Ponai ir ponios, aš jums labai trumpai pasakysiu vieną pastebėjimą, apie tai, kaip čia gaunasi, kad ponas Nerijus Meilutis labai netiko kažkam ten Seime (nors tie, kuriems būtent ir netiko, netgi klausimų paklausti nesugebėjo).
Kartais atrodo kad yra vienaip, o paaiškėja, kad kažkokie agurkų pobūdžio interesai viską pasuka kitaip.
Teisėsauga yra kritinė grandis, nuo kurios priklauso visos valstybės stabilumas. Jei teisėsauga nestabili, jei ji stringa – valstybėje klesti korupcija, o jei tik yra korupcija – kai kurios priešiškos valstybės gauna tiesiog nerealias galimybes veikti. Po to, ką pamatėme Ukrainoje (kur per korupcionierius ir buvo įvykdyta invazija – ir į Krymą, ir į Donbasą), man bet kokie teisėsaugos strigdymai kelia labai didelius įtarimus. Ir aš labai tikiuosi, kad bet kokie mano įtarimai paaiškės besantys nepagrįstais.
Aš čia jums neaiškinsiu apie profesinius tinkamumus ar netinkamumus, neaiškinsiu apie tai, kaip kokie nors tipažai išvis panikuoja jau vien dėl to, kad Dalia Grybauskaitė ką nors išvis siūlo. Tiesiog pakanka tiesiog to, kad ji ką nors pasiūlytų (netgi nesvarbu, ką) – ir išsyk kai kurie drebalai sienomis nuo nervų laipiot ima, vien jos vardą išgirdę.
Ponai ir ponios, kas per nesąmonė vėl vyksta su Generalinio prokroro skyrimu? Darius Raulušaitis laikinai einantis, Darius Valys jau nebe generalinis, o visa Generalinė prokuratūra priversta laukti ir kiek laukti turės – niekas nežino. Žinoma, galima sakyti, kad taip būna visada, bet aš jums pasakysiu, kad tai nėra normalu.
Aš jums netgi nekalbėsiu apie visokius ten niuansus apie įdomiai pastrigusią OMON bylą (ir tų niuansų išlindo tiek, kad maža tikrai nepasirodytų). Aš tik pastebėsiu, kad labai daug triukšmo kilo po to, kai Nerijus Meilutis įvardino, jog reikia tai tvarkyti. Ir prasidėjo kažkur kažkokios panikos. Bet tai tik niuansėliai.
Aš jums užduosiu paprastą klausimą: ar nemanote, kad gerai stabdydami, kai kurie jogomis ir meditacijomis visokiuose briuseliuose užsiimantys veikėjai tikisi pratempti pakankamai ilgai, kad per tą laiką praeitų dar vienus rinkimus ir vėl gautų neliečiamybę?
Kaip manote, ar jie sugebės išsisukinėti šitokiais būdais tiek ilgai, kad viskas baigtųsi dėl senačių? Ir kas išvis per povandeniniai pasipriešinimai čia vyksta?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Tai šauk Rokiški savo versiją, nes man politikos analfabetui išvis tamsus miškas, apšviesk liaudį.
Paskutiniai pasispardymai. Niekas niekur dabar nebepasislėps.
Neretai Seimas tiesiog žaidžia jėgos žaidimus su Prezidentūra. Arba keršija. Paprasčiausias paaiškinimas -- kerštas dėl, pvz., bandymų prastumti Gedvilą į švietimo ministro postą. Anksčiau yra buvę panašių žaidimų su teisėjų (ne)skyrimu.
Paprasčiausiai parodė vietą Grybauskaitei. Po išsidirbinėjimo su anglų kalbos egzaminu, Gedvilo kandidatūros atmetimo, seime kažkam dašuto, kad rinkimai netoli, o jie atrodo kai loxai rinkėjų akyse, juolab, kad pagal konstituciją prezidentas yra ~0.
Gali būti ir taip, aišku. Visai paprastai tiesiog. Kita vertus, aš nemanau, kad jie ten būtų tokiais bukais, kad tiesiog šiaip žaidimus į „o tada še tau!“ žaistų.
Rokiški, dėl korupcijos tu visiškai teisus. Tiesiog mes mokame žiaurią kainą už norą turėti visuomenę „be pikčio“ 😀 Juk ir mūsų Persitvarkymo sąjūdis kokią takoskyrą brėžė -- jokios. Jo nariu galėjo būti ir iki mėlynumo raudonas komuniaga, ir KGBišnikas.
Juk savu laiku nebuvo praeita desovietizacija, su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm. Nebuvo aiškiai ir suprantamai įvardinti kolaborantai. To pasekoje atsirado daugybė žmonių, tampomų už virvučių: nuo teismų iki žiniasklaidos. Vieni kompromatu, kiti pinigais. Koks fainas sutapimas, ania, kad būtent dabar prasidėjo razborkės? Kol institucija be vadovo, vyksta tik darbo imitavimas. O kam tokia padėtis yra gera, patys žinote.
Taip, desovietizacijos trūkumas dabar labai matosi. Teisėsaugoje, beje, kol natūraliai sovietizmai nunyko, praėjo labai daug laiko. Aš kaip pavyzdinį faktą iki šiol atsimenu, kaip 2005 metais kažkoks Kauno teisėjas nuteisė žurnalistą už tai, kad jis kažkokį kolaborantą pavadino kolaborantu. Ir tai -- po 15 Nepriklausomybės metų. Tiesa, tuo metu jau skandalas kilo tokio didumo, kad tas teisėjas pats pasiprašė atleidžiamas paskui -- visgi pokyčiai buvo įvykę šiokie tokie.
Kita vertus, čia priklauso dar viskas ir nuo to, iš kokios pusės žiūrėsim -- viena vertus, palyginus su Ukraina, pas mus stebuklingai gerai, korupcijos ir sovietizmo lygis neįtikėtinai žemas. Kita vertus, palyginus su kokia Vakarų šalimi, vis dar norisi, kad viskas būtų daug geriau.
O Ukrainoj ne ta pati problema? Juk 25 metus apsimetė, kad su Donbave ir Luhanda viskas gerai. Kol buvo Kučmos ir Janukovyčiai, tol Rusija tramdė arklius ir tampė pridurkus už virvelių. Kai atėjo Maidanas-1 ir Maidanas-2, reikėjo imtis priemonių ir užsiundyti šituos Trojos arklius. Juk Donbabvė ir Luhanda per dieną neatsirado. Jos -- sovietofilų žydroji svajonė. Bezpredielas XXI amžiuje. Samosudai ir samostrielai. Sunaikintas ūkis, infrastruktūra, gyventojai -- o kam tai rūpi? Dėl geros idėjos galima ir pabadaut, ir šikną pašalti. Galvojat, pas mus tokių pridurkų nėra. Savo kailiu neseniai įsitikinau, kiek pasikeitė žmonių mąstymas per 25 metus. Ateitų rusai dabar, vėl visus skundinėtų. Šiandien norfoj apsipirkau, tai prieš mane nesiskutęs ir dobriai pamakęs vyrukas aiškiai išdėstė požiūrį į šalies gyvenimą. Pirkti loterijos bilietus, nebalsuoti rinkimuose, neginti savo šalies ir keikti blogą valdžią. Produktyvus receptas. Ką darbingo amžiaus žmogus veikia 14 val. norfoj? Tas ir man taikytina, bet aš atostogauju.
Kažkodėl manau, kad tiesiog elentarus mažas, saldus kerštas už Gedvilą, Uspaskį ar dar ką nors. Kai tik galėjo, ir įkando, kaip tas mikroskopinis šunytis ilgom plonom kojytėm.
O sovietizmo pas mus dar tiek, kad net nejuokinga, kur bepažiūrėsi, visur tik lozungai gražūs, už jų- ta pati nomenklatūra su savo paniatkėm.
labai aiškus užsienio politikos vektorius šituose taip sakant „kaprizuose“.