Tag Archives: verslo žinios

Maxima, franšizės ir polidiskursas

Ponai ir ponios, aš noriu užbaigti šitą reikalą su Maxima Grupe ar tai VP Market, ar kaip ten juos vadina, nes daug kas belenką kabino, visko darėsi vis daugiau, o aiškumo gavosi vis mažiau. O štai jau dabar kai kurie jau ima pilti mėšlą ant galvų netgi tiems, kas kažką pabando analizuoti. Žodžiu, Maximos vidiniai reikalai ima virsti kažkokiu ventiliatoriumi, į kurį patys žinote, kas būna metama, o paskui taškosi į visas puses.

Taigi, aš jums šiandien paanalizuosiu tai, kaip pats čia viską matau apie šituos visus reikalus. Ir kadangi aš visada visur teisus, tai imkit mane ir skaitykit.

Aš pats jau kabinau vieną bendrasisteminę dalį – kad iš esmės nelabai įmanoma pastatyti tokį prekybos tinklą taip, kad liktų geros skylės kokiam nors mokesčių ar turto vogimui (t.y., neteisėtam mokesčių slėpimui), nes kontrolės taškų, kurie tinkami manipuliacijai, lieka labai nedaug ir jie visi gaunasi labai aukšto lygio, t.y., lengvai patikrinami. Bet tai tik pagrindas, kaip sakant, lema esminei minčiai – procesas ne toks, kaip atrodo. Esmė slepiasi aukštesniame sluoksnyje, kur yra franšizės**.

Kai šūdas įmetamas į ventiliatorių, viskas taškosi į visas puses. Ir tiems, kas bando susigaudyti, ir netyčia prie ventiliatoriaus priartėja per daug, gali tėkštelti šūdo tiek, kad bus labai nemalonu. Ir kas žiauriausia, šūdai gali atlėti iš ten, iš kur visai nesitikėjai.

Kai šūdas įmetamas į ventiliatorių, viskas taškosi į visas puses. Ir tiems, kas bando susigaudyti, ir netyčia prie ventiliatoriaus priartėja per daug, gali tėkštelti šūdo tiek, kad bus labai nemalonu. Ir kas žiauriausia, šūdai gali atlėkti iš ten, iš kur visai nesitikėjai.

Šiandien užkabinsiu kitą temą – franšizes. Ir apie tai, ką išties matome ir kas išties vyksta su šitais skandalais. Nes yra aiškūs požymiai, kad veiksmas vyksta kelerius metus ir kad tai, ką dabar matome žiniasklaidoje – tai savo esme visai kas kita, negu tai, kas atrodo. Tai tiesiog konfliktiškas skaidymasis, į kurį įsivelia netgi solidžiais laikyti leidiniai.

Žodžiu, kol kas, jei tingit gilintis ir daug skaityti – tai savo išvadą pateiksiu jums iš anksto ir ji tokia: Maxima, VP Market ar kaip ten ta grupė (su visais belenkiek pavadinimų), sistemingai ir nuosekliai eina į skaidymąsi tarp savininkų jau mažiausiai kelerius metus. Ir tai, ką matome dabar – tai yra tik kažkieno bandymai nusigriebti gerus pinigus galutiniuose skaidymosi etapuose.

O iš to ir kyla visa šita beliberda** su visais ventiliatoriais, į kuriuos jie ir įvelia ką papuola, o visą tą jų vidinį triukšmą dabar mes turim klausyti, kaip esą valstybinės svarbos reikalą, nors viskas tėra jų tarpusavio pinigų dalybos. Ir negana to, paskui mėšlas taškomas į visas puses, o tai daryti ima netgi ir tie, kas turėtų lyg ir susivokti realybėje.

O jei norit susigaudyti detaliau, tai čia dabar ir skaitykite. Bus ten Greimo kvadratas jums ir įvadas į tai, kam skirtos franšizės, ir daug visokių paprastų sudėtingumų iš semiotikos ir didelių tinklinių struktūrų valdymo.

Continue reading

Konferencija Best Internet 2001

Prieš kokią savaitę su trupučiu buvo viena iš rimčiausių (jei ne išvis rimčiausia) kasmetinių Lietuvos konferencijų internetinės reklamos ir marketingo temomis – tai „Best Internet 2011“, organizuota Verslo Žinių. Kažkaip ir aš į ją pakliuvau, nes vis pakliūnu į visokius renginius. Tiesą sakant, jei ne ponas Mindaugas Voldemaras iš Commonsense.lt, tai būčiau nepakliuvęs, taigi, dėkui čia didžiulis jam už tai, kad čia dalinuosi apie tai, kas krito man į akis (dalinuosi tik gabalėliu, nes išties buvo visas būrys fantastiškų pranešėjų su puikia informacija).

Internetas. Rimtas verslas. Ne šunio papas.

Visų pirma, posūkis lietuviškame marketinge: ne kažkas, o blogeris veda konferenciją. Taip ir pristatoma: Commonsense.lt tinklaraščio autorius Mindaugas Voldemaras yra vedantysis. Sakyčiau, tai yra požymis, kuris sako apie tai, kaip blogų vertinimas keičiasi marketingistų požiūriu. Čia yra savaime didžiausia naujiena, kuri buvo šioje konferencijoje: vietinė rinka pripažįsta, kad yra jai naujas, gal ir mažai suprantamas, bet daug lemiantis reiškinys – tinklaraščiarašybininkavimas*. Žodžiu, Lietuva, kad ir atsilikdama 5 metais, visgi eina paskui amerikoniškas tendencijas. Beje, vedantysis labai geras. Čia yra puikus dalykas, kai vedantysis žino temą ne blogiau, nei geriausi konferencijos pranešėjai – visa konferencija labai nepastebimai, tačiau labai konkrečiai pakyla į daug aukštesnį lygį.

Dabar kitas bendras pastebėjimas, jau neigiamas: Lietuva yra posovietinis kraštas. Vis dar yra ir prošvaisčių, atleiskit, nesimato. Kai pusė konferencijos pranešėjų aiškiai suvokia, kas tas yra RoI**, kaštų panaudojimo efektyvumas***, pelningumas****, orientacija į klientą***** ir taip toliau, tai kita pusė akivaizdžiai to ne tik nesuvokia, bet net ir tokių žodžių gal negirdėjo. Ir čia manau, kad net ir be paaiškinimų suprasite, kad ta pusė, kuri suvokia – tai užsieniniai pranešėjai, o ta, kuri nesuvokia – tai lietuviški. Tai tiesiog stebuklas, bet visi, visi be išimties angliškai kalbėję pranešėjai buvo puikūs. Tačiau nei vieno lietuviško pranešimo nebuvo bent vidutiniško: jeigu jų būtų nebuvę, tai konferencija būtų buvusi žymiai geresnė. Čia yra fenomenalu, žinokite. Aš dar tokio žostko pranešimų pasiskirstymo gyvenime nemačiau – kad būtų tiesiog praraja tarp dviejų pranešėjų grupių. Gal nemačiau todėl, kad marketingistų ir reklamščikų konferencijose nedalyvauju.

Continue reading

WikiLeaks patarimai, kaip pagerinti žiniasklaidą

Korupcija

Ir ką gi čia gali pakeisti? Ogi viską - jei tik yra noro. Korupcija žiniasklaidoje veikia tiktai tol, kol nefiltruoji tos informacijos, kol tą informaciją naudoji, kaip pasyvus durnius, kurio refleksais žaidžiama.

Vakar buvo gera diena – 15min pranešė sensacingą WikiLeaks faktą, kurį ir taip visi žinojo*: kai kurie leidiniai reikalauja, kad jiems mokėtų (originalus dokumentas – angliškai). O jei jiems nemoka – terorizuoja, ką papuola – ir įmones, ir politikus. Tarp esminių terorizuotojų, užsiimančių korupcija, minima Respublika, Lietuvos Rytas, taip pat pranešama, kad ir Diena dokumento parašymo momentu juda link to paties (kadangi jau praėjo laiko, galim spėti, kad jau nujudėjo – kai kurie faktai Dienos judesį demonstruoja puikiai).

Ką čia galim pasakyti? Aišku, galim tarti, kad žiniasklaida pūva, o laimės galų gale žmonės – tiesiog dėl to, kad vyksta informacijos kanalų decentralizacija ir t.t.. Bet šis procesas nėra toks jau supergreitas. Realiai kažką pajusime tik po kelių metų. Tad geriau pagalvokim, ką daryti tam, kad procesas pagreitėtų.

Aš manau, kad daryti galima paprastą dalyką, kuris paveiks visus: platinti nuorodas apgalvotai. Būtent apgalvotai, atsižvelgiant į pasekmes, o ne tik pagal pirmą reakciją („patiko/nepatiko“). Tiesiog sakyčiau, kad verta pabandyti, o per kelis mėnesius tai suveiks – ir per tai, kad FB kažkas mažiau plis, ir per tai, kad Google nuorodų skaičiaus pokyčius pastebės.

Kai pašarini straipsnį Snukiaknygėje, padarai reklamą leidiniui. Kai įdedi nuorodą į straipsnį savo bloge – vėl padarai reklamą leidiniui. Taigi, išvada akivaizdi: jei nori, kad kažkokio leidinio auditorija augtų – platink ir laikink bei komentuok* tik tas nuorodas, kurios priklauso būtent leidiniui, kurį laikai etišku, neutraliu, vertu. Laikai leidinį netinkamu – tiesiog nedėk į jo straipsnius nuorodų, neplatink informacijos. Net jei kažkuris straipsnis atrodo vertas dėmesio. Paprasčiausiai susilaikyk ir viskas. Blogiausiu atveju, jei tema atrodo svarbi – pats parašyk apie tą patį. Ir neužmiršk, kad dažniausiai apie tas pačias naujienas praneša keli skirtingi leidiniai. Tad paprasčiausiai sąmoningai pasirink, kurio nuorodą platinsi.

Tai labai paprasta, tai juk elementarus naujosios eros mechanizmas: būtent žmonės nustato, kokia informacija yra verta, kokie informacijos šaltiniai yra verti. Jei darai šitai sąmoningai – gauni rezultatą. Jei paaiškini šitus mechanizmus ir kitiems – rezultatas išauga šimteriopai. Jei paaiškini, kodėl tie kiti irgi turėtų paaiškinti šitus mechanizmus dar kitiems – rezultatas išauga dar šimteriopai.

Primeskim, kaip tai efektingai gali suveikti: jei šimtas į mane panašių blogerių paaiškins kiekvienas šimtui skaitytojų, kodėl į vienus leidinius reikia nedėti nuorodų nei internetuose, nei feisbukuose (ir netgi nekomentuoti), o į kitus dėti kuo daugiau. Ir kiekvienas šimtas skaitytojų paaiškins tai dar šimtui savo draugų. O tie – dar šimtui savo draugų. Ir net nebūtina tai padaryti vienu kartu – pakanka laiks nuo laiko kažką paaiškinti vienam-kitam žmogui. Milijonas sąmoningai įtakojančių žmonių, tiesa? Pas kažką iš leidinių skaitytojų skaičius gali padidėti milijonu, o pas kažką kitą – auditorija gali susitraukti iki menko būrelio internetais nesinaudojančių durnių***.

Ir pabandykim pagalvoti, kaip nuo mūsų įtakos gali pasikeisti reitingai tokiems portalams, kaip dešinysis Balsas, krikščioniški Bernardinai, interneto žiniasklaidą sukūręs Delfi, jų konkurentas Alfa, truputį internetuose užsibuginusios, bet itin neutralios Verslo Žinios****? Sakyčiau, kad nors pavienis žmogus lyg ir atrodytų, nelemia, bendras galimas pokytis – kardinalus ir priklausantis nuo mūsų. Vieni mūsų dėka gali gerokai paaugti, kiti – gerokai kristi. Bet tik su sąlyga, kad mes tai darysime sąmoningai. Beje, patiems portalams irgi verta apie tai pagalvoti: kaip gali pasikeisti blogerių (o tuo pačiu – ir kitų aktyvesnių internautų) požiūris, jei portalas su blogeriais ir jų skaitytojais draugaus, tiesa? 🙂

Aš nesiūlau boikotuoti kokio nors sąrašo (nors tas sąrašas ir labai būtų aiškus). Manau, kad tai kiekvieno reikalas, ką žiniasklaidoje paremti, o ką paspirti – pas mus visus kriterijai skirtingi. Tiesiog siūlau pagalvoti (ir rimtai pagalvoti) apie tai, kad sąmoningas apsisprendimas netgi tokiame mažame dalykėlyje gali nulemti nepaprastai daug. Nes mes jau turime įrankius, kurių dar prieš kokį dešimtmetį nebuvo – tai Google ir Facebook.

 

——–

* Jau ir anksčiau buvo kalba apie tai, kad WikiLeaks informacija – visai neslapta, o sensacingumą kelia tik faktas, kad visiems lyg ir žinomus, tačiau viešai nepripažįstamus dalykus įvardina pakankamai autoritetingos, rimtos institucijos – JAV ambasados. Faktas, kad didžiulė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra korumpuota, paperkama, spausdinanti užsakomuosius straipsnius ir t.t. – labai seniai žinomas. Kaip puikiai žinoma ir tai, kam kokie leidiniai priklauso. Ir jei ko nors paklaustum svarbiausių korumpuotų leidinių pavadinimų, juos pasakytų bet kuris Lietuvos pilietis, apsieidamas be jokių ten WikiLeaks.

** Feisbukas visus įrašus reitinguoja pagal rinkinį įvairių parametrų, suteikdamas kažkokius balus įrašams, o daugaiusiai gavusius iškeldamas į viršų. Vienas iš reitingavimo mechanizmų – tai „Like“ mygtukų paspaudimas, bet kitas – tai tiesiog elementarus komentarų skaičius. Komentuok, jei nori, kad Facebook įrašas kiltų į viršų. Nekomentuok, jei nori, kad jis greitai būtų užmirštas. Tai tiesiog nauja informacinė paradigma.

*** Sakau, kad internetais nesinaudoja durniai, nes amžius čia jau seniai ne rodiklis. Ypač po to, kai kažkoks teismas už kažkokį internetinį komentarą nuteisė septynesdešimtmetę senutę (vakar rašiau jau ir apie dilgėlių paradigmą): akivaizdu, kad amžius sugebėjimui naudotis internetu nedaro lemiamos įtakos. Nesugebėjimas naudotis internetu – daugiau intertiško mąstymo, t.y., riboto intelektinio pajėgumo problema.

**** Tie žiniasklaidiniai veikėjai galvoja, kad jei jie įdės nuorodą į blogą, tai skaitytojai, paspaudę nuorodą, iš jų išeis ir daugiau niekada niekada nesugrįš. Jie rimtai taip galvoja (taip taip, jie taip galvoja, aš nejuokauju – jie TIKRAI taip galvoja). Todėl nededa nuorodų netgi tada, kai kokiame nors straipsnyje nurodo kokį nors puslapį. Žinoma, tai idiotiškas požiūris. Ar tai, kad jų pačių pavyzdžiu neįdėjau nuorodų į pavardintus leidinius, apsunkintų kam nors jų suradimą? O gal neįdėjęs nuorodos, padidinau savo skaitytojų ratą? LoL

Aš nenoriu skaityti naujienų

Ne, žiniasklaida dar nemirė. Ir visai ne apie tai, kad tradicinė žiniasklaida užleis vietą blogams. O tiesiog šiaip apie žanrą ir jo išsigimimą. Užkalnis kartą kažkuriame savo komentare juokėsi iš LJ ir mokytojo Aurelijaus – šį mat daugelis tiesiog garbina. O aš kažkaip pamasčiau ir visai nenoriu juoktis. Gal todėl, kad man, pažiūrėjus TV, ne juoktis norisi, o vemt. Pykina ir nuo daugumos radijo stočių. Gal todėl aš klausausi tiktai Lietuvos Radijo. Šis – savo informatyvumu tiesiog unikalus, fenomenalus ir nuostabus – be konkurencijos. Nesuprantu, per kokius stebuklus jis išliko.

Aš išties labai gerbiu žurnalistus, kurie sugeba į skaitytoją žvelgti, kaip į tikrus, mastančius žmones. Dėl to  ,  ,   – man kaip koks stebuklas. Aš galiu įvardinti, kodėl   yra dievinamas – tai redaktorius, kuris tiki, kad rimti, protingi straipsniai – irgi gali rasti skaitytoją. Jis tiki, kad nebūtina šerti skaitytojus mėšlu, o galima dalintis su jais tuo, kas pačiam įdomu. Jis unikalus, jis pats atrodo, lyg stebuklas. Todėl jis ir dievinamas. Aš labai gerbiu Artūrą Račą, kurio blogo neskaitau, nors porą kartų ir bandžiau suprasti, ką ten randa kiti. Gerbiu todėl, kad jis bando kovoti už normalesnę žiniasklaidą darbais. Bando – o tai jau labai daug. Ir žinoma, gerbiu Andrių Užkalnį, kuris tyčiojasi iš visos makalynės, apie kurią rašau šiame savo moralinės trydos protrūkyje.

Gal kažkam pasirodys keista, bet aš gerbiu Lietuvos Rytą – tai vienintelis Lietuvos internetinis portalas, kuriame daugmaž išlaikomas žanras – originalūs tekstai, įdomios temos, naujienos – bent jau perfiltruojamos, paanalizuojamos, papildomos. Tačiau savo tendencingumu ir iškreiptumu – Lietrytis yra neabejotinas lyderis Lietuvoje, todėl jo nei neskaitau. Kai jį palyginu su Delfi, kuris išties sukėlė internetinės žiniasklaidos perversmą Lietuvoje, pastarasis atrodo gailiai: kopypeistai iš BNS, papildyti keliomis entelektualinių veikėjų paklodėmis, kurias paskaičius, apima depresija. Todėl neskaitau ir Delfi. Alfa ganėtinai panašiai, nors ir bando būti geresniais. Todėl ir jų neskaitau. Zebra – kažkokie mėgėjai, todėl žinoma, kad jų neskaitau. 15min – vis lenda moksleiviško lygio geltonavimai, nors ir bandant išlaikyti tabloidinį formatą. Tad ir jų neskaitau. Balsas – gal ir galėtų išlįst į viršų, bet keisti turinio kratiniai, kur šalia politinių straipsnių atsiranda kažkokios olialia pyzdutės, o visą portalą puošia porno reklamos – tiesiog žudo. Todėl neskaitau ir Balso. Verslo Žinios gal ir būtų tas portalas, kurį pavadinčiau geriausiu, jei ne jų kvankštelėjimai su turinio slapstymais, praeito tūkstantmečio dezainu ir registracijomis. Todėl jau seniai neskaitau ir šių. LRT portaliukas (valstybinė kontora) – turiniu visai neblogas. Naujienos operatyvios, tačiau pateikimas – na taip, valstybinis. Praeitame tūkstantmetyje jie būtų atrodę visai moderniai, dabar gi – nesuprasi, ką jie ten daro… Todėl irgi neskaitau. Ką internete veikia Respublika – nežinau. Toks vaizdas, kad jie iki šiol nesupranta, kas tie internetai. Todėl ir neskaitau. Gal tik Diena tarp visų išvardintų portalų atrodo kiek perspektyviau – turinio kokybe bando konkuruot su Lietryčiu, kartu nenušokdami į politinių tendencijų duobę. Bet ir jų neskaitau. Ar praleidau kažką?

Šiaip jau ankstesnės pastraipos galėjote ir neskaityti, ten jokia ne analizė, o tik bandymas apibūdinti kiekvieną portalą vienu sakiniu. Internete situacija išties yra puiki – konkurencija didžiulė, skaitytojas visad gali pasirinkti. O tai, kad visur prišikta straipsnius uždengiančių reklamų, kurios dar ir automatiškai ima groti, kalbėti ir dainuoti, taip priversdamos tiesiog uždaryti portalą ir ten daugiau negrįžti – smulkmenos. Tikri žiaurumai prasideda, kai pabandai pažiūrėti TV. Pasirodo, anokia "Kakadu" – tai viena iš rimčiausių tiriamosios žurnalistikos laidų. Kitos tiriamosios laidos šūdus ant žiūrovų irgi pila cisternomis, tačiau, skirtingai nuo "Kakadu", dar ir vaizduoja solidžias. Seimo darbas pagal TV – tai tik dar vienas realybės šou, kur seimūnų veiklą reikia pateikti tokiame pat formate, kaip seriale "Lai kraujas liejasi laisvai". Nes kitaip, matyt, neįdomu bus. Kas gi gaunasi? TV elementariai atmeta naujienas, kurios aktualios visuomenei, tuo tarpu generuodamos naujienas pačios. Pvz., net jei koks nors seimūnas prisidirbo, informacijos pagrindą sudarys ne info ne apie seimūną, o pačios TV sugeneruoti sąmokslai, kur tas seimūnas bus įkištas lyg tarp kitko. Į savo auditoriją šie "žurnalistai" žvelgia tiesiog, kaip į debilų tuntą, kuriuos tiesiog reikia maitinti šūdais. Šūdais, šūdais, šūdais – kuo daugiau, tuo geriau.

Atrodo, per paskutinius kelioliką metų žiniasklaida praėjo gan įdomų kelią. Ypač ryškiai tai matosi TV. Gal būt tai susiję su tuo, kad dėl interneto pasikeitė TV auditorija – neliko intelektualesnės publikos dalies, kuri dabar tiesiog naudojasi internetu? O gal priežastys kitos? Nežinau. Mane vemt verčia TV naujienos. Išties vemt verčia ir laikraščiai, ir net internetiniai naujienų portalai. Gal dėl to aš taip ir žaviuosi tais paskutiniais rimtosios žurnalistikos atstovais. Tais, kurie dar žiūri į savo skaitytoją, kaip į žmogų.

Verslo Žinios užsilenkė

Atrodo, VŽ internete galutinai užsilenkė. Susirandi kokį linką Google, paspaudi, atsidaro kažkoks puslapis, kur nesuprasi, ar virusai, ar pornografija, o kamputyje – VŽ reklama. BBD. Geriausio informacijos šaltinio neliko 🙁

Žinau, kad VŽ mane skaito – ar tiesiogiai, ar netiesiogiai, bet kažkaip. Chebra, gal pakaks daryti tuos eksperimentus? Jūs buvote geriausia žiniasklaidos kontora Lietuvoje – neutrali, rimta, nuo senų seniausių laikų internete. Visiškai nenoriu, kad jūs bankrutuotumėt, bet matau, kad patys vedate save link to.

Laikas keistis, padarykite tai, noriu, kad taptumėte lyderiais, o ne viena iš kažkada veikusių, o paskui žlugusių kontorų.

———-
Upd. Pornografijos jau išjungtos, gal čia mano blogą kas iš VŽ paskaitė? 🙂 Bet šiaip, visvien laikas keistis ir tobulėt, atjunkit tas privalomas registracijas, nes nesiregistruosiu ir viskas, geriau jau skaitysiu Gūglo kešą 🙂