Andrius Užkalnis apie pamirštą sovietinę Lietuvą

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Jūs dar neskaitėte, bet aš jau perskaičiau naują Andriaus Užkalnio knygą – „Naujųjų laikų evangeliją pagal Užkalnį“, kuri jau greitai greitai bus išleista. Ir todėl aš jums čia paspoilinsiu ir atskleisiu, kas tai per knyga ir kas joje gero.  Ir kodėl jums verta nusipirkti ją patiems ir dar keliais egzemplioriais visiems tems, kas jau nesugeba prisiminti sovietmečio, todėl galvoja, kad tada buvo gerai. Nes nebuvo tada gerai.

Tačiau knyga ne tokia, kur pasakojamos baisybės. Ji ne šiaip sau pavadinta „evangelija“ – ji priverčia prisiminti, įtikėti ir pačiam atrasti. Atrasti ir įtikėti per supratimą, o ne per tai, kad Užkalnis pasakė ir viskas. Taip, ši knyga atskleidžia, ji atneša jums žinią iš tų laikų – lyg parašytą kokio naivaus užsieniečio, atvykusio pas gimines savaitei ir pamačiusio tą laiką dabartiniu, mums įprastu žvilgsniu.

Tai ir yra pirmas dalykas, kuris mane nustebino, beskaitant šią knygą – Andrius Užkalnis kažkodėl nevaro ant sovietžmogių ir netgi sovietinių laikų. Jis čia stebėtinai geraširdis ir bando pamatyti kiek įmanoma daugiau gero, praleisdamas daugybę dalykų, kurie buvo išties baisūs.

Gal čia ir išsiskiria mano ir pono Užkalnio požiūriai – matyt skirtingai gyvenome ir skirtingus dalykus matėme. Gal dėl to knyga atrodo vos ne nostalgijos pilna – aišku, mano akimis, o ne Užkalnio. Ponas autorius čia stebėtinai tolerantiškas ir švelnus – toksai įspūdis, kad knyga kaip tik ir nutaikyta į tuos, kas sovietinius laikus prisimena su nostalgija. Kaip tik į tuos, kas negebėjo matyti nieko, kas vyko už tos pakazūchinės uždangos.

Žinot, man buvo labai keista, kai aš skaičiau viską apie tai, kas buvo gera ir gražu, bet pono Užkalnio dėka lyginau su tuo, kas gera ir gražu dabar. Ir belygindamas, dar kartą prisiminiau, koks nykus tasai sovietinis pasaulis buvo netgi tiems, kas buvo sovietiniame elite. Taip, netgi partinis elitas, turėjęs atskiras specialias parduotuves, specialias kainas, begales kyšių ir galimybes važinėt po užsienius, tegalėjo pavydėti eiliniams vakariečiams. Sistema smaugė netgi savo vadus, nes vadai buvo priklausomi nuo sistemos. Suprantate, galima jausti nostalgiją, bet kai tik prisimeni tikrovę ir ją palygini su dabartimi, ta nostalgija netikėtai dingsta.

Ponas Užkalnis gal ir sąmoningai nekabino tokių dalykų, kaip visokios gatvės nusikaltėlių gaujos, banditų lygio milicija su jų remiamomis jaunųjų dzeržinskiečių gaujomis (viena tokia milicijos rėmėjų gauja nuolat trynėsi visai šalia vietos, kur gyvenau – prekiaudavo prostitutėmis ir narkotikais), šen bei ten durniausiais būdais išlendantys tipai iš KGB, narkomanai, alkoholikų profilaktoriumai, visuotinės visko vagystės iš visur ir taip toliau. Knygoje jūs rasite geresnę sovietinio pasaulio pusę. Geresnę, tačiau tokią pilką ir skurdžią, kad nuo jos nyku pasidaro kiekvienam, kas tik prisimena, kaip išties tada gyveno.

Ko gero čia ir pasimato keisčiausia, nuostabiausia paties Andriaus Užkalnio savybė – neišpasakytas gebėjimas įsijausti į svetimas galvas. Ta empatija yra tokia gili ir stebuklinga, kad man kyla jausmas, jog šis ponas geba skaityti žmonių mintis. Jis perskaito tą visišką realybės ignoraciją, besisukančią nupušusių sovietžmogių galvose, užkabina jų mielus prisiminimus apie tai, kaip jiems buvo geriau nei kitiems, o tada švelniai prilipdo trauklapį, priverčiantį prisiminti tai, kodėl jiems buvo geriau. Ir trauklapis ištraukia tikrovę – jiems buvo geriau todėl, kad visiems buvo blogiau – netgi tiems, kam buvo geriausia. Bet netgi tiems, kam buvo geriau, visvien buvo blogai.

Štai jums pavyzdys: ponas Užkalnis prisimena kokius tai lydytus sūrelius, gamintos iš sodos, emulgatorių ir dar kažkokių neaiškių atliekų, o aš, apie tai skaitydamas, kaip tik valgau visokius rinktinius sūrius. Tarp jų ir natūralus čederis, kažkoks tikras olandiškas sūris iš Olandijos (o ne „olandiškas“, koks būdavo anais laikais) ir dar kažkoks pelėsinis, kuris net žalias nuo augmenijos. Vienoje mano užkandos lėkštėje sūrio yra už kokius 30 litų. Imant neformalų sovietmečio pabaigos rublio kursą (imkim ankstyvesnį, geresnį kursą – 1 doleris už 5 rublius, prie dabartinio 2,5 lito už dolerį – tai 2 rubliai už litą) ir 120 rublių atlyginimą (tai greičiau geras, nei vidutinis), gaunasi, kad mano lėkštėje dabar objektyviai guli pusė sovietinio žmogaus algos. Ir tai nėra kažkas ypatingo – mes tiesiog nepastebim, kiek smarkiai viskas pasikeitė ir kaip geriau yra dabar.

Ne, ponas Užkalnis nerašo apie tai, kaip dabar geriau, jis neaiškina apie tai, taip bukai tiesmukai, kaip parašau aš. Jis tiesiog rašo, kad tasai lydytas sūrelis buvo toksai mielas ir skanus, nepaisant to, kad chemijos jame daugiau, nei skalbimo milteliuose. O jau būtent toks reikalas ir priverčia susimąstyti. O tada dar ponas Užkalnis prideda, kad konservuoti žirneliai buvo lengvai gaunami – suprantat, konservuoti žirneliai buvo kasdienis produktas. Visų prisimenamas deficitas buvo lengvai gaunamas. Vat čia ir sukyla vidinis protestas, nes mes žinome, kad jie ne šiaip sau buvo deficitas. Ką mes išties valgėme?

Aš jums priminsiu šiek tiek: dar kokiais 1980 tipiškoje duonos parduotuvėje (taip, duona buvo toksai pagrindinis produktas, kad buvo specializuotos duonos parduotuvės) būdavo maždaug penkių rūšių duonos gaminiai: pilka forminė (klaiki, skoniu primenanti pjuvenas), juoda Vilniaus duona, batonas, balta forminė duona (maždaug tarpinė tarp pilkos ir batono) ir bulkutės po 3 kapeikas. Kai pasirodė Palangos duona, prie duonos parduotuvių kelias savaites stovėdavo didžiulės eilės, o pirmomis dienomis – išvis minia. Šiais laikais ta Palangos duona atrodo tiesiog nyki, bet anais laikais mes su draugais per pamokų pertrauką kartais nusipirkdavom ketvirtį ir suvalgydavome tiesiog vieną, be nieko – tai buvo skaniau, nei pietūs mokyklinėje valgykloje.

O pilka forminė duona… Žinote, dar keliais dešimtmečiais seniau, kokiais 1950-1960, tik ta pilka forminė duona ir tebūdavo. Aš nesuprantu, kaip žmonės ją valgydavo. Ir jūs nežinote, ir niekada nesužinosite, kokio skonio buvo ta duona, jei negyvenot sovietmečiu. Šita duona būdavo maitinami kareiviai, kaliniai ir šiaip kas papuola. Ji buvo tokia baisi, kad parduotuvėse jos niekas nepirkdavo. Jei paimtumėte pačius prasčiausius miltus, sumaišytumėte juos su kleisteriu ir smulkiomis pjuvenomis, pripiltumėte kepimo miltelių ir iškeptumėte, tai gautųsi kažkas, skoniu primenančio tas pačias pjuvenas ir poroloną. Tai vat, toji pilka duona buvo netgi prastesnė.

Sunkiai suvokiamas planinės ekonomikos paradoksas: kaimiečiai parduotuvėse pirkdavo valstybės dotuojamą duoną gyvuliams šerti, bet kiaulėms imdavo juodą, nes net ir kiaulės nelabai tos pilkos duonos norėdavo. O kareiviai ir kaliniai gaudavo porciją perlinių kruopų košės, kurią valgydavo, užsikąsdami ta pilka formine duona, nes nieko kito neturėdavo.

Sovietiniame baudžiamąjame kodekse, beje, buvo straipsnis – kažkiek ten metų kalėjimo už duonos supirkinėjimą ir šėrimą gyvuliams. Duonos gaminiai buvo nežmoniškai dotuojami, jų kainas sumažinant kokius 10 kartų, tad nepaisant galimų bausmių, žmonėse buvo vertinami kaip geras gyvulių pašaras. Ir kartu ta pati kiaulėms šeriama duona sudarė kone pusę žmonių raciono.

Ponas Užkalnis rašo apie viską – ir apie drabužius, ir apie butus, ir apie keliones, ir apie daugybę kitų dalykų. Rašo mielai, geranoriškai ir tiesiog taip, kad kiekvienas sovietžmogis tiesiog prie širdies galėtų prisidėti šią naują knygą – kaip kokį trauklapį, sužadinantį nostalgiją. Kaip trauklapį, kuris netgi visišką sovietžmogį priverčia prisiminti ir pasakyti: „tai buvo šlykštu, aš šitaip nenoriu gyventi“.

Taip, tai buvo šlyktšu, tačiau mes patys to netgi negebėjome suprasti – paprasčiausiai neturėjome su kuo palyginti. Todėl mus ir aplanko nuostabūs prisiminimai apie tai, kokie skanūs buvo saldainiai „Paukščių pienas“ (irgi deficitas, beje), kaip ant televizoriaus laikydavome tuščią skardinę nuo kokios nors „Coca Cola“, atvežtą kažkieno iš Maskvos, nes Vilniuje iš principo to nebūdavo. Arba kaip gera būdavo, kai atstovėjęs ilgą ilgą eilę ankstų šeštadienio rytą kokioje nors stiklo taros supirktuvėje nusipirkdavai alaus mainais į priduotus butelius – nepridavęs butelių, alaus nusipirkt išvis negalėjai, o ir taip tas alus parduotuvėje baigdavosi per valandą.

Kažkodėl mes tai prisimename, tačiau dažniausiai nepagalvojame, kaip tai skyrėsi. O ponas Andrius Užkalnis mums primena, tačiau priverčia palyginti. Palyginti su tuo, kas yra dabar ir kas buvo įprasta Vakaruose. O vos tik mes tuos saldžius prisiminimus imame lyginti, staiga ateina suvokimas apie tą klaikų skurdą ir užguitumą, kuris ir buvo visa sovietmečio esmė.

Ponai ir ponios, aš jums rimtai sakau: kai tik ši knyga pasirodys parduotuvėse, pirkite ne po vieną egzempliorių, o po kelis. Vieną sau, o kitus – padovanojimui. Kad visokiems sovietmetį su nostalgija prisimenantiems žmonėms padovanotumėt. Jie paskaitys, jiems tikrai patiks knyga ir jiems nustos patikti sovietiniai laikai. Tiesiog todėl, kad jie prisimins, kaip išties tuomet gyveno.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook209Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

77 thoughts on “Andrius Užkalnis apie pamirštą sovietinę Lietuvą

  1. asta

    O mano ir Uzkalnio Kaune duona buvo tokio blogumo, kad tie, kas vaziuodavo i Vilniu, Vilniaus duonos vezdavo lauktuviu. O jei ilgai niekas nevaziuodavo i Vilniu, tai mes vaziuodavom su seima i Babtus (toks miestelis apie 25 km nuo Kauno) ir pirkdavom ten daug namines duonos is kazkokios nelegalios kepyklos namo rusyje. Dabar galvoju, kad tie kepejai turejo koki tai stoga, gal kokiam igaliotiniui kysius mokedavo, nes sovietmeciu, kad kas savo gaminius pardavinetu, tai taip nebudavo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O Raseinių pyragai kaip? Kažkokia parduotuvė buvo tiesiog, ale per visą Lietuvą vienintelė su normaliais pyragais 🙂

      Reply
    2. Saulius

      Dėl stogų nežinau, bet būdavo namudiniai fabrikai sklepuose. Pamenu kelis fabrikėlius, kuriuose medžiagas ausdavo, paskui jau kitur iš tų medžiagų rūbus siūdavo, dar kiti į rusyną veždavo. Ne vien iš vagysčių gyvendavo žmonės, kai kurie dirbdavo 🙂
      Tik nežinau iš kur galima buvo gauti stakles visokias audimo, geras siuvimo mašinas.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Gaudavo, kainuodavo. Tik ne audimo staklės būdavo, o mezgimo mašinos, jomis megztukus, kepures ir dar visokį biesą megzdavo, tokius pseudoimportinius, su užrašais visokiais, tipo „Adidas“ ir panašiai.

        Reply
      2. Saulius

        Kaip ne vien iš vagysčių? O iš kur siūlai tiems mezgimo ar audimo fabrikėliams?

        Reply
  2. Rasa

    Pilkos jau nepamenu, bet ir baltos forminės mama neleisdavo pirkti, sakydavo, kad prasta. Pamenu batoną, pynutę. O duoną prisimenu forminę, baltą, juodą ir Borodino. Vaikui labai paprasta apsipirkti :). Bandelės po 3 kapeikas ir dar tokie brangūs rageliai, bet juos labai greit išpirkdavo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Borodino duona buvo retas reikalas, ją tai išties nereguliariai kepdavo. Visad ją staigiai išpirkdavo. Su kažkokia kalendra ji buvo, keisto, visiškai kitokio skonio, negu normali duona. Kai kurie jos nepakęsdavo, o kiti gi atvirkščiai -- labai mėgo vien dėl to, kad bent kažkokia įvairovė.

      Reply
  3. U. M. Lizdeikaitė

    Prieš kelias dienas Š.Atėnuose skaičiau A. Bučio straipsnį apie tuos laikus, tiksliau apie menininko gyvenimą Tarybų Lietuvoj. Talentingai parašytas straipsnis (gal ne mažiau talentingai nei A. Užkalnio knyga) kuriame erzino tik tas, tarp eilučių vis lendantis, noras pateisinti ir sutaurinti nežmonišką, masinį šviesuomenės alkoholizmą. Gėrimas kaip nevilties, bejėgiškumo ir visiškos beprasmybės išraiška turbūt buvo ryškiausias tų laikų bruožas. Tokia būsena būna karo suluošintoje psichikoje (Remarkas), prieškariu, kai viskas išsigimę (Milleris) ir autoritarinėse valstybėse, kai vilties nėra net po mirties, kai nesupranti savo kančios prasmės. http://www.satenai.lt/2014/02/05/vitas-luckus-legendose-ir-atminty/

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Alkoholizmas -- tai būdas pabėgti nuo realybės. Ir ta realybė buvo tokia, kad kitaip pabėgti nuo jos buvo neįmanoma. Ypač menininkams, kurių dūšias tas režimas prievartaudavo šlykščiausiais būdais.

      Reply
  4. Povilas

    įdomu, vienok. Šiauliuose juoda duona vadinosi „Kauno“. ir bjauriausia duonos parduotuvėje būdavo tai, kad atėję pirkti duonos visi iš eilės rankomis paminkydavo kepalus, kad rastų minksčiausią bei su neatšokusia pluta. nučiupinėta būdavo viskas.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ghrmz, o gal ir išties Kauno duona toji duona vadinosi. Dabar galvoju -- bene buvo Vilniaus duona dar kita rūšis -- kai kuriuose rajonuose būdavo, tokia šviesesnė, bet ne kaip Palangos, o biškį su kmynais.

      Atmintis jau pradeda kartais mane painioti.

      Reply
      1. Povilas

        pats aš menu tik pačią pabaigą komuniagijos. bet kiek mano, kaip tuometinio vaiko prisiminimai sako, buvo juoda duona (Kauno) (kainuodavo ar ne 5 kapeikos ketvirtis), batonas, būdavo Palangos duona (šita buvo einamiausia irgi valgomiausia bent jau pas mus namie ir pirmas pasirinkimas duoninėje, tiesa, keliom kapeikom brangesnė) vėliau, jei nieko nepainioju, atsirado dar pajūrio duona. man, pacukui, ana iš esmės buvo ta pati palangos duona, tik pavadinimas kitas. forminė buvo tik iš matymo pažįstama, nes jos niekas nepirkdavo, ir man neleisdavo. o bandelių būdavo šiek tiek įvairesnių, nei tik 3 kapeikos. a, ir dar menu, kad skaniausia man vaikui buvo Klaipėdos duonos kombinato duona. ir ledai irgi Klaipėdoje kažkodėl skanesni atrodė. bet čia turbūt todėl, ka visa tai aš valgydavau vasarą, o vasara, kaip žinia, yra atostogos, ir nereikia eit į mokyklą.

        Reply
      2. Adv. Tomas

        Taigi viskas buvo labai paprasta. Buvo formine duona- ivariu spalvu. Tokios nepirkdavome, nes apart blogo skonio, tevai neleisdavo pirkti. Vadindavo rusiska-komunistine, ja valgant galejai komunistine bacila pasigauti. Kitos rusys: juoda Kauno, balta -Palangos, batonas. Ir viskas, kitkas buvo egzotika ir visuotiniame serime menkai dalyvavo.

        Reply
      3. jurgis

        Vilniaus duona dar ir dabar prekiauja, o Kauno duona buvo kiek mažesni kepalai nei palangos, truputį aukštesni. Spalva buvo tarp vilniaus ir palangos. Viršuje pabarstyta miltais. Buvo gan neskani. Labai panaši savo forma ir skoniu būdavo duona kaimo parduotuvėse -- ten dažniausiai duona išvis tik tokios rūšis tebūdavo, na dar batonas. Vilniuje dar buvo rugelis -- toks pats kaip ir dabar. Labai kietas, bet man visai patikdavo pakeptas ant to tarybinio kartaus aliejaus. Vienu metu atsirado kvietinis rugelis -- iš šviesių miltų su cielais grūdais. Ragaišiai būdavo dviejų tipų, bet jų būdavo retai. Beje, valstybinėse įstaigose (ligoninėse, darželiuose, pionierių stovyklose) duonos įvairovės nebuvo, dažniausiai eidavo ta pati balta rūgštoka forminė duona.

        Reply
    2. :]

      Ir nuo šito duonos „pačiupinėjimo“ hepatitas aka gelta plistavo itin sparčiai.

      Reply
  5. Flax

    Pats uzaugau Suvalkijos kaime. Kiekviena karve, kiekvieno melzimo metu gaudavo po kepaliuka uz 16 kapeiku.
    Daugiau neduodavom -- nuo daugiau ispucia vidurius.

    Visokie miesto pionieriai piktindavosi, zadedavo paskusti savo mociutes kam reikia, bet kad ta duona retai kada tikdavo valgymui.
    Duona budavo kepama rajoninese kepyklose. Kokybe niekam nerupejo, tad duona budavo arba puszale arba apdegusi (automatika? termostatai krosnyse? -- ne negirdejom). Prie viso to einamiausios zaliavos dar ir nepridedamos budavo.

    O pasterizuota piena pamenat? Skonis budavo slykstus nes pasterizuojama budavo vos ne katile ant atviros ugnies (automatika? termostatai? -- ne negirdejom), tai pienas islikdavo arba „naturalus“ arba prisviles. Miestieciams jis tikdavo, nes kitko jie neragave ir nuo naturalaus kaimisko pieno jie triesti pradedavo.
    Dabar superekologiskos mamytes bumba kad pienelis pakeliuose yra is milteliu. Tas pigiausias tai tikrai kazkokios pamazgos, bet tuomet tokio gero net nebudavo.

    Reply
  6. Jevrožopikas

    Jevrosajuzas gerew,galim vaikus mokyt pederastijos,o sovietai neleisdavo.Šūdų krūva,o ne knyga,ką toks vėpla gali parašyt gero? Kiek jam metų buvo tada? Bybi jis ką supranta.

    Reply
  7. motera

    O, taip, Palangos duona savo laiku buvo neišpasakytas gėris, o ypač tik tik atvežta ir dar šilta, kad kas kartą grįžus iš vasaros atostogų „tremties“ pas močiutę kaime, kur buvo tik visokios rajoninės duonos, pirmu taikymu pirkdavausi puskepalį Palangos ir kaip bandeles kimšdavau. Iš to skonių įvairovės ir šiaip skonių trūkumo ko tik neprisimastydavom ir kas tik pasekoj skanu neatrodydavo 😀

    Reply
  8. oba

    Jei ta Užkalnio knygutė parašyta švelniu tonu, reikėtu dar vieno panašaus kūrinio, bet kad būtų aštriau, pikčiau… Nes neįdomu skaityti, kai nesityčiojama iš absurdiškos tvarkos. Gal Rokiškis galėtų taip parašyti, juk apie šikpopierį lengvai susiskaitė

    Reply
  9. Indrius

    Man šis tas užkliuvo už mano matematinės akies.

    „1 doleris už 5 rublius, prie dabartinio 2,5 lito už dolerį – tai 2 litai už rublį“

    1 USD = 5 RUB
    1 USD = 2.5 LTL

    gaunasi:
    2.5 LTL = 5 RUB ==>
    1 LTL = 2 RUB

    tai yra 2 rubliai už 1 litą, o ne atvirkščiai. Teiginys kad 30 lt yra pusė sovietinės algos (30 LTL = 60 RUB nuo 120 RUB/mėn.) lieka teisingas.

    Reply
  10. entdx

    Internetu valdove tikiuosi tokią apžvalgą ne už dyką ponui parašėte 🙂
    Jei rimtai neskaitys iš principo sovietžmogiai, gi Užkalnis.
    Turėjau ir tokį sovietžmogį, kažkada minėjau: buvo mažas vaikas ir kliedi apie kaip svajonę SSRS kokios dabar cheminės silkės. Tokio net knygos nebepataisys.

    Reply
  11. Darius

    Gerbiamas ziurkene, kodel, skaiciuodamas surio leksteje verte senaisiais rubliais, paemete toki skysta kursa -- 2 rubliai uz lita? Gal geriau imtumete beveik tiesiogini tuometini keitimo kursa -- 100 rubliu uz 1 lita? O dar geriau -- prisiminkite, kad rusai 1998-aisiais yra nubrauke 3 nulius, tad pagal dabartini kursa, sekant ta pacia logika, Jusu 30 Lt vertes surio lekste galima prilyginti 409 182 rubliams, kas beveik prilygsta 3410 vidutiniu sovietiniu atlyginimu. Is kur toks Jums nebudingas kuklumas? 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Dariau, o jums sudėtinga buvo perskaityti, iš kur atsirado toksai kursas? Tenai straipsnyje parašyta juk, iš kur jis. Ar vaizduojate, kad neskaitėte, bet kažkokiu būdu perskaitėte? Jūs čia tūpą vaizduojate, ar čia kaip?

      Kita vertus, kadangi tamstai stradankės čionai, tai gal jūs iš čionai eikit naxui, nes aš jums ne koksai Andrius Užkalnis, kuris kultūringai ir maloniai viską išdėsto knygoje, taip kad jūs ne į tenai pataikėte. Siunčiu jus kultūringuoju būdu ir patariu eiti ten kur pasiunčiau.

      Reply
  12. papartis

    Gerb. autoriau, ar galima tiketis jusu knygos gyvenimo prie ruso tema? Lyg ir buvo tokiu klausimu anksciau, bet uzklausiu dar syki. Galetumet atidaryti “startuoli“ (start up), kad zmones pervestu pinigeli, matytumet kas realiai nori tokio leidinio, o kas tik tusciai balbatuoja. Knyga gali buti ir el. pavidalu, nors as visuomet liksiu apciuopiamo varianto salininkas.

    Reply
  13. Darius

    Na, yra uzsiminta, kad Jusu kursas imtas is neformalaus, svelnesnio sovietmecio pabaigos rublio ir dolerio santykio. Bet is ekonomines puses tai yra taip pat teisinga, kaip ir klasikinis desreles bei penio palyginimas. Dabartine dolerio perkamoji galia, imamama uz etalona, yra gerokai silpnesne, nei sovietiniais laikais. Ar Jums nesinori nusikapoti pirstu uz tokius palyginimus?

    Reply
    1. As

      Jei jau eliminuoti infliaciją ir vertinti perkamąją galią tai lito/sovietinio rublio kursas gaunasi dar didesnis. Vieną kartą smalsumo vardan su tėvais tam įvertinti skaičiavome šlapiankės (ir kitų produktų, kad įvertinti PPP) indeksą.

      Pagal tai, kiek pamenu, gavosi, kad dabartinis litas gali nupirkti daugmaž tiek, kiek tada galėjo 10 sovietinių rublių.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Ponas Dariau, iš ekonominės pusės viskas yra lygiai tiek teisinga, kiek yra palyginamo segmento. O palyginamas segmentas -- būtent toms prekėms ir paslaugoms, kurios būtų nedotuojamos, o parduodamos per rinkos mechanizmus.

      Galima nesunkiai suprasti, kad dotuojamos prekės, kaip pvz., duona, į tą palyginamą segmentą nepakliūna. Bet pvz., japoniškas magnetofonas -- pakliūna. Japoniško magnetofono kaina būdavo apie 1000 rublių. Dabar parduotuvėje analogišką daiktą gali nusipirkti už kelis šimtus litų. Kokį turime santykį?

      Dėl dolerio ar lito inflliacijos -- ji yra pakankamai saikinga, kad būtų kompensuota tiesiog pagerinant santykį. Sovietmečio pabaigon, kai ėmė plisti pirmi kooperatyvai ir ėmė rastis daugiau prekių iš Vakarų, dolerio kaina pakilo iki 10, o paskui ir iki 15, o vėliau ir dar daugiau rublių.

      Atitinkamai, kaip matote, ir gaunasi infliacijos kompensavimas skaičiavimuose į kitą, netgi SSRS naudingesnę pusę -- 5 rubliai yra nenormaliai gera kaina. Žinokit, čia apie viską pagalvota 🙂

      Matot, pati esmė yra paaproksimuoti santykius, kad atsirastų kažkoksai palyginamumas, o ne įvertinti kažką tiksliai -- tikslaus ir visaapimančio įvertinimo iš principo neįmanoma padaryti, nes kainų formavimo mechanizmai planinėje socialistinėje sistemoje tiesiog absoliučiai skiriasi nuo tų, kuriuos turime dabar.

      Taigi, čia paprastai ir padarom: paimam laisvos rinkos prekę ir įvertinam pagal tas kainas, kurios buvo laisvus prekybos santykius turinčiame SSRS segmente. Ir gaunasi šakės.

      Dar kita vertus, dėl tų žvėriškai atrodančių santykių pernelyg nesistebėkit -- jei paimsite DU lygių duomenis iš pereinamojo periodo, kokių nors 1991-1993 metų, tai žinokit, pamatysite kaip skaičiukai susieina tuo metu. Savo akimis nepatikėsit.

      Kad per daug nereiktų ieškoti -- http://rokiskis.popo.lt/2013/08/20/darbo-uzmokescio-pokyciai-kreivemis/

      Reply
      1. Darius

        Aciu uz paaiskinima ir nuoroda. As suprantu, kad palyginimas nebuvo skirtas ivertinti ka nors tiksliai, tik iliustracija, bet ji, mano nuomone, yra per daug atitrukusi nuo realybes, kad butu tinkama net iliustracijai. Ir stai, kodel:

        -- Pagal Jusu pateikto straipsnio grafika matome, kad imant pastaruju 20 metu laikotarpi (deja, neapimanti sovietinio laikotarpio) vidutinio bruto ir koreguoto bruto DU skirtumas susidaro apie 4 kartus. O toks skirtumas yra per didelis, kad galetume operuoti plikais valiutu kursais bent palyginimo tikslais. 🙂

        -- Kodel palyginimui tinka tik laisvos rinko prekes, o ne dotuojamos? Juk reikia imti bendra visuma (kurios, kaip minejote, ivertinti beveik neimanoma), o ne atskira segmenta. Tai tas pats, kaip kaimynui pareiksti: „As uz tave sachmatais zaidziu 10 kartu geriau, reiskia, as esu uz tave 10 kartu geresnis!“.

        -- Tos pacios laisvos rinkos prekes yra per daug skirtingos. Didziumos Jusu leksteje buvusiu (o gal dar esamu) suriu analogu tu laiku rinkoje paprasciausiai nebuvo. O ir net ir esami analogai yra per daug skirtingi. Pvz. jei pries 20 metu ta pati nebloga japoniska magnetofona galejai nusipirkti uz 1000 Lt, tai siandien analoga gali isigyti uz 300 Lt. Akivaizdu, kad tai ne todel, kad lito verte pakilo 3 kartus -- tiesiog magnetofono verte nukrito gerokai greiciau, nei valiutos.

        Jusu straipsniai man dazniausiai skaitosi smagiai. Bet jei matau nesamone, tai man jokio skirtumo, kas ta nesamone skleidzia -- Rokiskis, ar Grauziniene. 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Suprantat, palyginimui yra krūvos pjūvių. Ir planinė dimensija su laisva rinka nesusieina, nes tai tiesiog skirtingos dimensijos. O kur susieina -- ten ir matosi visas nesuvokiamas klaikumas.

          Parašysiu atskiru straipsniu šiek tiek apie tuos lyginimus -- jie netgi SSRS vadams buvo klaikus galvos skausmas, nes nesigaudavo subalansuoti kainų taip, kad prie realybės priartėtų.

          Atitinkamai ir su sūriais bei magnetofonais -- tų sūrių nebuvo juodojoje (laisvoje) rinkoje būtent dėl to, kad jie iš principo buvo neįperkami -- skurdūs visi buvo, negalėjo sau to leisti. Magelis kainuodavo kaip 10 atlyginimų irgi dėl to -- atlyginimai maži, o ne magelio kaina didelė. BTW, prieš 20 metų visai padorus magnetofonas kainavo toli gražu ne 1000 litų, o kelis kartus mažiau.

          Beje, buitinė elektronika (ne kompiuteriai) per paskutinius porą dešimtmečių nelabai tepigo, jei neskaitysim vieno staigaus kainų kristelėjimo per keliadešimt procentų, kuris įvyko kai litas buvo perrištas nuo dolerio prie euro. Tiesiog atlyginimai anuomet buvo mažesni -- dėl to jums ir atrodo tos kainos didelės. Šitoje rinkoje iš esmės remiamasi ne kainos minimizavimu prie fiksuotų produkto savybių, o kainos fiksavimu prie nuolat gerinamų produkto savybių. Atitinkamai, kainų lygis lieka gan pastovus.

          O dėl esą nesąmonių -- jūs tiesiog esate biškelį tūpas, iš tų tipų, kuriems truptį sudėtinga suvokti, jog ne Saulė aplink Žemę sukasi, o Žemė aplink Saulę. Bet aš pasistengsiu, kad ir jums dašiltų, netgi tokie netrivialūs dalykai. Jūs irgi pasistenkit, kad jums dašiltų, nes taip pralavinsit smegeninę truputį. Jei nesistengsit -- išbaninsiu ir liksit tūpas kaip moliūgas.

          Reply
          1. Darius

            Taip, sutinku, skirtingi pjuviai duoda skirtingus rezultatus, suprantu, kad sunku lyginti nepalyginamus dalykus, bet nesutinku, kad paimta atskira palyginima (kaip su suriais leksteje) galima pateikti kaip iliustracija, nekreipiant demesio, kad subendrinus vertinimus rezultatas gali skirtis kelis kartus. Bet tai jau tikriausiai priklauso nuo poziurio, kaip pvz., ka vadinsim padoriu magu (mano akimis, 1994-aisiais padoraus mago be 1000 Lt nebuvo galimybes paimti) ir ka vadinsim siu laiku analogu (ar panasia pozicija kitu produktu atzvilgiu turintis, ar turintis kiek imanoma panasesnes technines charakteristikas su lyginamuoju 20 metu senuku). Bet man nelabai suprantamas poziuris, leidziantis sau oponenta zeminti, vadinant ji tupu, o issiskyrus nuomonems -- tiesiog baninti. Ar Jusu tikslas yra susirinkti linkseti bei ploti katuciu temokancia zombiu armija? Nemanau, kad tokia armija bus naudinga uzkariaujant visata. 🙂 Na, bet cia jau Tamstos pasirinkimas. Smagaus nusibaudimo uzsiblokuojant! 🙂

            Reply
  14. Darius

    Imant atskira produktu grupe, galima gauti dar ispudingesniu santykiu. Bet jei imsime pilnai realia pinigo perkamaja galia… kaip Jus isivaizduojate pragyvenima uz dvylikos litu vidutini menesini atlyginima?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Dariau, būkite malonus, jei jau nustojote fufelius rašinėti, tai būkite malonus, atsakinėkite komentarus į komentarus, o ne bendrai į straipsnį, nes kitaip diskusijos sekti darosi neįmanoma.

      O dėl 12 litų -- klausimas yra dėl rinkos iškreiptumo. Kur mes galime atlikti tiesioginius palyginimus, nes prekės nedotuojamos ir ne pagal paskyras, tai santykis toksai ir gaunasi, o nesigauna jis tik ten, kur atsiranda tos produktų grupės.

      O dar dėl 12 litų -- skaičiuokit kelis šimtus gramų perlinių kruopų per dieną ir gausis tas pragyvenimas, nes kitos išlaidos didele dalimi gana simbolinės būdavo -- vėlgi to paties valdiško subsidijavimo dėka.

      BTW, negalvokit, kad su perlovke čia pritemptas pavyzdys -- ankstyvesnę sovietmečio dalį būtent tos kruopos kartu su ta pilka duona buvo ne kas kita, o baziniai maisto produktai.

      Reply
      1. Darius

        Atsiprasau, nepastebejau tiesioginio atsakymo mygtuko. Del perliniu kruopu ir duonos kasdienines nesiginciju. Apie visa kita jau parasiau ankstesniame komentare.

        Reply
    2. Saulius

      O kaip jūs įsivaizduojat pensininkės (mano močiutės) pragyvenimo lygį už 12 rublių pensiją? Aš labai gerai atsimenu, kaip ji džiaugėsi kai 1974 ar 1975 metais jai pensiją padidino net iki (!!!) 30 rublių.

      Reply
  15. Joša

    Realiai tai šitos temos lukštenti nebelabai yra prasmės. Galvoti, kad prie SSRS buvo „geriau“ gali tik visiški analfabetai ir tamsuoliai. O jie tos knygos nei skaitys, nei sugebės priimti elementarius racionalius ir faktais grįstus aregumentus. Tiesiog reikai laukti, kol jie išmirs, nes jie bet kokiu atveju dažniausiai yra vyresnio amžiaus.

    O apie pinigo perkamąsias galias irgi nelabai prasminga šnekėti. Visa SSRS ekonomika iš esmės buvo fufelinė. Daug kas sako, kad Graikijai dabar šakės (ir tai tiesa). Tai SSRS buvo iš principo žymiai didesnės šakės dar laaaabai ilgai iki jai žlungant. Dėl to kalbėjimas apie kažkokius pozityvus tokioje sistemoje iš principo yra nelabai logiškas. Panašiai, kaip kalbėti, kad nuo kalno laisva eiga 120km/h dardantis Moskvyčius buvo „geresnis“, nei 119km/h autostrada važiuojantis Bentley.

    Reply
    1. entdx

      Tai rusiškos technikos privalumas: nuo kalno dardėdamas sunaudoja net mažiau kuro nei Bentlis autostradoj.

      Reply
    2. Darius

      Jei Tamsta taikote man, tai vertetu atidziau perskaityti, ka esu rases, o ne kaifuoti stiprinant priklausymo grupei jausma, ieskant bendru priesu. 🙂 As niekad nesakiau, kad anksciau buvo geriau. Bet, kaip sako rusai, „Pizdi, no znai meru“.

      Reply
    3. jurgis

      Esu tikras, kad buvo ir žmonių, kuriems buvo realiai geriau. Yra toks posakis rusiškas apie sovietmetį „Чем работал, тем и зарабатывал“ -- reiškiantis, kad vogimas iš darboviečių buvo visiškai normalus reiškinys. O jei prisivagi kokio deficito, galima ir užsidirbt. Tai štai tokiems baigėsi chaliava. Ir jiems realiai blogiau, nes laikai pasikeitė -- reikia dirbti. Dar buvo dalis žmonių, kurie neprisitaikė, nepritapo -- jų niekam nereikalingos produkcijos fabrikus uždarė, o persikvalifikuoti pritrūko laiko, noro ir gabumų.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Taip, buvo ir tokių, kam buvo geriau. Nors irgi, lyginant su kuo geriau? Ar su tuo, kaip būtent jie gyvent ėmė, ar su tuo, kaip tipinis lietuvis gyvent ėmė? 🙂

        Neužmirškim, kad netgi partiniams funkcionieriams nebuvo labai gera, nes netgi jie buvo kažkiek ribojami jų pačių padėties: kad ir būtum tu koks nors šyška, negalėdavai važinėti mersu, rengtis kaip nori ir t.t..

        Reply
  16. Joša

    Dar reiktų pridurti, kad Moskvyčius nuo kalno dardėjo be variklio ir be stabdžių.

    Reply
  17. Hmm

    Tai vis bloga duona būdavo? O kad šiais laikais bėda su duona ,,kasdienine“. Yra visokios ajerų, agotos ir kitos specializuotos skoniui, o kasdieninės sunku gauti. Buvo tokia Iki firminė, bet ilgam prapuolusi buvo. Gerai kad vėl atsirado. Maximoje iš Klaipėdos tokią veža. Natūralios mažai beliko, uždarius senasias kepyklas, kur iš raugo buvo kepama. Dabar yra fazer kepyklos, kur pagreitintai iškepa. Bet kad ta duona apdegusi, juoda, o viduj neiškepusi. Matyt tik baltą forminę valgot, kad tokios nuomonės.

    Reply
    1. Arklimantas

      atsakingai paaiškinu:
      šiuo metu 2 didžiausi LT duonos fabrikai priklauso suomiams: Vilniaus duonos grupė -- Vaasan&Vaasan, o Gardėsis -- Fazer. Jie pagal vakarietišką gradaciją yra NE duonos kepyklos (bakery), o duonos fabrikai (factory). jie kuo mažesnėmis sąnaudomis gamina labai daug „duonos gaminių“, o ne duonos. tie gaminiai santykinai pigūs. labai nustebtumėte jei sužinotumėte kiek Vilniaus duonos gaminių gaminama Rygoje ar Taline…
      jų technologijos dabar yra visiškai naujos ir nieko bendro su sovietinėmis (t.y. mūsų jaunystės) neturi. vien tik piaustymo ir pakavimo technologija visiškai pakeičia skonines savybęs. taip pat visiškai pakeista ir receptūra, įskaitant naudojamų miltų savybęs/rušis. nors nekenčiu sovietų, bet bet koks duonos versle pereinamu metu dirbęs žmogus pasakys, kad „sovietinės“ fabrikinės duonos skininės savybės buvo geresnės, nei dabar. bet tokia duona realiai yra nežmoniškai brangi ir nereikalinga. dabar, kaip ir visame pasaulyje, „geros duonos“ segmentą užima nedidelės kepyklos prie prekybos centrų ir provincijoje (apie Itališka kepyklėlę net nerašysiu). ši duona yra tokios kokybės, kad sovietmečiu net nesisapnavo tokia. bet ji yra 1,5 -- 2 kartus brangesnė nei fabriko. geriausias pavyzdys -- Baltasis pyragas.

      na čia bendrais bruožais..

      P.S. kas įdomu, kad sovietmečiu geriausią duoną kepdavo didžiuosiuose miestuose, o provincijoje ji buvo sušikta (pvz molėtiškiai duoną pirkdavo Vilniuje). tai dėl technologinių dalykų tam tikrų taip buvo..

      P.P.S. žymiosios Palangos duonos istorija yra labai liūdna ir pamokanti. „tikrą“ Palangos duoną kepė tik Vilniaus duonos speciali kepykla Konarskio g. ir ji buvo GERIAUSIAI parduodama duona LT. Bet vieną dieną technologai vietoj cukraus sugalvojo dėti sacharino ir taip sutaupyti 5 000 Lt per metus. Skoninės savybės taip pasikeitė, kad su nauja receptūra duona prarado 70 proc. pardavmų per pirmą mėn. Grąžinus receptūrą, vartotojų lojalumas ir pasitikėjimas produktu jau buvo išgaravęs… beje, tai buvo ne suomių, o lietuvių vadovų „bandymas taupyti“,,,

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Dėl provincijos kepyklų -- varijuodavo tas reikalas. Vienur geriau, kitur blogiau. Buvo ir variantų, kur kepdavo geriau nei didžiuosiuose miestuose, nors atvirkšti atvejai matyt dažnesni.

        O dėl Palangos duonos -- čia gera istorija, kur yra finansų taupymas vietoje orientacijos į klientą. Analogiška istorija aiškiai buvo ir su Danutės pyragu -- nors skaičių ir neturiu, bet kadaise po „patobulinimų“ pasikeitę lentynų plotai prekybcentriuose kalba už save. Tik jie berods iki šiol nesusiprato, ką padarė neteisingai.

        Reply
        1. Pro

          O aš girdėjau, kad pradžioje Danutės pyragą gamino to recepto paveldėtojas -- lyg ir ponios Danutės ankūkas ar pan. Vėliau jis tą verslą pardavė, o naujam savininkui perdavė ne pilną receptą.

          Reply
          1. Arklimantas

            Danutės pyrago istorija tai tik viena iš „urban legend“ viskas taip paprasta, kad kiekviena namų šeimininkė pasakys: jokio gudraus recepto NEBUVO. elemantarus perteptų vaflių reikalas, kurį kiekvienas gali pasidaryti namuose.
            o Danutės pyrago kolapsas įvyko net ne dėl taupymo (sąmoningo), o tiesiog elementarios betvarkės gamintojo bendrovėje ir objektyvių veiksnių. visi vogė, o tai negalėjo neatsiliepti receptūrai t.y. skoniui. atsirado imituojantys konkurentai, galimybė įsigyti reikalingų sudedamųjų parduotuvėse etc.
            trumpai kalbant toks pyragas (su pirminiu tikru skoniu) elementariai pasidarė nekonkurencingas, nes niekas PC neperka elite klasės produktų.. simple enought

            vienžo baigėsi pereinamais periodas mūsų ekonomikoje, baigėsi ir Danutė.. kaip ir saldaus bulgariško vyno Žopa Monacha mada ofisuose..

            Reply
            1. Zilvinas

              Man labai patiko Jusu isireiskimas „visi voge“(deje labai kazkur girdetas dar2000 siais), noreciau ji pakeisti i gal „ne visi mokejo skaiciuoti“!

              Reply
        2. Zilvinas

          Brangieji, rasau del „Danutes“ pyragu, laikas bega ir kiek zinau si gamini dabar gamina maziausiai sesta imone. Orginaliam (kaip daug kas sako „labai parastam“) gaminiui gaminti buvo labai atidziai parinkti darbuotojai, apmokyti, kruopsciai parinktos zaliavos, kai kurios specialiai sukurtos kad atitiktu gamintoju poreikius. Taigi laikas bego ir visi gamino, kaip ismane, del to turime rezultata!

          Reply
  18. taiptaip

    Man dėl duonos nebūdavo problemų. Gi dar būdavo ragaišis ir duona „Rugelis“ su grūdais.O mokykloj kepdavo bandeles su varške ir uogiene, kurias šiltas valgydavom-yummm…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Spėju, kad jūs atsimenat jau kokį tai pabaigos periodą, tai iš to ir išlenda pas jus dar dvi duonos gaminių rūšys 🙂

      Jei jau taip, tai priminsiu, kad apie kokius 1987 pasirodė dar ir bagetės, kurias irgi kaip pamišę visi pirko -- pirmomis dienomis su didžiausiomis spūstimis, nes atrodė kažkoksai absoliutus KPŠ -- metro ilgumo batonas, o dar ir tipo prancūziškas, suprantate.

      O dėl mokyklų -- labai priklausydavo nuo to, kas per mokykla, skirtingi atvejais būdavo kaip diena ir naktis. Dalis mokyklų kepdavo bandeles pačios, tai jei dideliais kiekiais nevogdavo produktų pardavimui į šoną, tai būdavo labai gerai.

      Reply
      1. Flax

        Oooo taaaip… bandelėėės 🙂
        Mokiausi mažo miestelio vidurinėje mokykloje.
        Mokykloje buvo valgykla su didžiuliu rūsiu maisto atsargoms. Kiekvieną rudenį važiuodavom rinkt bulvių/akmenų/obuolių/morkų/kopūstų į aplinkinių kolūkių ir tarybinių ūkių laukus (vaikų darbo išnaudojimas? ne, negirdėjom.) ir už tai mokyklos rūsiai ir šaldytuvai būdavo visuomet pilnut pilnutėliai (tų pačių kolūkių pirminkų vaikai gi čia pat mokėsi). Ir maistas valgykloje buvo visad šviežias ir skanus.

        Kiek su kuo kalbėjau iš miestiečių bendraamžių, tai niekas netiki. Ko gero mano mokykla buvo vienintelė kuri nemaitino savo mokinių duonos kotletais ir vandeninėmis sriubomis.

        Kažkada per olimpiadą teko maitintis Vilniaus mokykloje. Badavau. Miestiečiai kirto savo įprastas pamazgas, o aš nuo jų žiaugčiojau.
        Išgyvenau tąkart tik su kompotu ir bandelėmis.

        Reply
  19. n

    Ta pati santvarka (tik gal dar keistesnė, kai pasaulis tiek pasikeitė) vis dar egzistuoja ir į ją galima dabar objektyviau pažiūrėti. Peržiūrėkit Vice dokumentiką (kartu su HBO) apie Šiaurės Korėją. Žiūri -- yra juokinga ir tuo pačiu kraupu, bet labiausiai turbūt liūdna, kad tie žmonės tokie pat kaip mes, niekuo nenusikaltę, bet gyvena iliuzijoj. Pasižiūri ir net menkiausios minties nebėra, kad ten galėtų būti gerai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Žiūrint korektiškai, Šiaurės Korėjoje esanti santvarka yra artimesnė tai, kuri SSRS buvo prie Stalino, o po kelių pasikeitusių vadų ir daugiau kaip 60 metų stalinizmo, ten yra dar didesni nuokrypiai pagal smegenų perforavimo lygį.

      Tiesa, vienu metu Šiaurės Korėjoje buvo ekonominių susiūbavimų, kurie davė kai kurias pasekmes -- dėl vos neištikusio kracho valdžia leido važinėti korėjiečiams uždarbių į Kiniją, o tie pradėjo vežtis prekes ir jomis prekiauti turgeliuose.

      Tai pasiekė pakankamai didelius mastus, kad dabartinę sistemą galima vertinti kaip gal netgi truputį švelnesnę pagal praktiškai veikiančius prekybos ribojimus, nei SSRS buvusi prie Brežnevo, bet ideologiniu požiūriu netgi žiauresnę, nei prie Stalino.

      Žodžiu, labai įdomi ir sunkiai suvokiama kombinacija.

      Reply
  20. Pirmadieniai

    Gal tik liūdnoka pagalvojus, kokia auditorija šią knygą skaitys. Sovietofilams jos neįsiūlysi, bobutės ir diedukai kaip važiavo į turgų pirkti silkės, taip ir važiuos. Ir prie degtinės bėdavosis, kaip prie sovietų gerai buvo. Dalis jaunosios kartos knygų neskaito, kiti, prisiklausę augintojų pasakų apie puikius gazirofkės laikus, kolekcionuoja sovietinį briedą ir perka tarybines dešras. Taigi skaitysime mes, kurie ir taip žinome, tik kitaip, besimėgaudami užkalniškuoju rašymo stiliumi, kaip visada nepakartojamu. Tikriausiai verta nenuleisti rankų ir pirkti šią knygą dėžėmis, dalinti visokiems sovietinės simbolikos kolekcionieriams ir penkiakampės santvarkos mylėtojams. Iš kitos pusės, ar proto nulis gali virsti bent jau vienetu?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Sovietofilams ją dar ir kaip įsiūlysi -- jie iš piktumo perskaitys, jei tik gaus dovanų, o už dyką gaunamus dalykus jie labai labai mėgsta. Todėl ir sakau, kad reikia pirkti po kelias ir dovanoti. Tai jiems bus kaip sūris pelėkautuose.

      Reply
  21. entdx

    Nežinau ar taisyklės leidžia komentaruose postinti linkus į temą, bet siūlau šitą video apie būstų šildymą 1985:
    http://youtu.be/bpjf-5WF0UM
    Čia visiems tiems, kurie pizdielina apie šildymą, kuris baisiai jau pigus ir geras buvo verta pasižiūrėti. Plus ir gana drąsu tiems laikams sakyčiau taip stumti ant nesusipratusių ekonomikos planuotojų ir katilinių absurdo ant valdžios. Matyt faktai tuo metu buvo baisiai gerai žinomi visiems, kad neberūpėjo niekam 🙂

    Reply
  22. Jonas Povilas N

    Tie,kurie buvo išvežti tarnauti sovietinėje kariuomenėje Afganistane arba „sboruose“ Černobilyje,nostalgijos sovietmečiui,manau,nejaučia ir jų atsiminimai,mano nuomone, būtų geras vaistas nuo sovietofilijos.

    Reply
  23. apropos

    Abejoju, ar p. Rokiškis pasisakinėja apie pilkąją tarybinę 1950-1960 duoną pasiremdamas savo autentiškais atsiminimais.

    Nieko nuostabaus, kad kokį 10 pokario metų duonos trūko ir kokybė jos buvo nekokia. Bet arčiau 1960 metų bent jau didesniuose mietuose duonos pakako ir jos kokybė tikrai nebuvo kažkokia ypatinga problema, nereikia prisigalvot. Maža to, buvo laikas, kai duona fabrikų ir mokyklų valgyklose būdavo nemokama, gulėdavo supjaustyta ant stalų ir galėjai valgyt kiek telpa. Biednesni studentai ja pilvus didele dalim ir užkimšdavo. Vėliau tas buvo panaikinta.

    Kaimuose tuo metu dar daug kas kepė duoną namuose. Aš gyvenau Vilniuje, bet vasarot mus, vaikus, išveždavo į mamos tėviškę pas dėdę. Tai dar puikiausiai prisimenu, kaip vaikams paskutiniu kepimu specialiai kepdavo mažyčius „suvenyrinius“ kepaliukus, kuriuos prapjauni -- o viduj virtas kiaušinis. Be lukšto, aišku, įdėdavo jau išvirtą ir nuluptą. Tuo metu žmonės dar gyveno vienkiemiuose, parduotuvės būdavo retai kur ir toli, kasdien duonos pirkti į jas neprilakstysi. Užtat namie duonos išsikepdavo porai ar trejetui savaičių. Vėliau jau kaimuose atsirado daugiau valdiškos duonos, bet iš miesto važiuodami visuomet stengdavosi nuvežti miestietiškos, nes rajonuose buvo gerokai prastesnė.

    Kad nebuvo tokios didelės įvairovės kaip dabar, tai faktas. Populiariausios buvo kelios rūšys, kurios nesikeitė metų metus, kaip ir kainos. Dabar visi prisimena Kauno (po 36 kapeikas kepalas) ir Palangos (28 kap. truputį mažesnis kepaliukas). Borodino atsirado apie kokius 1975 metus ar panašiai ir buvo labai populiari. Bet ir ji nebuvo ypatingas deficitas, kaip čia kažkas aiškina. Dar buvo plikyta duona ir kelios kitos mažiau įsiminusios rūšys.

    Batonai buvo po 12 kap., 13 kap., vėliau 16 kap. ir didesni 22 kap. Buvo pynutės po 22 kap. Dar buvo toks apskritas Vilniaus pyragas po 33 kap. su ant viršaus užbarstytu prikepusia kažkokia cukrine luobele. Vakarais vėlai dažnai eidavau į Centrinį gastronomą duonos, tai pakeliui spėdavau nukrapštyt tą luobelę nuo pyrago ir visuomet sugrįžęs gaudavau velnių. Vėlesniais tarybiniais laikais dar buvo toks ypatingai skanus ir brangus formoj keptas Lazdynų pyragas po 64 kap., kurio pusę su sviestu galėjai suėsti vienu prisėdimu. Daugelis čia peikia kvietinę baltą forminę duoną. Man ji buvo irgi labai skani, su traškia plutele, didelėm tąsiom akutėm. Būtent tokios arba prilygstančios jai dabar aš negaliu rasti, nežiūrint didžiulio pasirinkimo. Nerandu taip pat ir nieko panašaus į tarybinius batonus, nors „tarybinių“ ir „tradicinių“ pilna. Juodos ar pilkos duonos dabar gali nusipirkti nepalyginamai geresnės, negu anuometinės Kauno ar Palangos, o vat gerų batonų nėra. „Prancūziški“ geri, bet ne tokie. Kas dar būdinga, anais laikais dažnai pasitaikydavo dar karšta tiesiai iš kepyklos duona -- vos galėjai rankoj išlaikyt. Dabar normaliose parduotuvėse tokios nerasi, tiktai visokiose „kepyklėlėse“.

    Armijoj aš „tarnavau“ tik porą mėnesių po instituto. Duona ten buvo vienos rūšies, forminė, pilka, bet irgi nepasakyčiau, kad kokia visiškai netikus. Kas dar įdomu, pusę normos duodavo tos duonos, o kitą pusę -- kareiviškų džiūvėsių. Tai buvo specialiai kepama forminė didelėm akutėm pilka duona, suraikyta ir išdžiovinta. Tie džiūvėsiai buvo laikomi armijos atsargose ir periodiškai keičiami naujais, senesnius išdalinant kareiviams. Tai iš pradžių studentai labai rietė nuo jų nosis ir palikdavo dalinio kiaulidėms, bet netrukus įsitikino, kad tai labai neblogas dalykas pakramtyt pusiaukelėj tarp pusryčių ir pietų, kurį visada naudinga turėt kišenėj. Nes kareivių peršerti niekas labai nesistengė, kadangi kareivis negali būti tingus ir apsnūdęs. Tai vėliau visi nuo stalo pirmiausia stverdavo pirmiausia tuos džiūvėsius, o jau paskiau dalindavosi pagrindinius patiekalus.

    Tarp kitko, dabar jau mažai kas prisimena, kad maždaug apie 1961 metus buvo didelis nederlius ir tais metais labai trūko kviečių. Bet kokia balta duona, batonai, miltai praduotuvėse pranyko, liko tiktai forminė pilka nyki duona. Bandelės mokyklose būdavo dalinamos normuotai. Per pamoką surinkdavo iš vaikų po 5 kap. ir pasiųsdavo vieną parnešti iš bufeto bandelių pagal sąrašą. Miesto parduotuvėse retkarčiais išmesdavo batonų. Prisimenu, kaip kartą anksti rytą dar patamsy su visa šeimyna ėjom užsiimti eilę prie duonos parduotuvės tuometinėj L. Giros gatvėj tarpuvartėj priešais „Žinijos“ draugiją, nes batonus duodavo pro užpakalines parduotuvės duris. Kartu tempėmės ir mano naujagimę sesutę vežimėlyje, nes po batoną priklausė kiekvienai dūšiai naselenijos, net jeigu ji dar neturėjo dantų ir žindo tik mamytės pieną. Tokia krizė užtruko iki kito derliaus, paskui palaipsniui batonai atsirado vėl.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, apie 1950 pilką duoną neatsimenu, bet to ir nerašau. Atsimenu apie vėlesnių laikų, kurią pačiam ne kartą teko valgyt. Nežinau, kiek ji skirtinga nuo 1950-1960 buvusios. Spėju, kad nelabai skirtinga.

      Reply
  24. Zaibys

    Pataisykit mane jeigu klystu. Skaiciau cia apie duonas ir isplauke is atminties tokia mano pradiniu klasiu mokytojos fraze:

    „…pigiausia, ka galima musu parduotuveje gauti -- Kauno duona, 2 kapeikos…“

    Metai 1988 ar tai 1989 o gal net pradzia 1990.

    Sakyciau, vaikiski pezalai, bet kiek zinau savo faktine atminti, ji mane retai apgauna. As buna kad sumaisau metus, bet nepamirstu fraziu, kartais net zodis zodin. Sita man isimine, nes is tikro tuomet pagalvojau -- skani duona o tokia pigi (juoda Kauno buvo mano megstamiausia).

    Kita vertus, jus cia snekat apie duona po 36 kapeikas. Tai matyt man jau visai kuku…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Klystate. Pigiausias dalykas visose parduotuvėse buvo degtukai -- viena dėžutė kainavo 1 kapeiką. O pigiausias duonos gaminys buvo bulkutės po 3 kapeikas.

      Reply
  25. Audrėnas

    R. R. šiek tiek klysta, sakydamas, kad kareiviai valgė tą pilką duoną. Nė velnio, neteko matyti, kad ją kuris kareivis būtų valgęs. Mes ją tiesiog mesdavom į „parašą“, taip vadinome tą kubilą, kurį vėliau veždavo kiaulėms. Ten pat vertėme „pšonkę“ ir dažniai perlinę. Neįsivaizduoju kam tokią duoną kepė, niekas jos nevalgė — kas bandė, rėmuo savaitę ėdė. Na ką, kareiviui valgyt neduodavo, gyveno jis pusbadžiu, protarpiais pats kažką truputį valgomo nusipirkdavo, pvz. šlapios dešros, kurią jei dar pakepus buvo beveik valgoma.
    O geros — turiu minty geresnės — duonos „išmesdavo“ maždaug kas antrą dieną, Kauno centre, tada nutįsdavo baisi eilė, viduje visi stumdėsi, purvinais pirštais minkė kepalus, kad nepagautų, nepakištų kokios senstelėjusios (iš kur tokiais rastis, jei išperka per valandą?), pačiupę dar karštą per galvas žerdavo 20 kapeikų ir laimingi kulniavo namo. Bet ne visi, visiems tos geresnės duonos neužtekdavo, tad jei alkūnėmis nesidarbuosi, liksi be nieko arba su ta pilkąja.
    Atskira istorija, kaip prieš Naujametį „išmesdavo“ apelsinų, tai būdavo ne daugiau trijų dienų metuose, eilė tįsdavo per du kvartalus, duodavo po 2 kg ir iš jų trys apelsinai supuvę, nes kur dėti, jei atvežė parduoti? Rėkia, stumdosi, didžioji dalis taip ir negauna.
    O kas dėdavosi, kai rudenį bulvių maišais atveždavo..!

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Visų pirma, labai jau gerai ten jums sekėsi tarnaut, kad tos duonos nevalgėte. O dėl skrendžio ėdimo -- nežinojote, kaip daryt reikia, nes tam savi metodai. Kad neėstų skrandžio, ją pamirkyt, smarkiai kramtyt ir užgerdinėt dideliu kiekiu vandens reikia. Jei geresnės sąlygos -- tai aišku, geriau kokia arbata užgerdinėt, ir joje mirkyt. Paprastai tiesiog -- pamirkot kokioje stiklinėje arbatos riekelę, o tada ir valgot, ir dar užsigeriat.

      Reply
  26. erna

    Ne tame esme patiks ar nepatiks. Rokiški, tu negali paneigti to laikotarpio ir realijų. Aš kai pasižiuriu į senus darytus irašus, čia jau galo 1987, visa ta perestroika, dainų šventes, žmones mokėjo visgi džiaugtis, net ir negeriausiom sąlygom, sunkumai vienija žmones ir grūdina, tai privertė žiuretis į vidų, bendrumą ir vertybes, bet ne i prekes, ka mes dabar apsčiai turime. Dabar yra kiti iššūkiai, tada buvo kiti. Laikotarpiai visai skirtingi. Ir nebūkime egoistai, jei kalbame apie savo šalį nepamirškime kitų 14 tarybų sąjungos okupuotų šalių, ir dar komunistines santvarkos, kaip Lenkija, VDR, Jugoslavija. Daug žmonių blogai gyveno, daug ir iki vakarietiško lygio tik pasvajot buvo, kaip Martynui iki mėlyno dangaus, tai buvo absoliutas ir iliuzija tuo laikotarpiu. Aš turiu pavyzdžių ir iš Rytų Berlyno, kai žmonės vandenį turėjo taupyti, nešneku jau apie deficitą, o vaikučiai labanaktukui sovietizmą šlovinancius filmukus žiurėti. Buvo kaip buvo, per daug to ciniškumo ir kai kurių deja politikų įsisavintų pažiūrų su netyrais tikslais, kaip Mikutavičius sakė. Mūsų tauta tais laikais atspindėjo pašaipumą santvarkai ir bendrai, Rusijai. Tokios buvo nuotaikos. Vietos neapykantai ir ciniškumui nebuvo mūsų stiliuje ir nuotaikose. Tai ne mūsų bruožas. Pats gimiau perestroikoje, bet daug ką pasakojo tėvai ir kiti pergyvenę tą laikotarpį.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Erna, nekliedėkite kliedesių apie kažkokius „vietos neapykantai ir ciniškumui nebuvo“. Būtent sovietmečiu cinizmas ir neapykanta tiesiog tarpo. Ir skatinama pačios valdžios, ir jos veiksmų, ir šiaip -- iš supratimo, kad viskas yra pakazūchinis farsas, vykdomas komunistų. O jūs pasižiūrite kažkokius senus įrašus apie tai, kokie ten sovietmečiu visi buvo geri ir laimingi, netgi nesuvokiate, kokio lygio tai bulšitinė propaganda. O paskui ateinate čia pas mane ir rašote kažkokius šūdus apie tai, kad žmonės buvę kokie tai dvasingesni, mokėjo džiaugtis ir taip toliau. Ir man dar aiškinate apie tai, kokios nuotaikos buvo.

      Reply
  27. erna

    Rokiški, negaudykite už žodžių paties savo piktumą. Taip, žmonės ciniški buvo. Buvo dėl ko ir jūs tada gyvenot ir daugiau matėt. Aš dėl to nesigynčinu. Bet kai kurie aspektai yra jūsų, o ne kitų. Aš ne minėjau, kad tada žmonės buvo taip kažkaip per dvasingesni, moralė yra plati, čia jūs jau iškreipėte prasmę iš konteksto, o kam ?? Mentalitetai ir kultūra dabar yra absoliučiai skirtingi, kaip ir planinė ir rinkos ekonomika, tad jūs lyginat ananasus su morkom. Tiesiog gi aiškiai ir lietuviškai rašau, kad per sunkumus žmonės susivienijo ir tai natūralu. Save ir kitus labiausiai gali pažinti per sunkias sąlygas ir ribotas galimybes, nes tai yra iššūkis. Susitelkėm ir pasiekėm savo. Psichologijos elgesio dinamikoje Jūs nelabai susigaudote, tad žiūrit turbūt per vartojiškumo prizmę. Bandot kažkaip paneigti ar kaltinti praeitį, juoda arba balta ar trypti obsesiškai ant tos praeities, kai puse Europos tikrąja to žodzio prasme badavo ar gyveno ribotom salygom, laisvės, žodzio ar ekonomine prasme, negu yra dabar. Tai buvo ne tik pas mus ar jus suprantate savo žydyška makaule ? Apie tą aš rašau. Buvo BLOGAI, bet žmonės nebuvo gi surūgę ar kažkokie suzombinti. Lansbergiui perduokit linkėjimų ten kur nesueina, nes klapčiukas totalus 😉

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Erna, jūs toliau kliedite kažkokius neaiškius fufelius. Ir negana to, jau visiškai nerišliai. Ir pradedate pasakoti apie kažkokias psichologijos elgesio dinamikas ir vartotojiškumo prizmes.

      Tiesiog informacijos dėlei: kai jūs sakote, kad žmonės nebuvo surūgę -- tai aš jums pasakysiu vieną kriterijų: iki šiol poststovietinius tipus lengva atpažinti dėl nesveiko pomėgio rengtis ištisai juodai. Išvažiavusius į užsienį pirmus dešimt Nepriklausomybės metų tiesiog šokiruodavo, kodėl visi šypsosi, o iš užsienio atvažiavusius -- kodėl visi čia susiraukę ir nesišypso. Dabar jau skirtumų sumažėję, bet tai visvien dar likę.

      Apie suzombinimą -- kai iki šiolei apie sovietmetį eina svaigimai, tai čia vargu ar reiktų kažką papildomai argumentuoti.

      Žodžiu, kadangi tamsta truputį linkęs į kliedesius, tai parašykit kažką, kad žinočiau, kad žinote, už ką aš tamstą baninsiu.

      Reply
    2. Audrėnas

      Ponas erna, turėtumėte suvokti, kad mūsų žmonės dabar yra tokie kokie yra, nes juos tokius išaugino sovietų santvarka. Visada buvo tokių, kurių nepaveikė, tada ir dabar, nereikia visų lygiuoti. Ir ypač spręsti pagal propagandinius (kitokie tada paprasčiausiai buvo draudžiami) kronikos filmus.

      Reply
  28. Grėtė

    Matosi, kad sovietmečiu labiausiai piktinasi tie, kuriems vieno manų košės bliūdo neužtekdavo)

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *