Rokiškis Rabinovičius

Po paskutinio straipsnio, kuriame parašiau apie tai, kaip ypatingai Neužmirštuolės negali pakęsti būtent tie, kas nekenčia Laisvės, buvo tiek daug diskusijų (daugiausiai su manim niekaip nesisiejančiame kažkokio Savukyno Facebook akaunte) ir tiek daug nesupratimų, kad aš pats supratau vieną dalyką: daugybė žmonių naudoja simbolius, mąsto simboliais, tačiau nesupranta, kaip tie simboliai veikia ir kodėl jie vienokie ar kitokie.

Aš jums papasakosiu apie Neužmirštuolę. Apie tai, kodėl ji tokia, ką ji reiškia ir kodėl ji daug kartų sustiprina kitus simbolius – tokius, kaip Trispalvė. Čia bus jums šis tas apie simbolinį mąstymą.

Nors ką ten ir mąstyti – tiesiog, jei turime simbolį X ir kitą simbolį Y, kuris vienaip ar kitaip adresuoja simbolį X, tai kaskart naudojant simbolį Y, simbolis X ir iškeliamas, ir dar sustiprinamas per koeficientą, atitinkantį Y galią. Čia, kaip sakant, simbolizmo pagrindai.

Bet gal pradėkime nuo legendos, iš kurios kilo gėlės pavadinimas – ta legenda buvo tokia stipri, kad gėlės pavadinimą perėmė visas pasaulis.

Legenda apie gėlę

Neužmirštuolės pavadinimas kilo iš vokiečių kalbos – „Vergissmeinnicht“. Nepaprastai senas vokiškas mitas pasakoja, kad kartą Dievas davė vardus visiems augalams, bet pamiršo mažą gėlytę. Gėlytė ėmė verkti ir prašyti Dievo: „neužmiršk manęs, Viešpatie“. Dievas ir tarė: „kadangi aš tave užmiršau, tai tebūnie toksai tavo vardas, kad niekada daugiau neužmirščiau“.

Šitame paprastame mite matosi visa pirminė neužmirštuolės simbolika: žydra, šviesi, tyra lyg ašara gėlytė, silpna ir bejėgė, pasirėmė savo tikėjimu. Ji tikėjo ir ji gavo vardą, kuris buvo jos vertas – gėlė, kuri neužmirštama. Ji nenorėjo būti pamiršta ir jos nepamiršo.

Neužmirštuolės neša būtent tokią prasmę – kad ir silpnos, kad ir bejėgės, jos gyvena mūsų atmintyje. Jos reiškia būtent tą tyrą tikėjimą, kurio dėka galima laimėti.

Legenda buvo tokia stipri ir įspūdinga, kad permigravo į daugybę kitų šalių ir kalbų. Angliškai ši gėlė vadinasi „forget-me-not“, ispaniškai – „nomeolvides“, latviškai – „neaizmirstule“, vengriškai – „nefelejcs“, estiškai – „meelespealill“, itališkai – „nontiscordardimé“, rumuniškai – „nu-mă-uita“, lenkiškai – „niezapominajka“, daniškai – „forglemmigej“, esperanto kalba – „neforgesumino“.

Visomis kalbomis tas pavadinimas sako apie tai, kad reikia neužmiršti. Tokia ir yra pagrindinė prasmė – neužmiršti apie tai, kaip netgi atrodydami bejėgiais, galime tikėti ir laimėti.

Kiti Neužmirštuolės atvejai

Pats pirmas kartas, kai Neužmirštuolės panaudotos, kaip atminimo ženklas žuvusiems kovoje – 1916 metais, Liverpulyje – tada buvo surengta labdaringa savaitės trukmės akcija (ją pradėjo futbolo rungtynės tarp Liverpool ir Everton komandų), skirta paminėti 600 I Pasaulinio kare žuvusiųjų Liverpulio gyventojų. Neužmirštuolės tada figūravo ant mėlynų vėliavų, kurios buvo parduodamoslabdaringais tikslais. Surinkti pinigai buvo skirti karo našlaičiams ir našlėms.

Kiek plačiau, kaip simbolį, skirtą atminti žuusiems kovoje, panaudojo Niufaundlendas 1917 metais. Mažus neužmirštuolių žiedus žmonės tąkart jau segėsi į drabužius – tam, kad primintų apie aukas Somos mūšyje.

Šiek tiek vėliau, sekant Niufaundlendo patirtimi, atsirado bene žinomiausias pasaulyje panašus simbolis – raudona aguona, kurią 1921 sukūrė britai, norintys priminti visiems I Pasaulinio karo žuvusiuosius ir nukentėjusius karo veteranus. Daugelis įsivaizduoja, kad Neužmirštuolė nusižiūrėta vien nuo britiškų aguonų, tačiau išties, kaip matote, yra kiek atvirkščiai.

Dar vėliau neužmirštuoles atrado Vokietijos masonai – 1926 jie neužmirštuoles ėmė naudoti kaip simbolį, skatinantį labdarą – kad būtų neužmiršti vargšai ir tie, kas negali pasirūpinti savimi. Kiek vėliau, kai Vokietijoje įsitvirtino nacių režimas, neužmirštuolė tapo dar ir simboliu, kuris nacių okupuotoje Europoje leisdavo masonams atpažinti vieniems kitus. O dar paskui jis tapo ir simboliu, primenančiu nacių aukas.

Armėnų genocido šimtmečiui priminti irgi buvo pasirinkta neužmirštuolė – 2015 metais ji visiems priminė apie pirmą kartą, kai žmonijos istorijoje buvo bandoma tikslingai ir siaubingai sunaikinti ištisą tautą. Jaunaturkių patirtį vėliau perėmė naciai, analogiškai bandę sunaikinti žydus.

Lietuvoje Neužmirštuolė atsirado 2014 – tąsyk daugelis susiorganizavo, spausdinosi, karpėsi iš popieriaus gėlytes, segėsi jas į drabužius, dėjosi savo Facbook profiliuose, dalinosi. Ir ženklas labai greitai prigijo – mes visi matėme, kas dedasi Ukrainoje ir supratome, kad Rusija vėl tampa grėsme Lietuvai.

Šiemet – jau treti metai, kai Sausio 13-ąją prisimename ne šiaip, o turėdami ir simbolį, kuris ir mums, ir kitiems pasakytų, kad mes ne šiaip mylime savo šalį, ne šiaip prisimename. Mes turime ženklą, kuris ir mums, ir kitiems sako: „neužmiršime to, kaip Laisvę iškovojo tie, kurie žuvo“.

Neužmirštuolė ir Sausio 13

Apie tai, kaip Neužmirštuolė tapo simboliu, kuris primintų Sausio 13, man papasakojo Vaidas Saldžiūnas, nuo kurio ir prasidėjo šita istorija. Vaidas nepriklauso jokiai partijai, jis tiesiog galvojo apie tai, kad Lietuvai reikia ženklo, kuris mums primintų šį bei tą apie mūsų tapatybę, apie mūsų norą būti laisvais, apie viską.

Dar prieš kokius ketverius metus, kai jis apie šitai galvojo, viešame diskurse valdė aiškinimai, esą jei dabar kiltų Sausio 13, tai lietuviai neitų ginti Tėvynės. Ar atsimenate tokias portalų antraštes?

Aš pats atsimenu, kaip vos prieš kelis metus dar buvo kišama paleckinė propaganada apie tai, kad visa Sausio 13 – tai kaip esą savi šaudė į savus. Aš atsimenu ir tai, kaip tuo metu jaunesni žmonės mano blogo komentaruose sunkiai galėjo patikėti tuo, kad Laisvę galima buvo eiti ginti taip, kaip ėjome – tiesiog tam, kad žūdami, pasauliui parodytume, jog agresorius – tai nusikalstamas komunistų režimas. Vaidas Saldžiūnas irgi tą matė, todėl ir pagalvojo, kad reikia tokio simbolio, kuris visai kitaip primintų žmonėms, kaip mes iškovojome laisvę.

Daugelis, artėjant Sausio 13, prisimename anuomet mums švietusią Trispalvę, mes visi žinome, ką mums reiškia Vytis, ką reiškia Gedimino stulpai ir Jogailos kryžius. Mes visi tais laikais žinojome ir prisimename. Tačiau daugybei kitų žmonių – tiems, kas tenai nedalyvavo, reikia kažko, kas primintų ne šiaip mūsų valstybės simbolius, o būtent tą naktį. Tą naktį, kai buvo baisu, kai mes stovėjome šaltyje ir laukėme, kada ateis mūsų žudyti. Laukėme tiesiog tam, kad laimėtume. Kai kurie žuvo ir liko laisvi. Kiti liko gyvi ir tapo laisvais.

Prieš ketvertą metų Vaidas tieisog pagalvojo apie tai, kad viską prisiminti turi ne tik tie, kas tada stovėjo prie Bokšto, prie Parlamento, prie LRT pastatų – reikia, kad prisimintų ir visi kiti. Prisimintų ne tik tai, kad buvo Sausio 13, bet ir visus tuos, kas tada žuvo ir kas liko gyvais. Prisimintų, kad tikėdami pergale, mes visi galime laimėti.

Akcija prisiminimui turėjo būti tokia, kad nesisietų su jokia konkrečia partija ar žmogumi. Ir tokia, kad simbolis tiesiog žymėtų, jog viską atsimename ir nieko neužmirštame. Tokia, kur būtų sakoma: mes atsimename jus ir mes neužmirštame tų, kas stovėjo prie Bokšto, kas stovėjo prie Parlamento, kas stovėjo prie Vyriausybės, kas stovėjo prie LRT – neužmirštame nieko. Štai taip ir atsirado Neužmirštuolė.

Pats Vaidas Saldžiūnas buvo tiesiog tas, kas sugalvojo pačią idėją, o realybėje ją įgyvendio daugelis kitų žmonių. Tiesiog tai ta pradžia, kurią verta žinoti, jei jau kiltų noras aiškintis, iš kur Neužmirštuolė atsirado ir kokia buvo pirminė mintis.

Klausimai ir atsakymai

Galų gale, kad nereiktų kartotis per visas diskusijas, aš čia jums pateikiu klausimus ir atsakymus. Tuos klausimus, kurie dažniausi ir paprastus atsakymus apie tai:

• Klausimas: o kodėl Neužmirštuolė čia kišama vietoje kitų simbolių?
  • Atsakymas: Neužmirštuolė nekišama vietoje kitų simbolių. Ji yra papildoma, kad ir kitų simbolių niekas neužmirštų.
• Klausimas: kodėl Neužmirštuolė yra žydra, čia gal Evrasajūzas ir žydri visokie?
  • Atsakymas: Neužmirštuolė tiesiog yra žydros spalvos gėlė. Yra nemažai žydrų ir mėlynų gėlių.
• Klausimas: kodėl ne rūta, ne mėta, ne dar kas nors pasirinkta simboliu?
  • Atsakymas: kai kurios gėlės jau seniai tapo kitų dalykų simboliais Lietuvoje. Rūta – pas skautes, ąžuolo lapai – pas partizanus, bet neužmirštuolė nebuvo simbolis niekam. Ir kartu tai labai tinkamas simbolis tam, kad svarbus įvykis nebūtų užmirštas.
• Klausimas: o kodėl būtent neužmirštuolė?
  • Atsakymas: o todėl, kad čia apie tai, kad Sausio 13 – ta diena, kurios ypatingai turime neužmiršti. Neužmirštuolė – tai ir reiškia, kad neužmirštame.
• Klausimas: o kur buvo koks nors balsavimas, referendumas ar dar kas nors dėl tokio simbolio?
  • Atsakymas: nebuvo nei balsavimo, nei referendumo, nes tą simbolį sukūrė ir į jį savo resursus dėjo tie, kas tiesiog sugalvojo ir padarė akciją, kuri buvo skirta tam, kad visi prisimintų Sausio 13.
• Klausimas: kodėl kažkas iš viršaus tai nuleido ir dabar visi privalo nešioti neužmirštuoles?
  • Atsakymas: niekas nieko iš niekur nenuleido. Viską organizuojasi patys žmonės – tokie, kaip aš ar jūs. Kas nori – tie nešioja. Kas nori – tie ir organizuojasi.
• Klausimas: kodėl čia kišate šitą konservatorių simboliką?
  • Atsakymas: čia nėra konservatorių simbolika. Konservatoriai ją naudoja taip pat laisvai, kaip ir liberalai, socdemai ir išvis jokių politinių pažiūrų neturintys.
• Klausimas: per Sausio niekas nežinojo tokio simbolio, kodėl čia jį reikia mums turėti?
  • Atsakymas: jis ne simbolis, kurį kažkas tuomet nešiojo, o simbolis, kuris primena apie tuos, kurie tuomet buvo.
• Klausimas: o kuo čia netinka Trispalvė ar kiti simboliai?
  • Atsakymas: Trispalvė tinka viskam ir reiškia daug daugiau, nei Sausio 13, o Neužmirštuolė – tik atminimą tų, kas kovojo per Sausio 13.
• Klausimas: o kodėl reikia Neužmirštuolę vietoje Trispalvės?
  • Atsakymas: ne vietoje Trispalvės. Neužmirštuolė su Trispalve derinasi kuo geriausiai.
• Klausimas: o kodėl čia tie žydomasoniai kišami?
  • Atsakymas: o kodėl jums visur vaidenasi žydomasoniai?

Mūsų pačių gebėjimą kovoti už savo laisvę primena Neužmirštuolė. Primena, kad mes neturime užmiršti, jog kovojome ir laimėjome – sugebėjome. Primena, kad turime atsiminti viską – ir savo pasiryžimą, ir gebėjimą laimėti prieš begalę kartų stipresnį priešą. Laimėti savo tikėjimu.