Tag Archives: tiekimo grandinė

Pabiros apie Lidl procesus. Skiriama Rimi, Iki, Norfa ir Maxima tinklams.

Aš buvau Lidl jau pačią pirmą dieną. Tiesiog išėjau pasivaikščioti vakare, einu netoli Lidl – žiūriu, eilė. Galvoju – neisiu. Staiga žiūriu – jau nėra eilės. Kažkur ji dingo per minutę laiko. Užėjau. Pamačiau. Viskas užėmė kokį pusvalandį. Papasakosiu dabar jums tai, ko daug kas nepastebėjo.

Kažkas gal ir matė Lidl prisigrūdusį žmonių. Aš tai pirmą kartą visą tą salę pamačiau tuščią. Kai kas gal ir norėtų, kad taip ir būtų tuščia. Bet taip nebus. Bus kitaip.

Kažkas gal ir matė Lidl prisigrūdusį žmonių. Aš tai pirmą kartą visą tą salę pamačiau tuščią. Kai kas gal ir norėtų, kad taip ir būtų tuščia. Bet taip nebus. Bus kitaip.

Vis dar yra tokių, kas bando šaipytis iš žmonių, stovėjo eilėse prie Lidl. Bet tokių besišaipančių mažėja. Ir jų veidai niaukiasi, kai jie sužino apie realius kainų skirtumus – kai kurios prekės atrodo besančios du-tris kartus pigesnės. Tačiau tai tėra niekai. Greitai besišaipantys pasidarys visai paniurę, kai suvoks, jog į Lidl eina kaip tik tie, kas taupo savo laiką.  Labiausiai visgi paniurs tie, kas organizuoja esamus prekybos tinklus.

Taip, pirmą dieną prie Lidl buvo eilės. Bet sprendžiant iš to, kaip greitai Lidl dirba kasos ir kaip yra organizuotas salės darbas, visas tas stovėjimas eilėje prie parduotuvės, apsipirkimas, o paskui vėl stovėjimas eilėje prie kasų žmonėms turėjo užimti panašiai, kaip ir šiaip įprastas apsipirkimas įprastame prekybos centre.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bankams nereikia efektyvaus verslo

Kažkaip prieš kelias dienas pasitaikė su vienu kolega persimesti apie bankus, kurie yra Rusijoje. Iš pirmo žvilgsnio keistokas dalykas, bet tenykščiai bankai labai būna nepatenkinti, kai klientai ima gerinti savo verslą, ypač kai tai klientai, kurie užsiima tiekimu.

Kai bankas duoda verslui paskolą, jis visai nenori, kad tas verslas susimažintų savo poreikį paskoloms. O paskolų juk labiausiai reikia tiems, kam nelabai sekasi.

Kai bankas duoda verslui paskolą, jis visai nenori, kad tas verslas susimažintų savo poreikį paskoloms. O paskolų juk labiausiai reikia tiems, kam nelabai sekasi.

Kolegos prielaida buvo apie tai, kad bankai pamato, jog pas klientą, gavusį paskolą, sumažėja sandėlyje esančių prekių kiekis, todėl bankas ima jaustis nesaugiai, nes gaunasi mažesnės garantijos. Bet čia ne visai tiesa. Tiksliau, visai netiesa.

Kai bankas duoda paskolą įmonei, užsiimančiai prekyba, ta įmonė už paskolą nusiperka prekes ir jomis prekiauja. T.y., prekių buvimas tampa kaip ir paskolos grąžinimo garantija. Wrong.

Realios priežastys kitur. Daug paprastesnės. Per daug paprastos ir akivaizdžios, kad lengvai pasimatytų. Kad ir kaip keistai kam nors beatrodytų, bankams paprasčiausiai nepelninga, kai klientai efektyviai dirba.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

SSRS griuvimas per tiekimo grandinę

Man rodos, kadaise esu rašęs visokių ten dalykų apie tiekimo grandinę kasdienėje sovietinėje buityje – kaip žmonės, turėdami prastą tiekimą, būdavo priversti kaupti begales atsargų sandėliukuose, rūsiuose ir šaldytuvuose. Nes nuolat būdavo taip, kad pritrūksta kažko, o to kažko parduotuvėse nėra. Tai ir sprendimai būdavo paprasti – prisikrauti sandėliukan tiek, kad užtektų bent keliems mėnesiams, o jei produktas retesnis (majonezas, konservuoti žirneliai ar pan.) – tai tiek, kad ir metus galima būtų ištempti, taupiai naudojant.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu - nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu – nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Tačiau šitas pats deficitinis mechanizmas veikė ne tik buityje – jis veikė visur. Visoje visoje pramonėje, visoje ekonomikoje, kuri buvo planinė, t.y., paskirstanti prekes visai ne taip, kaip reikia įmonėms, o taip, kaip kažkam susišvies.

Taip, aš žinau, kad yra krūva įvairių rimtų teorijų apie tai, dėl ko žlugo SSRS ekonomika – pradedant banalia stagnacija (apie tą aš irgi esu rašęs berods) ir baigiant naftos kainų kritimu, dėl kurio tiesiog pritrūko pinigų, kurių reikėjo kompensuoti nuolatiniam ekonomikos atsilikimui.

Tačiau visos tos teorijos turi vieną bėdą: jos pilnai nepaaiškina tam tikro periodo, visu stiprumu veikusio vos kelerius metus, kai rinka atsivėrė, ėmė rastis galimybės eksportui, tačiau vietoje ekonomikos susireguliavimo, kuriam laikui kilo kažkoksai nesuvokiamas viso ko ekonominis krachas. Būtent taip: atsirado galimybės prekiauti – visi turėjo imti gyventi geriau, tačiau kažkodėl visi tiesiog katastrofiškai sužlugo. Kas dar įdomiau, daugelis įmonių galutinai sužlugo tik po kokio dešimtmečio, nors tvarkėsi taip prastai, kad turėjo žlugti per kelis mėnesius.

Paties kracho metu kai kurios prekės pasidarė tiesiog nesuvokiamai pigios (pvz., aš kartą gailėjausi, kad nepaėmiau didelės partijos naujutėlių Zenit fotoaparatų gal po kokius 10 litų – taip, tvarkingų ir su objektyvais, bet kita vertus, o kur aš juos būčiau dėjęs?), o gudresni prekeiviai, turėję ryšių su įvairiomis sovietinėmis gamyklomis, neretai ėmė uždirbinėti pasakiškas, sunkiai suvokiamas pinigų sumas, pusvelčiui pirkdami ką papuola ir paskui tą patį, visur pardavinėdami didžiuliais kiekiais.

Taigi, čia bus jums viena iš teorijų, kuri šį bei tą paaiškina iš visai kitos, labai banalios pusės. Tiesiog kaip tiekimo grandinę su buferiais ir jų perpildymu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter