Rokiškis Rabinovičius

Kadangi čia Vilniuje prasidėjo skandalai apie legioneles ir legioneliozę, o aš kadaise truputį apie jas kapsčiausi (buvo apie jas pasitaikę medžiagos, kai krapščiau sovietų bakteriologinio ginklo programą), tai tiesiog supažindinsiu su keliais įdomiais faktais. Nes ta bakterija, kaip ir susirgimas ja – labai keisti. Netgi, sakyčiau, kiek nenormalūs.

Žodžiu, pradėkim nuo to, kad legionelė yra viena iš naujausiai atrastų pavojingų bakterijų – identifikuota ji buvo vos 1977 metais, t.y., tada, kai žmonija jau buvo pradėjusi įsivaizduoti, kad apie mikroorganizmus žino tiek daug, kad jau didelių atradimų nebebus. Bet štai gavosi.

Pirma didesnė žinoma legioneliozės epidemija yra žinoma kaip Pontiako karštligė – 1968 metais Pontiako mieste, Mičigano valstijoje, įvykusi nedidelė epidemija, kurios priežasčių išsiaiškinti anuomet nepavyko. Niekas iš žmonių nemirė, tačiau susirgimai buvo  sunkūs, staigūs ir aiškiai rodantys infekcines šaknis. Jokie moksliniai tyrimai tuo metu nesugebėjo parodyti, kas per bakterija ar virusas galėjo tą susirgimą sukelti – nors aiškiai matėsi infekavimas, užkratas nepersiduodavo iš vieno žmogaus kitam. Ir kažkaip išauginti iš mėginių irgi nieko nesigavo. Žodžiu, tokia mistinė infekcija – iš kažkur atsirado, o paskui kažkur ir dingo.

Antrą kartą didesnė panaši epidemija įvyko toje pat Mičigano valstijoje, tačiau jau kitame mieste – Filadelfijoje, 1976 metais. JAV karo veteranų draugija „Amerikos legionas“ surengė ten suvažiavimą, kur dalyvavo apie 2000 žmonių. Po suvažiavimo praėjus kelioms dienoms, pora veteranų keistai numirė – atrodė, kad dėl širdies sutrikimų. Po poros dienų dėl širdies sutrikimų mirė dar keli legionieriai. Dar po dienos mirė dar šeši. Visų simptomai buvo labai panašūs – parvažiavę iš suvažiavimo, jie skundėsi dideliu nuovargiu, jautėsi lyg apsirgę gripu, o paskui mirdavo dėl širdies.

Gal tai būtų praėję ir nepastebėtai, bet trys iš mirusiųjų gydėsi pas tą patį gydytoją – Ernest Campbell, kuris suvedė galus: visi mirę dalyvavo tame pačiame legionierių kongrese. Gydytojas informavo Pensilvanijos sveikatos departamentą, prasidėjo tyrimas ir paaiškėjo, kad liga išplito daug labiau, nei kas nors tikėjosi – per savaitę buvo hospitalizuota apie 130 žmonių, 25 mirė.

Kaip ir anksčiau, jokių sukėlėjų aptikti nepavyko – nors ir matėsi, kad susirgimas užkrečiamas. Iš mėginių niekas neišaugdavo – viskas atrodė taip, lyg užkratas tampa neužkrečiamu ir dingsta, vos užkrečia auką, bet auka, nepaisant to, miršta. Kokių nors toksinų atrasti irgi nesigavo – nebuvo jokių požymių, kad tai apsinuodijimas. Žodžiu, aiškiai infekcija, bet visiškai neaišku, nes nėra jokios infekcijos. Jokių bakterijų gauti nepavykdavo.

Tik po kokio pusmečio, ieškant galimų užkrato šaltinių viešbutyje, kuriame buvo apsistoję veteranai, buvo aptiktas ligos šaltinis – neprižiūrėta oro ventiliacijos ir kondicionavimo sistema, kurioje buvo daug drėgmės ir dauginosi kažkokie pirmuonys ar tai šiaip amebos. Tos amebos buvo susietos su užkratu, o jas betiriant, galų gale buvo aptikta ir mikroskopinė bakterija – legionelė.

Pati legionelė (Legionella pneumophila), nors ir buvo identifikuota kaip sukėlėjas dar 1977, rimčiau ištirta buvo tik 1979 metais – prireikė poros metų aiškinimųsi. Ta bakterija buvo pernelyg maža, kad ją gautųsi normaliai pamatyti per kokį nors įprastą mikroskopą, o negana to, ji buvo absoliučiai negyvybinga ir negebanti daugintis jokioje aplinkoje. Tik kitų, gyvų ląstelių viduje. Dėl to keistumo apie legionelę vienu metu imta kalbėti netgi kaip apie kažkokią tarpinę mikroorganizmų formą – nepilnavertę ląstelę, kuri tokia primityvi, kad kažkuo galinti lygintis ir su virusais.

Kadangi legionelė buvo atrasta per Amerikos legiono suvažiavimo metu kilusią legionierių epidemiją, ta bakterija ir buvo pavadinta legionele. Kai kas šiais laikais legioneles klaidingai sieja su Senovės Roma, nes legionieriai gi ten buvo. Išties vienintelis ryšys tas, kad žodis tas pats – legionieriai.

Dabar truputį įdomumų jums apie legioneles ir legioneliozę:

• Legionelė yra viena iš mažiausių bakterijų, kuri net negeba gyventi aplinkoje pati, nes elementariai nesugeba perdirbti ir pasigaminti dalie sau būtinų medžiagų. Ji sugeba gyventi tik kitų ląstelių viduje, naudodamasi jų pasigaminamais resursais. Dauguma bakterijų, sukeliančių tipiškas infekcijas, gyvena ląstelių išorėje, bet legionelės – tik viduje, kaip kokie virusai.
• Kadangi legionelės nesavarankiškos, jų neįmanoma padauginti įprastuose mėginiuose, nes jos neauga kitoms bakterijoms tinkamoje maistinėje terpėje. Norint jas aptikti, reikalinga specialiai paruošta mielių kultūra, kuri dar primaitinama papildomais mikroelementais (geležies junginiais) ir cisteinu. Vat tokiomis sąlygomis mielės apsikrečia legionelėmis ir jau iš mielių apsikrėtimo galima ir tą legionelę aptikti.
• Kadangi legionelės gyvena kitų ląstelių viduje, tai beveik nėra antibiotikų, kurie nuo legionelės padėtų – įprasti antibiotikai paprasčiausiai neprasiskverbia į žmogaus ląstelių vidų. Tuo tarpu tie antibiotikai, kurie į ląstelių vidų prasiskverbia, paprastai yra gana kenksmingi. Nors, žinoma, visgi mažiau kenksmingi už pačias legioneles – pastarosios sukelia labai didelį mirtingumą – kai kuriais atvejais gali mirti daugiau kaip ketvirtadalis apsikrėtusių žmonių.
• Legionelės yra užkrečiamiausios iš visų žmonijai žinomų bakterijų. Bakteriologinio ginklo iš jų padaryti nesigavo, nors žinoma, kad SSRS darė didelių apimčių tyrimus, bandydama legioneles paversti ginklais. Ginklų kūrėjus itin domino būtent nenormaliai didelis užkrečiamumas – pakanka maždaug 2 bakterijų, norint žmogų apkrėsti su 50% tikimybe. Daugumos kitų mirtinų ligų atveju, tam kad įvyktų apkėtimas, į organizmą turi pakliūti šimtai tūkstančių ar milijonai bakterijų. Paprastai šnekant, legionelė yra kokį milijoną kartų užkrečiamesnė už kokios nors choleros ar juodligės sukėlėjus.
• Legionelės užkrečiamumas susijęs su tuo, kaip ir kur ji dauginasi: ji sėdi kokioje nors ameboje, kurią žmogus įkvepia į plaučius su vandens lašeliais. Tą amebą įprastomis sąlygomis staigiai suėda žmogaus organizmo apsauginė ląstelė – makrofagas. Bet tas pats makrofagas suėda ir legionelę, kuri ir apkrečia jį. Tame makrofage legionelė ima daugintis, paskui užkrėsdama ir kitas ląsteles.
• Kadangi legionelė apkrečia pirmiausiai žmogaus imunines ląsteles – makrofagus, tai susirgimas dažnai būna ne tiek specifinis, kokį nors organą pažeidžiantis, kiek bendras, pažeidžiantis imuninius mechanizmus. Organizmas ima karščiuoti, o žmogus miršta dėl antrinių pasekmių – pvz., dėl plaučių uždegimo ar širdies sutrikimų. Dėl to visi simptomai būna labai nespecifiniai – lyg ir sunkus nuovargis apėmė, lyg ir gripas, o gal ir plaučių uždegimas kažkoks, o gal ir širdies smūgis. Legionelė dažnai gali likti nepastebėta gydytojų.
• Šiuo metu legioneliozė yra viena iš pavojingiausių infekcinių ligų – mirtingumas nuo jos siekia apie 10%. Tai yra labai daug.
• Nors teoriškai ir įmanoma vienam žmogui apkrėsti kitą žmogų legionelioze, praktikoje per visą pasaulinę mediciną tėra vienas atvejis, kur buvo įtariama (bet ir tai tik įtariama), kad apsikrėtimas galėjo būti taip perduotas. Tai nykstamai maža tikimybė, ypač turint omeny, kad vien JAV per metus legionelioze apserga apie 5000 žmonių. Galima sakyti, ka nuo žmogaus žmogui ši liga persiduoti negali.
• Legionelių išties yra pilna visur ir jų pilna buvo visada. Tiesiog dar visai neseniai niekas negebėjo identifikuoti, nuo ko kartais numiršta žmonės, tad apie jas ir nežinojo. Legionelių yra praktiškai visuose vandens telkiniuose, kur tik galima rasti kokių nors amebų ir protozoinių organizmų (pirmuonių), o visokių pirmuonių galima rasti visur, kur tik būna vandens. Tiesiog natūraliomis sąlygomis legionelių yra tiek neįtikėtinai mažai, kad beveik nėra. Ir todėl jomis ir neapsikrečiame, net nepaisant milžiniško užkrečiamumo.
• Legioneliozė turi gana specifinį pasiskirstymą – 75-80% apsikrėtusiųjų yra daugiau kaip 50 metų amžiaus, negana to, apie 60-70% apsikrėtusiųjų yra vyrai.

Taigi, čia tokių keistumų. Dabar kas dar įdomu: legionele praktiškai neįmanoma apsikrėsti, ją suvalgant – ji į organizmą pakliūna tik įkvepiant. Kadani legionelė savarankiškai egzistuoti gamtoje negali, tai pakliūna ji tik kartu su kitomis ląstelėmis – užkrato pernešėjomis. Tipišku atveju tai būna kokie nors pirmuonys ar amebos, kurios būna apsikrėtusios legionelėmis. Tos amebos gyvena kur nors drungname vandenyje ir maitinasi nelabai aišku, kuo, bet tiesiog gyvena ir viskas.

Apsikrėtimas vyksta per tai, kad koks nors mikroskopinis drėgmės lašelis, kuriame yra legionele apsikrėtusi ameba, sklando kur nors ore, o žmogus kaip nors ima ir tą lašelį įkvepia. Įkvėptas lašelis su ta ameba nusėda kur nors plaučiuose, ją įprastu būdu patvarko makrofagas (visokias šiukšles naikinanti apsauginė organizmo ląstelė), tačiau čia ir ištinka kiaulystė – kartu su ta ameba makrofagas suryja legionelę ir apsikrečia pats. O jau čia legionelė ima daugintis kaip kokiame rojuje, pradeda plisti po organizmą, tad žmogui prasideda didelės bėdos.

Legioneliozė neturi aiškių specifiškų požymių. Pirmos epidemijos metu, Pontiako mieste apsirgę žmonės sirgo kažkuo panašiu į gripą. Nei vienas nesusirgo plaučių uždegimu, visi liko gyvi. Filadelfijoje siautusios legionelės atveju buvo daug plaučių uždegimų, tačiau tipiškiausios diagnozės buvo susijusios su širdies nepakankamumu. Pacientai tiesiog skųsdavosi nuovargiu, o paskui numirdavo dėl širdies ligų. Nors plaučių uždegimas yra tipiškas daugumai legioneliozės atvejų, neretai būna ir bet kurių kitų vidaus organų pažeidimų, dėl kurių gali ir ištikti mirtis.

Tarp tipiškų legioneliozės simptomų – galvos skausmai, drebulys, aukšta temperatūra (iki 40 laipsnių ar daugiau), nuovargis, silpnumas, kosulys, skausmas krūtinėje, viduriavimas, vėmimas, dezorientacija, kartais, sunkesniais atvejais – ir haliucinacijos bei atminties sutrikimai. Kita vertus, tie simptomai būna gana įvairūs, kažkurių gali ir nebūti.

1999 metais per Olandijoje vykusį gėlių festivalį kilo iki šiol didžiausias žinomas legioneliozės protrūkis – mirė virš 30 žmonių, apsikrėtė mažiausiai keli šimtai. Legionelė buvo aptikta keliuose vandens basienuose ir sūkurinėse voniose – niekur ten žmonės nesimaudė, o tos vonios buvo tiesiog naudojamos parodai. Kadangi atrodė, kad pavojus kilti negali, jos buvo užpildytos užsistovėjusiu vandeniu iš gaisrinės sistemos, o dezinfekcija (chloravimas) nebuvo atlikta. Niekas net negalvojo, kad tos vandeniu užpildytos vonios gali tapti pavojaus šaltiniu (jos nebuvo skirtos maudymuisi), bet pakako iš vonių nugaruojančio vandens, kad su juo į orą pakiltų viena-kita legionelėmis apkrėsta ameba, o paskui pakliūtų kažkam į plaučius. Prisiminkim, kad legionelių reikia milijonus kartų mažiau, nei bet kokių kitų bakterijų.

Galų gale, apie tai, kur ta legionelė gali būti – taigi beveik visur. Vienintelis klausimas – ar legionelė gali būti tokiais kiekiais, kad atsirastų bent kažkokia tikimybė, kad ji pakliūtų į žmogaus organizmą. Ir vat čia jau yra klausimas apie temperatūras ir dezinfekciją.

Legionelėms ideali temperatūra – 35 laipsniai Celsijaus. Gana smarkiai jos dauginasi ir pasiekti gana pavojingas koncentracijas gali tada, kai temperatūra yra apie 20-50 laipsnių ribose. Jei vanduo šaltesnis – legionelė nesiveisia. Jei karštesnis – legionelė žūsta. Pavojingiausia, jei vanduo ilgai užsistovi kažkur, būdamas įšildytas iki tos pavojingos temperatūros, ypas jei ta temperatūra yra kokie 25-40 laipsnių. Jei toks vanduo kažkur užsistovi kelioms dienoms ar savaitei, o dar ir sukuria geras sąlygas pirmuonims daugintis (pvz., kaip ten Olandijoje, kur gėlės vandenyje buvo), tai legionelių gali pasidaryti tiek, kad jomis apsikrėstų tiesiog kažkur netoli to vandens praėję žmonės.

Išnaikinamos legionelės paprastai – laikant vandenį šaltai, kaitinant vandenį arba pilant į vandenį chlorkę.