Top 20 autorių ir knygų, kurias aš jums siūlau paskaityti

Kai kurie galvoja, kad kai kuriems darbams nereikia pinigų. Faktas iš realybės: net pr0n žvaigždėmis tampa tik tos, kas turi smegenų ir daug skaito.

Kai kurie galvoja, kad kai kuriems darbams nereikia žinių, nes ir neturint proto galima uždirbti pinigų. Faktas iš realybės: net pr0n žvaigždėmis tampa tik tos, kas turi smegenų ir daug skaito. O kurios neskaito, toms tenka dirbti kažkur prie stoties.

Kaip tai vis retokai parašau čia į blogą, o kartu gi prasidėjo ta žymi akcija ant FB – kokios knygos žmonėms padarė daugiausiai įtakos, kad jie taptų tokiais, kokiais yra. Taip, ne šiaip labiausiai patikusios, o daugiausiai įtakos padariusios.

Išties tokios knygos gali būti ir patikusios, ir nepatikusios – kai kurios gal skaitytos tik vieną kartą ir tai nelabai lengvai, tačiau paskui vis neišeidavusios iš atminties ir versdavusios galvoti, o kitos gi – skaitytos po krūvą kartų, nes tokios geros ir malonios, kad kaip narkotikas kažkoks. Bet knygos mus veikia. Ir tarp jų – kažkurios yra tokios, kurios svarbiausios.

Taigi, čia aš jums duosiu didele dalimi visai kitokius autorius ir knygas, nei buvau paminėjęs FB. Tiksliau, tuos 10 tenai minėtų – irgi duosiu, tačiau ir daugiau norėčiau čia pasiūlyti. Tiesiog kad pagalvotumėte. Ir tikiuosi, kad būtent tokių ilgam įstrigusių (o ne šiaip malonių) duos ir kiti blogeriai.

Ir dar – aš nežinau, kodėl man toksai sąrašas gavosi. Tiesiog galvojau, kas ateina į galvą, o jei knyga ateina į galvą – reiškia, kad ji užstrigo, o jei jau užstrigo – reiškia kad kažką tai davė, o jei jau kažką davė – vadinasi svarbi, o jei jau svarbi – reiškia, kad yra tam kažkokių priežasčių.

1. Algirdas Julius Greimas – „Tautos atminties beieškant“

Algirdas Julius Greimas kažkada sukėlė begalę isterikų lietuviškiems kalbainiams, nes paaiškėjo, kad yra autorius, padėjęs ant jų kalbainysčių ir kartu kietesnis už juos visus kartu sudėtus. Bet tai dar ne viskas. Tas pats Greimas, tapęs semiotikos tėvu, ėmė ir lygiai taip pat padėjo visokius veblenančius vietinius etnografus, kurie dešimtis metų vapėjo apie kažkokius medžių garbinimus bei kitus kliedesius.

Kai buvo išleista „Tautos atminties beieškant“, isterikavo visi. Ir niekas nieko negalėjo padaryti – su tenai esančiais semiotinės analizės pavyzdžiais buvo neįmanoma ginčytis, nors tai teatrodė taip lyg tebūtų koksai Greimo pasižaidimas, o ne tikslinga tautosakos analitika. Etnografiniai pseudokultūrininkai isterikavo, viską neigė, o paskui pasidavė. Praėjo ketvirtis amžiaus ir visokias dundulieniškas nesąmones teprisimena nebent kokie atsilikėliai.

Man ši viena knyga parodė ne šiaip kokią tautosaką. Ji parodė, kiek sluoksnių ir prasmių, kiek pasakojimų ir procesų gali slėptis vos už kelių sakinių. Kalba – tai mąstymas, pasakojimas – tai programa. Ir aš vat jau keliadešimt metų nenustoju kapstinėti tos daugiasluoksnės temos.

2. Naujasis Testamentas, visomis evangelijomis, laiškais ir su taip toliau ten viskuo

Ir štai čia slepiasi vėlgi ta pati semiotika. Žinote, kiek yra naratyvinių sluoksnių Jėzaus istorijoje? Ogi aš irgi nežinau. Bet vien sinchroniškų daugiasluoksnių pasakojimų apie tai, kaip yra pranešimo siuntėjas, pranešimas ir pranešimo gavėjas – bent kokius 5 surasite. Ir visiškai skirtingais lygiais, per visai skirtingas metaforas.

Žinote, kas tai yra? Ogi matematinės komunikacijos teorijos pagrindai, šiosios aksiomatika visame gražume. Ir kai tai dar pakartojama per visą komplektą evangelijų – tai yra išvis kietai: N naratyvų su vienu diskursu, o tų N naratyvų pridauginimas – tai irgi gi tam, kad užtikrintų tą patį pranešimo procesą.

Ai, taip gi – pats pavadinimas – „Evangelija“ – tai „Geroji žinia“, kuri yra pranešimas, pasiųstas siuntėjo jį skaitančiąjam.

3. Fransua Rablė – „Gargantiua ir Pantagriuelis“

Ponai ir ponios, štai čia aš jau nesiplėsiu. Geresnio ir malonesnio reikalo rasti beveik neįmanoma, o jis dar ir pinte pripintas kultūrologinių slėpinių, kurie priverčia suprasti, jog lyg ir panašus pasaulis buvo prieš kažkiek ten šimtmečių, visgi jis buvo kitoks.

Gana neblogas buvo vertimas, išleistas „Pasaulinėje grožinės literatūros bibliotekoje“ ar kaip ta serija vadinosi. Ir išnašos didele dalimi tenai bvo neblogos (jei neskaitysime kai kurių vietomis buvusių nusišnekėjimų, kurie buvo greičiau išimtis). Ale išnašų dėliojimo klaikumas toje serijoje pralenkė viską, ką aš esu tyčia pasiekęs, kai kai kuriuose straipsniuose tiesiog skaitytojų užbiesinimui (ir mano malonumui) pridėdavau po penkiolisdešimt išnašų su žvaigždutėmis.

Bendrai tai imkit, skaitykit, o kartu ir atraskit tą patį reiškinį – pasaulis Viduramžiais buvo visiškai kitoks, nors ir toks panašus į dabartinį.

4. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija, 12 tomų ir papildymai

Anais laikais nebuvo normalių enciklopedijų. Bet dabar jūs turite puikiausią pasirinkimą – galit imti ir kažką kitą. Bet būtinai paimkite tokią enciklopediją, kuri sukurta išmanančių – kaip žodynas nuo A iki Z. Ir skaitykite.

Tikrų enciklopedijų esmė yra ta, kad jos apie viską. Apie viską, kas svarbu ir būtina. Apie viską, ką sužinojus, galima žinoti bent kažką apie viską. Todėl paimkite tiesiog gerą enciklopedinį žodyną ir skaitykite, kol perskaitysite. Po kelių kartų žinios stebėtinai išsiplės.

Normalaus sistemingumo neturi Vikipedija: kad ir kokia šioji būtų gera, ji yra priešinga – asistemiškai fragmentuota, vietomis neadekvačiai perpildyta (informacijos perteklius tampa triukšmu), o vietomis – neadekvačiai skylėta. Todėl ji niekada nepakeis pilnaverčių enciklopedijų. Netgi tokių, kaip LTE, kuri buvo papildomai prikišta sovietūchinio bulšito. Tiesiog bulšitas išsifiltruoja, o vat skylių pakeisti jau nelieka kuo.

Iki šiol atsimenu pirmą straipsnį, kurį perskaičiau enciklopedijoje – man tada berods gal kokie 6 metai buvo. Straipsnis vadinosi „Absoliučiai juodas kūnas“ ir buvo koksai tai WTF, bet labai jau mistiškas.

5. Kazys Boruta – „Baltaragio malūnas“

Labai trumpai pasakysiu jums tiek: Kazys Boruta galėjo būti antras Markesas ir dar ten kas nors. Bet kažkodėl nebuvo. Nežinau, kodėl.

Šitą knygą reiktų išmesti iš visų mokyklinių programų ir uždrausti, kad ji taptų nelegalia bei siuntinėjama per torentus. Nes per tą privalomumą mokiniai neįvertina to stebuklo, kurį gauna. O vat uždraustų – ir imtų patys ieškoti bei skaityti.

Dėjau aš ant tokios sistemos, kuri visokiais biliūnais išteplioja gerus autorius.

6. Kurtas Vonegutas – „Čempionų pusryčiai“ ir „Skerdykla nr.5“

Kurtas Vonegutas aiškiai studijavo psichiatriją. Konfabuliacijų pilnas kratinys, persunktas paranoidine šizofrenija su visokia ten simptomatika – tai pats tas, ką jūs šitomis dviem knygomis gausite. Jų negalima atskirti. Pavieniui jos beprasmės. Kartu jos šizofreniškos. Galite skaityti paeiliui po skyrelį iš vienos ir iš kitos, paraleliai – įspūdis dar labiau pagerės.

Aš jums čia tik tiek pasakysiu, kad nesigaudantiems šitos dvi istorijos gali pasirodyti kaip kažkoks durnokas humoras, bet realiai tai yra nuostabūs aprašymai to, ką savo akimis mato šimtai tūkstančių šizofrenikų. Su visais reikšmingumo kliedesiais (pasaulis rodo ženklus – „čivyt-čivyt“) bei kitais fokusais.

Tiesiog priimkite tai kaip faktą:  – tai visiškai rimtos ir nuobodžios gyvenimo istorijos, tiesiog pamatytos į demenciją pereinančių šizofrenikų akimis. Pabandykite tai įsivaizduoti ne kaip humorą, o kaip tokią paprastą nuobodybę. Ir vat tada jus ištiks realūs smegenų spazmai.

7. Umberto Eco – „Fuko švytuoklė“

Aš jau rašiau apie visokias kitas istorijas su daugiasluoksniškumais. O čia – žodžiu, jei perskaitysite pirmus 200 puslapių, tai paskui negalėsite užmigti, pakol akys neišvarvės.

Neatskleidinėsiu, apie ką ten viskas. Tiesiog pažadu jums, kad pradžioje viskas bus taip nyku, kaip kokiuose, atleiskite Hugo „Vargdieniuose“ ar Šolochovo „Tykiąjame Done“, ar ten Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“. Arba netgi dar nykiau. Tai bus taip blogai ir nykiai, kad jūs dusite nuo to, bet paskui jums sulaužys smegenis ir jūs niekada nebebūsite tokie, kokiais buvote.

Aš jums tai pažadu. Jūs būsite šizofrenikais po to, nes suprasite, kad ne pasaulis kuria jus ir ne jūs kuriate pasaulį, o jūsų kliedesiai virsta realybe. Ir būtent tik kliedesiai. Ir žinote kodėl? Ogi todėl, kad nekliedesiai neturi šansų, nes jie tik palaiko dominuojantį diskursą. O vat kai pradedate kliedėti – netikėtai netgi chemtreilai ir acto garinimas susilaukia fanatiškų pasekėjų.

Jūs primeskit, tai yra realybė, o ne šiaip romanas.

8. Michailas Bulgakovas – „Meistras ir Margarita“

Dabar aš jus valdau ir jūs man melskitės, menki žmogiūkščiai, nes anais laikais tie stebuklai buvo tokie, o dabar bus kitokie. Neškit man pinigus. Nes jau visokie begemotai bei kitos katės čionai savo kėslų nereikš, nes tiktai aš valdysiu viską, nes aš būsių Visatos Valdovas. Ir nedaleisiu, kad panaši situacija pasikartotų.

Šiais laikais, kai niekas nesupranta Zoščenkos aprašinėtų komuniagiško skurdo marazmų, ar Ilfo ir Petrovo atpasakotų aferizmų – gal tai jau neturi tiek prasmės, kiek turėjo anais laikais. Gyvename visgi ne sovietmečiu. Tiesą sakant, netgi sovietmečiu ta į totalitarizmą pereinančios Tarpukario Rusijos realybė atrodė kaip visiškas fantastinis marazmas, suprantamas tik įsigilinus į sistemos niuansus – gal todėl ir atrodė taip fantasmagoriškai gražiai visa ta istorija.

Jei jums tėra kokie 20 metų – aš neįsivaizduoju, kaip tokią knygą suvokt. Bet jei jums tėra 20 metų ir jūs tos knygos neperskaitysite – neįsivaizduoju, kaip suvoksite pasaulį tų žmonių, kuriems dabar 40 ar 60.

Pinigus man grynaisiais. Visus.

9. Heinrichas Krameris ir Jakobas Šprengeris – „Raganų kūjis“

Ko gero labiausiai per visą žmonijos istoriją apšmeižtų autorių parašyta ir ko gero labiausiai per visą žmonijos istoriją apšmeižta knyga. Neįsivaizduoju netgi, kaip čia jums pasakyti viską.

Gal pradėkim nuo to, kad knyga parašyta Viduramžiais, apie tų laikų kriminalinį marginalitetą, visišką dugną ir darbą su tuo visišku dugnu. Negana to, knyga parašyta tuo metu, kai neegzistavo chemija, neegzistavo fizika, neegzistavo psichologija, neegzistavo biologija ir išvis niekas. Užtat egzistavo neįsivaizsuojami kiekiai neįtikėtinai klaikių prietarų.

Pvz., įsivaizduokite situaciją mūsų akimis: kokia nors ragana slapčia pabarsto kokiai kaimynei į maistą kokių nors šiltine sirgusio žmogaus džiovintų išmatų. Ta kaimynė apserga, kartu ir visa jos šeima. Viskas aišku, ar ne?

O dabar įsivaizduokite, kad tai Viduramžiai: neaišku nei kodėl ta ragana taip elgiasi, nei iš kur ji tokius triukus žino, nei kas ta šiltinė ir bakterijos, nei dar kažkas. Ir įsivaizduokite, kad kaimiečiai dėl savo prietarų tos raganos bijo tiek smarkiai, kad vien nuo jos pikto žvilgsnio realiai gali apsirgti – grynai per psichologinius mechanizmus. O ta ragana – kokia nors asmenybės patologiją turinti asaba, kuri tiesiog negali susivaldyti, nepadariusi kažko blogo.

Dabar dar pridėkime tai, kad pagal tikėjimo doktriną raganystės nėra, o kartu visgi objektyviai yra ne tik kad visokie empiriniai triukai, bet dar ir asmenys, kurie atrodo besą liaudiškus iliuzionizmo, hipnozės ir NLP metodus įvaldę. Ir nors visur aplinkui formaliai lyg ir kriščionybė, bet realiai – kažkoks archaiškas germaniškas šamanizmas, persimaišęs su psichikos ligomis tiek, kad neaišku, kur prietaringi durniai, o kur šizofrenikai.

Ir visą tą raizgalynę su ribotomis žiniomis bando išsiaiškinti pora mokslininkų, kurie iš principo neturi tam galimybių, nes gyvena puse tūkstančio metų anksčiau, nei tos galimybės atsirado. Ir dar turi tai aprašinėti su tam tikrais išvedžiojimais, kad patys nebūtų apkaltinti erezijomis.

10. Džordžas Orvelas – „1984“

Trumpai tariant, čia jau nesigilinkim. Imkite ir skaitykite. Ir pramanykite, kaip įsivaizdavo tai, prie ko artėjame dabar. O beje, Šiaurės Korėjoje prie to netgi labai labai priartėta – primeskit, kad tas režimas, nors ir technologiškai atsilikęs, bet visgi daug toliau pažengęs pagal kontrolės ir totalitarizmo galimybes, nei koksai Stalino režimas ar netgi Brežnevo SSRS.

Dabar gi skaitmeninės technologijos keičia viską. Ir prognozės apie 1984 kiek nukrypo nuo realijų, tačiau kai kurios iš analizuotų jėgų pasiliko netgi labai realiomis. Tokiomis, kad gana neseniai apie tai rašiau šį bei tą, o jau dabar, pamačius, kas vyksta Ukrainoje ir Rusijoje, ima atrodyti, kad kai kurios mano prognozės buvo gerokai per švelnokos.

Žodžiu, aš jums nepasakosiu per daug. Šiaip, beje, kažkodėl su ta knyga paprastai eina ir kitas George Orwell  kūrinys – „Gyvulių ūkis“. Kai pas žmones smegenys būna kiauros arba kai jie apsimetinėja esą skaitę, nors išties neskaitę, tai paprastai jie „Gyvulių ūkį“ painioja su 1984. Sąsajų, aišku, yra, tad patariu abu paskaityti.

11. Akselis Miuntė – „Knyga apie San Mikelę“

Žinote, čia bus vienas iš švelniausių ir mistiškiausių kūrinių, kokie tik yra. Visai bereikšmė, visai gerietiška, visai kai kurių minčių kelianti. Ir vėlgi viena iš knygų, kurių gelmę sunku suprasti, neturint specifinių žinių apie kai kurias temas ir skirtumus tarp XXI ir XIX amžių.

Konkrečiai, prieš skaitydami, įsisavinkit: Šarko buvo klinikinės psichiatrijos pradininkas, kuris nors ir nesukūrė rimtų teorijų, tačiau sukūrė bent jau metodinę tyrimų bazę. Jo dėka vėliau Emilis Krepelinas galėjo sukurti visą teoriją apie šizofreniją, demenciją ir kitus reikalus – t.y., šiuolaikinės psichiatrijos pagrindus. Ir dar, Akselio Miuntės kolitas – tiesiog hakas prieš hipochondrikes, tačiau dabar tas žodis kolitas reiškia labai negerą reikalą, kur vargu ar apsieisite be chirurgų.

Žodžiu, čia ir vėl gauname tokius niuansus, kokius ne kartą matėme. Bet šiaip jau tai yra bene gražiausia, maloniausia ir lengviausia knyga apie gėrį ir žmogiškumą, kokią tik galite perskaityti.

Ir žinote, šitos knygos niekur netraukia į pasaulinės literatūros klasikas, nes ji, suprantate, menamai autobiografinė – tokių esą negalima rimtai nagrinėti, čia esą nesą grožinės literatūros, suprantate.

12. Georgij Klimov – „Šio pasaulio valdovas“

Šitas autorius yra banalus šizofrenikas, dirbęs kažkur lyg ir SSRS KGB, o paskui pabėgęs į Vakarus. Susirado ten kažkur žmoną lesbietę, ta žmona jam įtaisė ragus su kita lesbiete, o tada anas baisiai susigraužė ir ėmė išvedinėti teorijas apie tai, kad pasaulį valdo žydopederastų, marsiečių ir šizofrenikų mafija.

Žodžiu, manau, kad jau numanote, kas tai per reikalas. Ogi toksai reikalas, kad čia jūs gausite žostkiausią iš konspirologinių teorijų, kuri prifarširuota realiais faktais, tų faktų iškraipymais ir pateikimais taip apgalvotai ir gerai, kad su tuo sunku ir ginčytis, nes sistemiškumo lygis ten kaip reikiant, nevaikiškas toksai.

Knygų šitas autorius parašė visą krūvą, bet visos yra apie vieną ir tą patį – vieną paskaitysit ir kitų galit nei neatsivertinėt. Beje, visur ta jo mylima žmona tiesioginiu ar netiesioginiu pavidalu įkišta. Vienos knygos parašytos kaip grožinė literatūra, kitos – kaip pseudomokslinės, bet visos skleidžia tas pačias teorijas.

Labai rekomenduoju visiems, kam įdomi psichiatrija – lėtinę eigą turinti paranojinė šizofrenija su visais sistematizuotais pseudoracionaliais kliedesiais, jų plitimu ir sąsajomis su specifiniais marginalizuojamais visuomenės sluoksniais. Ir tokiais procesais, kai sistemos atstumti žmonės ima kovoti prieš sistemą kartu.

Žiaurumas čia yra tas, kad jei nežiūrėsim konspirologinių kliedesių, kai kur Klimovas kabina realijas labai rimtai – todėl ir kerta per smegenis. Prisiminkim čia visokius chemtreilus, acto garintojus, kovotojus prieš europederastų sąjungą, SSRS 2.0 revoliucionierius ir kitus cirkus.

13. Karlosas Kastaneda su visomis savo knygomis

Šitas autorius priveisė paskui save ištisą minią visokių sektantų, pasekėjų, gerbėjų, mylėtojų ir šiaip nevispročių, tačiau jau ko neatimsi – tai to, kad anas išties buvo puikus. Rašė viską nuoširdžiai, tikroviškai, ekspresyviai ir kažkaip labai natūraliai, nuo pirmojo asmens.

Čia išsyk įspėju: neskaitykit lietuviškų variantų, kur kažkokia leidyklėlė kadaise išleido grubiai perpus iškarpytus dviejų pirmų jo knygų vertimus. Jei tuos karpalus paskaitysit, tai taip ir liksit nusivylę. Skaitykit originalą arba kažką iš rusiškų leidimų – ten bus gerai.

Žodžiu, taip: įsivaizduokite šiuolaikinį antropologijos studentą, kuris ima ir susiduria su senu indėnų šamanu. Ir staiga papuola į aplinką, panašią kaip su aukščiau minėtu „Raganų kūju“, tik tiek kad studentas žino dabartinį mokslą, o vat šamanas dėjo ant to jo mokslo ir puikiausiai įklampina tą studentą į visus šamanistinius spąstus. Tuo pačiu į spąstus pakliūna ir skaitytojas.

O vat tada ir prasideda – nuo knygos prie knygos vis labiau. Pradžioje racionaliai ir skeptiškai (kaip ir pats Kastaneda), o paskui vis labiau į kokias tai Froido, Jungo ir dar neaiškesnes pasąmonės gelmes, permaišytas su išvis neaišku kokiomis chimeromis. Ir taip vis begrimztant, kažkuriuo momentu pasiekiamos beprotybės ribos, nes su pačiu autoriumi imi lįsti į kažką, ko neįmanoma patirti, nes žmogus negali būti pats sau pažinus. Taigi, dėl priartėjimo prie tų ribų pasidaro kvankšt, o autorius kaip tik tą ir kabina – valdomą beprotybę.

Žinokit, čia visai jau kiti slėpiniai, nei kitur – kas per daiktas išvis ta realybė, jei neaišku kas ta realybė? Jei skaitai nuosekliai ir apgalvodamas visas tas knygas iš eilės, tai pasiekęs kokią gal 5 ar 6 iš tų knygų, staiga supranti, kad nejučia jau kaip visai normalią realybę priimi pasakojimus apie skraidymus dvasinių energijų pagalba ir kitus fokusus. Ir tada suvoki, kokia gi plona ta racionalumo plutelė, sauganti mūsų sveiką protą.

Aš jums nuoširdžiai patariu perskaityti viską, ką parašė Kastaneda – nuosekliai. Patirsite daug malonumo, o kartu suprasite, kaip išties žmonės išprotėja.

14. Pu Sunlinas. Liao Čžajo pasakojimai apie nebūtus dalykus

Skirtingas pasaulis, dar skirtingesnis, nei Rablė, tačiau kaip ir „Raganų kūjo“ atveju, irgi bandomas suprasti kažkokiu keistu supratimu, tiktai ne tik atsiliekančiu nuo dabarties šimtais metų, bet ir visiškai svetimos kultūros interpretavimu.

Žodžiu, įsivaizduokite rimtą, racionalų žmogų, kuris vsigi tiki nelabomis dvasiomis, t.y., tokiais šamanizmuose egzistuojančiais padarais, kurie pasiverčia žmonėmis. Ir kartu tas racionalus žmogus gyvena viduramžiškoje sistemoje, kuri labai hierarchizuota, jau išnaikinusi daug prietarų pobūdžio nesąmonių, turinti senas tradicijas ir taip toliau. Ir visai kitokia, nei Europoje.

Taigi, tasai savaip racionalus žmogus pabando surinkti krūvas keistų istorijų į vieną vietą, tas istorijas aprašyti kažkaip protingiau, be nereikalingų nesąmonių ir parodyti neapsišvietusiems žmonėms, jog nieko ten iracionalaus ir mistiško už visokių baisių istorijų nėra – tiktai banalios, atsiprašant, piktosios dvasios, kurioms uodegas nupjovus, viskas būna gerai ir išsisprendžia. Žodžiu, nesijaudinkit dėl nieko, nes imperatoriaus dvaras viską kontroliuoja.

Dabar primeskit, kiek malonumo yra iš to, kai bandai padaryti kelių sluoksnių transliaciją – kultūrinę, temporalinę, tada dar vieną kultūrinę (nes gi autorius irgi transliavo, o reikia atkurti ką jis matė), tada galų gale tai suvesti su kai kuriais šamanistiniais ir daosistiniais įsivaizdavimais, o jau tada suvokti, kas už to išties slypi ir kaip tas autorius matė pasaulį bei kaip pasaulį matė tie žmonės, kurie tas istorijas autoriui pasakojo?

Po tokių knygų supranti, kad kiti žmonės gali būti tokie tolimi mums, kad netgi kokie nors driežažmogiai gali pasirodyti įprastesniais. Ponai ir ponios, tenai tokie laiptai į dangų, kad nuo vidurinio visuomenės sluoksnio iki pažinties su kokio nors ministro pusbrolio žmonos kaimynės meilužio tarnaitės vyro sūnėnu reikia kelis šimtmečius augti. Ir tai, jeigu visoms kartoms stebuklingai pasiseks.

Jei skaitėte Ursulą Le Guin su jos nuostabiais fantastiniais pasauliais, tai žinokit, kad šitas kiniečių pasaulis skiriasi žymiai labiau.

15. Viljamas Gibsonas – „Neuromanceris“

Žodžiu taip – kiek žinau, buvo bandoma du vertimus padaryti į lietuvių kalbą. Vienas buvo geras, tačiau neužbaigtas. Geras buvo dėl to, kad vertė real kiberpankai. Kitas buvo šūdinai sukalbainintas, su kiberpankais nesusijęs, atitoęs nuo originalo tiek, kad nepanašus ir turėjęs būti išleistu kažkokioje leidykloje. Ar buvo išspausdintas – nežinau. Ar kur nors kažkurį iš vertimų galima rasti dar – irgi nežinau.

Žodžiu, šiais laikais gal tiesiog tie kompiuteriai pasidarė pernelyg įprastais, kad tokios knygos kažką reikštų, nes viskas gal jau ir savaime aišku darosi. O gal atvirkščiai – jos gali reikšti tiek daug, kad kiti jau ir nesuprastų.

Pagal tai, kaip reaguoja į šitą knygą, žmonės yra rūšiuojami į 10 rūšių: tuos, kurie kuria pasaulius patys ir tuos, kas patys yra sukurti kažkuriuose pasauliuose.

Skaitykite angliškai, nes kitaip žargono nesuprasit. Ir turėkit omeny, kad tai buvo cutting edge prieš keliasdešimt metų, kai kompus tebuvo matę tie, kas buvo ant cutting edge ir žinojo bei matė tai, ko nežinojo ir nematė kiti. O jau paskui atsirado milijonai nevykusių Gibsono pamėgdžiotojų, per kuriuos ir pats Gibsonas buvo užmirštas.

16. Jaroslavas Hašekas – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“

Hašekas buvo šlykštus, veidmainiškas, šūdinas nusikaltėlis. Komunistas – ko norėt. Dalyvavo visokiose žudynėse ir šiaip buvo šūdo gabalas. Nepaisant to, kažkas jo galvoje matyt buvo ir su talentu – ko gero, keista asmenybės patologija jam gavosi tokia: iš vienos pusės – žmogus-šūdas, o iš kitos pusės – nuostabus, neįtikėtinai puikus rašytojas.

Žinote, neįmanoma būti sveiko proto žmogumi, jei nepaskaitai „Šveiko“. Neįmanoma ir viskas. Ir kartu, skaitant tuos „Šveiko nuotykius“, labai sunku patikėti, kad visa tai tėra realybės atspindys. Ir ne šizofreniškas, o realistiškas, tik šiaip su kokiu tai satyriškai kandžiu žvilgsniu. Taip, visi biurokratiniai kliedesiai ir šiaip visokie nesuvokiami valdiški absurdai – tai iš tuometės Austrijos-Vengrijos realybės.

Ai, žodžiu, nesigilinkim. Aš jums tik tiek pasakysiu: dalį apsakymų Hašekas rašė net ne čekų kalba, o grynų gryniausia rusų. Ir paskui jau pats versdavo juos į čekų kalbą. O kitus – atvirkščiai, pats į rusų vertė berods. Nes gyveno kažkur Ufoje ir vadovavo kažkokiam komunistiniam laikraščiui ar tai kažkam panašaus.

O dar pasakysiu jums, kad lietuvių kalba yra du „Šveiko“ vertimai – senasis ir naujasis. Naujojo nepirkit ir neskaitykit, nes gaidys, o negana to, iš jo išmestos originalios iliustracijos ir prikišta kokių tai nepadorių šlykštynių. Žodžiu, ieškokit senojo vertimo – neišvaizdžiu viršeliu.

Ai, dar vienas dalykas – gerai paieškoję, rusų kalba galite atrasti kažkiek Hašeko apsakymų, kurie buvo neįtraukti į „Šveiko nuotykius“, tačiau apie tą patį Šveiką.

17. Francas Kafka – „Procesas“

Duskit kanceliarinėse dulkėse. Arba perskaitykit, arba duskit dulkėse, čiaudėkit ir duskit. Duskit, kvėpuodami sudžiūvusių pelėšūdžių trupiniais ir uostydami pelėsius. Perskaitykit ir duskit. Duskit pelėsiais ir dulkėmis.

Aš žinau, kad tai kainuos jums nesveikai daug nervų ir kad perskaityti tą knygą yra sunkiau, negu perskaityti visus Dostojevskio, Šolochovo ir Lenino raštus. Visvien skaitykit ir viskas. Jūs pajusite malonumą, kai baigsite. Tas malonumas jums atneš palengvėjimą – tokį, kokį atneštų savižudybė, jei susidurtumėte su tokia sistema, apie kokią rašė Kafka.

Čia apie tą pačią sistemą, apie kurią rašė Hašekas savo „Šveiko nuotykiuose“. Jei jums patinka „Šveiko nuotykiai“, sugebėkite perskaityti ir Kafkos „Procesą“. Tai ta pati Austrija-Vengrija. Tai ta pati biurokratija, kuri visur. Pažiūrėkit į valdiškus koridorius ir duskit. Pasižiūrėkite į biurokratų akis ir supraskit – tai zombiai.

Jei neskaitėte Kafkos „Proceso“, jūs dar galite turėti iliuzijų. Jei ją perskaitysite – žinokite, kad panašiai atrodo biurokratinė realybė, kai į ją žvelgi realistišku žvilgsniu. Kaip ta realybė atrodo, kai į ją žiūri pesimistiškai – aš net neįsivaizduoju.

Kai jūs perskaitysite, jūs neatsiminsite, apie ką ta knyga. Bet to ir nereikia. Jums pakanka atsiminti tą jausmą – tą dusinantį kvėpavmo pelėšūdžiais ir dulkėmis jausmą. Prisiminkite tą jausmą, kai ateisite į bet kokią valdžios įstaigą – visa tai slepiasi jų koridoriuose, užkampiuose, kabinetuose, stalčiuose ir stelažuose. Ir jie šitu dusuliu dusina visus.

 18. Trumpas VKP(b) (KPSS) istorijos kursas (rusiškai)

Perskaitykite kokių 1938 metų leidimą ir palyginkite su kokių 1980 leidimu. Arba dar daugiau skirtingų leidimų perskaitykite – pirmiausiai pirmąjį, o paskui jau kitus tiesiog palyginimui – pasižiūrint, kas dingo, o kas atsirado. O taip pat paskaitykite tarp eilučių – kas nutylėta, kas įvardinta visokiais keistais abstrakčiais žodžiais apie kovą už sovietų valdžios įtvirtinimą ir panašiai. Ir kokios asmenybės kaip keičiasi.

Jei rusiškai nesuprantate, galit kitą žaidimą pažaisti smarkiai suprimityvintame pavidale – susirasti kokių 1950 LTSR istorijos vadovėlį ir palyginti su kokiu nors 1980 istorijos vadovėliu. Nebus taip įspūdinga, bet šį bei tą pasakys. Kokius 3-4 skirtingus istorijos vadovėlius paskaičius, gaunasi labai įdomių įspūdžių. Ar pamenate tuos George Orwell „1984“ su nuolatiniais istorijos perrašinėjimais?

Taip, čia irgi semiotinės transliacijos bei dedukcijos – nekaltos frazės slepia masines žudynes ir trėmimus, dingę gabalai – valymus, kiti dingę gabalai – nusikaltimų slėpimą ir istorijos perrašinėjimą. Ir nepaisant to, kažkurie gabalai išlieka. Skaitant tarp eilučių, galim adaug atsekti, ypač kai lygini skirtingas versijas.

Ir tada prisiminkite šį bei tą, ką žinote apie trėmimus, žudynes, Holodomorą, kolektyvizaciją, Tambovo valstiečių naikinimą cheminiais ginklais, visokias sadistines tardytojas, skandinusias niekuo dėtus žmones baržose ir taip toliau. Ir pagalvokite apie tai, kad viskas tame VKP(b) kurse vienaip ar kitaip paminėta, tik kartais labai netiesiogiai – taip, kad tik gerai viską žinantis galėtų suprasti.

Pamatysite, kad kai kuriais atžvilgiais suvokimo perkreipimas čia žymiai didesnis, nei „Raganų kūjyje“, nors nėra nei tokio didelio laiko, nei mokslinio suvokimo skirtumų. Visi nuorypiai – vien dėl komunistinės ideologijos.

Jei KPSS istorijos nepakaks – perskaitykite dar ir „Kalvio Ignoto teisybę“, kurią parašė NKVD vadukas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, masinių žudynių bei tremčių organizatorius, degradas ir nusikaltėlis. Čia kad nuo viso to veidmainiško mėšlo susivemtumėte galutinai.

19. Vincas Krėvė-Mickevičius – „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“

Čia yra viskas, ką jums reikia žinoti apie lietuvių literatūrą nuo seniausių laikų iki XXa. vidurio. Su viskuo, kas yra banaliausio, ryškiausio, būdingiausio, labiausiai nusaldinto ir taip toliau. Tiesiog sirupas, žinokite. Toksai, kad net neįsivaizduojate. Sukurtas pagal ryškiausius XIXa. pabaigos dvasinguminius šablonus, juos koncentruojant į visišką sirupą.

Kita vertus, ne taip čia viskas prastai ir ne taip viskas čia paprastai yra. Viena vertus, kai toksai sukoncentruotas viso ko koncentratas – tai visgi pats koncentratas viso ko. Antra vertus – tai, žinokite, pats tas vaizdas, į kurį orientuojasi jau kokia gal ketvirta ar penkta Lietuvos kalbainių bei visokių nesėkmingų literatūros mokytojų karta. Ir dar plius bent kokios dvi-trys kartos tarpukario bei ankstyvesnio pokario grafomanų. Ir netiesiogiai jie perduoda savo įtaką kitiems ir dar kitiems.

Tiesą sakant, būtent dėl šitos knygos mažiausiai suprantu, kodėl man ji lenda į galvą. Skaičiau ją prieš daugiau kaip 30 metų, o atsimenu dar ir dabar. Yra šimtai geresnių knygų, bet šita kažkodėl užstrigusi. Reiškia, kad yra tam priežasčių.

 20. Markas Vygodskis – „Elementarinės matematikos žinynas“

Dėjau aš ant švietimo sistemos. Markas Vygodskis kažkada parašė matematikos žinyną – mažą knygutę, kuri telpa į kišenę, nors tenai visas mokyklinės matematikos kursas, aprašytas bent kelis kartus detaliau ir aiškiau, nei per visus mokyklos vadovėlius.

Kadaise, sovietmečio pabaigoje, viename iš žurnalų perskaičiau tokią istoriją apie matematiką ir kvadratines lygtis: kai SSRS ėmė kurti atominę bombą, paaiškėjo jog reikia daug skaičiavimų. Amerikiečiams kelerius metus dirbo dešimtys tūkstančių skaičiuotojų su mechaninėmis mašinėlėmis, o vat SSRS gamintos mašinėlės buvo gendančios ir jų buvo mažai. O skaičiavimų – baisiai daug, su visu tuo begaliniu skaičiumi kvadratinių lygčių.

Atominės bombos projektui vadovavo Lavrentijus Berija, kuris čia padarė paprastą sprendimą: išmokyti visus moksleivius skaičiuoti, paimti juos į kariuomenę ir tegul skaičiuoja. Neutronų sąveikai su branduoliu skaičiuoti reikia tiesiog kvadratinių lygčių – tos sąveikos gi yra lauko funkcijos, o laukai eina pagal kvadratinę priklausomybę. Atitinkamai matematikai parengė reikalavimus mokyklų programoms: lygtys turi būti tokios, kur nereiktų mąstyti, kur būtų griežtas algoritmas, o be to, visi skaičiavimai turi būti organizuojami taip, kad neliktų jokių sudėtingų skaičių – viskas turi būti išskaidoma į smulkius uždavinius, kurių rezultatas turi būti sveikasis skaičius arba paprasta trupmena.

Taigi, mokyklose atsirado kvadratinių lygčių skaičiavimai su diskriminantu – patys neakivaizdžiausi ir absoliučiai neduodantys suprasti, apie ką tie kvadratai, tačiau pritaikyti idiotiškai bukam iškalinėjimui. Kad milžiniška robotukų armija galėtų būti naudojama vietoje skaičiavimo mašinėlių – ir kuo jie bus bukesni, tuo geriau.

Vat čia ir yra kontrastas: maža Marko Vygodskio knygelė, telpanti kišenėn, visiškai neskirta robotukams. Joje yra visi matematikos pagrindai, išdėstyti taip, kad skaityti vienas malonumas. Ten netgi istoriniai pasakojimai yra bei šiaip visokios įdomybės. Jei ne ši knyga, aš iki šiol nemokėčiau skaičiuoti.

Galų gale bendrai apie knygas

Žinote, aš tik dabar, čia jums rašydamas pastebėjau vieną dalyką, apie kurį anksčiau nepagalvodavau: didžiulė dalis knygų, kurios man įstrigo, pačios savaime ar kažkaip kitaip turėjo dvigubą dugną. Dvigubas istorijas, turinčias visai kitas prasmes ar dar geriau – pačios knygos išpuldavo iš konteksto, sukurdamos dvigubą istoriją aplinkoje.

Tokiu atveju buvo ir Vygodkio žinynas: pačiu savo egzistavimu jis man parodė, kad visas mokyklinis matematikos kursas yra organizuotas kažkokių idiotų, kurie suvėlė viską į kažkokią nesuvokiamą nesąmonę, kurios neįmanoma išmokti, netgi kai mokytojai kuo puikiausi.

Tokiu pat dvigubą dugną turinčiu atveju buvo visa krūva kompartijos sukurto briedo, įskaitant ir LTSR istorijos vadovėlius, kurie keistai keitėsi – senoviniai kažkodėl buvo visai kitokie, negu naujesni.

Visai kitokiu, tačiau irgi daugiasluoksniu atveju buvo Naujasis Testamentas ir ypač evangelijos – irgi daugialypės, turinčios begalę interpretacijų vienaip ir vieną ir tą pačią interpretaciją kitaip, tačiau per daugybę skirtingų sluoksnių.

Netgi Vinco Krėvės-Mickevičiaus daugžodystės irgi buvo tokiu daugiasluoksniu reikalu – pavidalas vienas, turinys kažkoks kitas. Ir dar tas turinys gi mitologinis – o čia jau sluoksnių sluoksniai vėl slepiasi.

Ir net siaubingas Kafka buvo daugiasluoksnis, nors ir visiškai kitoks. Žinote, kodėl jis baisus? Kitose knygose skaitytojas interpretuoja ir stato į savo paradigmą visą knygos pasakojimą. Kafkos „Procese“ yra atvirkščiai – knyga stato skaitytoją į savo pačios nykią, dulkėtą ir klaikią paradigmą, o tada jį suinterpretuoja, išprievartaudama sąmonę tiek, kad paskui tą skaitytoją ištinka amnezija ir sąmonės mirtis. Taip, kaip žmonių sąmonę išprievartauja biurokratinė sistema, paverčianti visus negyvomis dulkėmis.

Gal tik vienas iš mano paminėtų veikalų atrodo besąs vienasluoksniu – tai visiškai faktologiška Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija. Bet ir ten, įsižvelgus, lenda kontekstualiniai daugiasluoksniškumai: faktai faktais, o realybėje – pilna interpretacijų, be kurių tie faktai praranda reikšmę. Taip, faktinė žinių dalis tiesiog tampa tomis interpretacinėmis pasaulio kaladėlėmis, iš kurių viskas susideda.

Gal todėl man taip strigo Umberto Eco „Fuko švytuoklė“ – tenai aprašytas visas tas procesas, kai interpretaciniai kliedesiai pavirsta į kažkieno suvokiamą realybę, kuri grįžta atgal, smogdama tų fantazijų kūrėjams.

Matyt todėl čia pirmu numeriu ir įrašiau Algirdą Julių Greimą, kuris parodė visą tą matematiškai grakščią ir tokią paprastą esmę – bet koks tekstas, bet koks naratyvas, bet koks diskursas, bet koks prasmę turintis procesas tėra struktūra, turinti konkrečias reikšmines būsenas ir prasmines sritis, kuriose veikia.

Taip, viskas yra interpretacijų interpretacija. Save generuojanti paradigma, žinote.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook180Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

64 thoughts on “Top 20 autorių ir knygų, kurias aš jums siūlau paskaityti

  1. Satanus Vulgaris

    Gaila, tačiau sąraše nėra A. Sapkowskio epo apie raganių. Šitą masterpiece’ą jau eilę primygtinai siūlau visiem, su kuo tik tenka patauzyti apie literatūrą. Kas susigundo perskaityti -- nesigaili. Palyginus su „Žiedų Valdovu“, pastaroji trilogija tėra gan primityvi pasaka pradinių klasių moksleiviams.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Visko visur nesukiši. Tenka rinktis.

      O dėl „Žiedų valdovo“ -- matote, anas buvo prieš šimtmetį. Ir čia nereikia lyginti, kas geriau -- tai tiesiog visiškai skirtingi etapai.

      Reply
  2. As

    Kaip tik šiuo metu skaitau „Procesą“ (tiesa, dar kol kasa pasiekiau tik trečdalį knygos). Labiausiai, tiesą sakant, veikia net ne dusinantys biurokratijos koridoriai, o kasdienybės (t.y. nuomojamo buto ir jo gyventojų) aprašymas.

    Ji atrodo tokia beprasmiška ir absurdiška, bet prasmė visgi visą laiką lyg sklando šalia. Bet tik šalia.

    Reply
  3. Laiqualasse

    Perskaitęs tamstos pastebėjimus apie Elementarinės matematikos žinyną ir pagalvojau, kad gali būti, jog tai buvo knyga, dėl kurios nuėjau į tiksliuosius mokslus. Nes ji buvo viena iš kelių (kitos -- „Kelionės į šiuolaikinę matematiką“, „Matematinis kaleidoskopas“), kuri man parodė, kad matematika gali būti įdomi ir, kas dar svarbiau, kad ten yra bendra sistema.

    Reply
      1. Laiqualasse

        Visiškai pritariu. Čia tas pats, kas žmogui, norinčiam susipažinti su architektūros stebuklais, duoti kastuvą ir liepti 12 metų kasti griovį, nepakeliant akių į viršų.

        Reply
  4. Liepinis

    Jūs čia visi pablūdę-o kur Markesas? Kur Remarkas? Kur Homeras, Šekspyras? O Hesė? Ai bet aš ne čia papuoliau,- čia matematikų- žiurkėnų vakarėlis. Soriukas, jūrų kiaulytės!

    Reply
    1. As

      Shakespeare bent jau man (išskyrus Early modern English grožį skaitant originalo kalba) pasirodė pakankamai langvas ir paprastas. 🙂 Netgi kiek banalokas.

      Reply
      1. As

        Nors „Vakarų fronte nieko naujo“ yra verta skaitymo. Ten nėra literatūrinių įmantrybių, dvigubų dugnų, bet ji sugeba efektyviai taikos laikmečio žmogui į veidą tėkšti baisų karo realizmą: purvas, kraujas ir šūdai, purvas, kraujas ir šūdai.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Jei rimtai, tai nors ir popsiškas, bet smagus tasai Remarkas. Ir ne tik „Vakarų fronte nieko naujo“, bet ir „Juodasis obeliskas“, ir „Trys draugai“, ir visai jau toks niūrokas, bet gal kartu ir gilesnis „Triumfo arka“. Kita vertus, kažkodėl aš jo čia nedėjau. Gal kaip tik todėl, kad nebuvo už ko taip užsikabinti.

          Reply
          1. As

            Taip. Tai kita literatūros kategorija -- smagi skaityti, nors ir neturinti tokio didelio krūvio. Man toks pat (ypač vaikystėje :)) buvo ir Arthur Conan Doyle ir net, pasakysiu labai jau šventvagiškai, Dan Brown su savo gerai sukaltais detektyvais (išskyrus paskutinę).

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Konanas Doilis buvo vienas iš puikiausių visų laikų novelistų pasaulyje. Kita vertus, kažkodėl man Čestertonas labiau patiko kažkodėl.

              Reply
  5. Liepinis

    Kai galutinai ,Pacuk, pasensi, skaitysi Servantesą, nes regėsi tik savo malūnus.

    Reply
      1. :]

        Ne taip uždaviau klausimą: kodėl rekomendacijoje išskirta būtent 1984, o „Gyvulių ūkis“ paliktas tarsi antrame plane?

        1984 žanro knygų yra daugiau, kad ir Huxley „Sala“.
        Tuo tarpu ūkis, mano nuomone, 1945-aisiais buvo unikumas ir didelė drąsa, žinant, kaip aukštai buvo vertinamas „uncle Joe“.

        Reply
  6. Brauninkas

    Iš paskutiniu metu skaitytų knygų kažkodė labiausiai įstrigo Richard Dawkins: The God Delusion. Taip kažkaip nuosekliai ir metodiškai sudėlioja į lentyneles argumentus už sveiką protą. Todėl ta knyga patogi diskutuojant su perdėtai religingais žmogėnais -- tiesiog pirštu parodai į Dawkins argumentą ir prašai logiškai paneigti…
    Visokiem klerikalam, šamanam ir veidmainiams dvasinguoliam turėtų sukelt įsterijos priepolius.

    Reply
    1. Vytautas

      Gali paprastai išdėstyti jo argumentą? Nes aš tą knygą tik pavarčiau ir radau Dievo egzistavimo paneigimus (ontologinis, keletas mažiau girdėtų).

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Dievo neigimas bet kuriuo atveju tampa Dievo teigimu, todėl patarčiau neturėti iliuzijų kad bet koks galimas argumentavimas kaip nors padės diskutuojant su kuo nors apie religiją.

      Reply
      1. Brauninkas

        Su fanatikais aišku nepadiskutuosi, o jų yra daug tiek vienoj, tiek kitoj pusėj.

        Reply
  7. Sliobenas

    Pirmiausiai ačiū, kad bandote reabilituoti „Raganų kūjį“. Daugelio rėksmingų ateistų ir kitų pusglušių bėda yra ta, kad jie užsiima anachronizmu -- bando viduramžiams ar kuriai kitai epochai primesti šiandienos standartus. Įdomiausia buvo sovietmečiu skaityti apie tamsuomenę, kuri nuo maro naudojo ožkų šlapimą ar trintus safyrus. Ir kažkaip užsimirštama pridurti, kad pirmieji realūs vaistai nuo maro -- antibiotikai -- išrasti tik XX a. Maža smulkmena, ane? Toliau -- viduramžiais kiekvienas save gerbiantis dvaras turėjo alchemiką, kurio bene pats nekalčiausias užsiėmimas buvo nekrikštytų kūdikių kapų rausiojimas per pilnatį.
    Kitas didelis ačiū už Krėvę. Nu niekaip nesuprantu, kam šitą išverstaskūrį iki šiol laiko mokyklinėje programoje ir kiek XXI a. postindustrinės visuomenės žmogui yra aktualūs nuplyšusio XIX a. pabaigos marginalo sapaliojimai apie pasaulio būtį ir tvarką. Kai pasakiau tai vienai savo kolegių, anksčiau mokytoja dirbusiai, tai čiut akių neišdraskė. Krėvė, kaip ir S. Neris, jai įkūnija viską, kas lietuviška. Tfui.

    Reply
  8. Sliobenas

    Ir dar, kas čia riejatės apie Sapkowskio „Raganių“ ir J. Tolkieno „Žiedų valdovą“ -- tai antroji mano dešimtuke užimtų garbingą antrąją vietą. Sapkowskiui iki dešimtuko netoli, bet lietuviškas vertimas -- suknistas. Iš lietuviškų iki dvidešimtuko trauktų tik „Silva Rerum“.

    Reply
    1. Pjovejas

      O man Raganiaus vertimas vienas geresnių vertimų. Skaitosi labai „skaniai“

      Reply
  9. zuvycius

    Neblogas rinkinys. LTE ir man buvo toks kaip ir vadovas, nes kažkaip labai patiko tikslumas, tai šalių sostines, plotus, jūrų pavadinimus susižinoti. Nelyginant biblija ir plius dar ir žemėlapiai prie jų, kas išvis buvo kosmosas. Iš čia neminėtų labai įstrigo Kamiu Maras. Iš visų užsienio kūrėjų skaitytų mokyklos laikais vienintelė knyga kuri man davė per stogą.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Maras irgi su dugnu. Ir šiaip epidemija, ir metafora kartu. Prisiminus dabartį -- tai jau būtų apie Rusiją.

      Reply
  10. Sliobenas to pjovėjas

    Skaitėsi gerai ir man, kol rusiško neperskaičiau. Kaip diena ir naktis skiriasi. Beje, dabar ieškau „Juokdarių bokšto“ rusiško vertimo, nes mūsų lėtapėdžiai kol išvers…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Sliobenai, čia yra toks dalykas, kad galima normaliai į komentarus atsakinėti, o ne kažkur neaišku kur. Tai siūlau tuo naudotis.

      Reply
    2. Pjovejas

      O vat čia aš įtariu tiesiog dažnas psichologinis barjeras ala „lietuviai vertėjai nieko neverti“ 🙂 Nes įtariu, nėr tas rusų vertimas geresnis vertimo prasme, gal ten pvz., efektas gaunasi dėl apskritai giminingos kalbos?
      OFFTOP: skaičiau „Juokdarių bokštą“ (rusiškai, beje) ir nusivyliau… trūko kažkokio epiškumo, ar kaip čia išsireiškus.

      Reply
  11. frozzenn

    Kastanedos ties 3-ia knyga supratau, kad galva sprogs, nebegalejau skaityt, reiks bandyt is naujo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kastanedos knygose išties yra ne kas kita, kaip tik valdomos šizofrenijos praktikos. Problema yra ta, kad prasidėjus šizofrenijai, pasaulis pas žmogų pradeda byrėti, kartu su viskuo -- su valia, su emocijomis, su protu, su visa asmenybe. Ir suvaldyti tą byrėjimą praktiškai neįmanoma.

      Teko pažinoti keletą žmonių, kurie bandė tomis valdomos beprotybės metodikomis užsiimdinėti ir aiškiai kažko kažkuriame etape nesuvaldė. Vaizdas liūdnas ir simptomatika klinikinė -- ir su parafrenijos epizodais, ir su rezidualiniais kliedesiais, ir su kuo papuola. Ir tęsiasi metų metais.

      Žodžiu, skaityt reikia, o ne užsiimdinėti tuo, kas tenai rašoma 🙂

      Reply
  12. Laurynas

    Kafkos „Proceso“ biurokratija reiketu suprasti perkeltine prasme, kuri mazai bendro turi su Haseko „Sveiku“…

    Reply
      1. Laurynas

        Zinote „Anties“ gabala „Halo, halo, Balocka Jonas klauso“?
        Tai Kafkos „Procese“ taip pat vaizduojamas ne realus pasaulis, o zmogaus vidinio pasaulio metaforos. Bet jei tiesioginis supratimas padare stipru ispudi, tai gal galima suprasti ir taip, juk Kafkos jau nepaklausime…

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas, jūs ieškote mistikos ten, kur tėra per šizofreniškus akinius atvaizduotas realas. Aš tamstai tą garantuoju ir geriau jūs iliuzijų neturėkit.

          Reply
          1. Laurynas

            Vau 🙂
            Dekoju, kad tamsta man garantavote ir nerekomendavote tureti iliuziju 🙂
            Vakar pirmakart atsitiktinai uzejau i sita puslapi, nes bandziau prisiminti knygas savo sarasui. Tamsta, Jusu knygu sarasas neblogas, nors kai kuriu suvokimas savotiskas. Savotiskas suvokimas taip pat nebutu blogis, tik va ziurkenas labai jau pucia zandus del svarbumo 🙂
            Sekmingai pasilikite savo urvelyje, o jei tikites jame daugiau sveciu, paskaitykite ir kokiu knyguciu apie etiketa…

            Reply
        2. Arklimantas

          tai akivaizdu. Kafkos procesas tikrai ne apie biurokratiją. apie žmogaus vietą civilizuotoje visuomenėje ir to žmogaus kelionę per ją..

          Reply
  13. Mika

    Pagal rekomendaciją bandžiau sena.lt nusipirkti šiandien Vygodskį, bet kaip tik šiandien jau pardavė 🙂 Kažką ta pati rekomendacija užkabino.

    Reply
  14. Vytautas

    Rokiški, o ką manai apie R. Gavelį? „Vilniaus pokeris“ bent jau man dar nelabai suprastas kūrinys. Kalba apie visokius abstrakčius blogius, apie tą pačią totalitarinę sistemą, bet viskas kažkaip perdaug suvelta.
    Kamiu „Svetimas“ -- šitas kūrinys man dar dabar kelia disonansą. Manyčiau vertas paminėjimo.
    Beje,būtų įdomi tavo nuomonė apie Kamiu egzistencializmą ir jo kūrybą.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gavelis savo laiko autorius, kurį skaitant, reikia daug konteksto -- dar keli dešimtmečiai ir jis gali imti atrodyti išvis kažkaip keistai.

      O dėl Kamiu -- nenoriu kažko komentuoti. Man jis nelabai šiaip.

      Reply
  15. Arklimantas

    Alber Camus, Franz Kafka, Stefan Zweig, Jaroslav Hašek (genialus komuniaga), Karel Čapek, Mikhail Bulgakov (neįsivaizduojamo stiprumo rašytojas) -- tai plejada, kurią būtina perskaityti. O visi tie Hemingvėjai, Remarkai, Markesai -- popsas pseudo snobams.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O taip, Karelas Čapekas buvo stiprus. Robotai irgi jo išgalvoti gi. O ir salamandros tos kai kurias mintis keliančios, o ir dabar kai į jas pažiūri, kaip į koloradų metaforą.

      Reply
  16. Emilija

    Kaip gerai, kad parašėte apie „Fuko švytuoklę“. Ypač ta dalis, kad tai ir yra realybė. Turbūt jau kelinti metai iš eilės, kai skaitančius asmenis užknisinėju klausimu, kaip jie gali gyventi ir žiūrėti į pasaulį neperskaitę tos knygos.

    O jūs Aldous Huxley neskaitėte? Ar nepaliko įspūdžio?

    Reply
  17. Nero Wolfe

    Sąraše ypač labai stipriai rėžia akį manęs neįtraukimas. Niekam tikęs (pirmą knygą paskaitę nesunkiai supras skirtumą nuo ‘niekam netikusio’, ‘viskam tikusio’ ir ‘viskam netikusio’). Rex Stout.

    Reply
  18. Karpienis

    Kafkos „Proceso“ parodija-Veneckos Jerofejevo-„Moskva-Petusky“-yra geniali knyga,kurios neperskaityti yra negalima.

    Reply
  19. Karpienis

    Kafkos „prazuvelis“ arba Amerika yra viena ish poetishkaiusiu knygu.Ja reiktu perskaityti.

    Reply
  20. Karpienis

    Vladimiras Nabokovas-„Pnin“,o ne „Lolita“.Leskovas-„Ociarovanyj strannyk“.Cechof-visa kuriba:)Folkneris-„Sartoriai“.Melvilis-„Mobi dikas“.Dostojefskis“Broliai Karamazovai“.

    Reply
  21. Karpienis

    Marius Katiliskis-„Mishkais ataina ruduo“.Anas yra musu lietuvishkas genijus literaturos.

    Reply
  22. mhm

    aš ir savo „apsiskaičiusi“ snukį ikišiu parodyt. pradėsim su „o kur“. O kur H. Hessė, F. Nietze, T. Manas, Jungas. Beje dėl viduramžių tai pažieki J. Huizinga „Viduramžių ruduo“. Dar rekomenduočiau a. crowley book of law prieš miega vaikams paskaityt. paveikslėlius tegul patys nusipašo. galėsit parodyt po to psikologams:)

    bendrai pamėnus, knygos tik tada kai sėdi šiknoj ir nolife’ini. Realus gyvenimas, audra kai esi švarus bet jauties lyg prarijęs kibirą kokaino, ta pirminė tiesioginė gyvenimo patirtis. Va tai užsupa supynes. nebūtina čia stengtis suprast ką prirašiau.

    Reply
  23. Ilythiiri

    Stanislavas Lemas. Vat iki jo knygų tai reikia daaugti -- pas jį net ne dvi-trigubas dugnas o hiperkubas kažkoks -- aišku ne visose knygose, bet.

    Iš retesnių kūrinukų -- susiraskit „iron mountain report“, ten pseudo-dokumentine forma irodinėja amžino karo būtinybę.

    O W.Gibsoną nuodėmė skaityti neoriginalo kalba -- jo anglų tiek žodžių atsarga tiek mokėjimas jais naudotis turbūt pralenktų vagoną vidutinių humanitarų kartu sudėjus (:

    Reply
  24. Ainis

    Sveiki. Tema senoka, bet aktuali. Komentaras dėl Meistro ir Margaritos. Kas skaitėte ir apskritai gerai mokate rusiškai yra ortodoksų diakono Andrėj’aus Kurajev’o knyga, o yuotube ir paskaita apie šį Bulgakov’o kūrinį. Berods jis buvo vienas iš konsultantų 2005m filmuojant daugia-serijinį filmą tuo pačiu pavadinimu. Stipriai praplečia ribas ir sudeda taškus ant „i“. Viena iš problema ta kad Bulgakov’as romaną rašė praeito amžiaus ketvirtame dešimtmetyje gyvenusiems skaitytojams, o išspausdintas jis buvo tik septintame dešimtmetyje. Todėl daug užuominų ir nutylėjimų lieka nesuprastų. Nors paskaita ilga, bet man padarė gilų įspūdį. Rekomenduoju. Atsiprašau jei elgiuosi ne korektiškai, bet susidomėjusiems įdedu nuorodą https://www.youtube.com/watch?v=OFrhRaGp3_c

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *