Rokiškis Rabinovičius

Moralinis Seimo talibanas (anksčiau tokius tipus vadindavo davatkomis) pasiekė savo – ėmė ir įkišo į Konstitucijos pataisas kelis menamai nekaltus pataisymus apie tai, kas yra šeima. O paskui nekaltai mirksėdami akutėmis, ėmė sklaidytis, kad čia viskas esą gerai ir niekas esą nepasikeitė. Aš jums papasakosiu paprastai ir išsamiai, kas ir kaip pasikeičia nuo šitos talibaniškos degeneracijos.

Beje, išsyk pasakysiu, kad už šiuos pakeitimus balsavo ne tik Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (man labai gaila, nes jei ne šitokie davatkizmai – tai potencialiai būtų gal net geriausia iš Lietuvos partijų), bet ir partija „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Visas šias partijas aiškiai jungia bendros giluminės vertybės ir noras valstybiniais mastais reguliuoti žmonių šeimyninį gyvenimą.

Taigi, aš jums papasakosiu apie tai, ką jie išties stumia su ta Konstitucijos pataisa. Nes viskam yra ribos. Ir čia, žinote, ne kažkokia nekalta disertacija, kuri neturi reikšmės – šitie Konstitucijos pakeitimai gali vienaip ar kitaip nemaloniai užgauti apie pusę Lietuvos gyventojų.

Jei išsamų nagrinėjimą skaityti tingite, tai pateikiu išsyk bendras išvadas, kas atsiras iš šių pakeitimų:

1. Šeima savaime ir visiškai automatiškai pripažįstami bus tik tie, kas užsiregistravę santuoką, nes įvardinama kad šeima atsiranda iš santuokos
2. Santuoka pagal šiuos pakeitimus yra laikoma svarbesniu šeimos pagrindu netgi už vaikų gimimą
3. Atsiras gana niūrus rekalas, kai gimus vaikui, šeima potencialiai galės būti pripažįstami netgi kartu negyvenantys asmenys
4. Atsiras irgi niūrus reikalas, kai formaliai nesusituokusios šeimos, netgi turėdamos vaikų, gali turėti įrodinėti, kad jos yra šeimos
5. Atsiras diskriminacijos pagrindas vienišoms mamoms/tėčiams, nes jie su savo vaikais galės nebūti savaime laikomais šeimomis
6. Atsiras diskriminacijos prielaidos nesusituokusioms poroms, netgi kai jos negali turėti vaikų, tačiau turi bendrą šeimos ūkį, daug metų gyvena kartu ir t.t.
7. Atsiras diskriminacija ir nesusituokusioms šeimoms, kurios turi vaikų – tuo pagrindu, kad nėra santuokos
8. Beveik neišvengiamai atsiranda pagrindas riboti skyrybas, netgi kai tos skyrybos yra būtinos (pvz., smurtas šeimoje, etc.)
9. Netolimi vaikų giminaičiai, kurie galėtų globoti vaikus, jei tėvai žūtų, iš esmės praranda tokią teisę – ją perima valstybinės globos įstaigos

Gali būti, kad skaitydami čia pas mane atrasite ir dar daugiau tokio lygio pasikeitimų. Nagrinėsiu šitą kartą gal ir kiek rimčiau, nei įprasta. Bus kažkam negirdėtų sąvokų ir šioks toks įvadas į kai kurias iš jų.

Taip ar anaip, kviečiu diskusijai jus, ponai ir ponios.

Kodėl Konstitucijoje net pavieniai žodžiai svarbūs

Gal pradėkime nuo paprasto dalyko, ką išvis nustato Konstitucija, kuo ji skiriasi nuo kitų įstatymų ir kodėl netgi keli žodžiai ten labai daug ką keičia. Pirmas dalykas, kurį svarbu žinoti – joks įstatymas ar kitas žemesnio lygio teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Konstitucija yra aukščiausias įstatymas, o viskas, kas jai prieštarauja – neteisėta.

Savo ruožtu, tai reiškia, kad kiti įstatymai gali veikti tik tiek, kiek jie atitinka Konstituciją ir jai neprieštarauja. Vėlgi savo ruožtu tai reiškia, kad pati Konstitucija savo esme yra vienas iš tų dalykų, iš kurių kyla visas kitų įstatymų turinys. Tokiu būdu galime suprasti, kad net pavienio žodžio pakeitimas Konstitucijoje gali tapti priežastimi, dėl kurios gali būti visiškai perrašomi ištisi įstatymai.

Konstitucija yra ne šiaip įstatymas – jos normos savo esme yra imperatyvios (privalomos) ir fundamentalios (nulemiančios kitų įstatymų kūrimą ir taikymą). Ir jei jau taip, tai vienas iš esminių dalykų – kad Konstitucija apibrėžia ribą tarp prigimtinių teisių ir valstybės reguliuojamų. Prigimtines teises ji pripažįsta kaip duotybę, o valstybės reguliuojamas – nustato tam, kad jos būtų reguliuojamos kitais įstatymais.

Būtent dėl to fundamentalumo kiekvienas Konstitucijos pakeitimas, net pavienio žodžio pakeitimas – tai veiksmas, kuris savo svarba gali aplenkti, pvz., ištiso kodekso priėmimą. Nerišlūs, neargumentuoti, davatkiški ir išvis absurdiški Konstitucijos pakeitimai gali sukelti realią teisinę ar socialinę krizę valstybėje.

Prigimtinė teisė vs. teisinis pozityvizmas

Skirtumas tarp prigimtinės teisės ir tos teisės, kurią duoda valstybė – labai paprastas: prigimtinė teisė yra savaiminė, ji tiesiog yra. Kaip kad teisė gyventi. Valstybės suteikta teisė nėra savaiminė. Jei Konstitucijoje vienaip ar kitaip įvardinama, kad kažkas atsiranda iš kažko, tai tas kažkas nėra nei pirminis dalykas, nei prigimtinė teisė, o tik yra kažko kito pasekmė. Kitaip tariant, ta pirminė teisė paverčiama antrine.

Išties su tuo pirminės, prigimtinės teisės pripažinimo neigimu ir susiduriame, kai nagrinėjame tą talibanišką Konstitucijos pakeitimo variantą. Ir būtent todėl čia prasideda visas triukšmas – tuo pakeitimu atsisakoma pripažinti, jog šeima yra ne valstybės nustatomas, o prigimtinis dalykas.

Pakeitimais nustatoma, kad šeima kyla iš santuokos ar (jei jau nutiko toks faktas) iš tėvystės ir motinystės. Kitaip tariant, nustojama pripažinti, kad šeima yra prigimtinis dalykas, o ne teisinės sistemos išradimas.

Šnekant paprasčiau, pagal šituos pakeitimus yra tariama, kad šeimą sukuria santuoka. O kadangi santuoka pripažįstama tik dėl registracijos, gaunasi kad šeimos sukūrimo esminiu dalyviu tampa valstybė, kurios reikšmė čia gaunasi didesnė negu pačių šeimą sudarančių vyro ir moters apsisprendimas tą šeimą kurti.

Pakeitimas viską pastato nuo kojų ant galvos: nors natūralu būtų manyti, kad santuoka yra šeimą kuriančio dviejų žmonių sprendimo pasekmė, sugalvojama kad šeima yra santuokos pasekmė. Tokiu būdu šeima tampa tiesiog įstatymais nustatomu ir reguliuojamu visuomenės dariniu, pavaldžiu valstybei.

Visai paprastai kalbant, tų Konstitucijos pakeitimų kūrėjai įsivaizduoja, kad šeima atsiranda iš to, kad kažkas buvo užregistruoti kaip susituokę kur nors kokiame nors valdiškame biure. Ir jau iš to užsiregistravimo kyla noras gyventi kartu, kurti šeimą, auginti vaikus ir taip toliau.

Šiaip visokia nesusijusi argumentacija

Aš čia dar iš anksto, kad tai neatsirastų komentaruose, šen bei ten nukrypsiu į kai kuriuos šitų pakeitimų nagrinėtojų argumentus, kurie išvis nei į tvorą, nei į mietą.

Civilinis kodeksas ir šeima

Kai kurie pakeitimų šalininkai pradeda aiškinti, esą čia tik šeimos apibrėžimas įvedamas, kuris būtinas Civiliniam kodeksui, tačiau jokios teisės neapribojamos. Apie tai, kad čia ne šeimos apibrėžimas ir kad teisės yra apribojamos – bus atskirai. Bet vat apie tai, kad esą jei blogas ir nerišlus yra CK, tai dėl to esą reikia keisti Konstituciją – tai aš jums pasakysiu čia nepasigailėdamas.

Čia, žinote, panašiai kaip turėtume namo pamatus, o vienoje sienoje (kažkur CK) vinis kreivai įkaltas, tai dėl to reiktų kažkaip perkasti ir nugriauti gabalą pamatų, kad pastato sienos pakryptų taip, kad tas vinis gautųsi nekreivas. Būtent tokia esmė šitokio noro keisti Konstituciją pagal kažkokius CK taikymus. Spėju, kad šitą kliedesį aiškinantys dirba kokiais nors valdiškų įstaigų tarakonais.

Bandymas koreguoti, keisti prigimtines žmogaus teises tuo pagrindu, kad kitaip neveikia kažkoksai menamai geras įstatymas – tai yra iš esmės net ne teisinis marazmas – tai savo esme yra sisteminis prigimtinių žmogaus teisių pažeidimas, daromas vardan teisinio-biurokratinio tikslo. Tai yra absoliuti kafka – kaip tos klasikinės kafkinės teisinės problemos sprendimas, panaikinant (nužudant) patį asmenį, kurio atžvilgiu yra kilęs neišsprendžiamas teisinis kazusas.

Apriboti žmogaus teises į ką nors, remiantis procesinio vykdymo aiškumo didinimu – tai yra visiška nesuvokiamybė.

Maždaug įsivaizduokim, kad sėdi kur nors koks nors įstaiginis tarakonas iš kokios nors Vilniuje esančios biurokratinės skylės prie kokios nors ministerijos. Ir tas tarakonas susigalvoja, kad kažkas su kokiais nors kažkokios įstaigos nutarimais ir taisyklėmis nesiderina – tai todėl reikia pakeisti Konstituciją. Arba dar geriau – visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Visame pasaulyje.

Homoseksualai ir šeima

Gal netgi durniau atrodo kai kurių talibanininkų aiškinimai „paskaitykit patys, kokie ten pakeitimai“, paskui išsyk pradedant skleisti aiškinimus, kad šitie pakeitimai esą nepatinka kažkokiems homoseksualams. Įdomumas čia tas, kad frazė „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ kaip buvo, taip ir liko niekaip nepasiketusi anei viena raide. T.y., patys talibai nesugeba perskaityti ką stumia, bet sugeba švaistytis kažkokiais projektyviniais kliedesiais, su kuriais paskui kovoja.

Kadangi šitas Konstitucijos pakeitimas anei niekaip nekabina vienalyčių santuokų ar ko nors panašaus, o nuostatos apie šeimą iš vyro ir moters niekaip nesikeičia, atitinkamai, jokio pagrindo jas nagrinėti šio pakeitimo ribose nėra. Bandymas į diskusiją įvesti tokį nesusijusių dalykų nagrinėjimą, nesant jokio pagrindo, kelia klausimą, o kodėl yra daromas bandymas įvesti patį tą nagrinėjimą, nesant jam pagrindo?

Šitas klausimas verčia mažų mažiausiai daryti prielaidą, kad tai susiję su bandymu kažkaip pateisinti įvedamus pakeitimus, neturint tam pateisinamo pagrindo, idant pagrindo neturinčių dalykų nagrinėjimas vyktų vietoje pagrindą turinčių dalykų nagrinėjimo. Kitaip tariant, neturint argumentų dėl apribojamos prigimtinės teisės į šeimą, įvedami niekaip nesusiję makaronai apie homoseksualus.

Pats toks nesusijusių homoseksualų temos traukimas savo esme skamba maždaug taip: „Kodėl apribojate teisę į šeimą vienišoms motinoms?“ – „čia tik homoseksualai dėl to nepatenkinti„. Absurdas kažkoks.

Bet čia šiaip, nuokrypiai teisiniai, kurių galima visokiose diskusijose pamatyti. Dabar rimčiau pažiūrėkime į viską.

Žmogaus teisės ir šeima

Kad būtų aišku apie tas prigimtines teises, padarykime nedidelį ekskursą į bendrai žmogaus teises ir konkrečiai į šeimos sąvoką.

Prigimtinės teisės – tai tos, kurios atsiranda be anei jokių teisinių reguliavimų – atvirkščiai, teisiniai reguliavimai turi atitikti tas teises, o jei kažkurie įstatymai jas pažeidžia, įstatymai ir jų vykdymas laikomi neteisėtais. Iš esmės, tos prigimtinės teisės yra apibrėžtos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.

Pati prigimtinių teisių esmė labai aiški pasidaro iš elementarių pavyzdžių: pvz., kaltintojai teisme turi įrodinėti, kad žmogus kaltas, o ne žmogus turi įrodinėti, kad jis nekaltas. Žmogus turi teisę į judėjimo laisvę ir bet kas, norintis laisvę apriboti, turi įrodinėti, kodėl to apribojimo reikia, o ne žmogus turi įrodinėti, kodėl jis turi teisę laisvei. Žmogus turi teisę į turtą ir bet kas, norintis tą teisę apriboti, turi pagrindinėti – pati teisė į turtą yra savaiminė. Žmogus turi teisę reikšti savo nuomonę ir bet kas, norintis tą teisę apriboti, turi pagrindinėti – nes ta teisė irgi yra savaiminė.

Prigimtinės teisės – tai tos, kurios iš principo egzistuoja todėl, kad paties pasaulio ir mūsų gyvenimo savybės tokios. Mes gyvename – todėl mes turime prigimtinę teisę gyventi. Jei norite, galite tokias teises vadinti teisėmis iš gamtos ar teisėmis iš Dievo.

Jei valstybė kaip nors suteiktų tokias teises žmonėms, tai reikštų, kad kol valstybė tų teisių nesuteikė, žmogus jų ir neturi. Iš esmės tai reikštų konclagerinę sistemą. Gal netgi baisesnę, negu Šiaurės Korėjoje. Būtent tokia prielaida apie valstybės suteikiamas teises rėmėsi naciai III Reiche ir komunistai SSRS. Šiose šalyse buvo remiamasi totaliniu teisiniu pozityvizmu – esą, kas parašyta įstatymuose, tas ir svarbu, o jokios ten kitos teisės neatsiranda. Įstatymo raidė aukščiau visko.

Būtent nacių nusikaltimus nagrinėjant Niurnbergo (Nurembergo) procese, ir buvo padėti pagrindai Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, įvardinant kad jokie įstatymai negali pateisinti nusikaltimų žmogiškumui, o joks formalus atitikimas valstybės taikomoms įstatymų normoms (teisinis pozityvizmas) negali būti naudojamas kaip pateisinimas nusikaltimams, pažeidžiantiems prigimtines žmogaus teises.

Lygiai tas pats dalykas yra ir su žmogaus teise į šeimą. Ji yra prigimtinė. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ji atsirado per tai, kad naciai pažeidinėjo teises kurti šeimą, įvesdami rasinius ribojimus, o taip pat, nepripažindami šeimų, per prievartą atskirdavo jų narius vienus nuo kitų. Analogišką praktiką taikė ir SSRS, pvz., atimdama vaikus iš liaudies priešų šeimų ar priversdama šeimas išsiskirti.

Lietuva, 1991 kovo 12 prisijungusi prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos, įsipareigojo laikytis šios deklaracijos. Savo ruožtu tai reiškia, kad netgi Konstitucijoje esančios nuostatos negali šios deklaracijos pažeisti. Atitinkamai, deklaracijos nuostatos perkeliamos į LR įstatymų erdvę kaip konstitucinės, o ir Konstitucijoje jos nagrinėjamos atitinkamai.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnis:

1. Moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, pilietybės ar religijos tuoktis ir kurti šeimą. Sudarydami santuoką, gyvendami susituokę ir nutraukdami santuoką jie turi lygias teises.
2. Santuoka sudaroma tik laisva būsimų sutuoktinių valia ir visišku abiejų sutarimu.
3. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma.

Į ką atkreiptinas dėmesys (to reiks vėlesniame nagrinėjime): pirmame punkte įvardinamas ir santuokos nutraukimas, kaip žmogaus teisė, o pats santuokos nutraukimas įvardinamas be išlygų, taip pat kaip ir santuokos sudarymas. Trečiame punkte įvardinama, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė – t.y., savo esme pirminė, o ne kuriama ar valdoma visuomenės, valstybės ar jos reguliavimų. Tai itin svarbu – pati šeimos sąvoka yra pirminė, prigimtinė, natūrali ir pagrindinė, o ne kylanti iš kažkokių teisės aktų ar formalių kriterijų.

Išties tai ir yra natūralus šeimos įvardinimas – ji gali atsirasti absoliučiai nepriklausomai nuo santuokos. Negana to, santuoka, kaip galima suprasti – tai yra reiškinys, kai tam tikru būdu vyras ir moteris apsisprendžia ir įvardina savo šeimos statusą, bet kartu tai anei niekaip nėra šeimos atsiradimo priežastis.

Moralinio talibano išrasti šeimos pakeitimai

Čia, teisybės dėlei, turiu dar pridėti, kad nors ir visokių krikdemiškų kliedėtojų sugalvoti, tie pakeitimai buvo ne vien iš TS-LKD – balsavime juos labai palaikė Darbo partija, LLRA bei „Tvarka ir teisingumas“. Matyt visas šias keturias partijas jungia bendras žmogaus teisių supratimas, šeimyninė dora, darna bei moralinė diarėja.

Dabar palyginkime seną ir naują šeimos versijas, kad pasidarytų aišku, kur kas įvedama.

LR Konstitucijos 38 straipsnis, 2014 redakcija:

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

LR Konstitucijos 38 straipsnis, talibaniška redakcija (papildymai – boldu):

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Šeima sukuriama sudarius santuoką.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

Ypatingai atkreipkite dėmesį į valstybės globon įtrauktą santuoką – nors atrodo, kad tik vienas žodis pridėtas, pokytis yra kardinalus. Iki šiol valstybė tik registravo santuoką, t.y., pripažindavo kaip faktą – tai suponavo, kad santuokos kilmė yra šeimoje o ne valstybėje. Dabar gi pati santuoka, kaip šeimos santykių registracijos ir teisinio santykių formalizavimo aktas irgi tampa globojama vertybe.

Tai visiškai tiesiogiai (imperatyviai) reiškia, kad valstybėje įvedamas tikslas užtikrinti formalios santuokos išlaikymą. Pvz., jei vyras muša žmoną, o žmona pabėga ir nutaria skirtis, tai valstybė turi saugoti santuoką ir pasistengti kad žmona su vyru visgi neišsiskirtų ir toliau išlaikytų santuoką.

Kadangi pati santuoka įvardinama kaip esminis šeimos pagrindas (pati frazė apie vaikų gimimą pradedama žodžiais „taip pat“ – t.y., kaip papildymas), tai reiškia, kad formalūs santuokos ryšiai čia tampa svarbesniais ar bent jau ne mažiau svarbiais netgi už realių vaikų gimimą.

Savo esme tai reiškia, kad talibai apverčia pačią nuostatą – ne kad santuoka atsiranda dėl noro kurti šeimą, o atvirkščiai – šeima atsiranda dėl formalaus santuokos registravimo.

Negana to, kadangi įvardinama kad valstybė globoja santuoką, atsiranda pagrindas visų nesusituokusių, bet ir vaikų turinčių šeimų diskriminacijai tuo pagrindu, kad vienos ar kitos paslaugos teikiamos tuo pagrindu, kad valstybė globoja būtent santuoką. Santuokos neregistravusios šeimos tokiu atveju gali būti atvirai diskriminuojamos.

Galime pastebėti, kad visas toksai normų perkėlimas ateina iš Kanonų teisės (aka bažnytinės), kurios nuostatos čia mechaniškai sumetamos į Konstituciją. Kita vertus, anekdotiška yra tai, kad perkeliant nuostatas šitaip, keičiasi ir pats bažnyčios santykis su valstybe. Iki tol bažnytinė santuoka ir joje atsirandanti šeima buvo priimama kaip prigimtinės kilmės reiškinys – toks, kuris priimamas ir viskas. Dabar gi į Konstituciją perkeliamos Kanonų teisės normos reiškia, kad valstybė šeimos ir santuokos atžvilgiu yra prilyginama bažnyčiai, nes visais lygiais vykdo tą pačią funkciją, t.y., perima tam tikras bažnyčios privilegijas.

Taip, tai didysis paradoksas: priimdama šeimą, kaip pirminę, kylančią iš prigimtinių teisių, valstybė pripažįsta ir bažnytinės santuokos sukuriamą šeimą, kaip aukščiau valstybinės esančią, nes pripažįsta kad ne valstybė, o pati šeima (ir šeima, susikūrusi pagal Kanonų teisę) nustato, kas yra šeima. Davatkiški Konstitucijos keitimai čia ir sužėri savo apgailėtinu kvailumu – gaunasi kad būtent valstybės reguliavimai nustato viską, o bažnytinė santuoka tepriimama tik per santuokos registraciją – čia jau nustoja veikti kitos moralinės normos, dėl kurių šeima galėjo kurtis.

Būtent čia labai ryškiai pasimato talibaniška (davatkiška, bet ne krikščioniška) šeimos koncepcija – saugoti formalizuotus santykius, būtent formalizmą imant taikyti vietoje tikėjimo ir moralės. Ir kartu realią šeimą nustumti į įstatymo užribius, saugant tik tai, kas registruota (t.y., metrikacijos įregistruotą santuokos statusą). Saugoti tik tai, kas atitinka talibanišką koncepciją. Išties net ne tikėjimą (nes savo veiksmais jie prilygina valstybę bažnyčiai), o savo pasąmoningą norą reguliuoti ir valdyti kitų žmonių santykius.

Tokiu būdu mechaniškas bandymas perkelti religinius įstatymus (Kanonų teisę) į Konstituciją pavirsta kažkokiu visapusišku farsu – tuo pat metu ir dvelkteli bandymu pažeisti esmines žmogaus teises, ir kartu permetamas gabalas bažnytinių reguliavimų, ir dar prikuriama absurdo ir vienaip, ir kitaip – nesvarbu, kaip bepažiūrėsi.

Svarbu pastebėti, kad vaikai pagal šitokias talibiškas idėjas tėra antraeilis dalykas, nes formalumai svarbiau – atitinkamai, jie tampa tik priežastimi šeimai, kuri įvardinama kaip papildoma – „taip pat“. Valstybės reguliavimas yra svarbiau, nei vaikų gimimas. Šeima išvis negali atsirasti iš kažkur, o ji tėra kažkokia savaiminė vaikų gimimo ar santuokos registracijos pasekmė. Pats vaiko gimimas telieka faktu, kuris mažiau svarbus, nei santuokos registracija.

Kaip tik šitokie pokyčiai taip pat atveria ir dar šį bei tą: kadangi vienintelė alternatyva per santuoką registruojamam šeimos kūrimui tampa tik tėvystė/motinystė, iš principo panaikinama galimybė laikyti šeima, pvz., vaiko senelius, tetas ar kitus netolimus gimines. Atitinkamai, pvz., žuvus vaiko tėvams, iš principo nelieka konstitucinio pagrindo, dėl kurio tą vaiką turėtų auginti giminės.

Atitinkamai, pagal tokią talibanišką nuostatą, našlaičių atžvilgiu valstybė gauna aukštesnį prioritetą, nei vaiko giminės – Konstitucijoje įvardinama, kad valstybė globoja vaikystę, tačiau galimybė gimines nagrinėti kaip šeimą, panaikinama iš principo. Nesant šeimos (nors ir esant pakankamai artimiems vaiko giminaičiams) tai reiškia, kad vaikas turi būti valstybiniuose globos namuose, bet giminaičiai jo globa užsiimti negali ir šeima taip pat tapti negali, nebent valstybė atskiru sprendimu nuspręstų kitaip.

Žodžiu, apie realias moralines talibano nuostatas šie pakeitimai pasako labai labai daug. Iš esmės viską, ką jums apie juos reikia žinoti.

Kiti scenarijai, kurie gali atsirasti dėl šių pakeitimų

Kai kurie moralinio talibano veikėjai jau aiškina, kad šeima automatiškai atsiranda iš tėvystės/motinystės fakto, kuris įvardinamas Konstitucijos pakeitime. T.y., kad gimė vaikas – vadinasi yra šeima, kuri automatiškai bus pripažįstama taip pat, kaip ir sudarius santuoką.

Štai įsivaizduokime kraštutinį variantą, kad išsyk maža nepasirodytų. Tarkim, išprievartavimas, moteris pastojo, nutarė gimdyti, prievartautojui nustatyta tėvystė su įsipareigojimais mokėti alimentus. Taigi, tokiu automatiniu vertinimu, susikūrė šeima. Iš prievartautojo, jo aukos ir vaiko. Aš netikiu tokiu variantu, bet įmanoma. Būdavo pasaulio istorijoje tokių teisinių nuokrypių. Pagaunate, kas čia įkišta į Konstituciją?

Gerai, imkim kitą variantą – gimė vaikas, o šeima nėra automatiškai pripažįstama, bet atsiranda kokia nors galimybė pripažinimui. Tokiu atveju šitai reiškia, kad gimus vaikui, pvz., vieniša motina gali gauti pareigą atskirai įrodinėti, kad ji yra šeima su savo vaiku. T.y., nesant registruotos santuokos, šeima nebus atsiradusi iki vaiko gimimo, o po vaiko gimimo iki šeimos pripažinimo motina su vaiku nesudarys šeimos. Kas iš to išplaukia – galite numanyti.

Labai įdomi ta frazė „šeima kyla iš motinystės ir tėvystės„. Atkreipkite dėmesį, kad žodį „ir“ galima interpretuoti kaip nori – apibrėžiant tiksliai, taip kaip čia gal ir norėtųsi, būtų „ir/arba“ (aka irba). Visgi įrašyta „ir“ – vargu ar šiaip sau. Labiau talibaniškai panorėjus, tai gali reikšti kad tik esant motinystei ir tėvystei kartu, pripažįstama šeima. Esant, pvz., tik motinystei, šeimos pripažinimas jau gali būti kvestionuojamas. O link ko suka talibanas – kaip ir aišku jau darosi. Vienišos motinos pagal juos nėra šeima.

Atvirkščias, tačiau irgi įsomus variantas, kuris gali būti kildinamas iš tokio apibrėžimo – pvz., vyras turi po vaiką su dviem moterimis. Ir tarkim, netgi rūpinasi jomis ir vaikais. Ar tai reiškia, kad jis turi dvi šeimas? Tiesiogiai taikant tokią nuostatą, kad vaikų gimimas savaime yra pakankama prielaida šeimai, moralinis talibanas iš esmės sukuria prielaidas daugpatystės įteisinimui. Vėlgi, atsisakius vaiko gimimo kaip pakankamos prielaidos, tenka pripažinti, kad vienišos motinos šeima su jos vaiku jau nebebus savaime (pagal Konstitucijos garantijas) šeima.

Dar vienas Konstitucijos pakeitimų niuansėlis: kadangi įvestas sakinys „šeima kyla iš motinystės ir tėvystės“, tai tarus kad čia turėta omeny, jog pvz., pakanka paskirai tėvystės ar motinystės tam, kad šeima atsirastų, potencialiai atsiranda galimybė visiškai legalizuoti gėjų ar lesbiečių šeimas, jei tik kažkuris iš partnerių įsivaikina vaiką (labas, kovotojai prieš homoseksualus!). Priešingu atveju, jei laikomasi nuostatos kad turi būti ir tėvystė, ir motinystė tuo pat metu, vienišos mamos ir vieniši tėvai jau netampa šeima. Visi šitie dalykai būtų apibrėžinėjami jau visai kitais, ne Konstitucijos lygio pakeitimais.

Arba imkim dar geresnį pavyzdį – tarkim, vyras ir žmona gyveno kartu, gimė vaikas, jie išsiskyrė, o tada sukūrė šeimas su kitais žmonėmis, ir tada jiems irgi gimė vaikai. Ar tai reiškia, kad buvę vyras ir žmona liko šeima? Ir kad kiekvienas iš jų yra tuo pat metu šeima ir šen, ir ten? T.y., nepaisant talibiškumo, įvedamas šeimų dauginimosi mechanizmas? Ar jei visgi šeima yra vienu metu tik viena, tai ar šitai reškia, kad dabar čia yra šeima iš jau keturių suaugusių žmonių ir trijų vaikų? Ar, jeigu pirminė šeima pasinaikino, tai ar šitai reiškia kad vaikas iš pirmos šeimos dabar yra be šeimos? O gal čia išvis norima įvesti nepilnavertės šeimos sąvoką?

Man rodos, kad čia turėtų būti aišku, jog bet kuris aiškinimų variantas gaunasi savaip absurdiškas. Ir tas absurdiškumas įvendamas būtent atsisakant prigimtinės šeimos sampratos ir pradedant nustatinėti šeimos buvimą kažkokiais įstatymais.

Dar vienas niuansėlis. Kadangi santuokos faktą nustato valstybė, tai valstybė lygiai taip pat gali nustatyti ir tėvystės ar motinystės teises. Ne per daug gilinantis, galime pastebėti, kad šitas įstatymo pakeitimas leidžia įvesti ir tokį reguliavimą, kur tėvystės/motinystės atsiradimas irgi nebūtų laikomas prigimtiniu reiškiniu – nes juk tėvystė/motinystė jau ir taip yra mažiau svarbu netgi už santuokos registravimą, o valstybė gi įsipareigoja globoti vaikystę. Galim numanyti, kad čia yra vietos atsirasti kaip tik tam baisiausiam mistinio Barnevernet scenarijui – kaip tik tam, kokį galima klaikiausiose legendose išgirsti.

Aš nenoriu nei galvoti, kokia linkme pakeitimai Konstitucijoje bus daromi vėliau – susizgribę, kad vaikai gali nepriklausomai sukelti šeimos faktą, davatkiniai veikėjai sugalvos, kad reikia viską pakeisti ir parašyti, jog vaikai kyla iš šeimos. Tai reikš dar įdomesnį dalyką – santuoka sukuria šeimą, šeima sukuria vaikus, vadinasi vaikai ne santuokoje iš principo nėra šeima, o tai reiškia kad neturi teisės į tėvus, o tėvai ne santuokoje neturi teisės į vaikus. Jūs suprantate, ką šitai reikš.

Galima numanyti, kad paskui šitokie pokyčiai virs dar didesniais absurdais.