Tag Archives: biurslas

Profsąjungų stagnacijos fontanai

Aš jau esu rašęs apie tai, kas yra Maldeikienės problema. Tai aš jums pakartosiu: tai yra situacija, kai viena koja einama į kairę, o kita koja – į dešinę. Ir rezultate gaunasi špagatas, nuo kurio Lietuvai tarpukojis praplyšta.

Apsinarkašinusi katė jums sako: "Ar matėt tą baisų naują Darbo kodeksą? Tenai reptilijanų invazija, drakonai ėda gyvus žmones ir juos išpurškia chemtreilais, tai žmonių vergovės įteisinimas."

Apsinarkašinusi katė jums sako: „Ar matėt tą baisų naują Darbo kodeksą? Tenai reptilijanų invazija, drakonai ėda gyvus žmones ir juos išpurškia chemtreilais, tai žmonių vergovės įteisinimas.“

Aš vis esu kaltinamas tai tuo, kad aš visiškas socialistas, tai tuo, kad aš visiškas išnaudojimo ideologas kažkoks. Taigi žinoma, kad taip, nes aš, kaip ir ponia Aušra Maldeikienė, sakau jums aiškiai: arba į kairę, arba į dešinę reikia eiti, o ne špagatus daryti.

Nes kas gaunasi? Biurslas laimi, korporacijos laimi, smulkus verslas dūsta, varguoliai vargetauja, o kažkokia stagnacija tik auga ir nomenklatūrinius kliedesius puoselėja. Ir dar kažkokius profsąjunginius mitingus rengia, nes esą darbuotojus reikia saugoti.

Įdomu, nuo ko saugoti? Gal nuo savęs pačių saugoti, nes jie patys negali nuspręsti, kur ką ir kaip dirbti?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Neapleidžiant minties apie biurokratinius efektus

Jau spėju, kad užknisęs būsiu visus, su Maldeikienės problema (gal netgi ir pačią ponią Aušrą Maldeikienę užveikiau). Bet visvien noriu dar kartą grįžti prie tos pačios temos apie biurslą. Nes lenda per visur tas mėšlas – ir stambiai, ir smulkiai. Išsunkdamas viską, ką gali ir iškreipdamas ekonomiką taip, kad kartais kyla klausimas, kaip išvis šitaip gali būti.

Ji jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams.

Šita zombė jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams. Dabar ji nori tik vieno: suėsti jūsų smegenis ir paversti jus tokiais pat zombiais. Tai biurslo deivė.

Priminsiu trumpai ano esmę: biurslas – tai tokia simbiozė tarp ganėtinai nesveiko verslo, paremto valstybės įtaka iš vienos pusės ir valdininkų, kurie naudojasi verslo įtaka iš kitos pusės. Tarpusavio nauda gali būti įvairi – ir atkatai, ir politinė galia, ir šiaip besidalinamas pelnas, ir netgi paprasčiausiai rami kokio nors valdininko galva, nes jo problemos išsisprendžia savaime. Variantų čia daug.

Būtų gal ir nieko blogo, jei ne tai, kad dėl biurslo atsiradimo valdžios išlaidos ima augti tiesiog absoliučiai neadekvačiai, o tuo tarpu normalus verslas yra paprasčiausiai išstumiamas nesveikais reguliavimais. O paskui tai virsta neadekvačių reguliavimų sukeltu emigracijos srautu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie biurokratijos ir biurslo saviaugą

Aš jau rašiau apie Maldeikienės problemą (paskaitykit, jei neskaitėt – ten mažiau raidžių, bet užtat yra paveiksliukų, iš kurių nieko neskaitant, galima viską suprasti): šioji yra tame, kad ponia Aušra Maldeikienė kažkaip bando ginti ir laisvą rinką, ir perskirstymą, tuo pat metu užsipuldama ir perskirstymą, ir laisvą rinką Lietuvoje, nes ir su tuo, ir su anuo yra bėdos.

Chimera - toksai keistas padaras - liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega - gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Chimera – toksai keistas padaras – liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega – gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Čia labai paprasta: galėtų veikti ir realiai socialdemokratinis modelis, ir laisvarinkiškas, bet jie tarpusavy nesuderinami ir reikia apsispręsti, ką rinktis. Nes kai bandoma sukurti hibridą, tai gaunasi nei šis, nei tas – kažkoks katšunis ar arkliakarvė, kur naudos jokios.

Taip yra dėl vienos labai nemalonios sisteminės ligos: kai neapsisprendžiama, kuria kryptimi eiti, nuolat priimami kompromisiniai sprendimai – nei šen, nei ten. Atitinkamai, reguliavimai ilgainiui augina ir biurokratiją su visa korupcija, ir išskirtines sąlygas turinčias įmones, kurios vėlgi susisieja su ta reguliavimų sistema. Rezultate gaunasi visas biurslas – oligarcinių ir korupcinių struktūrų simbiozė.

Bet štai mechanizmus nagrinėjant ir ieškant kaltųjų, nereiktų įsivaizduoti, kad yra kažkokie piktavaliai, kurie rezga sąmokslus. Viskas vyksta natūraliai ir savaime: kažkuris verslas tiesiog nori uždirbti pinigų ir puikiai suprantama, kad jie stengiasi, kaip tik gali. Dar daugiau – jei jie nesistengtų, tai ir nekurtų vertės, tad čia džiaugtis reikia, nes verslas atitinka savo paskirtį ir daro viską, kad tik gautų pinigų iš vartotojo, o vartotojas moka už tai, kad sukuriama vertė. Trumpai tariant, nėra čia ką kaltinti.

Kiek sudėtingiau yra su biurokratine sistema: šioji lyg ir turėtų užsiimti vartotojų gynimu, tačiau kažkodėl itin dažnai gaunasi priešingai. Priežastis paprasta – žiūrima savo interesų, kurie absoliučiai nesisieja su tuo, kuo tikimasi: visi norėtų, kad biurokratai gintų jų interesus, tačiau biurokratai kažkodėl gina tik savo pačių veiklą, kuri dažnai būna visiškai priešinga tam, ko norėtume.

Taigi, reguliavimų lygis auga, o nekaltai atrodanti biurokratija tampa būtent tuo esminiu tašku, kuris ir užtikrina, jog viskas liks blogai. Ponia Aušra Maldeikienė kartą man teigė, kad aš pervertinu biurokratijos įtaką. Deja, čia ji labai klysta ir aš tai jums garantuoju: būtent išsipūtusi ir prastai veikianti biurokratinė sistema šiuo metu yra ta problema, kurios dėka vystosi biurslas.

Vat čia ir pažiūrėkim į tą biurokratinio neveiksnumo mechanizmą paprastuoju būdu, per kokio nors išgalvoto atvejo analizę. Kiek tai išgalvota, o kiek realistiška – patys atsirinkite.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Eurobiurokratijos įtaka Lietuvos įstaigoms

Čia ganėtinai negiliai užkabinsiu ES biurokratijos įtaką, nes buvo klausinėjančių, kaip visokia ta stagnuojanti sistema derinasi su Europos Sąjungos reikalavimais. O situacija kaip tik visu ryškumu čia ir išlenda: jei tik yra kokie nors reikalavimai ar reguliavimai iš ES, nomenklatūros veikėjai, suinteresuoti savo darbo užtikrinimu, visada juos bus linkę įdiegti taip, kad biurokratijos kiekiai maksimizuotųsi. T.y., abi vietinė biurokratinė sistema bet kurioje šalyje linkusi pridėti europinį reguliavimą taip, kad atsirastų kuo daugiau darbo.

Plečiantis biurokratijai, po kiek laiko reguliavimai tampa svarbesniu dalyku, nei bet koks sveikas protas.

Plečiantis biurokratijai, po kiek laiko reguliavimai tampa svarbesniu dalyku, nei bet koks sveikas protas.

Savaime aišku: amžinai atsranda veikėjų, kurie bet kokią ES direktyvą interpretuos venakryptiškai, taip kaip naudinga jiems. Jei direktyva neleidžia kažko reguliuoti ir reikalauja biurokratinės kontrolės švelninimo, ji bus ignoruojama arba eiliniu stebuklingu būdu perinterpretuojama taip, kad gautųsi viskas literaliai priešingai, nei reikalauta, o reguliavimų padaugėtų.

Esu kadais paskaitęs konkrečių direktyvų ir jų vietinių adaptacijų, tai žinot, skirtumas būna kartais toks, lyg lygintum kopėčias su ekskavatoriumi: būna kartais, kad kokie nors veikėjai lietuviškuose dokumentuose privelia vienaip, o pasižiūrėjus į tas direktyvas, paaiškėja, kad parašyta diametraliai priešingai.

O štai jeigu direktyva nurodo kažką kontroliuoti ar reguliuoti, tai ji bus priimta, vykdant jos reikalavimus pačiu aršiausiu įmanomu būdu, nes būtent tai maksimaliai padidins biurokratų užimtumą.

T.y., matome, kad bet kuriuo atveju biurokratijos arba nesumažės, arba jos dar daugiau prisidaugins, tiesiog visas dauginimas bus pridengtas dar ir demagogijomis, esą būtina daryti tą ar aną, nes esą taip reikalauja ES.

Tačiau su europine biurokratija yra ir savų niuansų – bene svarbiausias jų – tai itin didelė (daug grandžių turinti) piramidė, esant itin plačioms reguliavimų apimtims. Kitaip tariant, suveikia informaciniai efektai, kurių patį veikimo principą ir įtakų lygį galim nesunkiai pamodeliuoti:

  • Tarkim, kad Lietuvoje turime scenarijų: kažkoks verslininkas pasiskundžia valdininkais kokiam žurnalistui, tasai parašo, tada koks ministras apsvarsto, perduoda informaciją inspekcijos vadovui, kuris priima sprendimą, kurį gauna inspektorius, kuris paskui jau taiko to verslininko atžvilgiu. Taip galim tarti, kad čia yra 6 grandys komunikacijos grandinėje ir 5 informacijos perdavimo etapai. Kiekviename etape turint kokį 10% informacijos praradimą, gausime rezultatą, kuris bus 0,9^5=0,59, t.y., nors rezultatas bus ir nelabai sąmoningas, bet bent jau didesne dalimi teisingas.
  • ES atveju matyt galim drąsiai pridėti dar tiek pat informacijos perdavimo etapų, tad su tais pat informacijos praradimais gausim 0,9^10=0,35, t.y., maždaug trečdalio teisingumą. Trumpai tariant, informacijos iškraipymai iš esmės ims blokuoti galimybes daryti prasmingus sprendimus*.
  • Panašiai rezultatai išsikraipo ir nuo reguliuojamų sričių pločio (t.y., kiek skirtingų veiklų paliečia koks nors sprendimas). Kai Lietuva nėra didelė, sprendimai gaunasi gan pakenčiami, pvz., jei koks nors nutarimas užkabina 100 įmonių, iš kurių 10% bus netipiškos, tai nukentės 10 įmonių. Žodžiu, sužaidus į kompromisą, daugeliu atvejų gausim visgi priimtiną rezultatą.
  • ES atveju įmonių turėsim kokį 100 kartų daugiau, sritys bus belenkiek įvairesnės, tad priimtino rezultato vargu, ar bus galima tikėtis. Nors čia paskaičiuoti gan sunku, bet pats principas natūraliai suprantamas: koks nors vaismedžių reguliavimas Lietuvoje teužkabins kokias nors obelis, kriaušes, slyvas ir vyšnias, bet visos ES mastais skirtingų vaismedžių rūšių bus bent kelis kartus daugiau. Jei iš lempos tarėme, kad Lietuvoje koks nors sprendimas bus priimtinas 90%, tai ES atveju jau bus koks 100 kartų daugiau įmonių, kas grubiai duos kokį 90%^sqrt(100)=0,35, t.y., vėl kokį trečdalį tinkamumo.
  • Vat čia dabar abu mechanizmus apibendrinę ir paėmę iliustracinius lempaskaičius, gaunam Lietuvos atveju sprendimo tikėtinas teisingumas sieks vos 0,9*0,59=0,53, o ES atveju – 0,35*0,35=0,12. Žodžiu, vargu ar reikia stebėtis, kad kokie nors eurobiurokratai sugalvoja reguliuot prezervatyvų ilgį, bananų kreivumą ar dar kokius nors kliedesius.

Aišku, visam nesąmoningumui kompensuoti irgi yra metodai – pvz., papildomos grandys informacijos tikslinimui, papildomi laikai vertinimui ir t.t., tačiau tos papildomos grandys, laikai ir visa kita biurokratinį aparatą padaro dar gremėzdiškesniu, o kokių nors smulkmenų svarstymas kartais užsitęsia tiek, kad paprasčiausiai praranda prasmę.

O kur čia biurslas su visokiomis specifinių verslų įtakomis? Ogi labai paprastoje pozicijoje: jie bet kokius ES nutarimus lygiai taip pat naudoja, pridengdami visokius savo biursliškus absurdus. Nes suprantat gi, jei tik kažkam pasakysi, kad čia ES reikalauja, tai bet kokį kliedesį galima prastumt.

Taigi, kai kyla ES reikalavimai, verta pirmiausiai užduoti klausimą, ar tie menami reikalavimai kartais nėra elementarūs makaronai, kuriuos visuomenei kabina kažkokios suinteresuotos grupės? Ir kartu užduoti dar du klausimus: ar tikrai kokia nors ES direktyva turi bent kokios nors prasmės ir ar tikrai ją išvis kaip nors reikia čia mums vykdyti?

 

—————–

*  Kad nebūčiau galaslovnas, pasakysiu tiek, kad EP sugebėjo netgi imtis priemonių prieš psichotronus, kas rodo, jog tasai iš prielaidos gautas trečdalis adekvatumo – labai optimistinis ir tetinkamas patiems skirtumams paaiškinti. Praktikoje galima įtarti, kad kai kuriais atvejais tas koeficientas netgi kelių procentų nepasiekia.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Maldeikienės problema vaizdžiai

Šitas straipsnis, kuris rodys pačią Maldeikienės problemą, bus jums su mažiau raidžių, užtat su daug iliustracijų. Nes parašęs aną didelį straipsnį apie nacionalistinį liberalizmą ekonomikoje, gavau tokią bėdą: straipsnis pernelyg didelis, o išskaidyti jį sunku, o negana to, reikia išdėstyti ir kai kurias bendresnes prielaidas, o dėl to jis dar didesnis gaunasi, o kadangi vienos straipsnio dalys priklauso nuo kito, tai ir susigaudyti sunku. O kai tų bendresnių prielaidų yra labai nelengvų, ir kai jas sudedi krūvon – dydis gaunasi jau pernelyg baisus. Užtat dalis ginčo gavosi kažkaip apie dalykus, kurie lyg ir savaime suprantami turėtų būti, bet kažkodėl kartais abejotini.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys... Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys… Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Ir apvertus – irgi kažkaip – lyg ir dar geriau, lyg ir tvarkoj viskas, bet visvien kažkaip neteisingai. Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Ypač ryškiai tai pasimatė ponios Aušros Maldeikienės parašytame atsake man: kažkaip viskas lyg ir teisingai, bet problema, kad bendra priežasčių-pasekmių ir sąlygų-galimybių sistema nesusistato iki galo, kaip vieningas vaizdas, kur matytųsi, kas yra blogai ir iš ko viskas kyla*. O būtent tas vaizdas ir yra įdomus – kad būtų galima pataisyti tai, ką reikia, kartu nepagadinant to, ko nereikia.

Atkreipsiu dėmesį į vieną lyg ir prieštaringą nuostatą, matomą Aušros Maldeikienės pozicijoje: viena vertus, ji kažkur sako, kad reikia didinti mokesčius, perskirstymą, valdžios galią, etc., o kita vertus – kad turi būti liberalizmas, laisvas verslas ir taip toliau. Jums neatrodo, kad čia kažkur galai su galais nesusieina? Aš jums pasakysiu, kad išties tai galai su galais susieina, bet sąveikų kompleksas yra pakankamai netiesinis, kad jo neparodysi taip primityviai, kaip kartais bandoma pavaizduot – tipo „atimkim iš tų ir padalinkim aniems“ arba „laisva rinka pati viską sutvarkys“.

Žinot, nėra tų paprastų dalykėlių, kur tik pakeitei kažką ir susitvarkė. Jei būtų sidabrinė kulka**, tai seniai jau ji būtų panaudota. Tik vat nėra tos sidabrinės kulkos, kuri taip paprastai ir aiškiai viską išspręstų. Užtat yra Maldeikienės problema, kurią čia ir pažiūrėsim.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter