Neseniai pasitaikė sudalyvauti vienoje tokioje konferencijoje, kurią surengė Kitokie Projektai. Buvo konferencijoje ir pora nuostabių pranešėjų iš Swedbank – ponios Rūta Simanonytė ir Ugnė Juodytė. Pasakojo jos apie tai, kaip darbuotojams padeda ir skatina burtis į grupeles, kuriose jie gali ir mokytis, ir šiaip laisvalaikį sau kurti. Tiesiog kad būtų linksma, galima būtų bendrauti, ryšius užmegzti, žinias gauti, žaisti ir taip toliau. Ir kad tai yra gerai visam bankui.
Jei darbuotojai gali darbo metu pūsti muilo burbulus ir visaip kitaip džiaugtis – tai aiškus požymis, kad verslas sėkmingas. O gal ne tik požymis, o gal ir sėkmės priežastis?
Žinote, kas mane nustebino? Ogi nustebino tai, kad salėje atsirado keletas žmonių, kurie nustebo – „kaip taip gali būti, kad verslas žmonėms leidžia laisvalaikį turėti?„. Ir netgi dar labiau nustebo – „kaip taip gali būti, kad dar ir darbo metu leidžia darbuotojams laisvalaikiu užsiimti?„. Na, žodžiu, jūs supratote.
Čia yra wow klausimaai, kurie atrodo labai paprasti, bet išties labai geri, nes apie pačius vadybos pagrindus. Tobuli klausimai, nes ir rodantys visišką vadybos nesupratimą, ir prašantys paaiškinti, ir kartu kabinantys pačią esmę – tai, kur išties slypi bet kurios organizacijos sėkmė.
Man su daugeliu kolegų, užsiimančių verslo valdymu ir optimizavimu, jau seniai buvo kilęs kitas, panašus, bet gilesnis klausimas: ar tikrai yra taip, kad tik sėkmingos įmonės gali remti darbuotojų laisvalaikį, pramogas, team bulding sesijas, skleisti visokį džiaugsmą viduje ir taip toliau?
Vienas iš dažniausių aiškinimų, kuriuos galima išgirsti vos galą su galu suduriančiose įmonėse, yra maždaug toks: „tie ar anie gali sau leisti darbuotojams pramogas daryti, nes daug uždirba„. Klausimas vėlgi – ar išties yra taip ir ar nėra atvirkščiai?
Koreliaciją (tegul ir ne statistinę, bet visvien aiškiai matomą) tarp laimingų darbuotojų ir verslo sėkmės pastebi bet kas, kas tik pereina per kokias kelias dešimtis sėkmingų ir nesėkmingų kompanijų. Kur verslui suktis sunku – ten darbuotojai nelaimingi. Kur verslas sėkmingas – ten laimingi.
Esminis klausimas toks: ar tikrai darbuotojų laimingumas kyla iš verslo sėkmės? O gal atvirkščiai?
Aišku, aš čia jau prirašiau jums klausimų ir tai ne šiaip sau – visas prielaidas, kad ir kiek jos atrodytų natūralios, reikia patikrinti. Ir vat jei patikrinsime, tai gausis visai ne taip, kaip daugeliui atrodo.
Pavyzdžiui va: tarkim, reikia įmonei pagerinti savo veiklą, padidinti pardavimus, pelningumus ir taip toliau. Ar darbuotojai gali prie to prisidėti? Aišku, kad gali. O nuo ko priklausys, ar darbuotojai norės prisidėti? Aišku, kad nuo paprasto dalyko – nuo to, ar jie gaus iš to prisidėjimo papildomo džiaugsmo. Nes jei tik papildomi nemalonumai nuo to gerinimo bus – niekas tuo neužsiims.
Džiaugsmas gali ateiti ir pinigais, bet gali gi būti ir tiesiog šiaip kokias nors maloniais dalykais – ir galimybe tiesiai įmonės kieme per pietus išsikepti šašlykų, ir tuo, kad į darbą galima atsivesti vaikus, ir netgi tuo, kad darbuotojams smagu palakstyti po pastatą, žaidžiant kokius nors orientacinius žaidimus.
Kai žmogus yra laimingas, jam tiesiog norisi kurti, dalintis džiaugsmu, vystyti idėjas ir kažką gerinti. Kai darbuotojas laimingas – jis nebijo. O, taip – baimė yra viena iš mirtinų vadybos ligų, todėl ją reikia išgyvendinti. Tai labai svarbus Demingo vadybos principas. O kaip išgyvendinti baimę? Ogi taip, paprastai – džiaugsmu, smagumu ir visokiais linksmumais.
Darbuotojai, kurie gali būti laimingais, veda įmones į priekį. Jie daro pokyčius, jie atveria naujas rinkas, jie išdrįsta kažką kurti, gerinti, tobulinti. Norite, kad jūsų įmonė augtų – duokite darbuotojams laimės.
Esu matęs daug įmonių ir vienas dalykas krenta į akis – apie du trečdalius pagerinimų, kuriuos galima padaryti, įskaitant ir sisteminius (organizacinius) pagerinimus, įvardina patys darbuotojai. Taip, tam nereikia netgi jokių konsultantų, patys darbuotojai gali duoti du trečdalius pagerinimų. Bet kad darbuotojai norėtų apie tai šnekėti, jie turi norėti kažką keisti. O kad norėtų kažką keisti, jie turi gauti džiaugsmo.
O ir atvirkščiai – jei norite kažką pakeisti savo įmonėje, ją pagerinti – reikia, kad darbuotojai irgi to norėtų. Nes jei darbuotojai nenorės, bus skeptiški ir pasyviai besipriešinantys – rezultato nebus. Kai žmonės nenori nieko keisti, jie sužlugdo bet kokius pokyčius. O kokie žmonės nenori nieko keisti ir viskam priešinasi? Ogi tie, kurie nelaimingi.
Kadaise gi dar ir patsai garsusis ir žymusis kapitalizmo šauklys Adam Smith įvardino, kad vergovinė santvarka yra mažiausiai efektyvi iš visų: darbuotojas negali būti suinteresuotas darbo sėkme, iš produkcijos gamybos gauna tik papildomą vargą, todėl dirba pačiu mažiausiu efektyvumu. Aha, o sėkmė – tai juk kaip tik ir yra tai, dėl ko žmonės džiaugiasi. Vadinasi, jei darbuotojai nesijaučia laiminčiais, o tik vergaujančiais – įmonės prakiša.
Ar žinote, kokiame organizacijų segmente yra pats katastrofiškiausias darbo efektyvumas? Ogi visokiame valstybiniame sektoriuje. Ir viešąjame sektoriuje, ir šiaip valdžios įstaigose – dirbama, dirbama, o rezultatai visiškai neaiškūs. Aišku, ne visur taip, nes visaip būna, bet bendrai imant – kur valdžia, ten ir ekonominė tragedija. Ir žinote, kur labiausiai nukankinti darbuotojai? Ogi ten pat, valdiškose organizacijose.
Žinokite, net baisiausiame konservų fabrike žmonės neturi tokių nukankintų akių, kokias turi valdiškų įstaigų darbuotojai. Lyg ir uždirbantys pinigų, lyg ir apsirengę padoriai, bet su įbaugintais ir nukankintais žvilgsniais. Ar verta stebėtis, kad tokios įstaigos dirba, dirba ir nieko gero nesukuria, nors darbuotojai atrodo tiesiog užsikasę?
O tuo pat metu visai kitur, kur žmonės tiesiog darosi sau smagumą, kad ir negaudami pinigų už tai, bet gaudami džiaugsmą ir malonumą – kažkodėl viskas juda savaime. Ir efektyvumas geras, ir pelno daug. Ir visi laimi – ir darbdaviai, ir darbuotojai, ir klientai.
Ir žinote, visai jau paprastai pasakysiu – demkratiškos džiaugsmo valstybės, kur visi gali linksmintis, šypsotis ir būti atsipalaidavę – laimėjo pasaulio istorijoje. Tuo tarpu tokios šalys, kaip SSRS, III Reichas, Šiaurės Korėja ir kitos panašios, kuriose visi priversti būti niūrūs ir rimti, tuo tarpu džiaugsmas vaizduojamas tik propagandiniuose plakatuose – pavirto į griuvėsius. Taigi, jei norite sėkmės – reikia kurti tiesiog paprasčiausią džiaugsmą žmonėms.
Taip, elementariai: jei darbuotojai laimingi, jie patys kuria verslo sėkmę, todėl tokios įmonės laimi. Ir būtent todėl sėkmingos įmonės daro viską, kad darbuotojai jaustųsi laimingais. O kada darbuotojai pasijunta laimingais, tada jau atsiranda pinigų viskam 🙂
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
-O dabar paskirsime atsakingą už darbuotojų laimingumą ir suklestėsime -- pasakė CEO paskaitęs šį straipsnį.
Straipsnyje visiška tiesa, bet vargas tiems dabuotojams kurių Reichskaceliarijos vadovas imasi jų laimingumo reikalus tvarkyti.
Laimingumo rodikliai iškart pakyla.
LinkedIn’o lankomumas irgi. Didžiausi susiraukėliai išeina be išeitinių. Vadovybė dar labiau apsidžiaugia sutaupiusi.
O paskui ateina Didelis Šucheris …
Jo, jeigu džiaugsmas yra daromas prievartinėmis priemonėmis, tai viskas pavirsta į džiaugsmo simuliaciją. O kadangi su visu tuo darbuotojų laimingumu nėra kokių nors bukų receptų, o reikia nuoširdaus rūpesčio žmonėmis ir smagumo, tai kartais bandymai biurokratiškai skleisti džiaugsmus virsta visiškais feilais.
Faktiškai tik viena veikia -- jei galima daryti linksmus bardakėlius, kuriuose visi savo supratimu galėtų laimę daryti, tai ir gaunasi 🙂 Toks jau yra tas mistinis korporacinės kultūros valdymas 😀
Tas laimės ieškojimas yra amžinas procesas ir metodai ir teorijos nuolat keičiasi. Linksmumas ir smagumai dabar yra dar ant bangos, bet jau reikia galvoti kas bus toliau? Koks kitas vadybinės evoliucijos etapas?
Pas mus galvų medžiotojai dar kolkas vilioja „viena didžiausių Lietuvos įmonių“, „stabiliai mokamais atlyginimais“, „lankstus darbo grafikas“, „draugiškas kolektyvas“. Vakariečiai skambina ir iškart pradeda „labai įdomus projektas“. Tie anie visi dalykai jiems jau yra savaime suprantami. Apie didelį darbo krūvį irgi įspėja.
Tas „įdomumas“ yra tai kas užkabina aukštos kvalifikacijos specialistus. Juk norisi dar kažko daugiau išmokti, pamatyti, suprasti.
Yra sena inžinierių patarlė: jeigu šitame kolektyve esi protingiausias -- laikas dingti iš čia.
Linksmumas ir smagumai yra ne evoliucijos etapas, o tiesiog efektyvaus valdymo sąlyga, be kurios viskas stovi vietoje.
O realiai visa vadybinė evoliucija yra pakankamai lėtai besikeičianti ir pakankamai sena (Edward Deming esminę vadybos dalį apibrėžė), keičiasi tik kai kurie akcentai, kurie paprastai priklauso nuo poros dalykų -- viena vertus, kur yra dominuojančios bėdos įmonėse, o antra vertus -- kokį išsivystymo lygį tos įmonės pasiekė.
Kaip pvz., jei įmonėje chaosas ir niekas nežino, ką kas dirba, kas kam vadovauja ir kas už ką atsakingas -- na, tai gal bent jau valdymo hierarchiją reiktų apsibrėžti ir veiklos sritimis pasidalinti. O jei įmonė viską matuojasi ir gerinasi, tai gal verta integraciją su galutiniu klientu padidinti ir kokių nors mafijinių pasiūlymų sukurti.
Žodžiu, viskas paremta sveiku protu. Tiesiog kai kurias sąlygas reikia suprasti, o žmonių galimybė džiaugtis, jausti malonumą darbe ir augti kartu su įmone -- tai tokia sąlyga, kurios neįvykdant, tobulėjimas gali būti kraštutinai sunkus ar netgi neįmanomas.
Didžiausia bėda yra tai, kad mūsų dauguma darbdavių, tai penkios minutės nuo baudžiauninko. Užtai jiems žagrės rankenos ir kyšo iš kišenių. O baudžiauninko svajonė kokia -- tapti tijūnu ir pliaukšėti botagu buvusiems kolegoms apie ausis. Jiems nedaeina, kad geras specialistas niūkinimo nereikalauja. Kaip tik, jei pastebėsi gerus dalykus, palaikysi darbuotoją, tai atsipirks dešimteriopai. Mano vadovas manimi ėmė pasitikėti, davė veiksmų laisvę -- ir rezultatai akivaizdūs. Toliau, daugelis vadovų nesugeba atsikratyti stereotipų. Naglas geros šeimos atžala nėra pranašesnis už kukliai apsirengusį specialistą. O pas mus kaip: tuoj įmonės apauga privilegijuotais. O paskui rauda -- trys darbuotojai veža krūvį, o kiti su šefu rūkomajam anekdotus varo. Ketvirta -- darbo efektyvumas nelabai priklauso nuo to, ar laiku žmogus ateina į darbą. Štai mano kolegė ateina laiku, bet ji kol visas su kava apeina. Aš vėluoju, bet sėdu dirbti iš karto.
Čia galima ir paprasčiau įvardinti -- sovietinėje sistemoje buvo darbo valdymas, savo esme labai artimas vergoviniam: kraštutinai ribotos galimybės rinktis ką dirbti, beveik nulinės galimybės būti savarankišku ir t.t., o kartu bandymas iš visų išspausti maksimumą, nesuteikiant jokių perspektyvų ir elgiantis su žmonėmis kaip su pilka beasmene mase. Panašiai ir su tomis privilegijomis, ir su andropoviška atėjimo į darbą kontrole, ir taip toliau.
Žmonės, kurie daugeliu atvejų turi savo verslus, gavo supratimą apie įmonių valdymą kaip tik anais laikais -- atitinkamai ir suvokia viską taip, kaip kadaise išmoko.
Aš pagal profesiją istorikas naujaamžistas, nors gyvenime pagal savo tikrąją profesiją nedirbau. Yra toks mūsų profesinis anekdotas: nori užtikrintos darbo vietos ir ilgalaikės perspektyvos -- sveiki atvykę į… baudžiavą. Pikta, kai viskas įmonėse sprendžiama iš jėgos pozicijų. Dar bjauriau būna, kai skirtingiems darbuotojams taikomi skirtingi reikalavimai -- vienas kasdien verda „b**ienę“, bet jam viskas gerai. O dirbančius normaliai -- audžia, nes jie užnugario neturi. Dar vienas juokingas, kaip aš vadinu, armonikos dėsnis -- kai tuo pat metu du skirtingi nurodymai, ką dirbti. O tamstos minėtas auditas ateina iš elementaraus nepasitikėjimo savo žmonėmis. Tundroms vadovams reikia „autoriteto“: kad koks peckelis iš „personalo sprendimų firmos“ parašu ir štempeliu patvirtintų, kas ir taip plika akimi matoma.
Šiaip tai aš jokio audito niekur neminėjau 😀 Ir kita vertus, jei apie gerinimą, tai iš šono pasikviečiami gerintojai irgi reikalingi, nes yra dar kitas faktorius -- kai kurios iš savų bėdų pačioms įmonėms ir jų darbuotojams yra nematomos visiškai. Čia kaip sakant, jei nori savo veidą pamatyti, tai be veidrodžio neapseisi 🙂
Dėl tų privilegijuotų nekartą esu matęs/ girdėjęs. Kai savinininko ar dyriko koks mokyklos suolo draugelis pasodinamas ir realiai tupi kitiems ant galvos. Jam smagu ir linksma, bet visiems aplinkt baisiai gadina savijautą. Kita vertus žinau įmonių, kurių sąvininkai kolegialiai nusprende draugų ir giminių į darbą nepriiminėti ir puikiai veikia bei dirba, o ir giminaičiams yra aiški priežastis nelyst, nes vistiek nepriims, nes tiek kiti akcininkai neleidžia…
Taip, kai kada būna ta klaida, kai kažkas iš vadovų pagalvoja, kad savi yra geriau. Kartais išties geriau, nes jau žinai, ką priimi į darbą. Bet labai dažnai atvirkščiai -- būna, kad tokie žmonės ima galvoti, jog jiems galima nedirbti.
Man regis šokinėti tarp džiaugsmo Darymo ir vergovės sukuriame du polius, kuriuose žmonės galiausia blogai jaučiasi ir dirba arba iš paskutiniųjų arba bet kaip. Jeigu įmonėje kuriama kultūra, kad daug dirbame, bet suteikiame ne deklaratyvios, o realios laisvės žmonėms rinktis, ką mokytis, kokiose iniciatyvose dalyvauti, atsiranda natūralaus džiaugsmo tarp visų būtinų darbų.
Aš sakyčiau, kad ne tarp dviejų polių šokinėti, o kad džiaugsmas paprasčiausiai yra sąlyga stabiliam įmonės veikimui. Aišku, kai procesas yra su grįžtamuoju ryšiu, sėkmės darbe irgi kuria džiaugsmą 🙂
Daugeliui verslininkų tokios mintys yra KPŠ erezija, nuo kurios prasideda išvedžiojimai, kad čia gal pas skandinavus kokius įgyvendinsi, o pas mus kitaip, pas mus specifika, bus po to visokie chaltūrinimai ir palaidos balos… Mano hipotezė -- toks programavimas „gauna algą, tai ir turėtų būti pats didžiausias džiaugsmas“ prasideda nuo šeimos, nes panašios reakcijos galima susilaukti pasiūlant draugauti su savo vaikais, arba juos auklėti be smurto, arba klausti iš jų atgalinio ryšio apie savo auklėjimą ir t.t.
Ten tos visos valstybinės kontoros ir baudžiavinės lelijos (kurios, beje, išgyvena tik dėl valstybės, nes jų darbuotojai gauna pašalpas bei lengvatas, o pačios įmonės nuolat laimi viešus pirkimus) mano galva yra simptomas to, kaip su atsakingais ir vykdančiais asmenimis elgėsi jų vaikystėje.
Taip, tie išvedžiojimai apie skandinavus kaip tik ir yra iš tos serijos -- „jiems gerai, tai jie sau tai gali leisti“. Ir kartu neatsiranda supratimas, kad kaip tik todėl, kad tie skandinavai sau leidžia gauti džiaugsmo, ji sugeba būti sėkmingais net nepaisant nežmoniškai brangios darbo jėgos. Kaip tik tas atvejis, kur pasimato, kaip skiriasi vergiška ar baudžiavinė darbo jėga nuo tokios, kur žmonės patys gali kažką tobulinti.
BTW, dėl visokių lelijų, man prieš kokius porą metų buvo pasitaikęs vienas keisas, kurį verta panagrinėti, kaip pavyzdį.
Žodžiu, siuvimo fabrikas, nelabai didelis, siuva kažkokį labai primityvų šlamštą. Darbuotojams mokami minimumai, pagrindinė išlaidų dalis -- pastovūs kaštai (tie patys atlyginimai). Apie 2/3 sudaro prastovos, nes tinkamų užsakymų per mažai. Prastovos susidaro ne todėl, kad klientų mažai, o todėl kad pigesnių užsakymų neima, nes savikainas keistai skaičiuoja (pridėdami pastovių kaštų dalį prie maržos). Suprasti, kodėl pelnas neina -- nesugeba -- sako, kad darbo jėga per brangi, nes prieš 15-20 metų viskas buvo labai gerai, o dabar baltarusiai nukonkuruoja ir firma jau sukasi apie nulį, po truputį artėdama link bankroto.
Bet, kas įdomu -- net paprasčiausio patarimo paimti nekonkuruojantį segmentą (ir tokių patys žino kelis), kuriuo apkrauti tuos 2/3 prastovų su mažesne pelno marža neima. Tuo pat metu sugalvoja susimokėti teisinei firmai už konsultacijas, kaip prastovas apiforminti ir sumažinti darbuotojų atlyginimą iki dar mažesnio už minimumą, taip kad būtų neįmanoma pragyventi.
Pasekmė -- darbuotojai atsisako dirbti su prastovų forminimais ir pasiunčia fabriką velniop, tad pinigai teisinėms paslaugoms lieka išmesti į balą. Įmonei tenka vėl siūlyti tuos pačius fiksuotus atlyginimus be prastovų atskaičiavimo. Bet įmonė pasididinti pelno per prastovų padengimą pigesniais užsakymais visvien nenori, nors darbuotojai per tai galėtų prisidurti kelis šimtus litų, o firmai būtų visiškas išlipimas iš problemų (maždaug dvigubas pelno padidėjimas).
Ir vat kai tokį atvejį panagrinėji -- nu tai ir pasimato, kad giluminė problema yra iškreiptas įsivaizdavimas, kad įmonei gerai, kai darbuotojams blogai. Mane su tuo atveju nudėjo argumentas, kad jei darbuotojai daugiau uždirbs, tai nesvarbu kad firma daugiau uždirbs -- kadangi darbuotojams bus geriau, tai firma bankrutuos, nes darbuotojai daugiau uždirbs.
Jokie argumentai ir skaičiai nesuveikė -- paprastas mąstymas: jei darbuotojams gerai, reiškia įmonei blogai. Jei darbuotojams blogai, reiškia įmonei gerai.
Ir tai realus atvejis. Logikos nulis, bet tai realas.
Man po šiai dienai nėra aišku, kodėl tokių keisų ypač daug tekstilės ir statybų sektoriuje.
Studijų laikais teko dirbti siuvimo įmonėj. Pirma problema -- moka kapeikas. Ateina kas? Nemokančios siūti (kaip aš), probleminės ir t.t. Apsimokiusios išeina kur geriau. Darbuotojų kaita nežmoniška. Ištvėriau ten 11 mėn. Problemos: kai darbuotojai nemoka dirbti, eina brokas totalus. Mano darbo laiku iš Italijos pargrįžo fūra švarkų. A įmonei pochui. Prastovos -- pažįstamas jausmas. Kas kad dieną darbe prabimbinėji, bet normą tai turi užrašyt 480 švarkų. A iš kur paimti, jei jų buvo 20? Kai ateina užsakymas, tuomet nelegalus darbas naktimis. Automatiškai -- vėl brokas. Žodžiu, užsuktas reikalas. Ir jiems gerai. Mano siuvimo mašina per dieną sulaužydavo 1-2 adatas ir buvo trim metais vyresnė nei aš. Apie kokį našumą kalbam?
Visai siūlyčiau paskaityti Scott Berkun „A Year Without Pants“ -- ten nemažai puikių įžvalgų ne apie darbuotojų laimę, o apie kompanijos darbo kultūrą, kuri iš esmės yra pamatas tai laimei.
Manau,darbo kodekso pataisos sukels (jau kelia) džiaugsmo bangą.
Apie darbuotojų laimingumą. Daug tiesios pasakyta -- baudžiauninko ir pono santykis darbe niekad nepadėjo verslui vystytis ir kažko pasiekti.
O bet tačiau. Yra vienas niuansas, apie visas tas pramogas, komandinius laisvalaikius ir kt. -- yra 1/3 žmonių (įvairiais vertinimais nuo 10 iki 50% žmonių), kuriuos „dabar čia imkim ir visi bendraukim“ demotyvuoja ne mažiau, nei baudžiauninkiška tvarka.Turiu omeny intravertus. Gal iš šono atrodo, kaip briedas, bet pats būdamas intravertu ir be abejo pažinodamas ne mažai intravertų, turiu pasakyti, kas tai 1/3 darbuotojų, kurie, beje, gali būti itin svarbūs įmonei srityse, kur ne telefonu įtikinėti klientus, o strateguoti, modeliuoti, skaičiuoti ir pan. reikia, taisyklės kiek kitokios.
Tobula įmonė, ir jos valdymas, mano supratimu yra tokie, kai kiekvienas darbuotojas gauna galimybę būti savimi ir daryti tai, ką jam geriausiai sekasi ir tai daryti palankiausiomis sąlygomis. Tad… visokie teambuildingai, privalomi komandiniai darbai ar bendri privalomi laisvalaikio leidimai (įmonės vakarėliai, tie patys teambuildingo seminarai ir pan. briedas) labai stipriai demotyvuoja tokius darbuotojus. O kur dar ta mada padaryti biurą 30-iai žmonių kaip vieną patalpą, nors veikla net ne tokia, kur visiems labai reiktų tarpusavy komunikuoti, o tiesiog, nes taip „naujovišką ir krūta, nes gi reik bendrauti, antraip foriukazzz liūdės“
Jei būčiau įmonės vadovas, darbuotojams stengčiausi darbuotojams sudaryti kuo palankesnes sąlygas. Net biurą dalyčiau į kelias dalis -- bendrą erdvę tiems „bendraujantiems“ ir atskirus kabinetus, mėgstantiems dirbti vieniems. Ir nieko neversčiau dalyvauti laisvalaikio veiklose, „nes taip reikia“. Gali užmėtyt akmenimis, bet netikiu, kad žmonės gali būti kitokie, nei yra. Suprasti vienas kito poreikius ir savybes -- taip. Bet tik nepasidaryti „bendraujantys ir faini“, jei tokie nėra, ko dažnai tikisi modernesni darbdaviai.
Kiek žinau,amerikietiškas biuro modelis-bendra erdvė darbuotojams su atskirta dalimi viršininkui,o vokiškas-atskiri kabinetai ir darbuotojams.