Seniai jau nerašiau apie sovietmetį. Kadaise berods jau minėjau, kad netgi pinigai anuomet buvo vieniems vienokie, o kitiems – kitokie. Nelygybė buvo visur, tokia totali, kad šiandien ją tiesiog sunku įsivaizduoti. Ir kartu per visus galus būdavo skelbiama apie kažkokią lygybę. Totaliai, visur. Tie, kurie buvo lygesni už kitus*, savo pagerintą lygumą, žinoma, slėpdavo. Tai mažiau su tuo susiduriantiems kartais išties susidarydavo įspūdis, kad gal ir nėra tų skirtumų tokių jau kardinaliai didelių.
Darbininkai buvo viena iš tų kastų, kurios buvo bejėgės, nieko negalinčios ir išnaudojamos. Žodžiais nuolat aukštinami, darbininkai tebuvo sistemos vergais. Privilegijas ir gerbūvį tegaudavo sovietinė nomenklatūra.
Skirtumai buvo tokie, kad maža nepasirodytų. Visuomenė buvo tiesiog drastiškai padalinta į kelis sluoksnius, kuriems persimaišyti galimybės buvo gana ribotos. Švelniai tariant, gana ribotos. Čia šiais laikais atrodo, kad galima buvo viską, bet realiai buvo visiškai atvirkščiai: viską galėdavo tik nomenklatūros atžalos. Visi kiti – negalėdavo beveik nieko.
Kažkada aš gal parašysiu apie sovietines kastas – jų buvo gana daug, jų sistema buvo gana paini, tačiau jos buvo sąlyginai tvirtos, persidengusios šeimyniniais ryšiais ir pažintimis, o pereiti iš vienos į kitą didžiąja dalimi atvejų būdavo sunkiai įmanoma. Visgi šiandien duosiu tik bendrą apžvalgą apie tai, kokias gyvenimo galimybes turėdavo eilinis jaunas žmogus. Beje, čia aš pasakoju daugiau apie vyrų gyvenimą, nes moterys buvo su dar dvigubai mažiau teisių ir galimybių. Lyčių nelygybė ir seksizmas irgi buvo didžiuliai.
Įsivaizduokite, kad jūs esate eilinis, tarkim, jaunuolis. Ką jūs galite? Ogi su nepaprastai mažais šansais, jei labai pasiseks, galite įstoti į aukštąją mokyklą. Į kokią nors kad ir pačią netrokštamiausią specialybę – dažniausiai kokiu mokytoju. Ir tai jūsų šansas, nes tik taip turite galimybę išsisukti nuo sovietinės armijos. O paskui baigiate tą aukštąją ir jus paskiria dirbti į kokias nors Pašikniškes ar Kalabybiškes. Ir tenai ir dirbate. Nes negalite nevykti ten, kur paskirtas, nes jei nevyksite, tai reikš, kad nevykdote nurodymų, kitur darbo neturėsite ir paskui dar sėsite į koloniją už veltėdžiavimą ar dar ką nors.
Tiesiog įsisavinkit: kur jus paskiria, ten ir dirbat. Nedirbat – yra atitinkami straipsniai, pagal kuriuos gali pasodinti. Tiesa, vėlesniais laikais jau ne pasodindavo, o pasiųsdavo gydyti, į kokią nors psichiatrinę ligoninę. Priverstinai-savanoriškai, nepriklausomai nuo norų. Diagnozė visiems besipriešinantiems būdavo tipiška – vangioji šizofrenija. O tada – priverstinis „gydymas“ didžiulėmis neuroleptikų dozėmis iki visiško smegenų irimo, o paskui jau tokiems besipriešinusiems likdavo darbas kokiais nors kūrikais ar griovių kasėjais, nes į jokį kvalifikuotą darbą su dėme biografijoje visvien nepriimdavo, netgi po tokio nugydymo.
O jei neįstojote į aukštąją – tai reiškia, kad keliausite į armiją. Priklausomai nuo to, kur pakliūsite, bus 2-3 metai tarnybos. Jei nepasiseks – kartais gali ir ilgiau trukti. Bet dažniausiai 2-3 metai. Apie tai, kokia tvarka buvo sovietinėje armijoje – čia ištisas siaubo knygas galima būtų parašyti, bet jei į detales nesigilinsime – tai tiesiog didelės koncentracijos stovyklos, kur didžiąją laiko dalį kareiviai būdavo tiesiog kaip kokie uniformuoti kaliniai, kuriuos galima naudoti kaip pigią darbo jėgą kam papuola. Tuo pačiu galima ir truputį pamokyti šaudyti, kad kilus karui, gautųsi patrankų mėsa. O bendrai – didžiulė diedovščina, teroras iš vadų ir taip toliau. Kai kuriuose daliniuose, ypač Vidaus Reikalų kariuomenėje, kareiviai išvis būdavo laikomi blogiau nei gyvuliais. Žodžiu, nesigilinkim. Tiesiog po sovietinės armijos labai tikėtina, kad turėsite tokią problemą, kuri šiais laikais vadinama PTSD. Visą gyvenimą sapnuosit košmarus, patirdinėsit panikos priepuolius, prasigerdinėsit ir taip toliau. Jei nepasiseks – irgi į durnyną.
Jei gyvenate kažkur kaime ar mažame miestelyje, jūs beveik neturite šansų įsidarbinti mieste, netgi šiaip darbininku. Stalino ir Chruščiovo laikais iš kolūkiečių išvis pasus atimdinėdavo, kad jie niekur neišvažiuotų, bet ir be to galimybių apsigyventi mieste nebūdavo: norint apsigyventi kur nors, būtina buvo registracija. Neturi registracijos – negali įsidarbinti. Nesi įsidarbinęs – negali gauti registracijos. Užburtas ratas.
Jei kam nors nepasisekdavo, tai žmogus neturėdavo registracijos, todėl negalėdavo įsidarbinti. O kadangi negalėdavo įsidarbinti, tai negalėdavo gauti registracijos. T.y., gaudavo antspaudą pase – „BOMŽ“ (rus. „Bez Opredelionnogo Mesta Žitelstva“ – „Be nustatytos gyvenamosios vietos“). O jei jau taip – tai ir keliaudavo kur nors į koloniją, už valkatavimą. Atbuvęs kolonijoje, žmogus vėl negalėdavo įsidarbinti ir vėl grįždavo į koloniją. Žodžiu, užburtas ratas. Kai kurie taip ir nugyvendavo gyvenimus kolonijose, o kiti visgi sugebėdavo įsidarbinti kur nors šlykščiausiuose darbuose, nes vis geriau, nei už grotų būti. Tik be jokių perspektyvų, be jokių galimybių kada nors gyvenime tai pakeisti.
Beje, kiek nukrypstant, dėl kolūkių – čia tik Lietuvoje kaime buvo nebloga gyventi. Kur nors Rusijoje iki pat Brežnevo laikų kai kurie kolūkiečiai pasų negaudavo, tad pavyzdžiui vyrams neretai vieninteliu šansu ištrūkti iš kolūkio būdavo per kariuomenę: paimtas į privalomąją karinę tarnybą, žmogus pasilikdavo ir stodavo mokytis kokiu karininku, praporščiku ar šiaip likdavo kokiu liktiniu viršila – taip ir išvengdavo savanoriškai-prievartinio grąžinimo į gimtąjį kolūkį. Netgi konslagerinė kariuomenės tvarka buvo geriau už kolchozus. O moterys tuose kolchozuose taip ir pasilikdavo gyventi.
Kažkada, visai jau SSRS griuvimo metu teko matyti keistą reportažą iš rusiškos TV, kur kažkokiame kolchoze pagyvenusios moterys skundėsi, kad vyrų trūksta, ir ne kad prasigėrę jie, o tiesiog kad išsilakstę. Nes jos pačios pabėgti negali, o vat vyrai – gali. Tos moterys prašė, kad į tą kolchozą joms atsiųstų vyrų, nes vieno vyro trims-keturioms moterims per mažai, nors jos tais vyrais ir dalinasi. Aš suprantu, kaip nenormaliai skamba tokios istorijos, bet tiesiog tai iškreiptos sovietinės sistemos atspindys.
Taigi, grįžkim vėl prie tų mažų sovietmečio miestelių ar kaimų. Jei gyvenate kaime ar mažame miestelyje, tai į didesnį miestą persikelti taip paprastai nesigaus. Na, jei pavyks – įstosite į kokią nors proftechninę. Ir tada gal ir pavyks tapti kokios nors gamyklos darbininku. Tapsite darbininku – ir liksit darbininku. Paprastai darbininkams po darbo nieko nesinorėdavo – šita profesija dabar beveik išnykusi (liko tik kai kurių sovietmečio nostalgikų inkštimas, kad Landsbergis gamyklas sugriovė), tad apie ją atskirai reikia pasakyti: suprantate, dabar jau sunku suvokti, bet dauguma vyrų prieš keliasdešimt metų dirbo darbininkais. Nelabai kvalifikuotais. Sakykim, tokiais, kur svarbus ne mokėjimas, ne kompetencijos, o tiesiog fizinė jėga. Dabar netgi kokie nors kelio darbininkai, kurie plyteles ar asfaltą kloja, dažniausiai dirba su sudėtingesne technika, nei gamyklų darbininkai.
Žinote, kaip tos gamyklos atrodydavo? Susiraskite kokias nors labiausiai nušiurusias, visiškai baisias autoremonto dirbtuves, kur vien purvas, o darbuotojai tiek permirkę tepalais, kad visi net pajuodę – vat jums bus įspūdis, kaip žmonės dirbdavo ir jausdavosi visiškai vidutinėje sovietinėje gamykloje.
Tai vat, įsivaizduokite dabar, kad gyvenate kur nors Skuode, Varėnoje ar Kaišiadoryse, ir kad jūsų vienintelis šansas persikelti į Vilnių – tai įstoti į proftechninę, gauti šaltkalvio-tekintojo kvalifikaciją ir tada dirbti gamykloje, visą likusį gyvenimą bukai tekinant vienodas detales, mirkstant tepaluose ir neturint jokių perspektyvų.
Grįžkim prie aukštųjų mokyklų: jūs negalite įstoti į aukštąją, jei gyvenate sovietmečiu. Dėl daugybės priežasčių. Jei gyvenate kaime, nežinote, kokie egzaminai į aukštąsias. Dėl to neišmokstate to, kas nedėstoma mokyklose ir neįstojate. Vietų aukštosiose tiek daug, kad netgi į kokią nors prasčiausią specialybę pretenduoja kokie 3-5, o neretai ir 10 žmonių. Čia kokiame nors Vilniaus Pedagoginiame Institute, dabar žinomame kaip Edukologijos Universitetas. O kitur – įsivaizduokit, kad po kelias dešimtis ar netgi šimtą žmonių, stojančių į vieną vietą. Jūs neturite šansų.
Aš suprantu, kad dabar tai sunku įsivaizduoti – aukštąsias baigia bene dauguma tų, kas baigia vidurines. Bet dar ne taip seniai buvo visai kitaip – netgi vidurines baigdavo tik dalelė, o visus kitus po 8 klasių išspirdavo į proftechnines. Netgi vidurinę, o ne profkę baigti – tai jau buvo tam tikras pasiekimas, dėl kurio reikdavo arba labai smarkiai mokytis, arba turėti blatą. Blatas – tuo žodžiu buvo vadinamos pažintys ir galimybės daryti įtakas bei kaišioti kyšius. Šio žodžio dabar jaunesni žmonės net nežino, nes tiesiog su tokiais reiškiniais nesusiduria.
Taigi, grįžkim prie sovietmečio ir aukštųjų mokyklų. Kas turi šansus įstoti į aukštąją? Tie, kas atitinka kelis kriterijus vienu metu: turi pagerintą mokymą (iš kažkur gauna medžiagą apie būsimus egzaminų klausimus), turi geras pažintis, neša gerus kyšius. Tam tikri šansai, aišku, likdavo ir kitiems, bet nu patys pagalvokite, kiek čia tų galimybių, kai paklausa šitokia. Paprastai, priklausomai nuo aukštosios, realiai (be pažinčių, kyšių ir pan.) įstojusių kiekis neviršydavo kelių dešimčių procentų. Netgi į VPI nešdavo kyšius ir per pažintis stoti bandydavo.
Viena iš Lietuvos aukštųjų turėjo įsivedusi netgi tokią keistą neformalią taisyklę – kad kasmet priimti bent vieną tikrą talentą, be kyšių ir pažinčių. Suprantate, bent vieną tikrą, pagal gebėjimus. Tie talentai tapdavo dailininkais. Su daile susijusios specialybės buvo ypatingai paklausios, nes tai buvo vos ne vienintelis būdas legaliai turėti kad ir labai menką, bet visgi nuosavą versliuką – tapyti paveikslus ir juos pardavinėti. Nesvarbu netgi, kiek gerus, bet pardavinėti pačiam ir gyventi taip, kaip pats susigalvoji. Galite tik numanyti, kiek būdavo norinčių tapti dailininkais.
Taigi, aš tiesiog norėjau pasakyti, kad jei jūs esate paprastas žmogus, į aukštąją jūs neįstojate, kariuomenėje atitarnaujate taip, kad paskui be psichoterapijos neapsieisite (o kadangi sovietmečiu psichoterapija buvo pseudomokslas, kaip vienu metu ir genetika, tai psichoterapijos visvien negausite, todėl ir kankinsitės visą gyvenimą), o jei norite gyventi mieste, tai visą gyvenimą dirbate darbininku. Ir niekad niekad nepakilsite kažkur aukščiau. Nes jūs iš geriausios žmonių klasės – darbininkų arba kolūkiečių, bet ne iš nomenklatūros.
Beje, kad dar geriau suprastumėte tą sistemą, tai įsivaizduokite, kad anuomet kiekvienas žmogus, kur bebūtų, turėdavo sau pačiam neprieinamą asmens bylą, dar nuo mokyklos. Ir į ten nuguldavo visokie įrašai, pvz., apie nuobaudas, apie kilmę, apie pažiūras ir taip toliau. Ir dar būdavo tokie dalykai, kaip charakteristikos iš mokymo įstaigos ar darbovietės, be kurių niekur nebūdavo galima pakliūti.
Pvz., norite įstoti į aukštąją – o tam reikia charakteristikos iš mokyklos. O toje charakteristikoje įrašyta kažkas, ko visai nenorėtumėte, pvz., kad atsisakėte dalyvauti komjaunimo renginyje ar dar kažkur. Taigi, aukštoji gauna tą charakteristiką ir sako jums – atia atia. O kai paima jus į armiją, tai su ta pačia charakteristika pasiunčia į tolimą Šiaurę, kur ir dūstate.
Diskriminacija būdavo nežmoniška, už bet ką, o kriterijų diskriminacijai būdavo tiesiog neriboti kiekiai. Pvz., jei jūsų tėvai ar seneliai (punktas buvo apie išvis giminaičius) gyveno taip vadinamose 1941-1945 okupuotose teritorijose, tai reiškia, kad jūs nepatikimas – t.y., pakanka to, kad esate iš Lietuvos ir jau galite negauti kokio nors darbo, kur yra kokie nors griežtesni reikalavimai.
O ką turėjo partinė nomenklatūra? Ogi viską, ką tik norėjo. Ir galimybes gauti specifines sveikatos pažymas, kurios nuo armijos padėtų išsisukti, ir atvirus kelius į aukštąsias, ir paskyrimus po aukštųjų į ten, kur patys nori, ir netgi pinigus visai kitokius. Viskas pas juos buvo. Ir būdavo specialios mokyklos (pvz., Salomeikė), ir būdavo specialios parduotuvės, ir kai kurių įprastų parduotuvių specialios sanitarinės dienos su pagerintomis prekėmis, ir specialūs pinigai, ir daugybė pajokų (maisto paketų su spec. produktais), ir taip toliau, ir taip toliau. Ir netgi specialios ligoninės bei poliklinikos – pvz., kaip ta, kuri buvo Antakalio gale, netoli nuo troleibusų žiedo. Ir netgi kelionės į užsienius pas juos buvo – ir netgi ne tik į socialistines šalis, bet net ir į kapitalistines. Ir netgi butus jie gadavo be eilės ir su specialiu išplanavimu – t.y., 4 kambarių, dvigubai didesnius.
Nomenklatūros atžaloms tokie punktai, kaip „tėvai ar seneliai gyveno okupuotose teritorijose“ negaliojo, nes suprantate, tėvai – partiniai. Tai savaime reiškia, kad patikimi. Rusai, beje, dar Stalino laikais išrado tokį terminą – „mažorai“. Taip vadindavo jaunimą, kuris iš partinių darbuotojų šeimų. Viską galintys sau leisti. Tokie, kuriems negalioja taisyklės. Tai vat tie ir leisdavo sau viską, išties banaliai viską, ko norėdavo.
Ir negana to, buvo kyšiai, kyšiai, didžiuliai kiekiai kyšių. Kyšiai už viską, dėl visko. Nori buto – neši kyšius, nori į geresnį darbą – neši kyšius, nori gydymo – neši kyšius, nori įstoti į aukštąją – neši kyšius. Aišku, tik su sąlyga, kad ir daliniesi kyšiais su dar aukščiau sėdinčiais, ir pats esi nomenklatūroje.
Galimybės peršokti iš žemesnio visuomenės sluoksnio į aukštesnį praktiškai nebuvo. Teoriškai visų galimybės buvo vienodos, bet praktiškai valdžioje esantys gyvuliai buvo lygesni. Tiek smarkiai lygesni už kitus, kad šiais laikais tai sunku įsivaizduoti. Neįmanoma įsivaizduoti tiesiog, nes šiuo metu paprasčiausiai nėra tokių atskirų kastų.
Žinokite, sunku įsivaizduoti didesnę žmonių nelygybę, negu sovietmečiu. Išties dėl vienos priežasties: dabar ta nelygybė yra, tačiau įmanoma ją perlaužti. Įmanoma pasiekti kažko, prasimušti, išsimokinti, iškilti – nesvarbu, kas bebūtum. Kartais sunku, kartais trunka ilgai, bet įmanoma. Sovietmečiu nelygybė (skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių) buvo gerokai didesnis, nei dabar, tačiau negana to, peršokti iš apačios į viršų buvo beveik neįmanoma.
Ir visa tai buvo lygiausia lygybė. Tokia, kur vieni lygesni už kitus.
————-
* Visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie lygesni už kitus – čia tokia George Orwell frazė iš vienos tokios sovietmečiu uždraustos knygos – „Gyvulių ūkis“ vadinosi. Toje knygoje gyvuliai sukėlė revoliuciją, išvarė ūkininką iš fermos, o paskui gyveno lygybėje. Tik kažkokiu būdu kiaulės tapo lygesnės už kitus gyvulius, o galų gale tapo netgi dar didesnėmis išnaudotojomis, negu buvo tas fermeris.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Prisimenu, nutempė mane ir dar 5 mokinius į Klaipėdos VLKJS centro komitetą ar kaip jis ten vadinosi, kad paskutiniai įstotume į Komjaunimą. Pasodino sekretoriate, davė anketas/prašymus stojimui užpildyti. Taip pat davė pavyzdį, kaip reikia pildyti. Aš pasiūliau visiems anketas užpildyti visiškai taip pat, kaip parašyta pavyzdžiuose -- Ona Onaitytė/Jonas Jonaitis ir pan. Surinko mūsų anketas, nunešė Vadui, iš ten po minutės jis išėjo raudonas iš pykčio ir išvarė mus visus. Taip ir netapau komjaunuoliu. O istorijos mokytojas po to man pasakė -- niekur neįstosi. Taip ir būtų buvę, bet atėjo Sąjūdis ir mokytojos žodžiai neišsipildė. Po to, mokytoja berods buvo viena iš aktyviausių Sąjudžio veikėjų mokykloje.
Kažkoks “pasakėlių iš rūsio“sovietinis variantas žolės persirūkiusiems hipsteriams gąsdinti.Ypač užkliuvo teiginiai apie sovietinę armiją-tarnybos laikas buvo reglamentuotas įstatymais,iki 1967m. tarnavo 3 metus,laivyne 4 metus,kiek bjauriau buvo pavasarinio šaukimo kariams jiems dažnai tarnyba “prasitęsdavo“ 2-3 mėn.Čia visų baubu paversta “diedovščina“buvo pati minkščiausia iš sugyvenimo normų sov.armijoje,kur baisiau buvo “zemliačestva“,o parodomuosiuose daliniuose ar “rūmų pulkuose“ ne ką saldesnė “ustanovščina“.
Apie tai jog neturėjai jokių šansų įstoti į aukštąją,jei buvai iš provincijos irgi perlenkta,pavyzdys mano tėvai,1970-aisiais įstojo ir baigę be problemų,mama,net komjaunuole nebuvo.
Iš tiesų, šį kartą kažkokių nesąmonių prirašyta. Mano abu tėvai iš mažų miestelių, paprastų, mažamokslių tėvų vaikai, įstojo į aukštąsias, į miestą atvažiavę su vienu lagaminu, baigė puikiausiais įvertinimais, įsidarbino, prasigyveno. Tik negalvokit, kad neprisimenu sovietmečio blogybių, bet kad taip jau tragiška būtų, kaip čia aprašyta, tai tikrai nesutinku.
Taip, įstodavo ir kiti, Tiekurie labiausiai stengdavosi -- jiems pavykdavo. Partinėms atžaloms tiesiog nereikdavo stengtis. Ir kur jūsų tėvai gal būt įstojo į tokias vietas, kur 20 žmonių į vieną vietą stojo (t.y., įstoti pavyko vos 5%), ten partinių atžaloms tiesiog nei rūpintis niekuo nereikėjo. Ar sudėtinga tai suprasti?
Papasakokite apie švelniąją diedovščiną teims, kuriuos kasnakt daužydavo taburetėmis, tiems, į kuriuos nuorūkas gesindavo. Papasakokite, ponia. Mes pasiklausysim.
O apie aukštąsias -- ar sudėtinga suprasti, kas parašyta? Kelios dešimtys procentų įstodavo šiaip ir pagal tikrus rezultatus -- kaip kam pasisekdavo, kaip į kur stodavo. Tiesiog nomenklatūrai būdav išskirtinės sąlygos, visiškai kitos. Ir kur jūsų tėvai mokėsi, stengėsi ir jiems pavyko, ten kažkokios partinių veikėjų atžalos gal net egzamine nebuvo pasirodę, ir visvien praėjo ir baigė nesimokydami, bet su raudonais diplomais.
Bet jūs neakcentavot,kad įstoti galima buvo visiems kas gerai mokėsi ir atkakliai stengėsi,o brėžneviniu laikotarpiu tai padarydavo dauguma.Nomenklatūros vaikai gaudavo vietas be jokių pastangų,teisybė visiška,tada taip buvo ir dabar ne kažkas pasikeite,pvz.paklauskit E.Nasevičiaus kaip G.Kirkilas diplomą gavo.
Dėl “dėdovščinos“ ne taip mane supratot,kaip sakiau tai buvo minkščiausias variantas sovietinėje armijoje,nes priklausomai nuo ištarnauto laikotarpio galėjai pakeisti savo hierarchinį statusą į labiau privilegijuotą,tai yra taburetėmis tau galvą daužė pusę metų o pvz. daliniuose kur vyravo vieno regiono kariai tu buvai beteisis padaras visą tarnybos laiką be jokių perspektyvų ir galvą tau trankė 2metus iš eilės,tai buvo kur kas žiauresnė situacija nei kastų sistema.
Nu jo, tik kažkodėl neoficialiai dar reikdavo korepetitoriaus, ypač norintiems įstot į kokią mediciną -- fizika, chemija, biologija (gerai žinau, nes klasiokas stojo į KMI ir nepaisant to, jog jo motina buvo gydytoja, vistiek papildomai 11 klasėj ėjo pas korepetitorius.). Beje, ir aš pats -- nors matematiką ir gerai mokėjau, bet 25 rubliai korepetitoriui kas mėnesį tekdavo mokėt, nes jis turėjo pažystamų KPI ir žinodavo, kokio tipo bus egzaminų uždaviniai.
Ir dar -- nuo 1982 metų tik dvi aukštosios Lietuvoj „gelbėjo“ nuo armijos -- medicinos institutas ir žemės ūkio institutas (Sabonis tais laikais taip baisiai norėjo būt agronomu :))
Ponas, kokia dar dauguma įstodavo? Kokia dauguma, kai tipiniu atveju stodavo dešimtys į vieną vietą?
O dėl kariuomenės -- taip, pagrindinai tos baisesnės už diedovščiną problemos būdavo su kaukazičiais ir Vidurine Azija.
Gyvenau sovietmečiu -- mokiausi mokykloje, įstojau į VVU, paskiau dirbau. Jūs rašėte kažkada apie nacių laikmetį -- gyvenant čia ir nežinant kas vyko šalia. Stalino laikais gal taip ir buvo, bet Brežnevo tikrai ne. Įstoti į aukštąją mokyklą tikrai galėjo visi, kurie gerai išlaikė egzaminus nepriklausomai nuo jų praeities. Charakteristikos būdavo standartinės ir niekam jos labai neužkliūdavo. Rašote, gyvenant kaime nežino kokie egzaminai -- juokinga. Kas norėjo mokytis, sužinodavo. Tam reikėjo daugiau pastangų, bet kai yra noras tai visada tai galima sužinoti. Kas nenorėjo, tas nesivargindavo kaip ir dabar. Dėl buvimo okupuotose teritorijose ir dėl to pasėkmių -- nenusikalbėkite. Taip, buvo toks punktas kažkada anketose, bet tai nieko nelėmė, nes visa Lietuva buvo okupuota nacių. Stojant į aukštąją buvo didžiuliai konkursai, galbūt kažkas įstodavo ir pagal pažintis, bet dauguma įstodavo pagal savo sugebėjimus, nes buvo labai rimta atranka. Turiu pavyzdį, nors tai ir negali būti kažkokiu etalonu -- mano teta su vyru turėjo 7 vaikus Kupiškio raj. Skapiškio miestelyje. Jis buvo kažkiek partizanų rėmėjas, mano tėčiui parūpindavo maisto kai jis buvo suimtas ( nes pats pasidavė ). Jo visi 7 vaikai iš gūdžios tais laikais provincijos ( apie 1965 m) visi sugebėjo įstoti į aukštasias ir jas baigė. Ir du iš jų vėliau tapo SSKP nariais. Dar šalia viso to -- kai prasidėjo sodų sklypų dalinimas ir sodo namelių statyba ( kai buvo uždrausta statyti dviejų aukštų namelius daugiau nei 25 m2 ploto), tai SSKP nariai buvo žymiai griežčiau tikrinami ar nepažeidžia tų normų. Atsimenu, kaip tarkuodavo ministrus ir jų pavaduotojus dėl to. Partinė nomenklatūra turėjo daugiau nei kiti, bet visada drebėdavo. O ir tos nomenklatūros būvo sąlyginai nedaug. Bent jau ministrų pavaduotojai tai nomenklatūrai materialinio aprūpinimo prasme nepriklausė. MT ir CK nežinau kaip ten buvo. Salomeika nebuvo nomenklatūros mokykla, tik kadangi dauguma valdžios gyveno centre, tai ir eidavo jų vaikai į tą mokyklą. O jei gyveno kiti, tai jų vaikai irgi eidavo į tą mokyklą. Dar buvo ir 23-ia vidurinė centre , nors ji negalėjo lygintis su salomeika kur buvo sustiprinta anglų kalba. Peršokti iš vieno sluoksnio į kitą nebuvo sunku -- reikėjo būti lojaliu, mokėti prisitaikyti ir be abejonės būti protingu. Žinoma, giminystės ryšiai buvo rimtas privalumas. Gimiau sovietmečiu, mokiausi ir dirbau sovietmečiu. Gerai žinau tą laikmetį -- jo privalumus ir trūkumus. Rokiškio tekstas tik dalinai yra teisingas, nes paremtas išankstine nuostata prisirankiojant teiginių iš nuogirdų, kurių bent trečdalis yra propagandinio lygmens.
Stoti į aukštąsias galėdavo visi. Įstoti -- kai kelios dešimtys žmonių į vieną vietą, ir netgi Pedagoginiame keliolika žmonių į vietą stoja -- apie tai, kad visi galėdavo įstoti negali būti išvis jokios kalbos -- geriausiu atveju kažkuriems pavyksta. Skirtumas labai paprastas: kur vieni plušdavo, kaldavo iki negalėjimo ir gaudavo šansą (pvz., jei vienas iš 20 įstoja -- tai tas šansas vos 5%), ten kiti įstodavo tiesiog nieko nedarydami.
Dėl buvimo okupuotose teritorijose -- man rodos, kad jūs tiesiog neprisimenate ar šiaip nesiorientuojate. Tai elementariai reiškė vieną dalyką: pvz., kažkas, atvykęs iš Rusijos, vien dėl to dalyko gaudavo kur nors darbo vietą, kai kažkas iš vietinių -- negaudavo. Kai keli vietiniai būdavo, visi su analogiška situacija -- aišku, kad tai jau nedarydavo skirtumo, nes analogiški įrašai būdavo pas kiekvieną.
Dėl SSKP narių griežtesnio tikrinimo -- prie Andropovo buvo tas periodas, kai valė nomenklatūrą. Dėl tų drebėjimų ir ministrų pavaduotojų (anie nebuvo CK) -- visvien dėjo jie ant visko, kad ir būdami žemesnio rango nomenklatūrininkais. Drebėjimas buvo tik dėl to, kad baimė būdavo pas visus -- visa sistema tokia. Bet baimė nereiškia to, kad kažkas iš tų veikėjų kažko neturėdavo. Čia nereikia norimo pateikinėti už kažką realaus. Tarkavimas tarkavimu, o tarnybinės volgos, krūvos papildomų pajokų, kyšiai, antri ir treti butai (ir tie patys butai su spec. išplanavimu) -- visa tai jiems būdavo prieinama.
Dėl Salomeikės -- formaliai išvis nebuvo specialių mokyklų nomenklatūrai. Bet kai visai šalia Salomeikės gyvenantys kartais turėdavo eiti kažkur kilometrą į kokią nors mokyklą Mindaugo gatvėje, o kiti, gyvenantys kur nors dar toliau, Čiurlionio gatvėje, visvien lankydavo Salomėjos Nėries vidurinę, tai gal nereikia kalbėti apie šiaip paskirstymą pagal gyvenamąją vietą.
Galų gale, dėl to peršokimo iš vieno sluoksnio į kitą -- aišku, kad stebuklų būna, bet įstojimas į partiją dar nėra peršokimas į kitą sluoksnį. Kiek ten buvo partinių, šimtatūkstantinis skaičius, ar ne? Ir kiek iš jų tapdavo kokiais ispalkomų vadukais ar komitetų sekretoriais, ar profsąjungų vadukais (pastarieji buvo itin gerai gyvenantys -- butų skirstymas sukurdavo absoliučiai nesveikas kyšininkavimo sąlygas)? Visos tos galimybės būdavo pirmiausiai rezervuojamos saviems -- visai tai pačiai nomenklatūrai. Su visomis karjeros galimybėmis.
jei imant visa sssr, tai cia teisybe ir dar pasvelninta (tarkim vidurines azijos sovietiniai paprociai tai tiesiog vergove). jei ziuret tik i lietuvos ssr, tai dalies viso to nebuvo arba buvo gerokai svelniau, paprasciau. Sovietine imperija, kaip ir imperijoms priklauso nebuvo vienalyte
Čia apie Lietuvą. Kur apie likusią SSRS -- ten atskirai ir pažymėjau, kad būtent kitur, kur būdavo dar daug blogiau.
Kiek menu pradinės mokyklos laikus, baigiamuose pastatyti Žirmūnuose buvo gausu naujakurių,ką tik atvykusių iš Baltarusijos ar Rusijos gilumos. Nauja banga atplaukė prieš 1980 m. olimpiadą Maskvoje-toks įspūdis,kad pastatyti komunaliniai (valstybiniai) butai jų jau laukė…O lietuvių inžinierių šeimos kartais metų metais glausdavosi bendrabučių kambarėliuose,belaukdami butų (net ir kooperatinių,perkamų už savo pinigus) eilėse.
Šiek tiek pasigedau komentaro kodėl, nepaisant viso šito brudo, tiek daug net ir nenomenklatūrininkų ilgisi viso to sovietyno? Čia turbūt apie galimybes darbe chaltūrinti, ką nors pasivogti, mažas šnapso kainas, vizualinį visų lygumą dėl vienodų algų, butų, mašinų, drabužių, galimybių ir kt. Taip pat dėl aiškios tvarkos kaip reikia gyventi ir žinant kad galimybių neturi visi -- nebuvo prievolės kaip dabar jaustis nepilnavaertišku stebint kitus prasimušančius pačiam nesugebant, bet žinant kad imanoma. Jei esate parašęs ankstesniame straipsnyje, atleiskite, ieškosiu. Ačiū, šiaip labai gerai susiskaitė ir būtinai bus pasidalinta.
Beje mano senelis irg iš visiško kaimo sugebėjo prasimušt į aukštąją ir dar tapt joje dėstytoju, bet žmogus tikrai buvo neeilinių gabumų. Keista, kad žmonės, žinantys viena ar kitą sėkmingą atvejį savo giminėse ar pas pažįstamus, iškarto išveda visą aritmetiką, kad būtent taip ir buvo sovietmečiu. Prieš susidarant nuostatas ir jas dar viešai deklaruojant kaip tiesą, būtina tikrai gerai ivairiapusiškai pasidomėti, su daug kuo kalbėtis, pasiskaityti nemažai literatūros ir t.t. Man ir dabar dažnai daug kas užsimiršta -- koks tai buvo kai kuriems žmoniems pragaras ir kiek sugriautų likimų buvo. Taip, aišku, čia ne apie tuos, daugumą, kurie stengėsi kaip išgalėdami prisitaikyti, kad tik ščyrai gyvent, niekam nekliūt, vaikai gerai, gražiai augtų, čia apie tuos, kurie priešinosi, dėl kurių buvo pasistengtą kad jie išnyktu su visam, kaip Rokiškio minėta, į durnynus, kalėjimus, toli kurnors į šiaurę, ar tiesiog suluošinant, nužudant ir t.t. Jeigu apie tokius dalykus nesate girdėję, tai nereiškia, kad taip ir nebuvo -- eik tu sau, ane? Yra puikių labai knygų, pvz , Juodoji komunizmo knyga, visiems labai rekomenduoju, ir kt. literatūros ieškant ir norint pilna, parašytos ir pačių rusų disidentų ir koloborantų. Taip kad prieš reikšdami savo diletantiškas nuomones, reiškiamas visai nepasišvietus, dažnai nepagalvojat, kad kažkuria prasme darot gerą visų tų niekšų labui. Gero vakaro.
Sakyčiau, šįkart per daug suabsoliutinot visą situaciją, gavosi, kad vietoje nomenklatūros pranašumo santykyje su eiliniais žmonėmis (atrodo, kad toks buvo rašinio tikslas), parašėt jog žemesniajam sluoksniui viskas tiesiog buvo neįmanoma. Tačiau tai, kad, pavyzdžiui, nomenklatūros atstovas į vietą priimamas bet stojamųjų, nereiškia, kad visi kiti yra išvis nepriimami.
na įdomu.
sunku ir šlykštu tikrai buvo. armijoje -- baisiau nei baisu.
tačiau dėl aukštosios tai juokinga. mano tėvai baigė visokiais ten raudonais diplomais. tai nebuvo sunkiau nei dabar 9-10 -- ais. pabaigęs gerai mokslus, galėjai pats pasirtinkti „paskyrimo“ vietą Vilniuje ar Kaune. ir gyvenimas Vilniuje kokio nors inžinieriaus buvo daug daug daug sunkesnis nei girtuoklio -- alkoholiko mehanizatoriaus mažame miestelyje. buto laukdavo 20-30 metų. o kaimiečiai butus ar „Alytaus namelius“ gaudavo su paskyrimu į kolūkį ar taryb. ūkį.
o dėl nomenklatūros tai irgi taip. tik vienintelis skirtumas tas, kad visi tie „mažorai“ -- komuniagos buvo tokie nevykėliai ir ūbagai, palyginus su eiliniu Vakarų, darbininku, kad ta sovietinė santvarka jiems nebuvo joks išsigelbėjimas…
Teta pasakojo, kad prie Chruščiovo, jei norėjai likt gyvent Kaune sulaukęs pensijinio amžiaus, turėjai turėt nuosavą nekilnojamą turtą. Kitaip visus iškeldindavo į kaimus. Niekur apie tai nesu skaičius, negaliu garantuoti. Gal tas nurodymas tiesiog nebuvo ilgalaikis. O dėl stojamųjų, tai 1983-84 metais stojau į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą (anksčiau 52 profkė), tai buvo padaryti dveji egzaminai į vieną specialybę. Vieni -- kauniečiams, kiti, po 2 sav, visiems kitiems. Kauniečiai sudarė pusę kandidatų, juos priėmė visus. Jau nepamenu, koks konkursas buvo likusiems, bet skaičius buvo żiaurus, panašus į medicinos instituto. Ir čia be kyšių, nežinau, kuo jie vadovavosi. Šiaip tai labai padėdavo korepetitoriai iš pageidaujamos mokslo įstaigos.. bet kiek iš rajonų privažinėsi pas juos..
Nudžiugau išgirdusi, kad socialinė nelygybė sugalvota Komunistų partijos ir išnyko kartu su SSRS. Baudžiavinė santvarka Rusijoje, kuri buvo iki SSRS, buvo kur kas socialiai teisingesnė, nes na niekas ir neapsimetinėjo, kad yra kažkokia lygybė. Užtat ir dabar daug teisingiau, nors socialinė atskirtis Lietuvoje berods didžiausia ES, o Rusijoje tai išvis reikėtų vadinti ne socialine atskirtimi, o socialine praraja. Žodžiu, ploju. Socialinė atskirtis įveikta anno 1991 m. Problem solved.
„Baudžiavinė santvarka Rusijoje, kuri buvo iki SSRS“
Vat ties šita vieta ir galima baikti skaityti komentarą, nes autorės žinios ir kompetencija kaip ir aiški… Dar galima būtų pridėti, kad iki SSRS saulė Rusijoje tik leisdavosi ir niekada netekėdavo.
Šiaip labai matosi, kad ji nelinkusi naudotis galva, kai randą ką internetuose apie jos nemėgstamus personažus (nes na gi „viskas ką rašo internetai yra tiesa“) ir ypač linkusi kviesti mąstyti „objektyviai“, kai kas nors blogai atsiliepiama apie jos mėgiamus veikėjus 🙂
Akivaizdžiausi matyti pavyzdžiai, kai paplatino kažkokią neaiškaus saito rašliavą apie tai, kad Austėja vos ne KGB auklėtinė. kai jos komentatoriai pradėjo rašyt, kad akivaizdžiai tame straipsnyje net datos logiškai nesueina, tai išsisuko kažkaip panašiai „ai, netikrinau, tiesiog pasidalinau nuomone“;
Paskui papostino apie pajamas jos nemėgiamų politikų ir sumokėtus Lietuvos mokesčius su ala kandoka replika :0 o kai paaiškėjo, kad tos pajamos apmokestintos kitoj valstybėj ir pagal įstatymus Lietuvoje negalima jų dar kartą apmokestint vėl buvo „ai nepagalvojau“ 😀
Gaila, kad lyg ir protingas žmogus pasirodo yra tik eilinė nepatikima kentėja/nekentėja…
dar viena višta -- dedeklė, socialinės atskirties specialistė. žinome, kad Lietuvoje viskas yra blogiausia ir visi siaubai didžiausi. socialinė atskirtis didežiausia, valdžia blogiausia, gyvenimas baisiausias. kas tikrai Lietuvojoje visų didžiausias, tai -- marazmas, ištisais okeanais pilamas ant mūsų galvų, amžinai nusivilusių ir nuskriaustų asabų…
Labas, Lidžita. Ar sunku su savo pačios prisigalvojimais ginčytis?
Iš įvairių internetinių šaltinių lyg ir susidaro įspūdis, kad Lidžita yra teisininkė. Todėl jos postai apie lygybes-nelygybes iš dalies ironiški. Nes tereikia paskaityt GPM įstatymą ir iškart gali pamatyt, kokia išskirtinė kasta yra pvz., advokatai ir jų padėjėjai (turi net atskirus straipsnius, kur būtent jiems individualiai aptariamos mokestinės sąlygos) dėl galimai lobistiškai prastumtų idėjų 🙂
Pasakyti “istojo i aukstaja mokykla“ reiskia nepasakyti nieko.
Buvo tokiu aukstuju mokyklu kur nesurinkdavo kontingento pvz -- matematines specialybes joms reikedavo genijaus galvos be to ir is darbo nieko neparsinesi.
Kitose -- veterinarijos akademijoje, inzinerinese specialybese ir pan. taip pat mokesi ivairiu socialiniu sluoksniu studentu.
Kita vertus VU TF 1987m. is 130 pirmakursiu, 129 nurode kilme is tarnautoju, 1 is kolukieciu. Skaicius tikras ir daug ka pasakantis.
Anksciau buvo ir daugiau studentu is kolukieciu sluoksnio, bet tik is kaukazo regiono. Kaukazieciai labai vertino VU -- sis universitetas buvo prieinamas paprastai abchazu seimai, o stai tbilisio universitetas buvo nepasiekiamas. Po 1984m. tyrimo kurio metu paaiskejo kad stojamieji kaukazieciams kainuodavo apie 10 000 rubliu -- daugiau kaip svajoniu auto- ziguliukas turguje -- studentams is kaukazo universitetas uzsidare.
Super straisnis. Bravo autorius. Jaunimas turi tai zinot. Kad nei uz ka neleistu raudoniesiems vatnikams sugrazint buvusiu dalyku. Taip gerai mano prisimenamu (man 62-ji). ACIU.Q
„Blatas – tuo žodžiu buvo vadinamos pažintys ir galimybės daryti įtakas bei kaišioti kyšius. Šio žodžio dabar jaunesni žmonės net nežino, nes tiesiog su tokiais reiškiniais nesusiduria.“ Man močiutė pasakojo kad Telšiuose iki kokių 1970m buvo toks daktaras vardu Blatas (gal rašėsi Blatt? -- nežinau kaip tiksliai). Sako labai geras daktaras buvo, jei gerai atsilygini. Įdomu, ar čia tik sutapimas?
Sovietinė situacija giminėje: Teta baigusi RAUDONU DIPLOMU vidurinę (4 metus kabėjo mokyklos lentoje foto) stojo į stomatologiją ir kaip tyčia sutapo, kad tam universitete esančio profesoriaus pavardė sutapo su jos, tad profesoriaus kolega klausė „Ar Jūs giminė profesoriui“, o tetai net nešvietė meluoti ir pasakė tiesą „Pažįstami nesame“. Neįstojo. Tuo tarpu giminės bobos aiškino, kad „Durniai, Jūs su Raudonu į stomatologiją -- ką tu plombas vogsi?“ 😀 Nepatikėsite, bet įstojo į maisto technologiją, kurios dabar reikia, kaip …. Tiesa tuomet turbūt mėsos fabrikas švietė… 🙂 Mėsa gi vertinga, o vagia visi 🙂