Vieneri Drąsiaus mito metai

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai pranašavau, kad Drąsius Kedys taps herojumi legendoje apie save, tad paprasčiausiai jaučiu tam tikrą moralinę pareigą apžvelgti viską, kas vyko. Gal būt, truputį plačiau, nei tą kartą. Ir painiau – nes įvykių, gandų ir faktų vis daugėjo, o aiškumų darėsi vis mažiau.

Kai rašiau apie Drąsiaus Kedžio mitologizavimą, apie archetipiškumo požymius, buvo praėjusios vos kelios dienos po kruvinų įvykių Kaune. Tuo metu vis dar niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau jau matėsi ženklų, kad čia ne šiaip koks žiniasklaidos keliamas triukšmas, o visiškai išskirtinės visuomenės reakcijos. Rašydamas, aš nuoširdžiai galvojau, kad kada nors apie Drąsių Kedį bus kuriamos dainos ir pasakos. Kažkada. Tarp žmonių, kurie komentuoja mano blogą, berods nebuvo prieštaravusių – mane tai nustebino (ir visiškai nenustebino masinės marginalinių komentatorių reakcijos „Lietuvos Ryte“ ir „Verslo Žiniose“). Dar labiau nustebino, kad įvairi kūryba, perpasakojanti įvykius, ėmė plisti jau po kelių mėnesių – aš tikėjausi gerokai ilgesnio periodo.

Visuomenės, o ne konkrečių žmonių sąmonė

Visuomenės reakcijos buvo gaivališkos, nuoširdžios ir naivios, kartais gal net ir kvailos. Valdžios ir teisėsaugos reakcijos buvo mažiau nuoširdžios, ganėtinai tikslingos, kartais ciniškos, bet, pripažinkime, kartais gal net kvailesnės. Nors ir buvo akivaizdu, kas vyksta, taip ir nepabandyta į įvykius sureaguoti kaip nors protingiau, nei įprastu (???) teisėsaugai būdu – „viskas pas mus tvarkoje, kaip nusprendėm, taip ir bus, kas nesutinka – tuos nubausim“. Bausti protestuotojus buvo bandoma. Rezultatus matėme – lėkė ir prokurorų, ir daugelio kitų veikėjų galvos, vos neprieita iki susirėmimų tarp gynėjų ir policijos, į reikalą įsikišo netgi Dalia Grybauskaitė, Irena Degutienė ir Vytautas Landsbergis. Vieni vertino šią istoriją vienaip, kiti kitaip, buvo tokių, kurie teigė, jog viskas surežisuota, buvo tokių, kurie sakėsi nesuprantantys, kas čia visiems darosi.

Mitas išplito, vis naujomis ir naujomis interpretacijomis, vis naujais, vis kitais pavidalais. Pirmiausiai komiksai, istorijos, dainos (išcenzūruotą Junior dainos variantą netgi Lietuvos Radijas buvo ėmęs groti), ėmė rastis net ir kažkokios pasakos, o kažkuri TV, vulgariausiu būdu bandydama pasipelnyti iš svetimų tragedijų, netgi ėmė gaminti serialą šia tema.

Man pačiam įdomiausiai pokyčius paženklino kvaila pasaka apie kedofilų ir pedofilų mūšius, skleista kažkokių durnelių – praėjus bene pusmečiui nuo šio diskurso atsiradimo, prasidėjo garsieji įvykiai Garliavoje. Manau, kad po jų pasidarė nejuokinga netgi tos pasakos platintojams bei kūrėjams. Aš jau nekalbu apie teisėsaugininkus. Tuo metu skambėjusios isteriškos politikų reakcijos parodė, kad net ir valdžiažmogiams ima darytis aišku, kad mitas gresia jiems patiems. Vienas iš darbiečių seimūnų netgi viešai reikalavo, kad Garliavoje susirinkę būtų iššaudyti guminėmis kulkomis. Mitas, kuris griauna valstybės stabilumą? Taip, tokia archetipinio mastymo galia.

Legendos variantų atsirado daugybė. Buvo (ir yra) tikinčių tiktai konkrečiomis versijomis, buvo ir tokių, kurie tikslingai bandė įtvirtinti vieną ar kitą mitą, prilygindami jį realybei. Buvo (ir yra) bandančių tikslingai mitą griauti ar kurti versijas, kurios marginalizuotų herojų. Tačiau panašu, kad visuomeninei sąmonei į versijų skirtumus tiesiog nusispjaut. Nesvarbu, kurią versiją žmogus palaiko – jis visvien tampa legendos, mito nešėju.

Naujas ženklas – violetinis

Vienas draugas pasakojo, kaip jo įmonėje moterys ėmė rengtis violetinėmis bliuzelėmis. Kai jis savo darbuotojų paklausė kodėl, jam taip ir pasakė – „dėl solidarumo su Drąsiumi Kedžiu, jo artimaisiais ir žmonėmis, kurie kovoja prieš korumpuotą teisėsaugą“. Mano draugas nesitikėjo, kad tokie dalykai gali vykti visiškai šalia. Man pasakodamas, įvardino maždaug taip: „tiek metų galvojau, kad protingos, normalios moterys, o čia kažkoks masinis pamišimas“.

Bene aiškiausiai kintančią visuomenės spalvą rodo parduotuvės, kuriose prekiaujama drabužiais. Dar prieš metus violetinių drabužių tiesiog nebūdavo – niekam nei į galvą nebūtų šovę tokius pirkti. Na, nebent kokiam nors puspročiui ar užsieniečiui. Lietuviškai publikai violetinė spalva atrodė beveik tokia pat klaiki, kaip ir nepakenčiama žydra. O štai neseniai užėjau į kažkurią Norfą ir nustebau: violetinių drabužių kiekis beveik toks pat, kaip ir lietuvio dūšiai artimų juodų. Sprendžiant iš kiekių, violetinių bliuzelių, marškinėlių, suknelių ir kitų drabužių Norfos klientai nuperka daugiau, nei geltonų, raudonų, mėlynų, žalių, žydrų ir oranžinių kartu sudėjus. Drabužių pasiskirstymai tokiame gerai savo nišą aptarnaujančiame prekybos tinkle, kaip Norfa – ko gero, pats aiškiausias rodiklis, kokį tik įstengiau sugalvoti.

Beje, neverta manyti, kad violetinę staiga pamėgo tik Norfos klientai – aiškius spalvinius pokyčius galime pastbėti ir žymiai rimtesnėse, netgi kai kuriose „firminėse“ parduotuvėse. Aišku, tik tose, kurios susiprato reaguoti į staiga pakitusią paklausą. Keista, kaip didžiuosiuose prekybos centruose dar nepardavinėjamos violetinės vėliavėlės – jas pirktų ne ką menkiau už trispalves.

Kas yra paternai

Panašiai, kaip ir izotopijos (skirtinguose sakinio žodžiuose pasikartojančios tos pačios prasmės), taip ir paternai yra kažkokių gilesnių struktūrų galimas požymis. Keliose lyg ir skirtingose istorijose sudalyvavo tie patys veikėjai – štai jums ir paternas. Kesliose istorijose buvo kažkuo panašūs įvykiai – štai ir vėl paternas. Visai nebūtina, kad įvykiai ar ženklai sutaptų savo prasmėmis ar reikšmėmis, pakanka, kad jie būtų viename Greimo kvadrate, gal netgi reikšdami priešingus dalykus. O patys paternai išties gali nereikšti nieko. Bet gali ir reikšti. Jie įdomūs dėl to, kad neretai parodo kažkokias gilumines struktūras – nebūtinai įvykių, galimai – tiesiog mastymo. Ir dar įdomesni tuo, kad jie kabina žmones, tapdami pagrindu naujiems naratyvams. Jei tik paternas pakankamai ryškus, jis apvelkamas nauja istorija. Nesvarbu, ar ta istorija remiasi faktais, ar tik sujungia elementus kažkokiu maginiu būdu.

Paternai gali atsirasti tiesiog dėl atsitiktinių sutapimų. Gali atsirasti ir dėl to, kad skirtingų istorijų pasakotojai jas interpretuoja panašiai. Gali atsirasti ir dėl to, kad buvo kažkokių realių susiejančių įvykių. O gali būti ir taip, kad pastebimi paternai tėra dar kitų, mums nematomų paternų atspindys. Jokie paternai nieko neįrodo. Tačiau jie rodo – rodo kažką, ką galime tyrinėti, bandydami suprasti interpretacijos procesus.

Politikai, valstybininkai, kedofilai ir pedofilų gynėjai

Politinių jėgų reakcijos į Drąsiaus Kedžio mitą buvo įvairios. Ultradešinieji, kurie pradžioje atrodėl lyg ir susidomėję (o gal tiesiog juos tikslingai kažkas pabandė sutapatinti?), taip ir pasiliko nuošalyje. Kelios kitos politinės jėgos lyg ir laikėsi atokiau, dar kelios kitos nedrąsiai pabandė išpešti sau naudos, bet buvo tiesiog nuvytos pačių kedofilų. Labai įdomūs buvo su pasakojimu susisinchronizavę įvykiai – vėl pradėta Vytauto Pociūno byla, prisimintas Gatajevų šeimos skandalas ir pagarsėjo absoliučiai kliedesiška Eglės Kusaitės istorija (kuri taip pat kliedesiškai tęsiasi ir dabar). Sinchronazmai atsirado ne tik laike – žiniasklaidoje bei ganduose sufigūravo ir krūvelė tų pačių pavardžių bei įstaigų. Paternai. Paternai šioje istorijoje nepaprastai įdomūs – jie žymiai sudėtingesni ir keistesni, nei visai paprastas Drąsiaus Kedžio heroizavimas.

Tačiau paternai ir mitologizavimas – keistai, nepaaiškinamai supriešinti. Visuomenė lyg ir susiskirstė į „kedofilus“ bei „pedofilų gynėjus“ (taip jie vieni kitus vadina), tačiau aktyvių kedofilų tarpe ryškesnių paternų, atspindinčių kitas grupes ar anksčiau buvusius įvykius, pastebėti nepavyksta (nors ir buvo bandymų tapatinti kedofilus su „kavenskais-garliaviniais“ bei „visokiais nusikaltėliais“), tuo tarpu „pedofilų gynėjų“ paternai keistokai siejasi su vadinamųjų valstybininkų bei VSD skandalų paternais. Pasikartojančios figūros, pasikartojančios reakcijos, vos ne tos pačios pusės… Netgi leidiniai, atstovaujantys vieną ir kitą pusę, susiskirstę panašiai, kaip ir per valstybininkų skandalą. Kartais, bežvelgdamas į tuos atsikartojimus, net negali suprasti – ar čia vėl kažkas valstybininkus puola, ar valstybininkai kažką puola, ar tiesiog paraleliai vyksta kažkas neaiškaus?

Buvo galima tikėtis, kad valdžia, ypač teisėsauga, nelabai sugebės reaguoti į visuomenės procesus. Paaiškėjo, kad viskas daug prasčiau, nei buvo įmanoma tikėtis – kai kurių prokurorų reakcijos tiesiog dvokstelėjo nihilistiškomis demagogijomis, bent jau mane pakraupinusiomis žymiai labiau, nei pats pedofilijos skandalas. Istorijos pradžioje buvęs generalinis prokuroras Algimantas Valantinas buvo tiesiog išmestas. Jo pavaduotojas Gintaras Jasaitis ėmė politikuoti, piktindamasis, kodėl kažkokie seimūnai reikalauja tirti jau 20 metų vilkinamas bylas, dar pora prokurorų pagarsėjo bandymais užčiaupti kritikus. Jau pačioje istorijos pradžioje vieša paslaptimi tapo tai, kad prokuratūra rinko duomenis apie šimtus įvairių interneto puslapių bei komentatorių, ką nors rašiusių apie Drąsių Kedį. Pirmus porą mėnesių po visų įvykių galvojau, kad prokuratūros įvaizdžiui nėra kur labiau smukti, tačiau paaiškėjo, kad prokuratūra turi netgi tokių genialių talentų, kaip Justas Laucius, kurie nuomonę pablogina netgi tada, kai šiai jau nėra kur blogėti. Galėčiau sakyti, kad tai prokuratūros paternai, bet visgi drįsčiau tvirtinti, kad ne – ne paternai, o simptomatika.

Ko gero vienintelis įvykis, kuris pabandė kiek rimčiau sudisonuoti su Drąsiaus Kedžio istorija, bet greičiau jau surezonavo – tai gėjų eitynės Vilniuje. Krūvos keistų uždraudimų, leidimų, vėl uždraudimų, nesąmoningų grasinimų ir šūksnių apie tai, kad kedofilai tuos iškrypėlius viešai sudoros. Isterikos buvo tokios, kad daugeliui nekilo abejonių apie tai, kad eitynių skandalingumas buvo režisuojamas tikslingai – lyg kokiame realybės šou, auginant įtampą, klijuojant kažkokius lapelius, nuolat kartojant, jog bus riaušės, o galų gale į sceną net išleidžiant du seimūniškus klounus. Atrodė, jog nematoma ranka diriguoja bandymui kedofilus nukreipti prieš gėjus ir kairiuosius, o šiuos visus – prieš kedofilus. O man labiau užkliuvo tai, kad galų gale, praėjus keliems mėnesiams, rezultatas gavosi artimas nuliui.

Ko gero, ženkliška buvo ir tai, kad per šias istorijas galų gale sudrebėjo net ir kunigai. Taip, daugiau dėl Vakaruose kilusių milžiniškų skandalų, susiejusių Romos katalikų bažnyčią su pedofilija. Ir netgi leidusių kažkam įvardinti, jog bent jau viena pedofilų organizacija pasaulyje išties yra. Kad siūbavo politikų ir valdžiažmogių kėdės – tai natūralu, bet bažnyčia – tai vienintelė šventa ir neliečiama institucija Lietuvoje, galinti sau leisti netgi tokius absurdus, kaip sakralinės erdvės. Ir net nebaudžiamai griauti tokius Vilniaus simbolius, kaip Aušros vartai. Taip, bažnytininkai pabandė nubausti būrelį kedofilų, surengusių kažkokią akciją šalia katedros.

Kita, kedofilų pusė, atrodo, elgėsi įprasčiau – kaip ir kadaise sovietmečiu, nuėjo į kažkokią, didesne dalimi pasyvią rezistenciją, viešumoje palikusi tik būrelį disidentų, saugančių Neringos Venckienės namus. Pasidarė įprasta, kad žmonės apie bylą kalba neviešai. Virtuvėse, lyg ką įtardami, įvertinę, ar galima šnekėti. Arba apsikeisdami frazėmis „tik tarp mūsų“ – nes ką gali žinoti, kas kam nepatiks. Nuolatinis žiniasklaidos keliamas infosrautas, atrodo, apgauna pačią žiniasklaidą, kažkam sukurdamas įspūdį, kad istorija slopsta ir visuomenė nusisuka nuo kedofilinės versijos. Tačiau atsargiai ir neutraliai paklauskite savo pažįstamų, ką jie galvoja, pažiūrėkite į jų reakcijas. Greičiau jau visuomenė nusisuka nuo žiniasklaidos, darančios iš tragedijos cirką.

Gal būt paradoksaliausiai politinę situaciją nusakė tos pačios generalinės prokuratūros atstovas Raimondas Petrauskas, pareiškęs kažką apie tai, kad atsirado Garliavos Respublika ir palygindamas ją su Perloja. Savo interpretacine gelme šis palyginimas tiesiog unikalus, apie jį galima būtų parašyti ištisą ilgą straipsnį. Ir apie tai, kaip Perloja sugebėjo net per sovietmetį išlaikyti savotišką dvasinę neprigulmybę, ir apie tai, kaip įdomiai ji sukosi Tarpukaryje, ir apie tai, kaip Garliavoje daug ką lėmė paprasčiausi žmonių tarpusavio ryšiai, ir apie tai, kaip valdžia nesugebėjo nei vienos, nei kitos nugalėti įprastais būdais. Ir aišku, įdomiausia – kodėl išvis laikinąjam generaliniam prokurorui į galvą atėjo tokie palyginimai.

Įvykiai ir paternai

O ką galėtume pasakyti apie tikrus įvykius, apie tai, kas buvo išties? Ogi beveik nieko. Mes beveik nieko nežinome ir nelabai ką galime sužinoti. Informacijos nuotrupos – neįtikėtinai keistos, fragmentuotos, permaišytos su interpretacijomis ir, galimai, dezinformacijomis, bet jose ir vėl lenda paternai – tiktai dar keistesni, dar labiau viską supainiojantys. Ne, paternai – tai ne įrodymai ir netgi ne kažkokie realūs dalykai. Jie gali atsirasti atsitiktinai, bet gali liudyti ir apie kažkieno veiksmus. Jie tiesiog įdomūs.

Iš kažkur išlenda ir dingsta, o paskui vėl išlenda ir vėl dingsta Žilius, kurio pasakojimų apie kažkokius Drąsiui grasinusius vyrus atrodo, kad išvis niekas nesiruošia nei tikrinti. Kažkodėl visi užmiršta nežinomą kompiuterastą, kuris darė Drąsiaus Kedžio puslapį šio užsakymu, kažkodėl niekas neprisimena neaiškios seklių firmos, kurią Drąsius samdė. Kaip ir dar kelių figūrų – liudininkų, kuriuos jau ir aš spėjau užmiršti. Iššokančių ir dingstančių personažų paternas.

Istorijoje pilna keistų teisėjų. Nušautas Jonas Furmanavičius, prieš tai pagarsėjęs išskirtinai įdomiu nuosprendžiu vienoje žmogžudystės byloje. Neringa Venckienė su įdomiais failų pavadinimais ir neaišku, kokiu būdu iš jos paimtu kompiuteriu – tai berods, nelabai teisėta. Dar atsiranda keistas teisėjas Bronius Varsackis su keistais sprendimais, kadaise figūravęs Ignalinos AE uždarymo reikaluose, o į teisėjus paskirtas Valdo Adamkaus kaip tik tais laikais, kai žydėjo valstybininkai. Na ir ryškiausias – išsyk po įvykių Kaune rėksmingai priimtas Teisėjų tarybos nutarimas slėpti savo tapatybes. Beje, ši įstaiga jau anksčiau buvo spėjusi tapti bene ryškiausiu teismų nenormalumo simboliu, tačiau tai jau visai kita istorija. Taigi, teismų ir teisėjų paternas.

Istorijoje kelis kartus labai įdomiai šmėkšteli psichiatrinės įstaigos – ir mergaitės paėmimo (tiesą sakant, panašiau į pagrobimą) atvejis, ir keistas atvejis su durnynan pakliuvusiu neaiškiu liudininku, žvejojusiu netoli vietos, kur rastas Drąsiaus Kedžio kūnas, o dar ir išlenda informacija, kad Drąsius Kedys, iki numirdamas, bene pusę metų vartojo kelis psichiką veikiančius vaistus, o dar įdomiau, kad taip ir nepasakoma, kokius. Psichiatrinis paternas.

Keistai aplink sklaidosi VSD šmėkla, apie kurią kalba kažkokie „Karšto Komentaro“ agentai, o dar prisiminus galimai VSD kuruotus CŽV sulaikymo centrus, jų specifiką – tardymui ir įkalintųjų slopinimui taikomus neuroleptikus (beje, ir KGB praktika), vėl kyla tos pačios asociacijos su šmėžuojančiais psichiatrais. Ir vėl apie kalbas, kad Drąsius Kedys buvo kažkur pagrobtas ir laikomas. A, taip, jei dar toliau eisim – tai vėl valstybininkai, KGB rezervistas VSD direktorius Arvydas Pocius ir vėlgi psichiatrinės ligoninės, kurios sovietmečiu buvo tokios patogios disidentams laikyti. Ir tas pats Kęstutis Betingis, berods kuravęs Gatajevų bylą. Kaip matome, erdvė konspiracijos teorijoms, kaip ir rimtesniems tyrimams – neįtikėtina. A, dar ir po Algimanto Valantino atsistatydinimo vėl atnaujinta Vytauto Pociūno byla. Neaiškių saugumiečių paternas.

Aš jau nekalbu apie tokius nuostabius sutapimus, kai ir Drąsius Kedys ne tai paspringsta girtas skrandžio turiniu, ne tai paskęsta, ir visai panašiai ne tai paskęsta, ne tai paspringsta Andrius Ūsas, irgi būdamas girtas… Na, gerai, šį sykį tik du ženklai – tai dar ne paternas. Bet pala, o juk Kęstutis Mizaras, spaustuvės, turėjusios leidimą spausdinti apskaitomus dokumentus, savininkas, kuris, kaip manoma, spausdino ir lipdukus Drąsiaus Kedžio autobusiukui, irgi numirė, kažkaip pasikorė? O dar buvo išlindęs kažkoks keistas gandas, kad autobusiukai tai buvo du – vienas, kurį Drąsius pirko, o kitas, kurį paskui surado… Ai, ne, ne, čia visur tik skirtingi savižudybės būdai, paternų nėra. Na negali gi taip būti.

O čia dar įsimaišo kažkokios nesuprantamos istorijos apie dvasingą Laimos Stankūnaitės ir Andriaus Ūso meilę, o paskui tos istorijos imamos paneiginėti. Bet dar keistesnis dalykas, kad kai kurie istorijos personažai tiesiog spindi neįtikėtinu durnumu. Pabandykim pavardinti dalyvius – net nuostabu, ar ne? Taip, neįtikėtina neįtikėtinų durnių gausa – tai dar vienas paternas.

Tiesą sakant, bent jau toje informacijoje, kurią galim sužinoti iš spaudos – keistenybių tiek, kad jau vien pačių keistenybių aiškinimui galima būtų užvesti kokią nors bylą. Keistenybės – idealus dalykas visokiems šarlatanams-ekstrasensams, o jie čia irgi figūruoja. Kaip ir kažkokios keistos istorijos, kurias nuo pat pirmų dienų kažkas labai intensyviai kimšdavo įvairių portalų komentaruose. Kaip ir iš kažkur sklindančios dezinformacijos, apie kurias ar tik ne tas pats Kęstutis Betingis buvo užsiminęs? Aha, dar vienas – proto krušimo paternas.

Galų gale…

Bet kuri istorija turi pradžią, bet kuri turi ir pabaigą. Pabaigos istorijoje apie Drąsių Kedį – vis dar nėra. Pradžioje buvęs aiškiu herojumi, mitiniu didvyriu, Drąsius tampa daug lietuviškesniu kankiniu. Iki šiol nesimato požymių, kad teisėsauga būtų supratusi, kokie reiškiniai vyksta. Tačiau istorija susilaukė atgarsių visame pasaulyje – tai šen, tai ten pasigirdo istorijos, kaip vienoje ar kitoje šalyje kažkas nušovė kažkokius korumpuotus teisėsaugininkus. Lietuvoje pokyčiai aišku ryškesni – jei iki istorijos apie teisėjų klaną kalbėjo vanagai, tai dabar, palyginus su neviešais diskursais, vanagų kalbos atrodo, lyg bandymas ginti sistemą.

Kita vertus, visuomenė bent jau sužinojo apie tai, kad pedofilija – tai problema. Bet ar daug? Bene vienintelė organizacija, profesionaliai dirbusi su pedofilijos aukomis – „Vaiko Namas“, užsidarė. Užsidarė kaip tik tuo metu, kai visuomenę buvo apėmusios pačios isteriškiausios kovos prieš pedofilus reakcijos. Ar kažkas pasikeitė? Manau, kad taip – nepaisant visko, bent truputį padėtis pagerėjo. Vos vos.

Mitas ėmė gyventi savo gyvenimą. Drąsius Kedys tapo pilnaverčiu herojumi – herojumi legendoje apie save. O man visada buvo bjauri violetinė spalva. Negi ji taps įprasta?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook32Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

38 thoughts on “Vieneri Drąsiaus mito metai

    1. rokiskis Post author

      Nežinau, stengiuosi per daug nežinoti, nesigilinti ir nesidomėti. Pernelyg kreiva istorija. Man įdomios visuomenės reakcijos. Kodėl ir kaip jos vyksta. Kaip ir kodėl atsiranda. Į ką ir kaip išvirsta. Bet tai beveik nieko bendra neturi su realiais įvykiais.

      Reply
      1. kreivarankis

        Istorija tai iš tiesų verta Tvin Pykso scenarijaus. Mano galva, tokių schemelių kaip braižo „gyvenimo kritikas“ galima pribraižyti iš bet kurios pusės. ir kiekvienas šioje istorijoje tarsi rado ko jam reikia. Dar papildomas epitetas valdžiai -- visi jie pedofilai, nes realiai epiteto „visi jie vagys“ neužteko…šiaip, nes paprastas žmogus realiai irgi vagia, o „tiems kur valdžioj“ pavydi ir kritikuoja nes anie gali „po daug vogt“… bet sunku tam žmogeliui atsakyti į klausima: Inocentai, jei tu toks protingas tai ko neini į tą valdžia ir ten neprisivagi, ten gi visi durniai, nesunkiai patektum?“. Į tai galima oriai atsakyti -- neinu ten, nes nesu pedofilas.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Taip, istorija tokia, kurią galima įvairiausiais būdais atpasakoti. Ne dviem ir ne trim, o gal dešimtim ar šimtais skirtingų versijų. Ir kiekvienas gali susistatyti viską vis kitaip.

          Bėda tame, kadšioje istorijoje dar reikia surasti ir tiesą. Į ją įvelti realūs, tikri žmonės. Bet ar galime rasti tiesą tokioje istorijoje? Tiksliau, ar galime suradę tiesą, ją atpasakoti taip, kad ji nugalėtų kitas versijas?

          Gal būt paradoksalu, kad tiesos versiją turintys atpasakoti teisėsaugininkai nesugeba susigaudyti daugybinių diskursų raizginiuose. Ir dar ir patys yra supainioti įvairiais diskursais. Labai įdomu, tiktai kad labai nelinksma.

          Reply
          1. kreivarankis

            iš tiesų teisėsaugininkai skiriasi nuo mūsų. skiriasi tuo, kad jie atsako už kiekvieną savo žodį. štai, kad ir Rokiški tavo tas žymusai tekstas, kurį parašei prieš metus… mano galva jis yra labai geras, bet pats pagalvok kas būtų jei tokį tekstą būtų paskelbęs Valantinas arba Telyčėnas? kas tuomet? diskursų sprogimas? tu čia rašai apie virtualius dalykus, semiotiką ir legendas, tai yra su kuo mes „dirbame“ ir ko viduje mes esame, nors neretai ir stengiamės sudaryti įvaizdį, kad esame kitur t.y. prie pačių daiktų… galbūt galutinė to stadija ir būtų violetinių bliuskų nešiojimas, kai tai kas virtualu tampa svarbiau nei tai, kas tikra… Prisimeni gal mariaus kuprevičiaus pasisakymą, dar tik Garliavos sueigų pradžioje, kad jam Garliavoje patinka ir kad jis niekur nenori važiuoti iš ten… vėl gi tas virtualus pasaulis, kuriame tu pats nustatai kas esi tu, kas yra gera ir kas yra bloga, lyg ir tenai jam tapo tikrove…:) …Vėliau visgi teko išvažiuoti -- diskursų konfliktas?
            o va teisėsaugininkai yra tie kurie dirba su daiktais, nepaisant to, kad yra verčiame dalyvauti mūsų virtualybėje ir tai jiems visiškai nesiseka. tik kaži kieno čia problema, jų ar mūsų? Man gan dažnai atrodo, kad visgi mūsų.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Matai, Algimantas Valantinas ar Vizgirdas Telyčėnas tokio teksto ir nepaskelbė. Sprendžiant bent jau iš Valantino veiksmų, jis net nesuprato, kas vyksta. Būtų supratęs -- būtų atsistatydinęs jau pirmomis dienomis. Ir be Dalios Grybauskaitės patarimų.

              Kita vertus, tekstus paskelbė Gintaras Jasaitis ir Justas Laucius. Ir puikiai matėme, kokius. Sakyčiau, simptomatiškus. Ir, sakyčiau, tokius, kad už jų paskelbimą jie turėtų atsisveikinti su teisėsauga visiems laikams. Simptomatiškus tekstus, demonstruojančius labai labai daug.

              Taip, aš rašau apie virtualius dalykus. Bet ta prasme, kur jie tampa neatsiejami ir neatskiriami nuo realybės. Nežinau, ką sakė Marius Kuprevičius. Nesidomiu, kiek galiu nesidomėti. Bet jei jis sakė taip, o buvo priverstas kitaip -- tai taip, čia gavosi ryškus diskursų konfliktas.

              Ir aš nepriešpastatinėčiau teisėsaugininkų kitiems -- bet kuris priešpastatymas tėra dar vienas didvyrio-drakono diskursas, skleidžiamas ir kedofilų, ir pedofilų gynėjų, nesvarbu, kuriems save priskirtum.

              Neskirstyčiau į virtualybes ir realybes. Esmė ta, kad nei tu, nei aš, nei teisėsaugininkai, nei dar kas nors neturi vienareikšmių kriterijų, kurie realybės interpretaciją leistų atskirti nuo ko? Nuo kitos realybės interpretacijos.

              Jei jau norisi ieškoti tiesos, klausimas greičiau kiekybinis -- kuri interpretacija pilnesnė, kuri turi mažiau klaidų. Ir, žinoma, kuri interpretacija labiau užkabina kažkokias gilumines, archetipines semas.

              Reply
                1. rokiskis Post author

                  Panašu, kad tu kažko nesuvoki apie semiotiką, jei į semiotikos tekstus siūlai kažkokius interviu 🙂

                  O dėl Jasaičio -- nežinau, kas tau tenai patiko. Liūdnas atvejis.

                  Reply
                  1. kreivarankis

                    Na kaip… apie semiotiką suvokiu tik kažkiek. Gal ne visai suprantu kaip tai suvoki tu. Čia žiūrint kaip pakreipsi, bet nesiginčysiu -- panašu, tai panašu. Čia irgi -- be ironijos.
                    o tai gal mestelsi dabar tu jasaičio teksto Kedžio bylos proga nuorodą? Įdomu būtų, nes aš su šio žmogaus žosmėmis pažįstamas tik epizodiškai.

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Mano tekste yra linkas į tai, ką rašiau apie Gintarą Jasaitį. Lietrytis atitinkamą straipsnį atrodo pašalino ar smth. -- ten Jasaitis aiškino, kad čia Bronislovas Lubys ir konservatoriai puola prokurorus, reikalaudami tirti bylas, įskaitant ir tokias, kaip Sausio 13 byla.

                      O semiotika yra apie tekstus. O ne tekstai, apie kuriuos. Ar sunku tai atskirti? 🙂

  1. sundakukaimas

    tekstas -tikras briedas, tačiau su pretenzijomis į giliamintiškumą. Tas ir bjauriausia, nes grynas briedas būtų jau kaip ir įprasta, rašantiems šia tema.Čia tas atvejis, kuomet sakoma-jei gali nerašyti, tai nerašyk!!

    Reply
  2. Pingback: Tweets that mention Vieneri Drąsiaus mito metai -- Topsy.com

  3. Truputėlis sveiko proto

    Šlykštu skaityti tokius nusišnekėjimus, kliedesius, žmogžudžių garbintojai, pasigėdintumėt į viešumą eiti su tokiais nusišnekėjimais. Net lietuviškai rašyti nepramokęs, jau bandote vaizduoti kažin ką, bet viską čia parodo šlykštus jūsų violetinis veidas, kurį dabar jau visi pamatė. Kaip žemelė tokius gali nešioti, kurie garbina žmogžudį, nužudžiusį nekaltus žmones, nusikaltėlį, o jūs rašote čia savo nesąmoningus išvedžiojimus, kurie viską teisina. Jūs esat psichikos ligonis, kurį reiktų gydyti, jūs nenormalus. Aš paskaitydavau jūsų rašliavas bet dabar suprantu kad nieko gero niekada jūs neparašysite, nes toks žmogus negali sukurti nieko vertingo. Daugiau neskaitysiu jūsų blogo, nes jūs man šlykštus. Linkiu kad ir jūsų šeimą iššaudytų panašus žmogžudys į tą kurį garbinate. Gal tada suprasite ką ginate.

    Reply
      1. skirtumas

        Taigi parašyta: „truputėlis“ 🙂 Visa kita, spėju, šūdai, myžalai ir kitoks gavno.

        Reply
    1. skirtumas

      Dėl „ligonis“, „nenormalus, tai pritariu 🙂 Bet dėl „reikia gydyti“, „sukurti nieko vertingo“ tai kategoriškai prieš!!! 🙂

      P.s. Įdomu… gal tai bot’as parašė?

      Reply
  4. skirtumas

    Rokiški, o kodėl sakai „paternas“, o ne „tendencija“ pvz.? Arba „sąryšis“? Čia specialiai kad kalbainiai supyktų? Ar tiesiog žodis itin tiksliai reikšmę atspindintis?

    P.S. Mačiau keletą „Drąsos kelias“ serialo serijų. Žinok, scenarijus yra gerulis -- iš tiesų, holivudai visokie turėtų užsikabinti, nes panašius jie itin mėgsta. O kas man tame seriale labiausiai patiko, tai pedofilų hierarchas, kurį rodo jo namų aplinkoje, kur interjeras anot režisieriaus ar prodiuserio yra pagal „pedofilo skonį“ va ten kiek archetipų ir ženklų tai net apsitriesti galima!!! Reiks paieškoti ant antirneto, gal kur nors rasiu ištrauką -- tai pamatytum.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Paternas neturi padoraus pakaitalo lietuvių kalboje. Tokie žodžiai, kaip sąryšis -- prieštarauja pačiai paterniškumo esmei, kur gali nebūti jokių sąryšių. Tendencija -- juo labiau, išvis nieko bendra neturi. Kalbainių vienu metu siūlytas pakaitalas „raštas“ gal truputį artimesnis, tačiau visvien tolimas ir, kas blogiau, interferuojantis savo raštine prasme. Paternas -- tai paternas. Vienas iš tų atvejų, kur geriau nekišt nagų prie žodžio.

      O aš serialų ar TV nei nežiūriu. Bet ką ten jie sumintijo kišti -- visai gal ir įdomu būtų, jei parankiotum. Ne tik nuotraukomis, bet ir šiaip 🙂

      Reply
        1. rokiskis Post author

          Nelabai ką suprast gaunasi iš tokių fragmentų. Nors kažką gal ir gaunasi. Irgi naratyvas, kaip sakant. Būtų įdomu sutrumpintą scenarijų paskaityt, į vieną puslapį suvestą.

          Reply
          1. skirtumas

            Tai čia tik konkrečius ženklus norėjau parodyti.
            Tiek kiek aš supratau:
            Yra Drąsiaus pakaitalas (net vardo nežinau) mažame mieste turintis servisą, kuriame užsiima vogtomis mašinomis (tipo nevisai geras). Jis draugauja su malalietka ale bet pilnamete (!). Tada jis randa vienoje mašinoje fotiką, kuriame randa vaikų pornografijos ir baisiausiais susinervina. Fotiką pasisavina ir labai pyksta pyksta… Tada paaiškėja, kad jis užstatė vaiką tai savo malalietkai, bet ji pasidaro abortą. Ir tada Drąsius labai pyksta pyksta… Bet paskui nebepyksta, tada ta malalietka pasikreipia pas jo seserį, katra yra miestelio (veiksmas vyksta mažame miestelyje be pavadinimo) ligoninės vedėja, ir prašo spyruoklės, o ta jai duoda tipo placebo, nes pati negali vaikų susilauti (tikriausiai). Ir tada paaiškėja kad ji pastoja. O abortą tai beje ji darė pas daktarą, katras susijęs su pedofilų klanu, katram vadovauja toks generolas (kurio namų interjerą matei), o generolui padeda toks vyšybala, kuris ištiesų atrodo grėsmingai o yra didelis mižnius, nes labai išsigando drąsiaus, kai tas piktas ėjo aiškintis kas ten per fotkės. A tiesa, fotiką tai iš jo tas pats vyšybala kiek vėliau pavagia iš jo namų ar tai garažo. Ir tada Drąsius eina į policiją, bet policija jį be įrodymų siunčia toliau, o jis labai labai pyksta pyksta ir labai stresuoja liūdi visaip ir toks teisingas teisingas…
            Tiesą sakant šūdinas scenarijus bet gal kiek neįprastas jei nežiūrėti tos visos legendinės istorijos.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Jo, supratau. Scenarijus meksikietiško serialo tipo, kur daugiau visokių išsigalvotų stradankių, nei įvykių, pagal daugmaž įprastą tęstinio siusčiojimo schemą, bet su prikabintomis etiketėmis, paimtomis iš violetinio diskurso.

              Reply
      1. s2

        Šiaip vartoju „šabloną“. Dar led.ot.lt siūlo „pavyzdį“ ir „modelį“. Modelis gal kažkiek labiau tiktų?

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Nėra čia nei pavyzdžio, nei modelio, nei šablono. Modelis -- toliausiai iš visų šitų, nors visi nei į tvorą, nei į mietą.

          Priminėt, gerbiamasai, man tokią istoriją, kai trenkta kalbainė aiškino, kad vietoj žodžio „skriptas“ reikia vartoti žodį „raidynas“.

          Lietuvių kalboje artimiausias šių paternų prasmei žodis būtų „raštai“ (pvz., kokioje nors paišymo programoje jis visai gal ir tiktų), tačiau visvien jis pakankamai tolimas, tad ir abejotinas.

          Bendrai imant, paternai šiuo atveju priklauso metakalbiniam žodynui, tad vargu, ar būtų adekvatu jį keisti, artinant prie kalbinio, juoba, kad svetimumas reiškia ir distinktyvumą, kuris yra metakalbos sąlyga.

          Reply
          1. skirtumas

            aš iš principo klausinėjau tik dėl to kad tas „paternas“ man nepilnai aiškus. Lyg ir nujaučiu reikšmę, bet paaiškinti žodžiais savais negaliu dar… 😉

            Reply
      2. tutuls

        paternas -- gal gi dėsningumas (o galėtų būt dėsnis -- kaip daiktų ar įvykių išsidėstymas tam tikra tvarka, o ne kaip įprastai „fizikos dėsnis“)

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Dėsnis ir dėsningumas -- išties panašūs dalykai. Tačiau dėsnis -- tai yra tiesiog dėsnis, pagal kurį veikia kažkokie dalykai. Dėsningumas -- tai statistiškai pastebimas dėsnio buvimo įrodymas. O paternas -- tai tik paternas, nors jis ir gali pasirodyti lyg dėsningumas. Nors ir susidaro kažkoks apibendrinimus leidžiančios daryti sekos, už paterno išties gali būti ir dėsnis, ir tiesiog atsitiktinumai.

          Reply
          1. tutuls

            sutinku, prasmė kita.
            Bet dėsnis gerai skamba! jei taip davus jam papildomą reikšmę -- nes nuo dėliotis, dėstytis kažkaip limpa kaip žodis, kuris nusako, kad yra to dėstymosi motyvas (kaip dermė -- gal dėsmė? dėsmalė.).
            O bet tačiau nesu matęs kad kalbininkai pateiktų naujas reikšmes senam žodžiui.

            Reply
  5. Ugnė

    Grasinti, gresia -- šaknyse nėra nosinių. Ar ir čia koks paternas su drąsinti ir drąsium? 🙂

    Bet ir šiaip rinkimo klaidų mažiau galėtų būt.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Dėkui, Ugne, už pataisymus -- pakoreguosiu. Tiesiog kai kurios klaidos stringa ir stringa, čia viena tokių. O rinkimo klaidos -- jos jau sunkesnis dalykas, nes kai pats rašai, save prasikoreguot praktiškai neįmanoma, deja. O samdyt ko nors negaliu -- čia gi tik šiaip asmeninis blogas.

      Reply
  6. Pingback: Dar visokių tautinių ir netautinių spalvų, pagal vėliavas « Rokiškis

  7. Kęstutis

    Pasipaternuojam

    Ūsius buvo darbo partijos Kauno raj. vienas iš šyškų. O darbo „parcyjas“ buhalterija nuplaukė tiesiai į VSD rankas. Tskant turėjo prikišti nagus savi. Uspaskichas tiesiai į eterį išvadino Ūsą pedofilu -- matyt nuoskauda dėl buhalterijos išlikus. Matomai dėl to Ūsiaus gynybai ir buvo mesta visų kalibrų artilerija (flagmanas Lrytas su Lavaste), visokiausi cover-up ir nukreipimo pasakojimai, faktų netyrimas, arba tyrimas tik tų kurie reikalingi Ūsiaus versijai remti. Vien jau tai, kad du kaltinamieji dalinasi viena advokate ir derina savo veiksmus …. visą šitą @#$% paterną galima rasti ir Pociūno istorijoje -- dezinformacija, visokios bullsh*t istorijos, tyrimai-netyrimai ir pan. Panašu, kad kai kas pasijuto valstybe-valstybėje su visais leidžiamais metodais ir priemonėmis, iš ko išplaukia nebaudžiamumas, priešų paieška ir dirbtinis kūrimas ir kitokiai „fūfeliai“. Žuvis pūna nuo galvos.

    Reply
  8. Kr

    Viskas suvelta, kad tiesa išgaruotų kaip dūmai, paskęstų užmarštyje.,, Mirė melas, tegyvuoja melas“. Perskaičius straipsnį žmogus daraisi neįgalus. Suprantu, kad tuo ir siekiama.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *