Tag Archives: apžvalgos

Andrius Užkalnis apie pamirštą sovietinę Lietuvą

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Jūs dar neskaitėte, bet aš jau perskaičiau naują Andriaus Užkalnio knygą – „Naujųjų laikų evangeliją pagal Užkalnį“, kuri jau greitai greitai bus išleista. Ir todėl aš jums čia paspoilinsiu ir atskleisiu, kas tai per knyga ir kas joje gero.  Ir kodėl jums verta nusipirkti ją patiems ir dar keliais egzemplioriais visiems tems, kas jau nesugeba prisiminti sovietmečio, todėl galvoja, kad tada buvo gerai. Nes nebuvo tada gerai.

Tačiau knyga ne tokia, kur pasakojamos baisybės. Ji ne šiaip sau pavadinta „evangelija“ – ji priverčia prisiminti, įtikėti ir pačiam atrasti. Atrasti ir įtikėti per supratimą, o ne per tai, kad Užkalnis pasakė ir viskas. Taip, ši knyga atskleidžia, ji atneša jums žinią iš tų laikų – lyg parašytą kokio naivaus užsieniečio, atvykusio pas gimines savaitei ir pamačiusio tą laiką dabartiniu, mums įprastu žvilgsniu.

Tai ir yra pirmas dalykas, kuris mane nustebino, beskaitant šią knygą – Andrius Užkalnis kažkodėl nevaro ant sovietžmogių ir netgi sovietinių laikų. Jis čia stebėtinai geraširdis ir bando pamatyti kiek įmanoma daugiau gero, praleisdamas daugybę dalykų, kurie buvo išties baisūs.

Gal čia ir išsiskiria mano ir pono Užkalnio požiūriai – matyt skirtingai gyvenome ir skirtingus dalykus matėme. Gal dėl to knyga atrodo vos ne nostalgijos pilna – aišku, mano akimis, o ne Užkalnio. Ponas autorius čia stebėtinai tolerantiškas ir švelnus – toksai įspūdis, kad knyga kaip tik ir nutaikyta į tuos, kas sovietinius laikus prisimena su nostalgija. Kaip tik į tuos, kas negebėjo matyti nieko, kas vyko už tos pakazūchinės uždangos.

Žinot, man buvo labai keista, kai aš skaičiau viską apie tai, kas buvo gera ir gražu, bet pono Užkalnio dėka lyginau su tuo, kas gera ir gražu dabar. Ir belygindamas, dar kartą prisiminiau, koks nykus tasai sovietinis pasaulis buvo netgi tiems, kas buvo sovietiniame elite. Taip, netgi partinis elitas, turėjęs atskiras specialias parduotuves, specialias kainas, begales kyšių ir galimybes važinėt po užsienius, tegalėjo pavydėti eiliniams vakariečiams. Sistema smaugė netgi savo vadus, nes vadai buvo priklausomi nuo sistemos. Suprantate, galima jausti nostalgiją, bet kai tik prisimeni tikrovę ir ją palygini su dabartimi, ta nostalgija netikėtai dingsta.

Continue reading

Nan Bei – rytietiško maisto restoranas Oze

Aš jau rašiau apie Oze esančias užkandines, pavyzdžiui, apie korėjiečių restoraną „Sura“, o taip pat ir apie „Homeburger“. Su pastaruoju man išties gavosi ablomas – parašiau, nesilankęs ten kokį mėnesį, o po kelių savaičių, kai nuvažiavau, aptikau naują realybę – įdaro hamburgeriams sumažino gal dvigubai, o pačius hamburgerius sumažino kokius pusantro karto, tad kaip sakant apdeitas toks apie juos: vis dar skanesni už bet kokį makdaką, bet tikrai jokių stebuklų neliko nei pėdsako.

Šiandien parašysiu jums apie tokį atseit restoraną Nan Bei, esantį tame pat viršutiniame aukšte, kaip ir visi greiti maistai, tačiau priešingoje pusėje. Tai, esą, restoranas, tačiau jis unikalus, nes turi ypatingai įdomų simptomatikos rinkinį. Iš to rinkinio gal pasimatys kai kurie dalykai, kuriuos galima atsekti daugelio kitų lietuviškų kabokų veikloje, bet čia viskas ryšku, sisteminga, matoma per daugybę skirtingų patikrinimo taškų. Išsyk pasakysiu – nesiūlau eiti į tą Nan Bei. Dar balų neskaičiavau, bet jau esu užtikrintas, kad bus minusas, o ne pliusas (pamatysim tai straipsnio pabaigoje, kai sudėsim visus balus krūvon).

Continue reading

Mano skola Pelytei Smailytei

Jurga Sakalauskaitė - Smagiosios Pelytės Smailytės istorijosAš pradėsiu tiesiai šviesiai: man šiurpą varo visokios verstinės vaikams skirtos knygiūkštės apie barbes, olialia princeses, biotransformerius ir kitus fufelius. Šitokios yra idealiai subalansuotos bukų vartotojų auginimui. Koks idealus vartotojas? Tas, kuris tiki ružavom svajonėm, kurias išpildo geri dėdės, yra tinkamas vietoj patrankų mėsos ar pigios darbo jėgos prie konvejerio ir perka bet kokį brudą, kokį tik jam siūlo prekeiviai – nesvarbu, ar tai būtų koks nors herbalife brudas, ar dulkių siurblys už 10000 litų, ar iš atliekų pagaminta dešra.

Eilinio piliečio silpnaprotystė nėra įgimtas dalykas – tai greičiau išugdoma savybė. Sovietmečiu silpnapročiai buvo ugdomi, kalant nuo mažų dienų į galvą visokius komunistinius šlamštus, o paskui iki visiško atbukinimo terorizuojant mokyklose. Rinkos sąlygomis labai panašiai, bet dešimteriopai efektyviau yra bukinama, kalant į galvas viską, kas tik susiję su vartojimu. Coca Cola išrastas kalėdinis Santa Klausas – bene ryškiausias pavyzdys: „pirk Coca Colą, nes tai visa švenčių esmė“. Vaikučiai, užauginti bukinimais, tampa pilnaverčiais bukapročiais, kai suauga. Sistemos vergais, einančiais į darbą, imančiais paskolas, o paskui verkiančiais, kad juos apgavo bankai, valdžia ar dar kas nors. Bejėgiai, savim nesugebantys pasirūpinti menkystos.

Viskas labai paprasta: kai žmogus mažumėj negauna žinių apie tai, kaip veikia pasaulio ir visuomenės dėsniai, jis ir suaugęs nesugeba tų dėsnių efektyviai taikyti. Galvoje veikia visai kiti, nerišlūs, realybės neatitinkantys procesai. Žmogus tampa nepagydomu robotuku, vartotoju, nemąstančiu sistemos vergu.

Norit kažko panašaus palinkėti savo ar savo draugų vaikams? Nupirkite jiems tų verstinių Disnėjaus  knygučių apie tai, kaip laimingos princesės, laimingi princai savo rūmuose rengia vakarėlius Beverly Hills stiliumi ir t.t.. Arba apie tai, kaip biokyborgai šaudo biorobotus žvaigždžių karuose. Vienu atveju padėsit išauginti idealios tūpos namų šeimininkės idealą, o kitu atveju – idealiai patrankų mėsai tinkamą durnių. Arba dar ką nors panašaus.

Kadaise aš galvojau, kokios aš norėčiau knygos pasauliui pažinti, jei būčiau vaikas. Reiktų knygos, pagal kurią vaikas galėtų sužinoti apie realybę, išsiaiškinti, kaip pasaulis veikia, suprasti, kaip, kodėl ir kas yra tikrovėje. Tai, gal būt, galėtų būti knyga-enciklopedija, kurioje būtų parašyta viskas apie viską. Bet paskui pagalvojau, kad ne. Tai netiks, nes tai neveža. Enciklopedija pasakoja apie pernelyg daug dalykų, su kuriais niekad nesusidursim. Ir pernelyg mažai apie tai, su kuo susiduriam kas dieną. Ir jau juolab enciklopedija nemoko, kaip reikia elgtis. Kaip reikia verslauti. Kas yra pinigai. Kaip veikia prekyba. Kas yra darbo organizavimas. Koks tas suaugusiųjų pasaulis paprasto vaiko akimis.

Tai vat, kai aš paskaičiau tą knygą apie nuostabią Pelytę Smailytę, aš supratau, kad ši yra būtent tokia, kokios reikia. Bet man prireikė kelių savaičių, kad galvoje susidėstytų tai į vieną vaizdą. Ir kelių mėnesių prireikė tam, kad išdrįsčiau parašyti būtent tai, ką aš čia parašiau apie vaikiškas knygas. Apie tai, kaip vertinu šią knygą ir kaip ji kontrastuoja su kita vaikiškų knygučių leidyba. Todėl ir sakau, kad grąžinu skolą Pelytei Smailytei – ji yra tas personažas, kuris net ir į mano suaugėlišką pasaulėlį atnešė truputį šviesos.

Knygutėje apie Pelytės Smailytės istorijas man pritrūko vienintelio dalyko – balansų apskaitos pagrindų, tokių, kurie būtų suprantami vaikams. Jie nėra sudėtingi ir aš labai noriu tikėti, kad nuostabiausios mano gyvenime matytos vaikiškos knygos autorė parašys knygos apie Pelytę Smailytę tęsinį, kuriame vaikus išmokys skaičiuoti išlaidas ir pajamas teisingu būdu – stulpeliais. Aš tikiu, kad Jurga Sakalauskaitė tai sugebėtų – knyga puiki, tiesiog puiki. Ir dar su voriukais bei voveriukais, kurie jus seka nuo pat pradžios iki galo. Beje, jų ieškoti įdomu ir mažesniems vaikams 🙂

Taigi, netuščiažodžiaukim. Nusipirkite knygą apie Pelytę Smailytę. Net jei esate suaugęs žmogus. Šiaip jau ji skirta maždaug 6-10 metų vaikams, truputį tinka ir truputį jaunesniems, bet tinka ir vyresniems. Tai yra būtent ta knyga, kuri jūsų vaikui ne šiaip nupasakos kažkokią pasakų istoriją – tai knyga apie tai, kaip mes gyvename šitame pasaulyje. Būtent tokia knyga padės vaikui tapti savarankišku sveiko proto žmogumi, mokančiu orientuotis realybėje. Mąstančiu žmogumi, o ne buku vartotoju. Tai tokia investicija, kad jos grąžą paskaičiavę, gausite absoliučiai kosminį skaičių, RoI čia visiškai neįtikėtinas.

Tiktai pirkite šią knygą suprasdami, kam ji reikalinga. Pelytės Smailytės istorijos netaps disnėjiškų pasakų pakaitalu – tai knyga, kurią reikia skaityti kartu su vaiku, paaiškinant tas aprašytus įvykius ir atsakant į kylančius klausimus. Tai knyga, kuri vaiką supažindina su gan kebliu suaugusiųjų pasauliu. Supažindina ir padeda susidaryti teisingą, tikrą vaizdą.

Ir po galais, aš esu ne tai kad susižavėjęs, aš esu visiškas Pelytės Smailytės ir jos kūrėjos Jurgos Sakalauskaitės fanas.

Apdovanojimai prieškalėdine Sauliaus Rimkaus ir Gomora.LT proga

Autoritetinga komisija (sudaryta iš Sauliaus Rimkaus su patariamuoju Rokiškio balsu) pasitarė ir nusprendė Sauliaus Rimkaus romaną „Gomora.LT“ įteikti šiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar ir nepiliečiams, jei anie emigravę):

  • Mantui (už aštrias mintis, neįtikėtiną atkaklumą bei pataikymą iš pirmo šūvio),
  • Mildai (už teisingiausiai suformuluotą atsakymą),
  • Front‘ui (už žuvį bei nenuginčijamą Zigmundo Froido citatą, kad „visi simboliai susiveda į falą arba vaginą.“
  • Skirtumui (už originalią koloratės kaip falo simbolio versiją),
  • D (už taiklias pastabas apie kulto statinių hermafroditiškumą).

Visi elektrinės knygos bus konkurso laimėtojams išsiųstos elektriniais paštais.

Sauliaus Rimkaus romanas Gomora.LT

Sauliaus Rimkaus romano "Gomora.LT" viršelis

Ką norėčiau pasakyti po visų falinių krikščionybės simbolių interpretacijų – mane jos išties sužavėjo. Istorija apie žuvį – ypač puiki. Ir dar, nors ir negavęs prizo, ledas666 užkabino velniškai įdomų dalyką – kad kryžius yra perbrauktas falinis simbolis, t.y., pats iš savęs falo priešingybė.

Taip, kryžiaus fališkumas – toks neabejotinas, kad mane nustebino, kad šis klausimas kažkam nepasirodė vienareikšmiu. Bet kuris pagalys, nesvarbu, kad ir sukryžiuotas, ar dar koks nors – tai falinis simbolis. Tai taip absoliutu, kad to paneigti neįmanoma. Ir taip, markizas de Sadas dar ir kaip naudojo tą simbolį savo nešvarioms (pačia vulgariausia prasme)  pramogoms, už ką berods buvo kaltinamas ir satanizmu bei visokiomis erezijomis.

Nepaisant to, kryžius yra paradoksalus: jei įprastu atveju falas yra gyvybės, meilės, džiaugsmo, vasaros ir vaisingumo simbolis, krikščionybėje yra priešingai. Krikščionybėje kryžius – tai mirtis. Jėzaus Kristaus mirtis. Kančia. Seksualinių santykių atsisakymo simbolis. Netgi Kalėdos – tai mirties, žiemos, šalčio šventė. Tai šventė, ateinanti liūdniausiu metu, kai yra trumpiausia diena. Jos priešingybė, Rasos (arba Joninės) išsaugojo savo vaisingumo, derlingumo, džiaugsmo simboliką. Taip, Ledas666 yra teisus, kad kryžius – tai perbrauktas falas. Bet visvien – tai falas. Mirties falas.

Būtent tai ir kelia asociacijas su celibatu, kurio naštą neša kunigai. Ir apie tai verta paskaityti Sauliaus Rimkaus romane „Gomora.LT“ – jis ne šiaip fantazija, o pakankamai susietas su realybe. Jei nelaimėjote – nenusiminkit, elektrinės knygos šiais laikais visai nebrangios, tad įsigyti galima be problemų.

Ir dar kartą noriu padėkoti už tas idėjas, kurias išsakėt. Tarp kitko, mane labiausiai šokiravo toks paprastas Viliaus vertinimas, kad didžiausias falinis simbolis esąs popiežius, o jau kai Skirtumas išvystė jį iki ištisų vaizdinių apie, atleiskite, apeigų, kaip lytinių santykių metaforos interpretaciją, tai išvis suvartė. Lenkiu galvą už fantaziją. Aš to tikrai nebūčiau sugalvojęs. Konsultanto sąsajos tarp varpo ir varpos – irgi linksmos. Labai linksma ir Mda idėja apie tai, kad Babelio bokštas buvęs milžinišku falu. O ir išvis, reto įdomumo minčių generacija gavosi, tad ir dar kartą labai dėkoju už išsakytas interpretacijas visiems. Iki šiol galvoju – tiek prikėlėte minčių.

Lakštingala Vingio parke. Minus melejonas

Lakštingala Vingio parke būtų tiesiog išskirtinis monopolinės įmonės pavyzdys, jei ne tai, kad jų savininkai ar vadovai – matomai būrys puspročių, sugebančių viską pabloginti dar labiau, nei galėtų visiškai supuvęs monopolininkas. Aplink, kokio kilometro spinduliu – nei vieno konkurento. O paklausa – kaip reikiant. Jei nuvažiuoji į Vingio parką – tiesiog negali aplenkti Lakštingalos. Ir jei lankaisi Vingio parke bent kartą-du per metus, greitai įgauni patirtį, sakančią, jog esant tinkamoms sąlygoms, kabokai gali tapti neįtikėtinai šlykščiais. Ir negana to, į tuos šlykščiausius kabokus gali pakliūti net prieš savo valią. Aš jau porą metų nebuvau tame kaboke, bet netikiu, kad kažkas pasikeitė. Manau, kad viskas kaip ir anksčiau. O gal pagerėjo?

Maistas ir valgiai Lakštingaloje

Pradėsiu šį sykį nuo maisto – tai bene trumpiausia pasakojimo dalis. Šūdinos sovietinės sasyskos, vegetos ir kiti surogatai – tai geriausia, ką šiame kaboke man pavyko gauti. Pica, kuri buvo tokia kieta, kad iki kraujo prakirto man dantenas ir liežuvį – tai kažkas žymiai blogesnio. Nežinau, ką dar blogesnio ten gauti įmanoma. Bet įtariu, kad toji pica buvo ne pati blogiausia iš įmanomų patirčių – tiesiog man dažniausiai sekasi, o pačius blogiausius variantus greičiausiai gauna kiti. Už maistą su nesaikingai gausiai naudojamais gliutamatiniais prieskoniais kabokui galiu duoti šimtą balų minuso nesicackindamas, o dar ir pavadindamas tokį vimdykla. Nes maisto chemija – tai šlykštynė. Bet kiek duoti už dantenas ir liežuvį suraižančią picą – nežinau. Nežinau, nes tai yra užribis. Jei labai norite valgyti – geriau pasikapstykite kokioje nors šiukšlių dėžėje – tikiu, kad rasite kažko geresnio.

Aptarnavimas ir padavėjų darbas

Nežinau, ir kiek balų duoti už aptarnavimą. Aptarnavimą vykdo pora padavėjų – joms tenka belekoks didžiulis kiekis staliukų, kokius 10 kartų didesnis, nei įmanoma normaliai aptarnauti. Atėjus, pralaukti ten pusę valandos ar netgi valandą, kol ateis padavėja – normalu. Būtent tai mane porą kartų išgelbėjo – tapo pretekstu pabėgti. Visgi, kai kada nepasiseka ir padavėja prieina (tarp kitko, jei lankotės ten ne dažniau, kaip kartą į mėnesį, garantuoju, kad nepamatysite tų pačių padavėjų, antrą syk atėję – visos išsilaksto). Vieną kartą, kai padavėja priėjo ir paklausė, ko norėtume, aš jai tariau:
– O žinote, jūsų savininkai yra sušikti pyderai.
Padavėja išvertė akis, ją akivaizdžiai ištiko stuporas. Ji net sužiopčiojo. O aš pratęsiau:
– Jie nesupranta, kad šitiek staliukų aptarnauti pora padavėjų tiesiog iš principo negali. Tai ne darbas, o pasityčiojimas iš jūsų. Kodėl jūs čia dirbate, kodėl nemetat šio darbo?
Aš pasigailėjau, kad tai pasakiau. Merginos akyse pasirodė ašaros, ji tiesiog sudrebėjo ir ištarė, kad dirba čia tiktai savaitę, bet ilgiau neiškęs, nes išties, savininkai tokie ir yra. Mane paskui graužė sąžinė dėl to, kad užvedžiau apie tai kalbą. Kita vertus, tai buvo vienintelis kartas, kai aptarnavimas buvo geras. Geras man – padavėja tiesiog nusispjovė į kitus klientus ir aptarnavo pirmiausiai mūsų staliuką. Nors užsėstų stalų tebuvo kokia pusė, klientų skaičius visvien buvo keleriopai didesnis, nei padavėja gali susitvarkyti, netgi dirbdama optimaliom trajektorijom (kas tai yra, nesigilinkim, tiesiog padavėjų mokyklose to moko).

Tokiame kaboke negali būti normalaus aptarnavimo. Negali būti iš principo. Jei savininkas ar vadovas sugeba darbo apkrovų vertinime padaryti net kelių kartų paklaidas – niekada jis ir nesusitvarkys savo reikalų. Nes yra pernelyg bukas. Vargu, ar įmanoma rasti Vilniuje kaboką su prastesniu aptarnavimu. Ir visa tai – tik dėl vienos priežasties: neįtikėtinai prastos vadybos. Iš to kyla ir visi kiti trūkumai, kokius tik įmanoma sugalvoti – nepaprastai ilgas laukimas, supainiojami ir pamirštami užsakymai, etc., etc., etc..

Kabokas man įstrigo ir nefiskaliniais, ranka rašytais čekiais. Turiu puikų džiaugsmą – berods minėjau, kad jau bene du metus ten nebuvau. Gal per tą laiką atsirado ir normalūs čekiai. Nežinau. Mieli kaboko savininkai, linkiu, kad jus patikrintų kokia nors inspekcija, gal ir jai duosit kokių nefiskalinių čekiukų.

Kita vertus kabokas visgi turi vieną puikų pliusą – ne kartą esu matęs, kaip buduliai ar netgi nelyg bomžai kokie ateina su savo bambaliais ir geria. Nes aišku, kad personalui – nusispjaut. Tad jei esate budulis – rekomenduoju.

Sumuojant viską – duodu plius vieną balą kabokui už budulius, galinčius gerti savo bambalinį brudą. Tai vienintelis pliusinis balas, kurį šis kabokas iš manęs gauna. Kitas koks nors negautų, tačiau sprendžiant iš to, ką mačiau, Lakštingala yra akivaizdžiai orientuota būtent į tokio tipo publiką, tad negaliu neįvertinti.

Už patyčias iš personalo, lankytojų ir sveiko proto – minus belenkiek ir neribotai.

Aplinka, išvaizda ir bendras įspūdis

Galų gale, aplinka. Aplinka čia varijuoja. Vėliau vakare – bus visai normalu, jei pamatysite kur nors šalia kažkurio stalo krūvą vėmalų. Personalui giliai poxui. Kodėl – aiškinau jau aukščiau. Kad valytų vėmalus nuo grindų – nepastebėjau. Nuo stalų – irgi. Bet tur būt, kad valo, nežinau, juk negali nevalyt. Kartą prieš kelis metus pora kvankštelėjusių pažįstamų sugalvojo ten šventę švęst, o nors ir pasakiau, kad jie durni, kaip čemodanai ir kad apsigalvotų, jie užsispyrė – staliukas mat rezervuotas, ar kas ten… Tąsyk mačiau, kas Lakštingaloje vyksta vakarais.

Kiek suprantu, užsikemšantys klozetai Lakštingalai nėra kažkas nenormalaus. Kai aš susigalvojau nueiti, atleiskit, nusimyžt ir užėjęs į pastato vidų, pamačiau dvokiančius upelius ir jais greitai tekšnojančias padavalkas, nešinas krūvomis alaus bokalų, mane supurtė. Atleiskit, aš daug ko esu matęs, labai daug ko. Bet tas siurrealus vaizdas, kai per grindimis tekantį neaiškios spalvos upelį žvaliu greitu žingsniu tekšt tekšt tekšt tekšt… Nešina visai panašios spalvos alumi… Tai kažkaip sujaudrino mano vaizduotę ir aš, apsisukęs, išėjau ieštkoti kokių nors krūmų. Braidžioti po svetimas balas visai nebuvo noro.

Už aplinką – minus belenkiek, kiek tik sugalvosit.

Reziumuojant apie Lakštingalą Vingio parke

Vilniuje aš nežinau kito tokio kaboko, kuriame būčiau patyręs tiek pačių šūdiniausių potyrių. Gerai paieškoję, galite surasti vieną kitą iš sovietmečio išlikusį obščepito reliktą, kur nevėkšliškos sovietozaurės verda šlykščias atliekines paplavas, kurių neįmanoma valgyti – visai, kaip prieš 30 metų. Savo maisto kokybe Lakštingala, sakyčiau kažkuo panaši. Tačiau net šlykščiausios sovietmečio šėryklos persiorganizavo ir susiprato, kad klientu reikia rūpintis, o grindis reikia plauti. Lakštingala – ne. Tai absoliutus fenomenas. Jei aš šiam kabokui duočiau minus šimtą balų, bet kuriai eilinei šėryklai turėčiau duoti plius melejoną. Tad kitaip, kaip minus melejonu Lakštingalos įvertint negaliu.