprievartavimą? O finansinėm machinacijom neteko užsiiminėt? 😀 (Čia šiek tiek perlenkiu, žinoma).

      Bet va psichinės sveikatos pažymos, čia jau -- aukštas lygis, perspjauna ir teistumo pažymas. Gal galite suformuluoti tiksliau, kokio pobūdžio pirkimas ir kokioj įstaigoj čia buvo? (Sutarčių numerių, vardų ir pavardžių nereikia -- tenoriu įsitikinti, kad iš tiesų toks daiktas realybėj buvo nutikęs).

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Dėl pirkimo už mažiausią kainą, o ne pagal tai, kas yra naudingiausia -- tai viena iš Demingo formuluotų problemų, kurios sukelia nuolatinius blogus rezultatus veikloje, neadekvačias išlaidas dėl žemos kokybės ir susijusių problemų, o taip pat neleidžia pasiekti geriausio rezultato. Ilgainiui gaunasi taip, kad tas nuolatinis orientavimasis į mažiausią kainą tampa pačiu brangiausiu variantu.

      O dėl progresinių mokesčių -- yra ten visokių niuansų, bet iš esmės galima sakyti taip, kad Lietuvoje, plačiai imant, yra žiauriai regresinis rinkos dalyvių apmokestinimas. Tik problema, kurią bandoma nutylėti -- tai ne tai, kad visokie turtingi žmonės būtų apmokestinami per silpnai, o tai, kad esama regresinė sistema apatiniam pajamų segmentui sukuria neadekvatų barjerą dirbti ir augti, o paskui viską kompensuoja pašalpomis.

      Beje, šitą progresijų aspektą linkę užmiršti ir Vakarų šalys -- tas pats perskirstymas ten irgi puikiai išlaiko didžiules biurokratines mašinas, kurios turi savo interesą.

      Reply
  12. As

    Dažnu atveju (Lietuvos irgi) šitoje schemoje atsiranda dar viena rodyklė, dar sustiprinanti ciklą. Iš didelių darbuotojų mokesčių surinkti pinigai (Lietuvoje, dažniausiai „Europos pinigų“ pavidalu) yra perpumpuojami oligarchiniam biurslui „paramos verslui“ pavidalu (ir jie tuos pinigus gauna, nes rūpinasi valdžios koruopcionieriais, o studentų UAB „Anglies nanovamzdeliai“ negauna, nes nesirūpina).

    Tas dar didina kapitalo koncentraciją ir stiprina biurslą ir valdžios korupcionierius, pačių jų abiejų dusinamųjų pinigais. Tas, aišku, dar ir stabdo ekonomikos vystimąsi, nes perspektyvus verslas dažnai ne tik kad tų pinigų negauna, bet kaip ir samdomi darbuotojai dar yra numelžiami norint gauti pinigų išlaikyti tam pačiam biurslui.

    Reply
    1. As

      Čia aš apie visokias „ES pinigų“ „paramas verslui“ Achemoms, dėl ko tie dyki pinigai kartais gali daryti ne tik gera, bet ir bloga. 🙂

      Ir čia dar ne patys baisiausi atvejai.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Taip. Finansavimas kartais tampa lazda su dviem galais, kur būna, kad ima netgi darytis neaišku, ar visgi nebūtų geriau išvis be to finansavimo apsieit.

        Reply
  13. Jonas

    Kazkaip idomiai apie Maldeikienes problema.
    Bet esmine Maldeikienes ideja ta, kad Lietuvoje visa sistema pastatyta turtingiems ir nenorintiems dirbti,vidutiniai klasei spyga. Verslas yra remiamas, priimant jiems palankius istatymus, o nenorintieji dirbti gauna ismokas. Kai bus pradeti remti verslai kurie moka didelius atlyginimus, o valstybiniuose konkursuose gales dalyvauti tik imones kurios moka ne mazesni nei vidutini salies darbo uzmokesti savo darbuotojams pradesim gyventi gerai. Net labai gerai nors darbo nasumas ir nepadides.
    Todel vidutines klases atstovai ir bega is Lietuvos.
    Uztektu dvieju istatymu…

    Reply
  14. Pingback: Profsąjungų stagnacijos fontanai | Rokiškis Rabinovičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *