Sony BMG. Tereikia prisiminti istoriją.

Kadaise rašiau* apie kai kuriuos rinkos mechanizmus, kur savikainos pokyčiai keičia kainą ir pelnus, bet verta ir paprasčiau panagrinėti technologijos įtaką. Ir čia mums padės ta pati muzikos industrija, kovojanti su internetų piratais. Pasižiūrėję jos istoriją, atrasime, kad kartais jie nepasimoko iš savo klaidų, tad istorija tiesiog kartojasi.

Philips CD100 - pirmas pasaulyje kompaktinių plokštelių grotuvas. Jis buvo nereikalingas muzikos industrijai.

Philips CD100 – pirmas pasaulyje kompaktinių plokštelių grotuvas. Jis buvo nereikalingas muzikos industrijai.

Maždaug 1979 Sony ir Phillips kompanijos sukūrė kompaktinius diskus – formatą, kuris turėjo duoti kardinaliai geresnę kokybę, nei plokštelės**, kartu neturėdamas to nemalonaus kasetėms būdingo bruožo, kai reikia juostą persukinėti, norint paklausyti pasirinktos dainos.

Muzikos industrijos reakcija į visą tą kompaktinę skaitmeninę naujovę buvo aiški ir labai paprasta, išsakoma dviem argumentais:

  • Mes esame sukišę krūvą pinigų į plokštelių ir kasečių tiražavimo įrangą, todėl nekišim naujų pinigų į CD, nes norime gauti maksimalų pelną iš senų investicijų
  • Kompaktinės plokštelės duoda daug geresnę garso kokybę, todėl jos taps etaloniniu įrašų šaltiniu visokiems į kasetes muziką perrašantiems piratams

Šių dviejų argumentų įrašų kompanijoms atrodė per akis. Jos net negalvojo lįsti į CD gamybą. Derybos su industrija truko keletą metų, tačiau taip ir nepajudėjo iš mirties taško. Kompaktiniai diskai buvo pasmerkti. Tiksliau, daugeliui atrodė, kad pasmerkti.

Phillips gal ir būtų susitaikiusi su šia problema, nes kompanija buvo didelė ir matė daug kitų kelių verslui vystyti. Tačiau Sony padėtis buvo keblesnė: skirtingai nuo daugumos kitų Japonijos elektronikos įmonių, ši kompanija buvo sąlyginai nedidelė, neapsijungusi su visokiomis kitomis korporacijomis ir pagrindinis jos verslas buvo buitinė elektronika. Žlungantis formatas šiai įmonei reiškė didelius, beveik nepakeliamus nuostolius. Ir faktas, kad formatas išbrokuotas ne dėl to, kad būtų blogas, o tik dėl to, kad suveikė kažkokios politinės problemos – tai buvo tik priežastis ieškoti naujų kelių.

Ir Sony juos surado: jie tiesiog ėmė ir įsteigė įrašų kompaniją patys. Pirmos kompaktinės plokštelės buvo su klasikine muzika, kurios įrašams teises nusipirkti buvo lengva. Įrašų kompanija pirko teises vis į naujus kūrinius, juos leido, to dėka atsirado paklausa kompaktinių diskų grotuvams, o to dėka – dar labiau auganti paklausa kompaktiniams diskams. Daugybė tuometinių melomanų buvo pasiryžę mokėti didelius pinigus už tą pagerintą CD garsą, kur nesigirdi nei plokštelėms būdingų traškesių, nei kasėtėms būdingo šnypštimo.

Per keletą metų įrašų industrija susiprato, kad niekur nedings. Kompaktines plokšteles ėmė gaminti visi. CD formatas tiesiog ėmė ir laimėjo, o Sony padalinys, platinęs įrašus, ilgainiui išaugo į vieną iš didžiausių muzikos industrijos įmonių – Sony BMG.

Muzikos industrija, beje, irgi pasimokė šio to iš tos istorijos – kai truputį vėliau atsirado skaitmeninės kasetės, jie jau įstengė tą technologiją nukirsti visiškai, dar standartų komitetų etape prikišdami tiek visokių reikalavimų, kad kažko gero jau užtikrintai nesigautų.

Prieš kažkiek metų atsirado nauji formatai, skirti internetui – mp3 ir daugelis kitų. Muzikos industrija pradėjo su tuo kovoti. Kaip manote, ar jie turi šansų?

 

—————-

* Šitas straipsnis keletą metų voliojosi mano archyvuose. Nežinau, kiek dar galėtų voliotis, bet nu reikia gi paskelbti, kiek gi galima čia jam gulėti neskaitomam?

** Pernelyg nesiveliant į visokius audiofilinius fleimus, verta pastebėti, kad ne taip jau viskas su ta kokybe paprasta: bitreitas pas CD yra nepakankamas, kad būtų galima užkoduoti stačius priekinius frontus (žmoguas ausis skiria iki keleto mikrosekundžių skirtumus) – tam reiktų maždaug 10 kartų didesnio dažnių diapazono, nei tas, kurį CD leidžia pasiekti. Kita vertus, tai yra tiesiog niuansai.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

16 thoughts on “Sony BMG. Tereikia prisiminti istoriją.

  1. Voverinis Šuo

    Panaši logika taikoma ir EPUB knygoms, išsakyta kad ir gerbiamo Užkalnio raštuose -- „neleisim elektroninių knygų, nes NUPIRATAUS“ -- ekvivalentas antrajam teiginiui. O pirataujama, nes „verslas pasiskaičiuoja ir mato, kad neapsimoka“, taip palikdamas terpę piratinėms paslaugoms.

    P.S. Ateinu namo, skaitau Visatos Valdovą, nueinu į biblioteką, rodo kažkokį nynjacat’ą…? Čia Visatos valdovas blokuoja bibliotekas?

    Reply
  2. Almiasas

    Ech, kaip pagalvoji, Audio CD buvo kuriamas senais 1980 metais, kai nebuvo talpių skaitmeninių laikmenų ir kai nebuvo gerų Analoginių-Skaitmeninių bei Skaitmeninių-Analoginių keitiklių. Tai diskretizavimo dažnis buvo parinktas pagal tai, kiek maksimaliai įmanoma įrašyti su PAL (NTSC) standarto videomagnetofonu:

    http://en.wikipedia.org/wiki/Compact_Disc_Digital_Audio

    Senojo Audio CD trūkumams taisyti vėliau, 1999 metais sukurtas Super Audio CD (SACD) standartas. Bet jis kažkodėl tai neprigijo…

    http://en.wikipedia.org/wiki/Super_Audio_CD

    O vinilas kažkaip tai išgyvena renesansą 🙂

    Reply
    1. TomSvtgl

      na, del SACD tai aisku -- kaip tik apie 1999 ir prasidejo apskritai smukimas muzikos pardavimu fiziniam pavidale, nes internetas pradejo veikt normaliai, tai nelabai buvo jam kada isibeget, iki visiskos revoliucijos aka iPod like buvo tik pora metu 🙂 Be to, retas namu vartotojas pajustu garso kokybes skirtuma tarp CD ir SACD, o kainos skirtumas buvo (5.1 normaliai sistemai ir vietos dar reikia nemazai). Daiktas idomus siauram zmoniu ratui is tikro, ka ir rodo remasterinti (o ir nauji) relyzai, kurie neretai buvo ivairiu orkestru leidziami arba is „pink floyd -- dark side of the moon“ serijos

      o vinilas, aisku, labai maloni isimtis sitam pasauly. dekot reikia DJ’am, kad islaike sita formata gyva, kol uzaugo tiek nauja karta, kuriai faina pirkt vinilus, tiek vyresne, kuri prisimine, kad tureti EP/LP kaip DAIKTA (kuris dar tuo paciu gali buti ir gan ekskliuzyvas: vinyl only 300 copies, artwork ir tt) yra zymiai maloniau, nei digital versija. O is savo patirties galiu pasakyt, kad ir muzikos atranka gerokai atidesne vinilus perkant

      Reply
    2. entdx

      Šiaip SACD yra giminingas DVD labiau, naudoja tą patį lazerį ir tokį patį sluoksnį tik kitaip nei DVD naudoja sigma delta moduliaciją (diskretizacijos dažnis didesnis nei audioDVD PCM, bet triukšmai taipogi dėl 1 kvantavimo bito) tik kai kurie turi antrą sluoksnį, kuriame yra paprasto audio CD duomenis groti su paprastu grotuvu.
      Nukonkuravo audio DVD, nes daugmaž kokybė identišką, vietoje sony patentuotų nesamonių išbandytas paprastas formatas (Audio CD su gerokai didesniu PCM kvantavimo dažniu).
      Panašiai kaip ir Betamax gavo į kailį nuo VHS, taip gavo SACD nuo audio DVD -- grynai sony kaltė, ne techninės problemos.
      Sony eilinį kartą lipo ant savo grėblio. Vienintelė jų pergalė blu-ray, bet tam jie turėjo gerokai pakeisti požiūrį ir blu-ray padaryti mažiau nuo jų priklausomą.

      Reply
      1. TomSvtgl

        tai kad abu fail’ine formatai -- niekur ju net netraukia i statistika muzikos pardavimu: cd, digital, vinilus (vel) traukia, su DVD-A ir SACD susidurt tenka tik va panasiuose straipsniuose

        Reply
    3. audiomastering.lt

      SACD neprigijo, nes taisė nesamus trūkumus.
      Plokštelės atgyja, nes CD nueina, o kad analoginiai įrašai (tiek video, tiek foto, tiek garso) prieš skaitmeninius turi privalumų -- žinoma nuo seno.

      Reply
  3. ignitron

    Žiūriu diskusija slysta į audiofilijas. Gerai.
    Iš tikrųjų manau, kad CD garso kokybė labiausiai yra gadinama visai ne paties CD formato, o įrašymo tradicijų. Maždaug 80’ųjų gale -- 90’ųjų pradžioj daryti įrašai yra geriausiai skambantys per visą muzikos istoriją, nes jau buvo pakankamai pažengusios technologijos, bet dar nebuvo įprasta visą master įrašą kompresuoti ar naudoti vokalo autotiuningą.

    Apie garso kompresiją trumpas video yra čia: http://youtu.be/TqQX3htzhSY
    Apie autotiuningą (atsargiai, čia Russia Today dokumentinis apie supuvusius vakarus (nes rusų pupytės autotiuningo tai jau nenaudoja nė kiek)): http://youtu.be/FweC46QHCm8

    Reply
  4. Siaubas

    Man šioje istorijoje įdomiausiai tai, kad paraleliai su CD vystytam Betamax formate Sony elgėsi visiškai atvirkščiai – ilgą laiką niekam nelicencijavo įrangos, ribojo kontentą, kurį prileisdavo prie savo video kasečių ir šiaip elgėsi gana snobiškai. To rezultatas – JVC , kurie rinkoje pasirodė vėliau nei Sony, su už Betamax prastesnės kokybės VHS formatu, savo liberalia licencijavimo politika ir kontento nediskriminavimu, be didesnių problemų nukonkuravo Sony.
    O dar sprendžiant iš neseno Sony Pictures emailų nutekinimo – iš Sony BMG sėkmės istorijos taip niekas ir nepasimokė.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šiaip tai su Betamax vs. VHS buvo ne tas, čia jau vėlesnės legendos apie ribojimus. Istorija buvo paprastesnė -- abu formatai kurį laiką plito visiškai vienodai, tik kažkuriuo momentu kažkas iš VHS platintojų (berods Kalifornijoje) susiprato kažkaip paskatinti pr0n kasečių nuomą truputį. Ir to, kurį laiką nedideliu buvusio filmų pasiūlos viršijimo pakako, kad ilgainiui Betamax būtų išstumtas, o laimėtų VHS.

      Jei ką, šita Betamax vs. VHS kova -- tai visiška klasika apie tai, kaip standartizacija, o ne šiaip paprasti pasiūlos/paklausos dėsniai ilgainiui nulemia tiekėjų rezultatus.

      Reply
      1. entdx

        Rokiškis jūs trolinat? 😀
        Kai kažkada pasakojau vienam tinkle istoriją, kad betamax ir vhs karas baigėsi dėl vhs porno rinkos poveikio(sony elgėsi atsargiai), jūs pats pasijuokėt, sukritikavot mane ir sakėte mėgstate tokias urban legendas be pagrindo.
        Man dabar kognityvinis disonansas gaunasi, KPŠ? Kuri versija tikra?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Nelabai atsimenu, kokioje diskusijoje tai buvo. Esmė buvo labai nedidelis rinkos pokytis. Dėl pr0n -- gal ir urban legenda, bet lėmė video kasečių nuomos pasiūla, kuri labai nesmarkiai skyrėsi. O paskui viskas susivedė tiesiog į standartą -- kuris plačiau paplitęs, tam daugiau pasiūlos, o kuriam daugiau pasiūlos, tą renkasi pirkėjai. T.y., vietoje įprastų rinkos dėsnių suveikė standartizacijos procesas.

          Reply
          1. Siaubas

            Tai kad žinokit tas mitas su pornūcha buvo sudraskytas į šipulius dar kokiais 2007-taisiais. 80-tųjų pradžioje pr0n sudarė ne daugiau nei 1 proc. home video rinkos ir nors turėjo poveikį, jis nebuvo labai reikšmingas (šią istoriją ir daugelį kitų bajerių kai Sony negalėjo susitarti pvz su Disney ir turėjau omeny kaip kontento ribojimą).
            Betamax vs VHS buvo dar labai reikšminga įrangos kaina ir formato patogumas.
            Esmė buvo tame, kad Sony ilgai atsisakinėjo licencijuoti Betamax įrangą kitiems gamintojams ir jie patys gaminosi savo videakus, o JVC VHS įrangą licencijavo visiems ir ją gamino kas netingėjo. Dėl to Betamaxas kainavo ~1000 USD, o VHS video magnetofonas ~300 USD. T.y. Sony kaina buvo daugiau nei 3 kartus didesnė, bet kokybė, nei vienu parametru nebuvo aukštesnė nei 20-30 proc. už VHS. Plius Sony dėl labai nereikšmingo kokybės pagerinimo užsišiko, kad Betamax trukmė bus ne ilgesnė nei 1 val., o VHS buvo 2 val.
            Pigesnė įranga užtikrino greitesnę VHS skvarbą ir jų kasečių trukmė leido lengviau susitarti su video nuomos bizniais, nes jiems tiesiog labiau apsimokėjo filmus laikyti VHS, į kuriuos telpa lygiai vienas filmas, negu kad Betamax, kurių tipiniam 1,5 val. trukmės filmui reikėjo 2 vnt., kas reiškė didesnio prekybinio ploto, sandėlių, daugiau lentynų poreikį, kas didino vide onuomos paslaugų kainą.
            Žodžiu Sony visiškai nesuvokė ko reikia klientui, pasidarė uždarą sistemą dėl ko sumažėjo kontento bei pabrango įranga, todėl ir nukentėjo.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Gal ir ne pornūcha. Ką konkrečiau atsimenu -- tai SciAm straipsnį iš senų laikų, kur jie labai didele dalimi nagrinėjo standartizacijos mechanizmus, pažeidžiančius įprastą rinkos ekonomiką. Ten tas buvo nagrinėjamas kaip lemiantis veiksnys. O šiaip, vienu metu Betamax buvo ir pigiau nei VHS parduodami, bet standartizacija nulėmė, kad niekas jau nepirko, nepaisant sumažintų kainų -- niekam nereikia nestandarto. Kasetės, kiek atsimenu, kai prasidėjo rimtas standartų karas, buvo jau su ilgesne juosta, filmai tilpdavo pilnai ir į Betamax.

              Pagal technines karakteristikas Betamax buvo kiek aukščiau, bet išties nelabai smarkiai. Vėliau to pagrindu buvo sukurtas Betacam, kuris buvo jau smarkiai, bet teįlindo į profesionalią rinką. Bet ir tą vėliau ėmė po truputį išstumdinėti SuperVHS.

              Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *