Rokiškis Rabinovičius

Ponai ir ponios, aš noriu užbaigti šitą reikalą su Maxima Grupe ar tai VP Market, ar kaip ten juos vadina, nes daug kas belenką kabino, visko darėsi vis daugiau, o aiškumo gavosi vis mažiau. O štai jau dabar kai kurie jau ima pilti mėšlą ant galvų netgi tiems, kas kažką pabando analizuoti. Žodžiu, Maximos vidiniai reikalai ima virsti kažkokiu ventiliatoriumi, į kurį patys žinote, kas būna metama, o paskui taškosi į visas puses.

Taigi, aš jums šiandien paanalizuosiu tai, kaip pats čia viską matau apie šituos visus reikalus. Ir kadangi aš visada visur teisus, tai imkit mane ir skaitykit.

Aš pats jau kabinau vieną bendrasisteminę dalį – kad iš esmės nelabai įmanoma pastatyti tokį prekybos tinklą taip, kad liktų geros skylės kokiam nors mokesčių ar turto vogimui (t.y., neteisėtam mokesčių slėpimui), nes kontrolės taškų, kurie tinkami manipuliacijai, lieka labai nedaug ir jie visi gaunasi labai aukšto lygio, t.y., lengvai patikrinami. Bet tai tik pagrindas, kaip sakant, lema esminei minčiai – procesas ne toks, kaip atrodo. Esmė slepiasi aukštesniame sluoksnyje, kur yra franšizės**.

Šiandien užkabinsiu kitą temą – franšizes. Ir apie tai, ką išties matome ir kas išties vyksta su šitais skandalais. Nes yra aiškūs požymiai, kad veiksmas vyksta kelerius metus ir kad tai, ką dabar matome žiniasklaidoje – tai savo esme visai kas kita, negu tai, kas atrodo. Tai tiesiog konfliktiškas skaidymasis, į kurį įsivelia netgi solidžiais laikyti leidiniai.

Žodžiu, kol kas, jei tingit gilintis ir daug skaityti – tai savo išvadą pateiksiu jums iš anksto ir ji tokia: Maxima, VP Market ar kaip ten ta grupė (su visais belenkiek pavadinimų), sistemingai ir nuosekliai eina į skaidymąsi tarp savininkų jau mažiausiai kelerius metus. Ir tai, ką matome dabar – tai yra tik kažkieno bandymai nusigriebti gerus pinigus galutiniuose skaidymosi etapuose.

O iš to ir kyla visa šita beliberda** su visais ventiliatoriais, į kuriuos jie ir įvelia ką papuola, o visą tą jų vidinį triukšmą dabar mes turim klausyti, kaip esą valstybinės svarbos reikalą, nors viskas tėra jų tarpusavio pinigų dalybos. Ir negana to, paskui mėšlas taškomas į visas puses, o tai daryti ima netgi ir tie, kas turėtų lyg ir susivokti realybėje.

O jei norit susigaudyti detaliau, tai čia dabar ir skaitykite. Bus ten Greimo kvadratas jums ir įvadas į tai, kam skirtos franšizės, ir daug visokių paprastų sudėtingumų iš semiotikos ir didelių tinklinių struktūrų valdymo.

Kas yra franšizė ir kam ji reikalinga

Vat jums paprastai: įsivaizduokit, kad turite tinklą iš 1000 parduotuvių, kurios vadinasi pvz., „Maxima“ ar dar kaip nors panašiai. Ir visi jas žino. Ir tiekimas bendras, optimizuotas pas visas. Ir krūvos sutarčių bendrų. Ir kontrolės bei apskaitos metodai bendri. Ir reklama bendra per televizijas, portalus ir laikraščius. Ir šiaip vartotojai bendri. Efektyvu, ar ne?

O dabar įsivaizduokite, kas vyks, jei išskaidysite ir padalinsite tą 1000 parduotuvių tarp 10 savininkų, kurie dabar turės nuosavas parduotuves ir atitinkamai, turės jose paskirai tiekimą organizuotis, paskirai reklamą pirktis, o dar ir pavadinimus keistis ir taip toliau?

Monkės biznis būtų toks išskaidymas. Per jį būtų prarasta ne mažiau kaip keliasdešimt procentų viso tinklo vertės. Tam, kad nebūtų prarasta ta vertė, ir yra skirta franšizės sistema.

Čia tiesiog bendram ekskursui, pasižiūrėkim į kai kuriuos esminius privalumus, gaunamus iš frančyzės:

1. Frančizės modelis yra efektyviausias, valdant didelius atsikartojančių įmonių tinklus (viešojo maitinimo, supermarketų, etc.), nepriklausomai nuo to, ar savininkas bendras, ar yra daug savininkų, nes į atskiras sritis yra išskirstomos lokalios veiklos, bendros veiklos, standartizuojamų veiklų priežiūra ir turto valdymas.
2. Frančizė yra vienintelis efektyvus būdas esamą know-how tiesiogiai paversti kapitalu ir iš jo uždirbti vėlgi tiesiogiai, parduodant licencijas naujiems investuotojams, ir kartu išvengiant jų tapimo akcininkais. T.y., gauni pinigus už prekės ženklą, gauni pinigus iš tiekimo, gauni pinigus iš mokymų ir pan., o savo pinigų nekiši ir svarbiausia – partneriai tau nepadarys įtakos.
3. Frančizės modelis yra neišvengiamai būtinas, jei reikalingas efektyvus lokalių investuotojų kompetencijų ir įdirbio pritraukimas į tinklą, pvz., plečiantis į naujas šalis (pvz., kokią nors Baltarusiją, Bulgariją, Ukrainą ar pan.), nes tai elementariai vienintelis būdas, kur tinklas tavo, o parduotuvės – lokalių investuotojų. Patys suprantate, kad ten, kur yra lokalūs specifiniai niuansėliai (ypač korupciniai), su jokiu kitokiu modeliu saugiai ateiti neįmanoma. O šitas tinklas plečiasi, aktyviai plečiasi per kitas šalis. Kartą girdėtas gandas sakė, kad net ir Anglijoje greitai atsidarys Maxima prekybos centrai, kurie pradžiugins ten gyvenančius lietuvius, latvius, estus ir lenkus.
4. Frančizė yra išvis vienintelis būdas, kuris leidžia tuo pačiu ir tiesiogiai padalinti turtą tarp besipešančių akcininkų (tiesiog banaliai išsidalinti parduotuves), ir išlaikyti esamą tinklą su visais privalumais (tiekimo grandinėmis, bendra reklama, etc.). Čia yra esminis momentas, jei kalbame apie visą tą byrantį VP dešimtuką.
5. Maxima tinklas jau krūvą metų dirba faktiškai pagal frančizės modelį ir ne šiaip sau link tokio modelio jis ėjo (ir tą matome iš skandalų dabar), tad teisinis sutvarkymas yra tiesiog būtinas ir netgi smarkiai uždelstas. Tai vienintelis būdas teisiškai atskirti parduotuvių valdymą nuo tiekimo valdymo ir bendrai nuo tinklo valdymo.

Štai vat taip ir matome, kaip čia vyksta: Maxima jau daug metų pereidinėja prie modelio, kuris savo esme artimas franšizinei sistemai. Parduotuvės sau, tiekimas sau, procesai apibrėžiami ir kontroliuojami paskirai, reklama su prekės ženklais – irgi paskirai. Tai yra labai efektyvu ir visa tai jau seniai atidirbta, ir gerai veikia. Ir tai yra skirta išsidalinimui tarp akcininkų.

Franšizinis modelis geras dar ir tuo, kad skirtingų tinklo dalių savininkai negali dar ir vieni kitų apgauti. Taip, čia tas pats dalykas, kur praeitame straipsnyje kabinau jau iš žemesnio lygio pusės – kur apie vogimą prekybos tinkluose. Praradimų procesas gali būti įvairaus masto ir įvairaus lygio, todėl sėkmingi tinklai apsisaugo save visapusiškai.

Beje, ar pastebėjote, beje, kad skirtingose Maxima parduotuvėse prekės labai smarkiai skiriasi? Tiesiog kiekviena veikia pakankamai savarankiškai, kad prisitaikytų prie savo pirkėjų. Iš esmės, kaip franšizės jos dirba belenkiek metų.

Žodžiu, įdirbis matosi. Ir tas įdirbis yra labai geras. Ir jis dabar jau įgavęs ir teisinį pavidalą su labai aiškia centrine dalimi, su atskira didmena, su pakankamai savarankiškomis ir gerai prisitaikančiomis prie vietos sąlygų parduotuvėmis.

Viskas ten paruošta labai saugiam, efektyviam ir neigiamų pasekmių nesukeliančiam pasidalinimui, jei toksai vyktų. Kaip tik tokiam pasidalinimui, kur jei prireiktų, tai paskiri akcininkai galėtų tarpusavy parduotuves pasidalinti, bet sistema veiktų ir toliau netrikdomai, kaip anksčiau. Ir dar negana to, aktyviau plėstis galėtų, įtraukdama naujus investuotojus, kurie kartu negalėtų kelti problemų visam tinklui.

Ar manot, kad šiaip sau tokie pasiruošimai buvo daromi krūvą metų? Aš tai manau, kad jūs jau nemanot, kad šiaip sau.

O vat dabar pažiūrėkime, kas vyksta su viešuoju diskursu. Ir kad išties tai nėra tiesioginis diskursas (kai sakoma tai, kas galvojama), o tai yra visai kas kita.

Polidiskursas ir žaidimas iš rizikų augimo

O štai dabar jau paprastai apie visus tuos mūšius spaudoje ir apie tai, kaip gaunasi, kad pvz., netgi visų gerbiamos „Verslo Žinios“ įsivelia į visą reikalą ir kažkokiu būdu nesusivokia iki tokio lygio, kad ima taškytis kuo papuola ant ko papuola. Ir dargi taip, kad man tai jau ima priminti ne „Verslo Žinias“, o kokį nors vos bevegetuojantį „Laisvą Laikraštį“ ar kokią nors nieko niekam jau seniai nebereiškiančią leidinių grupę, kurios net pavadinimo neminėsiu, nes jie jau neverti netgi paminėjimo.

Čia tiesiog apie naratyvus, diskursus ir visą tai, kas matosi žiniasklaidoje, padėliosiu jums. Kad bendras visos šitos diskusijos vaizdas susidarytų, struktūruotas. Ant lėkštutės jums polidiskurso dekonstrukciją duosiu.

Polidiskursas, beje, čia nėra kažkoks unikalus – visiškai tokie patys informaciniai procesai versle ir žiniasklaidoje jau matyt ne pirmą šimtmetį vyksta įvairiausiose šalyse. Ir dar tiek analogiškai, kad tereiktų pavadinimus ir skaičius pakeist – ir gautųsi jau apie kitą kokią nors įmonę. Viskas susideda vat iš tokių elementų ir sluoksnių:

• Korporacija, kuri iš lėto ir planingai skaidosi, vyksta jos dalybos tarp akcininkų
• Mažasis akcininkas, kuris sako, kad kažkas ne taip ir matyt nori milijardo
• Didysis akcininkas, kuris sako, kad viskas taip ir matyt neduoda milijardo
• Žiniasklaida ir visuomenė, kurie nesusigaudo, bet naudojama įtakoms, kaip kovos įrankis
• Pirmas viešai matomas diskursas: Korporacija mokesčius vogė
• Antras viešai matomas diskursas: Korporacija mokesčių nevogė

Jei kam dar neaišku, tai vat jums schema apie tai, kaip vienas naratyvas žiniasklaidoje yra transliuojamas į kitą naratyvą, kai sudedame viską į Greimo kvadratą, gaudami du diskursų sluoksnius (t.y., polidiskursą visame gražume):

	Mažojo akcininko diskursas	Didžiojo akcininko diskursas
Viešasis sluoksnis (žiniasklaida ir visuomenė)	Buvo privogta mokesčių	Nebuvo privogta mokesčių
Vidinis sluoksnis (mažasis ir didysis akcininkai)	Duok man milijardą	Neduosiu tau milijardo

Kaip matome, vidinis sluoksnis tiesiog gauna atspindį paviršiuje. Vidinio sluoksnio nesimato, todėl visi kalba apie pavogtus mokesčius. Paprastai tiesiog, nematydami giluminio proceso.

O dabar užduokit sau svarbesnį klausimą: kas yra bendras viso šito ginčo iniciatorius ir iš ko jis transliuojamas, t.y., kas yra aktyvioji pusė? Noras išgauti milijardą atsispindi kaltinimuose mokesčių vogimu (t.y., rizikos kainos auginimu), tuo tarpu nenoras duoti milijardą tampa išbalinimu (t.y., informacija apie struktūrą, skaičius, etc., belenką).

Taip, ponai ir ponios. Čia man matosi tokia dispozicija: kas nors gal susivokė, kad kompanijos performavimas tampa paskutiniu tašku, kur galima dar nusigriebti gerą kaušą. Paskui jau nebepavyks. Atitinkamai, susigalvotas milijardas savo išsigalvotų pinigų pavirsta kažkokiais (pagal viską vis labiau atrodo, kad greičiausiai menamai) privogtais mokesčiais. Taip auga visos korporacijos rizikų kaina ir dėl to kitai pusei tenka rinktis: arba viešintis ir skaidrintis, arba duoti milijardą.

Štai jums mokesčių vogimo ir franšizių blogumo diskurso (prisiminkim, kad esminis jų tikslas čia – užtikrinti tinklo veikimą, netgi jei parduotuvių savininkai peštųsi) transliacija į vidinį, tam tikrų akcininkų diskursą:

Užvarysiu ant visų mokesčius, sukaposiu franšizes, užblokuosiu verslo auginimą, sukelsiu krizę, užtampysiu po teismus, padarysiu viską taip baisiai, kaip dar nematėt. Duokit man milijardą.

Gana akivaizdus ir kitos pusės diskursas:

Eik tu kur nori, nieko tau neduosiu ir nieko tu neiškapstysi su tais savo skandalais, nes tiek metų pešėmės, ir aš ne toks durnas, kad skyles tokiems triukams palikčiau. Negausi nei cento papildomai.

Taigi, nesuderinamumai Greimo kvadrate (pagal įstrižaines) yra paprasti: noras nusigriebti milijardą kertasi su bet kokiomis prielaidomis apie galimą skaidrumą, o noras neduoti milijardo nesuderinamas su mokesčių slėpimu. Taip vat ir vyksta transliacija iš akcininkų lygmens į žiniasklaidos lygmenį.

Labai paprastai čia ima atrodyti ir kitas klausimas (aišku, nagrinėjant ne faktiniame, o semiotiniame supratime): ar vogė mokesčius, ar nevogė? Aš spėju, kad niekas nevogė (nebent optimizavo teisėtais būdais). Struktūriniai konflikto požymiai rodo, kad abu akcininkai nieko neteisėto nedarė, nes jei paaiškėtų, kad tai buvo, abiems būtų labai rimtos grėsmės (įskaitant ir grėsmes tam, kuris nori milijardo). Juo labiau vargu ar tokiu atveju galima būtų tikėtis tokios kietos pozicijos iš didžiojo akcininko. Sakyčiau, viskas, kas čia šviečiasi – tikrai ne mokesčiai ir jų kažkoks nusukinėjimas. Reali problema – turto dalybos.

O paskui į visą tą įsivelia nesusivokėliai, kurie ima aktyviai palaikyti esą kažkokį visuomenės interesą, kovoti ten prieš kažką ir panašiai. Tuo pat metu tokie nesusivokėliai nei nepastebi, kaip tampa konkrečios pusės palaikytojais. Nors gal ir pastebi, nežinau.

Ponai ir ponios, aš noriu pasakyti paprastai: pagal savo struktūrą (o ir semantiką – „duok pinigų, nes pasakysiu, kad tu juos pavogei„) visi šitie žiniasklaidoje taškomi makaronai yra labai ryškus ir pavyzdinis atvejis, kai sakoma viena, o turima omeny visai kas kita.

Ir taip, tai yra klaikiai gėdinga, kai netgi koks nors ekonomiką ir verslą turintis išmanyti leidinys sugeba nesusivokti tiek, kad dėl kažkokių priežasčių, atrodo kad pradeda atstovauti diskursą kažkieno, kas tiesiog nori papildomo milijardo.

Ponai ir ponios, su Maxima grupe (ar kaip ten tas darinys vadinasi) gal ir yra belenkiek bėdų (šiaip, aš nežinau žmonių, kurie šitą kontorą mylėtų, gal nebent ponas Andrius Užkalnis, bet išties netgi ir dėl jo nesu tikras). Tik vat čia reikia suprasti, kad Maxima grupės vidiniai konfliktai turėtų ir likti jų vidiniais konfliktais, o ne virsti kažkokiu valstybiniu reikalu, į kurį įsitraukia visi kas papuola, o paskui taškosi kuo papuola ant ko papuola.

Maximos dalybos – tai ne kažkoks valstybinės reikšmės reikalas, kokiu kažkas gal norėtų šitai paversti, įtraukiant į visas kovas visą žiniasklaida ir visuomenę.

Maxima grupė turi nerealiai stiprią įtaką (dėl to visiems maga kišti savo nosį į šitus reikalus). Tačiau kovoti reiktų su ta perteklinai stipria įtaka, o ne dalyvauti kažkokiose vidinėse jų pinigų dalybose. Kita vertus, tai, kokią įtaką visuomenei turi Maxima, matome ir iš to, kokius propeleriškus pavidalus įgauna tos turto dalybos – tai tiesiog tos įtakos atspindys.

O gal norite dar pakovoti su šituo šūdų ventiliatoriumi, kuris jau yra užsisukęs taip, kaip patys jau matote?

 

———–

* Vieni sako „franšizė“, kiti sako „frančizė“, treti sako „frančyzė“, o kai kurie netgi sako „franšyzė“. Originaliai, kaip iš prancūzų kalbos kilęs žodis („franchise“), turėtų sakytis „franšizė“, nors man pačiam kažkodėl įprastai skamba „frančyzė“. Nežinau, kodėl. Ir manau, kad visiškai giliai dzin, nes kaip kas nori, taip tas sako, ir visokie kalbainiai čia nepareguliuos, o kuo įvairiau, tuo smagiau.

** Beliberda – tai labai gražus žodis, kurį kalbainiai draudžia ir nekenčia, nes esą neteiktina svetimybė kažkokia. Pažodžiui verčiant, jis kilęs iš angliško „belly beard“, kas būtų „papilvės barzda“, t.y., kūšplaukiai. Šieji būna susivėlę ir nerišlūs, kaip ir visa šita istorija, kuri jau visus užkniso. Aš pats išvis netgi galiu duoti pavadinimą šitai istorijai – „Maximalūs kūšplaukiai“. Nes tai atspindi visą šitos beliberdos esmę.