Tag Archives: recenzijos

Meilės istorija, verta filmo. Ir filmas, vertas jūsų meilės.

Taip, aš jums papasakosiu apie meilę, apie kiną, apie istoriją, kuri verta kino, apie kiną, kuris vertas meilės, apie jausmus ir įvykius, apie tai, kaip tikrovė atrodo lyg iš filmo, o filmas – tėra tikrovės atspindys. Ir apie vyrą, kuris atidavė viską dėl savo meilės. Ir apie moterį, kuri mylėjo – net nepaisant to, kad gyvenimas buvo virtęs tikra katastrofa.

Smurtaujantis tėvas, suluošinęs jos seserį, vėliau – prievartautojas dėdė, košmariškas gyvenimas Irane, emigracija į Prancūziją, siautėjančios gaujos imigrantų kvartale, o sulaukus 14 – ir vėl išprievartavimas, negana to dar ir grupinis. Emma Arbabzadeh (kiti žiniasklaidoje minimi vardai – Yalda ir Sorour) patyrė tiek traumų, kad bandė nusižudyti. Sunku suprasti, kaip ji išgyveno. Realiai sunku suprasti.

Meilė būna visokia. Kartais tokia neįtikėtina, kad tiesiog tuo sunku patikėti. Emma Arbabzadeh ir Florent Gonçalves - tai jums pavyzdys.

Meilė būna visokia. Kartais tokia neįtikėtina, kad tiesiog atrodo, jog negali taip būti. Tačiau būna visko. Emma Arbabzadeh ir Florent Gonçalves – tai jums pavyzdys.

Emma bandė išgyventi, kad ir koks košmariškas buvo pasaulis, kuriame ji buvo. Bandė būti stipri, stipresnė už tuos, kas prieš ją smurtavo. Gal dėl to ji ir pakliuvo į klaikią jaunų nusikaltėlių gaują, pasivadinusią „Le gang des barbares“ („barbarų gauja“). Gal dėl to ir buvo tas nusikaltimas, kuris visai Prancūzijai sukėlė šoką – vos 17 metų mergina įviliojo į spąstus niekuo neypatingą, irgi skurdžiai gyvenusį žydų jaunuolį Ilan Halimi – mobilių telefonų pardavėją, su kuriuo susipažino parduotuvėje, o paskui kartą nuėjo į kavinę.

O dar po kelerių metų kilo kita istorija – tokia, kuria sunku net patikėti. Meilės istorija, kurioje buvo Emma Arbabzadeh ir Florent Gonçalves. Meilės istorija, kuri Prancūziją sukrėtė gal net labiau, nei Ilan Halimi žmogžudystė. Istorija, kuri tiesiog tokia, kokia buvo.

Meilės istorija, apie kurią sukurtas kino filmas – „Éperdument“ (Lietuvoje rodomas kaip „Išdavystė“). Tai meilės istorija, kurios kontekstus aš jums papasakosiu. Ir netgi paspoilinsiu filmo siužetą taip, kad po to jums jį žiūrėti bus dar kelis kartus įdomiau, nei nepaspoilinus. Juoba kad Prancūzijoje, kur filmas buvo pastatytas, visa istorija buvo ir taip visiems žinoma – o būtent apie tokius žiūrovus pirmiausiai ir buvo galvojama, statant tą filmą. Žodžiu, skaitykite toliau ir kai žiūrėsite filmą, bus dvigubai daugiau wow.

Continue reading

Vilniaus plovas

Receptų knygos viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Regimanto Dimos košių receptų knygos „Vilniaus plovas“ viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Kai prieš kokią savaitę savo kalendoriuje pastebėjau iš kažkur atsiradusį užrašą apie kažkokį plovo valgymą, nieko nesupratau. Paskui dar pastebėjau užrašą, kad čia toksai Regimantas Dima organizuoja kažkokį vakarėlį.

Na, galvoju, tiek jau to su tais vakarėliais – visos dienos užimtos, vakarai užimti, darbų iki kaklo ir išvis čia kažkas neaiškaus. Ale taip gavosi, kad tą dieną atsilaisvino kažkas ir nutariau, kad tiek jau to – dar pažiūrėjau, kad krūva pažįstamų iš internetų žada dalyvauti. Kažkodėl matyt susidomėjimas maisto gaminimu yra didelis. Daug supermamų tuo domisi, košytės ten visokios, žinote.

Taigi, nuvykau. Plovo kažkodėl nebuvo, kokios nors kitokios košės – irgi. Suprantate, ponas Regimantas Dima, vietoje to, kad būtų surengęs kažkokią plovo vakaruškę, surengė savo kulinarinės knygos pristatymą. Apie tai, kaip galima virti kaukazietišką plovą, kazachišką plovą, tadžikišką plovą, afrikietišką plovą ir dar belenkokį. Ir dar pristatė kažkokią grikių košės receptūrą su voveruškomis, kurią pavadino Vilniaus plovu.

Ta besijuokianti moteris dešinėje - tai legendarinė Geležinė Lapė.

Ta besijuokianti moteris dešinėje – tai legendarinė Geležinė Lapė. Fotkinta per langą, nes kitaip į vidų pakliūti buvo neįmanoma.

Ir netgi nebuvo plovo. Buvo Justinas Žilinskas, buvo manęs pasidrovėjusi Cponkė (aka Urtentic), buvo netgi Tomas Bikelis (jis kažkoksai brangus Žilinsko draugas gal, kad į tuos pačius renginius vaikšto?). Dar buvo legendinė Geležinė Lapė. Ir aišku, buvo pats Gyvenimo Stebėtojas. Bet plovo nebuvo. Tik ta receptų knyga apie košių gaminimą.

Continue reading

Andrius Užkalnis apie pamirštą sovietinę Lietuvą

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Jūs dar neskaitėte, bet aš jau perskaičiau naują Andriaus Užkalnio knygą – „Naujųjų laikų evangeliją pagal Užkalnį“, kuri jau greitai greitai bus išleista. Ir todėl aš jums čia paspoilinsiu ir atskleisiu, kas tai per knyga ir kas joje gero.  Ir kodėl jums verta nusipirkti ją patiems ir dar keliais egzemplioriais visiems tems, kas jau nesugeba prisiminti sovietmečio, todėl galvoja, kad tada buvo gerai. Nes nebuvo tada gerai.

Tačiau knyga ne tokia, kur pasakojamos baisybės. Ji ne šiaip sau pavadinta „evangelija“ – ji priverčia prisiminti, įtikėti ir pačiam atrasti. Atrasti ir įtikėti per supratimą, o ne per tai, kad Užkalnis pasakė ir viskas. Taip, ši knyga atskleidžia, ji atneša jums žinią iš tų laikų – lyg parašytą kokio naivaus užsieniečio, atvykusio pas gimines savaitei ir pamačiusio tą laiką dabartiniu, mums įprastu žvilgsniu.

Tai ir yra pirmas dalykas, kuris mane nustebino, beskaitant šią knygą – Andrius Užkalnis kažkodėl nevaro ant sovietžmogių ir netgi sovietinių laikų. Jis čia stebėtinai geraširdis ir bando pamatyti kiek įmanoma daugiau gero, praleisdamas daugybę dalykų, kurie buvo išties baisūs.

Gal čia ir išsiskiria mano ir pono Užkalnio požiūriai – matyt skirtingai gyvenome ir skirtingus dalykus matėme. Gal dėl to knyga atrodo vos ne nostalgijos pilna – aišku, mano akimis, o ne Užkalnio. Ponas autorius čia stebėtinai tolerantiškas ir švelnus – toksai įspūdis, kad knyga kaip tik ir nutaikyta į tuos, kas sovietinius laikus prisimena su nostalgija. Kaip tik į tuos, kas negebėjo matyti nieko, kas vyko už tos pakazūchinės uždangos.

Žinot, man buvo labai keista, kai aš skaičiau viską apie tai, kas buvo gera ir gražu, bet pono Užkalnio dėka lyginau su tuo, kas gera ir gražu dabar. Ir belygindamas, dar kartą prisiminiau, koks nykus tasai sovietinis pasaulis buvo netgi tiems, kas buvo sovietiniame elite. Taip, netgi partinis elitas, turėjęs atskiras specialias parduotuves, specialias kainas, begales kyšių ir galimybes važinėt po užsienius, tegalėjo pavydėti eiliniams vakariečiams. Sistema smaugė netgi savo vadus, nes vadai buvo priklausomi nuo sistemos. Suprantate, galima jausti nostalgiją, bet kai tik prisimeni tikrovę ir ją palygini su dabartimi, ta nostalgija netikėtai dingsta.

Continue reading

Andrius Užkalnis ir prijaukintoji Anglija

Taigi, praėjo kažkiek laiko ir dabar jau visa recenzija apie naują Andriaus Užkalnio knygą prieinama viešai, be jokio ten slaptažodžio – prašom skaityt ir komentuot.

Gavosi kažkaip kvailas dalykas – norėjau parodyti ją knygos autoriui, kitur neskelbdamas, tai uždėjau slaptažodį (yra čia tokių navarotų), bet paaiškėjo, kad kaip ir visvien pasiskelbia kažkaip. Tik slaptažodžio prašo. Aišku, ne vienas už tokį paskelbimą mane išvadino durniumi, ir teisingai. Bet kita vertus, buvo proga ir pasismaginti – pažiūrėti, kaip recenzija plis, paskelbus slaptažodį.

Neprijaukintasis Užkalnis apie prijaukintąją Angliją

Jau bene penktą ar šeštą kartą rašau apie Andrių Užkalnį. Kokį trečią ar ketvirtą kartą rašau apie jo knygas. Nežinau, kodėl jis man užstrigo – gal dėl to, kad jis didžiausias Lietuvos internetų ir laikraščių trolis, sugebantis kiekvienu savo straipsniu skaitytojus padalinti į dvi tarpusavy besipjaunančias stovyklas. Įdomiausia, kad kiekvieną kartą tarpusavy pjautis ima vis kiti žmonės, o dar keisčiau, kad vieną dieną autorių plūdę žmonės kitą dieną jau ima jį garbinti – aišku, iki kito straipsnio, kur vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis*.

Andrius Užkalnis. Prijaukintoji Anglija.Lietuviškosios Vikipedijos vadovas (jei išvis ten yra kokių nors vadovų) Mantas Dirgėla kartą ištarė frazę, kurią pasigavo internetų (taip, internetų, o ne interneto) troliai: „Jazau, kas tas Užkalnis!“, o praėjus vos keliems mėnesiams, šis posakis tapo bendriniu, taikomu, kalbant apie bet kokius iš minios išsišokančius veikėjus, pavyzdžiui, „Jazau, kas tas Kubilius!“. Kiek vėliau vieno iš Vikipedijos administratorių sukurtą straipsnį apie Užkalnį jau tą pačią dieną kažkas pareikalavo ištrinti, argumentuodamas, esą tai „kalbantis hamburgeris“**. Taip, Andrius Užkalnio tekstai žmonėms kelia tikras isterikas. Galiu garantuoti, kad panašias isterikas daugeliui sukels ir naujoji jo knyga – „Prijaukintoji Anglija“.

Taip, ši knyga – tai pirmosios Andriaus Užkalnio knygos tęsinys. Panašiai, kaip ir „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, ši knyga pasakoja daugybę įvairiausių keistenybių, paaiškina nesuprantamų angliškų įpročių priežastis, parodo tai, dėl ko dažnas lietuvis, nuvykęs į Londoną, paskui kalba, esą ten visi kažkokie trenkti ir viskas nenormalu. Bet ta pati tema – tai vienintelis ryškesnis knygų panašumas. Naujoji knyga yra visiškai priešinga savo požiūriu, čia nėra tų švelnių ir kultūringų tekstų, kurie buvo pirmojoje. Čia nėra žvilgsnio iš paukščio skrydžio, ji grubiai nuleidžia skaitytoją ant žemės. Jei pirmoji knyga buvo teorija, paaiškinanti angliškas keistenybes, jų priežastis, jų prasmę, tai antroji – panašesnė į konkretų imigranto (kiek mažiau – turisto) vadovą, pilną praktinių pavyzdžių. Kaip neapsijuokti, kaip elgtis, ko negalima daryti, kur verta nueiti ir kodėl atvykėlis yra šiukšlė***. Be skrupulų.

Prisijaukinęs skaitytoją savo pirmosios knygos švelnumu, kur viską pasakojo, kaip savas, draugiškas lietuvis, turintis tikro anglo žinias apie šalį, antrojoje knygoje Andrius Užkalnis persiverčia nelyg vilkatas. Dabar jis jau pasakoja, kaip koks škotų menedžeris, turintis patį geriausią lietuviško imigranto išmanymą apie kraštą. Škotų menedžeriai – tai ne šiaip vadovai, o vadybos sistemų ir žmonių valdymo asai, garsėjantys visame pasaulyje savo negailestingais sprendimais, ciniškumu ir tuo, kad jų patarimai – neįkainojami****. Andrius Užkalnis čia parodo savo menedžerio patirtį – tokią, kuri prilygtų škotiškai.

Norite greito kurso apie tai, kaip atvykti, įsidarbinti ir imti daryti karjerą? Nurykite viską, ką galvojate ir melskitės autoriui, kuris nesicackindamas supažindins jus su realybe. Patarimų ir situacijų išaiškinimų šviežiam imigrantui į šalį čia tiek, kiek ligšiol nesugebėjo parašyti visa naujoji lietuviška diaspora. Jei norite emigruoti iš Lietuvos – perskaitykite šią knygą bent 10 kartų, kol išmoksite beveik atmintinai.

Iš šios knygos sužinosite elementarias darbinimosi taisykles (naudingas, beje, ne tik Anglijoje, bet ir Lietuvoje ar bet kurioje kitoje šalyje), būtent čia perskaitysite, kodėl nykus pasiteisinimas policijai apie tai, kad „o pas mus Lietuvoje galima“ taps garantija, kad būsit nubaustas. Ar žinote, kad vien už tai, kad kišenėje turite lenktinį peiliuką (jau nekalbant apie ką nors rimtesnio) galite būti pasodintas? Ar žinote, kad vadovų laidomos pagyros nieko nereiškia, tačiau švelni užuomina apie blogą darbą – tai rimtas įspėjimas? Ar žinote, kad jei vaiką net neilgam paliksite vieną namie, galite turėti labai didelių problemų su valdžia*****?

Manote, kad knygoje vien tokie nekalti dalykėliai? Toli gražu. Andrius Užkalnis neturi stabdžių. Kodėl lietuvės mėgsta „šokoladines dūdeles“ ir kuria šeimas su juodaodžiais, kaip į mokyklas vaikai varomi dar nuo 2-3 metų amžiaus, o kilnios pagyvenusios anglų ledi tiesiog eina iš proto dėl, atleiskite, pimpalų. O gal manote, kad lietuviški pensininkai gyvena blogai? Jūs nežinote, kaip gyvena anglų pensininkai******. Visa angliška realybė be jokių pagražinimų.

Kur geriausias turgus? Kaip paprasčiau išvengti bėdų su mokesčiais? Kokios įdomiausios šalies vietos? Kur šiaip verta apsilankyti? Kokia anglų žurnalistika? Kas per daiktas tas angliškas humoras? Kodėl jie daugiausiai Europoje šneka apie seksą, o dar daugiau – apie visokias šlykštynes (mėsa su išmatų pagardais – per TV!!!)? Kodėl Lietuvon grįžtančių emigrantų taip nemėgsta mūsų biurokratai?

Ne, knyga nėra taisyklių vadovėlis, čia nėra nei vieno konkretaus nurodymo, kur eiti ir ką daryti. Greičiau atvirkščiai – autorius kalte kala į galvą supratimą apie tai, kaip kažkas vyksta ir kodėl taip yra – kad išvadas patys galėtumėt pasidaryti. Su pavyzdžiais. Kodėl lietuviai geresni darbuotojai už vietinius. Kaip nepadaryti klaidų. Kaip pasinaudoti savo galimybėmis. Viskas – tuo pačiu, visiems žinomu, kandžiu ir tiesiu, beveik škotų menedžerio ar, tiksliau, Andriaus Užkalnio stiliumi. Skaitydamas gali piktintis arba mokytis. Ir jei mokysiesi, liksi autoriui dėkingas už tai, kad išvengsi daugybės problemų.

Aš nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą paskaityti kiekvienam, kas galvoja apie emigraciją. Ji tikrai palengvins gyvenimą ir patyrusiems emigrantams. Vien dėl to, kad paprastai ir aiškiai sudėstys, kaip tvarkytis, norint Anglijoje gyventi geriau. Bet net jei niekada gyvenime negalvojote apie emigraciją, net jei neturite išvykusių pažįstamų, net jei nesiruošiate į Angliją nuvykti kaip turistas, ši knyga bus labai įdomi: ji tiesiog leis sužinoti apie tą šalį tai, ko nepapasakos joks kelionių vadovas*******.

——————–

* Į trolius dauguma žiūri neigiamai – esą jie trukdo gyvent. Išties greičiau atvirkščiai: troliai parodo mūsų suvokimo bėdas. Jei gali būti užtrolintas, reiškia, kad arba esi kvailas, arba žioplai pasidavei provokacijai, arba tiesiog pats šneki nesąmones. Sugebėjimas būti geru troliu (ne šiaip durniumi, o Troliu iš didžiosios) – tai išskirtinis talentas.

** Žmonėms, kurie neturi argumentacijos, nelieka nieko kito, kaip tik plūstis. Andrių Užkalnį įvairūs veikėjai plūsta ypatingai dažnai, o tai rodo, kad jis itin taikliai kabina problemas.

*** Taip, atvykėlis yra šiukšlė, jei jis imigrantas į šalį. Ir tai reikia įsisavinti bet kuriam imigrantui, bet kurioje šalyje. Imigrantai į Lietuvą – irgi daugelio vertinami, kaip šiukšlės. Tad ar vertta tikėtis, kad Anglijoje kitaip?

**** Geri patarimai retai kada būna malonūs. Nori sėkmės – pirmiausiai susitaikyk su tuo, kad problemos tavo paties galvoje. Keiskis pats – tai žymiai lengviau. Tačiau akivaizdu, kad norint taip pasikeisti, reikia nuryti ne vieną karčią piliulę.

***** Kai kurie atvejai išties prieina iki beprotybės – pliaukštelsit vaikui per subinę – gali baigtis tuo, kad vaiką iš jūsų atims tarnybos. Tokie atvejai kraupina daugelį Lietuvoje gyvenančių, tačiau tokia tvarka. Nenorit problemų – išmokite atitikti vietiniams reikalavimams.

****** Mirę nuo šalčio ar iš bado – vos ne įprastas dalykas. Mūsų pensininkai gali nesiskųst, kad per mažai gauna – pasakos apie tai, kaip gera anglų senukams, tėra pagrįstos nesupratimu, jog gerai gyvena tik tie, kas sugebėjo prisitaupyti jaunystėje, o paskui parduoti savo būstą ir išvykti į šalį, kur viskas pigiau.

******* Tiek išnašų pridariau tyčia – dėl to, kad autorius naujoje knygoje jų pridėjo gerokai mažiau, nei pirmojoje. Reikia juk kažkaip kompensuoti.