Tag Archives: muzikos industrija

Sony BMG. Tereikia prisiminti istoriją.

Kadaise rašiau* apie kai kuriuos rinkos mechanizmus, kur savikainos pokyčiai keičia kainą ir pelnus, bet verta ir paprasčiau panagrinėti technologijos įtaką. Ir čia mums padės ta pati muzikos industrija, kovojanti su internetų piratais. Pasižiūrėję jos istoriją, atrasime, kad kartais jie nepasimoko iš savo klaidų, tad istorija tiesiog kartojasi.

Philips CD100 - pirmas pasaulyje kompaktinių plokštelių grotuvas. Jis buvo nereikalingas muzikos industrijai.

Philips CD100 – pirmas pasaulyje kompaktinių plokštelių grotuvas. Jis buvo nereikalingas muzikos industrijai.

Maždaug 1979 Sony ir Phillips kompanijos sukūrė kompaktinius diskus – formatą, kuris turėjo duoti kardinaliai geresnę kokybę, nei plokštelės**, kartu neturėdamas to nemalonaus kasetėms būdingo bruožo, kai reikia juostą persukinėti, norint paklausyti pasirinktos dainos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Wrathchild – glam metal pradininkai

Visai šviežiai parašiau apie tai, nuo ko prasidėjo NWOBHM banga, o dabar jums apie kitus tos bangos atstovus – grupę Wrathchild, kurie išties turėjo gauti visą tą šlovę, kurią gavo Motley Crue, o paskui – ir Bon Jovi. Tačiau, savaime aišku, šlovės negavo ir buvo užmiršti. Žvaigždėmis britiškoje scenoje grupė patapo labai staigiai, vos susikūrusi 1980, tačiau firma, su kuria buvo sudarytas kontraktas, pirmą Wratchild albumą išleido tiktai 1984. Visą tą grožį, kuris paskui nuvilnijo pasaulinėmis glam metal bangomis, galit pamatyti čia, Wrathchild dainoje „Stakk Attakk“:

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Citroen savininkai, pas jus ateis LATGA-A

Citroen C5

Štai ši gražuolė mašina yra nelegalus failų kopijavimo įnagis

Ponai Citroen savininkai, aš jums turiu gerą naujieną: jūs tapsit pirmaisiais, kuriuos dūchins kokia nors LATGA-A arba AGATA. Nes jūsų mašinose (bent jau naujesnėse ir geresnėse) yra duomenų saugojimo įrenginiai, specialiai pritaikyti visokios muzikos kopijavimui į mašiną. Tiesiog gatavas DVD ripinimas ten įtaisytas. Užtat jūsų mašinos yra nelabai legalios, o tai, kad jūsų dar neapmokestino – tai tik laiko klausimas, nes muzikos industrijai labai reikia pinigų.

Anie jau apmokestino ir visokius kompaktus, ir HDD, ir ką papuola. Net atminties korteles fotoaparatams apmoketino – nesvarbu, kad jose tik jūsų pačių nuotraukos. Pagal visokias LATGA-A tipo kontoras, tiesiog yra tokia galimybė kopijuotis į fotoaparatų korteles muziką, vadinasi turite už tai užsimokėti ir jų visai nekaso, ką jūs ten išties laikote, nes pagal juos jūs esate vagys net jei nieko nepavogėt. Na, nebent aš kažką čia būsiu pripainiojęs, bet aš kažkaip netikiu, kad pripainiojau.

Upd.: Pasirodo, kad pripainiojau, nes tiktai labai norėjo apmokestinti, bet dar neapmokestino. Nepavyko, pasirodo, tasai bandymas kažkodėl, o aš klydau. Dėkui ponui M.Ž. už pataisymą.

Trumpai tariant, va jums, skrynšotas iš Citroen instrukcijų:

Citroen C5 audio meniu

Taigi, net paties Citroen platinamoje PDF instrukcijoje aiškiai nurodoma neaiškaus legalumo muzikos kopijavimo galimybė

Čia jei kas nors neįžiūrit ir nedažlibinat, tai štai visas tas skyrelis papunkčiui – pavadintas „Nukopijuoti kompaktinį diską į Jukebox šaltinį“, jis dar susilaukti gali ir VLKK dėmesio, nes vietoje kompaktinės plokštelės jis mini kažkokius diskus, o ir išvis nelietuviškus ir neaiškius „jukeboksus“:

  • Kopijuoti visą kompaktinį diską.
  • Kopijuoti keletą kūrinių arba keletą albumų.
  • Kopijuoti klausomą albumą (tiktai CD-MP3).
  • Kopijuoti klausomą kūrinį.

Kaip matom, čia visoksai neaiškaus legalumo muzikos kūrinių kopijavimas ne tik kad yra, bet jis galimai dar ir skatinamas pačių Citroen platinamomis instrukcijomis, tad aiškiai nelegalus, o turint omeny, kad paskui tos mašinos su nelegaliai prikopijuota muzika dar ir vežioja pakeleivius (o tai irgi nelegalu, tai jums VMI gali patvirtinti), o kas dar blogiau – jos pačios su visa muzika parduodamos, tai čia galim kalbėti ne tik apie neteisėtą komercinį kūrinių panaudojimą, o ir apie nelegalią prekybą nelegaliai perkopijuota muzika (nes juk žinia, kad visos mašinos būna paruodamos), o tai jau kvepia ne tik baudomis, bet gal ir kokiu nors kalėjimu. Tad logika paprasta ir aiški: turi mašiną – esi nusikaltėlis!

Štai tokias galimybes turi ne tik C5, bet ir nemažai kitų Citroen modelių, pvz., koks nors C4 ar pan.. Klausimas čia tik toks, kada LATGA-A ar panašios įstaigos susiprotės, kad tai dar vienas šaltinis jų pajamoms (kartu su internetiniais šaldytuvais, mobiliais telefonais ar belenkokiais kitais protingesniais įtaisais), o taip pat klausimas, kada ir kitos mašinos bus tam nelegaliam audio kopijavimui pritaikytos.

Na, atsiliepkit, kas dar turit savo mašinoje nelegalių navarotų? Nagi, kas čia nori išvengti atsakomybės, užsiimdamas nelegaliomis veiklomis? Prisipažinkit, gudruoliai!

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Man patinka Natalija Zvonkė

Man netgi patinka tas mėšlas, kuris yra liejamas per TV ekranus, spaudą ir visokius portalus – apie tai, kaip Natalija Zvonkė padarė tą, kaip padarė aną, koks ten jos užpakaliukas ir kad ji dainuoja. Patinka, nes galvoju apie tai, kaip visokie silpnapročiai šito klauso, šitai žiūri ir už šitai vienaip ar kitaip sumoka. Jiems parduoda šūdą, o jie sumoka, suvalgo ir dar apsilaižo. Ir perka dar ir dar. Tai fantasmagoriška, tai netgi didinga, tai kaip kokia propagandinė mašina, veikianti be trikdžių, gražiai ir negailestingai. Tai nuostabu. Na, ir kas, kad aš plūstuosi apie supuvusią žiniasklaidą arba šlamštą gaminančią muzikos industriją – daugumą žmonių ta mašina puikiai sudoroja ir būtent tai yra tikrasis efektingumo rodiklis.

Bet labiausiai man patinka pati Natalija Zvonkė, kaip žmogus. Patinka, nors aš jos nepažįstu. Ji nuostabi, žavinga, tikslo siekianti moteris, kuri iš silpnapročių budulių sugeba užsidirbti pinigus, jiems nieko neduodama. Ji apsimeta kvaila blondine, o beveik visi tuo ir patiki. Ji paruoda fufelį ir neduoda nieko. Na, gal būt, visgi atiduoda tą dalelę savęs, kurią atima visokios kaukės, bet neduoda tiems buduliams nieko, ką galėtų duoti tikra moteris – nei šilumos, nei supratimo, nei meilės, nei rūpesčio – nieko. Ji sugeba parduoti save, savęs neparduodama.

Aš niekad nesu matę Natalijos Zvonkės gyvai, aš netgi nesidomiu ja, aš beveik nieko apie ją nežinau. Aš tiesiog norom nenorom užtinku tai vieną, tai kitą jos paminėjimą. Kažkokius gandus ir nuotrupas. Ir žinot, vat palyginu aš su kokia nors Nijole Pareigyte, kur jau antrą kartą „anoniminiams niekadėjams“ teko viešinti plikas nuotraukas apie tai, kaip ji su šunim. Arba Oksana Pikul, kurios pliką tarpkojį dar 2002 matė nuotraukose kas papuola ir kuri ne taip seniai išsioperavo papus, kad tik šitai parodytų TV. Tai irgi darbas – pagalvokit, ar parsiduotumėt panašiai? Kiek reikia gyvenime patirti, kad dėl pinigų išsioperuotum? Žvaigždės gyvenimas gražus tol, kol esi į ją žiūrintis silpnaprotis budulis. Bet kai esi žvaigžde, tas gyvenimas neretai tampa košmaru, panašiu į pragarą. Ir tikrai nedaugelis tą pragarą pereitų. Ir Nijolė Pareigytė, ir Oksana Pikul, ir Natalija Zvonkė žino, kas tai. Bet buduliai nežino ir už tai moka. Jie tušti, ir moka už tai, kad jų tuštumą kažkas užpildo pigiu šlamštu. Tai objektyvus poreikis, nešantis pinigus ištisai industrijai.

Na ir kas, kaip ją rodo žiniasklaidos ar ką apie ją kalba visokie ten durniai – faktas yra faktas, Natalija Zvonkė pasidarė sau vardą, gavo už tai pinigų, o visokiems durniams, iš kurių uždirbtas pelnas, telieka smaukyti, žiūrint į jos nuotraukas ir klausantis jos dainelių. Na, gal ir ne jos dainelių ir gal ir ne jos sudainuotų, koks skirtumas, kam ten rūpi? Kitos žvaigždutės uždirbinėja iš iš visokių rėmėjų, dar kitos bando dainuot gerai, bet nei iš tolo neprilygsta gerbėjų skaičiumi. O Natalija Zvonkė ėmė ir padarė. Kruvinu prakaitu, nusižeminimu, iškęstomis nuoskaudomis, persekiojančiu įvaizdžiu – padarė ir viskas.

Natalija Zvonkė buvo netgi ištekėjusi – ne už kokio prašalaičio, o už žmogaus, kuris sukasi toje pačioje industrijoje. Ir puikiai žino, kas yra kas. Kas yra palaida, o kas protinga. Praknisti šimtams tūkstančių budulių protą, pavaizduoti Zvonkę iš TV, kartu nepasiduoti su belenkuo iš prodiuserių ir tapti tikru estrados simboliu, ir netgi be dainavimo – ar daug moterų tai sugebėtų? Natalija Zvonkė yra nuostabi moteris, turinti geležinę valią.

Budulių yra, budulių buvo, budulių bus. Ir jie taip pat gali atnešti pinigus. Na, tai kodėl gi tų pinigų nepaimt? Na gerai, kažkas vadina tai  amoralumu, parsidavinėjimu, dvasine prostitucija, apsimetinėjimu ar dar kaip nors panašiai, bet juk visi mes vienaip ar kitaip parsiduodam. Tai jei jau parsiduodam, tai parsiduokim brangiai. Minutėlė gėdos ir pinigai kišenėj. O manot, lengva? Prostitutės, kurios prie stoties, irgi dirba pagal valandinius tarifus, ir dainuoja kai kurios ne blogiau tur būt. Ir duoda. O kiek uždirba?

Aš žaviuosi Natalija Zvonke. O buduliai, iš jos laidantys juokus – sumoka jai pinigus ir lieka tikrųjų durnių vietoje. Nes jie ir yra durniai. Net ir žiniasklaida neturi, kur dėtis – ji rašo apie Nataliją Zvonkę. Rašo netgi tada, kai nieko įdomaus nevyksta. Todėl, kad tai Natalija Zvonkė. Jai nereikia plikų fotkių su šunim.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pratęsiant apie muziką, konkurenciją ir degradaciją

Po to, kai parašiau apie tai, kaip vyksta muzikos degradacija dėl komercializacijos, kilo baisi diskusija, kurią dar pas save pratęsė ir blogosferų žvaigždė Maumaz. Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.

Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusis Maliboo, kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis 🙂

Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo – manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo – atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.

Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių – žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą – tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką – parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.

Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais – pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų – tai unikalus fenomenas), nuo 1967 – muzikos festivaliai (garsusis Woodstock – 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.

Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu – matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais – irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai – tai irgi daug ką pakeitė.

Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių – 1981 atsirado MTV, o paskui – ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 – kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties – esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.

Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.

Dabar atskirai kai kuriems silpnapročiams bandantiems taikyti rinkos ir verslo kriterijus muzikoje: menas nėra komercija, o komercija nėra menas, net jei tame dalyvauja pinigai. Muzikoje ir mene produkto lygį apsprendžia ne komercijos, o meno dėsniai. Nors Modern Talking ir C.C.Catch priklauso tam pačiam klausytojų segmentui, jie tarpusavyje nekonkuruoja, t.y., vartotojas nedaro pasirinkimo tarp vienų ir kitų, o ima abu. Abu ima ir Led Zeppelin bei Deep Purple gerbėjai. Ir netgi Led Zeppelin bei Modern Talking gerbėjai ir platintojai nekonkuruoja dėl muzikos tarpusavyje, o konkuruoja nebent tik dėl platinimo kanalų (t.y., galimybės girdėti savo muziką). Kitaip tariant, remtis rinkos dėsniais mene – tai fatališka klaida, nes negali veikti patsai bazinis rinkos principas – konkurencija.

Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas – kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.

Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį – akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas – tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos „rinkoje“ turime tos „rinkos“ iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai – Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus – teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.

Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami – kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau – gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais – ir gal kažkas pasikeis.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter