Čia ne tik bus truputis apie skirtumus tarp požiūrio (ir jo atstovavimo) bei propagandos. Čia bus ir truputis įvado į kai kurias semiotikos sąvokas, kurios labai durnai visiems skamba. Tiksliau, apie vieną sąvoką – apie paradigmą. Kas tai yra ir kaip tai veikia. Suprasite ir tada jau apie propagandą susigaudysite geriau už daugelį tos pačios propagandos skleidėjų.
Kaip jau išsyk matosi iš schemos, į tuos pačius dalykus galima žiūrėti labai įvairiai, iš visokių taškų. Bet be tikrų dalykų (pažymėti žaliai) yra ir visokių išsigalvojimų (pažymėti raudonai). Štai čia ir atsiranda esminis skirtumas.
Taigi, pradėkim nuo paveiksliuko – schemos, kuriame pavaizduoti visokie dalykai. Raidėmis (išskyrus X ir Y, kurios simbolizuoja nesamus skaičius) pažymėti tam tikri informacijos ar kažko ten skleidėjai. Skaičiais – kažkokie dalykai, kuriuos tie skleidėjai mato ir apie kuriuos tie patys skleidėjai kalba.
Dabar žiū, schemoje yra faktai, sužymėti numeriais. Tačiau požiūriai gali būti labai skirtingi:
- Laikraštis A:
- mato faktus 1, 2, 3 ir 4
- nemato gan didelio fakto 5, nes jį uždengia artimas faktas 2
- vertina faktus 1, 2 ir 3 kaip svarbius, nes jie jam arti
- faktą 4 vertina kaip visišką smulkmeną
- Laikraštis B:
- mato faktus 1, 3, 5
- nemato fakto 2, nes jį uždengia didelis faktas 1
- nemato fakto 4, nes jį uždengia faktas 5
- vertina faktus 1 ir 5 kaip svarbius, nes jie jam arti
- Laikraštis C:
- mato visus faktus – 1, 2, 3, 4 ir 5
- faktą 4, kuris jam arti, vertina kaip ypatingai didelį
- faktą 1, kuris jam toli, vertina kaip mažą
Ką galima pamatyti iš šitos schemos? Ogi tai, kad faktai gali būti visokie, bet jų svarba skirtingiems leidiniams atrodys skirtinga – priklausomai nuo to, kas kuo užsiima. Ir kažkurie leidiniai teisiog dėl savo pozicijos kažkurių faktų nematys. Bet net ir tas, kas mato visus faktus, gali turėti labai iškreiptą požiūrį.
Visoje schemoje galime pamatyti, kad būtent leidiniai A ir B turės adekvačiausią požiūrį – jie sutars dėl to, kad faktas 1 yra didžiausias. Tačiau abu jie nematys ir kažko, ką mato kitas iš jų – dėl to labai nesutars.
Leidinio B požiūris bus lyg ir teisingesnis, jis matys, kad faktas 5 yra didelis ir svarbus, kai leidinys A išvis to fakto nematys.
Tačiau leidinys A matys daugiau faktų – 2 ir 4, kurių leidinys B nemato išvis.
Leidinys C, kuris lyg ir mato visus faktus, turės labai iškreiptą požiūrį, prikabintą prie nereikšmingo fakto 4. Didelis faktas 1 šiam leidiniui atrodys gana nereikšmingas. Taigi, nors iš šio leidinio gausite kažkurią informaciją, kurios negausite kitur, vargu ar vertės pasitikėti bendru to leidinio požiūriu.
O dabar pasižiūrėkime į leidinį P (P – nuo žodžio „propaganda“):
- Jis matys mažiau faktų – tiktai 2 ir 3
- Jis ignoruos netgi didžiausią – faktą 1, kurio ignoruoti neįmanoma
- Faktai bus ignoruojami ne todėl, kad juos uždengia kiti faktai ar požiūrio taškas, o tiesiog todėl, kad jie bus ignoruojami ir viskas
- Jis turės iš lempos išsigalvotus faktus X ir Y, kurie išvis nei neegzistuojants
- Išgalvoti faktai bus pateikiami kaip esą nuslėpta ar kitų leidinių nematoma informacija
Kas įdomu, kažkuriais požiūriais leidinys P atrodys gana artimas leidniui A, o dar gal kartais ir randantis bendrą kalbą su leidiniu C.
Tai vat, leidiniai A, B ir C – tai tiesiog skirtingi požiūriai. Kitaip tariant, skirtingos paradigmos, kuriose interpretuojami įvykiai. Kai kuriais atvejais du leidiniai gali matyti visiškai tuos pačius faktus, bet juos visiškai skirtingai interpretuoti, nes visas suvokimas gali kardinaliai skirtis. Tas toksai matymas ir yra paradigma.
Tačiau propagandinis leidinys P ne šiaip iš kitos pusės žiūrės, tai nebus kažkoks kitoks požiūris. Tai bus tiesiog falsifikacijų sklaida, turinti kažkokį tikslą. Su sau nepatogių faktų ignoravimu.
Aš tikiuosi, kad kažką paaiškinau apie esminį propagandos ir žiniasklaidos skirtumą?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Laikraštis B:
mato faktus 1, 3, 4, 5
nemato fakto 4, nes jį uždengia faktas 5
Tai mato ar nemato fakto 4?
Iš schemos matosi, kad nemato. Pataisiau tekste, klaida buvo. Ačiū 🙂
Supaprastinta diagrama gan gerai atskleidžia skirtingus požiūrius. Būtų galima diagramą dar papildyti skirtingomis faktų interpretacijomis, kurios gali priklausyti nuo interesų ir kompetencijos: https://flic.kr/p/WrQw9W
Bet jeigu šaltiniai nepropagandiniai -- jų interpretacijos yra sulyginamos. Tuo tarpu propagandinės išsiskiria iš kitų šaltinių. Todėl propagandinės kuria savo klonus.
Ne. Skirting požiūrio taškai reiškia būtent tai, kad interpretacijos nėra sulyginamos. Tame ir yra skirtingų paradigmų esmė. Palyginamumas atsiranda metaparadigmoje, tačiau tai reiškia, kad nei vienas iš pirmo lygmens paradigmų atstovų negali realizuoti palyginamumo jau pagal patį apibrėžimą, o pačią metaparadigmą mato kaip vieną iš neteisingų (su jo paradigma nesutampančių) paradigmų.
Vieninteliu formaliai patikrinamu propagandinės paradigmos atributu tampa falsifikavimas. Tai gali būti ir tiesioginių faktų falsifikavimas, ir tam tikrų išvestinių faktų (išvadų ar tarpinių išvadų -- t.y., samprotavimų) falsifikavimas. Ką reikia pastebėti -- esminis tokio falsifikavimo požymis -- tikslingumas.
Ar faktų falsifikavimas yra būtina propagandos sąlyga, ar pakankama? Pagal šį straipsnį ir pagal Vikipedijos apiprėžimą -- būtina, bet kodėl vidinis įsitikinimas (ir ne mano vieno) sako, kad turėtų būti atvirkščiai?
Dėl būtinumo ar pakankamumo -- klausimas išties yra imperatyvume. Ką aš atvaizdavau schemoje, tai tėra bendro propagandos paterno apibendrinimas, kuris nerodo priežasčių.
Realios priežastys yra matomos per diskursus -- t.y., tam tikrus procesus, kurie veikia tam tikros paradigmos rėmuose. Galima tarti, kad kadangi žiniasklaidos pirminis diskursą kuriantis imperatyvas yra teisingas informavimas, tai žiniasklaidos diskursas nėra stabilus -- jis linkęs augti ir apibendrintai pamatyti visus realius faktus. Propagandos imperatyvas yra ne informavimas, o tam tikros paradigmos perdavimas ir įtvirtinimas. Tai reiškia, kad tam tikroje faktų erdvėje propagandos diskursas yra rigidiškas, nekintamas. Tai reiškia, kad tas propagandinis diskursas kabins tik jam tinkančius faktus, o pagal poreikį užsiims ir falsifikacijomis.
Iš to jau seka, kad faktų falsifikavimas nėra propagandos sąlyga, jis ne visada būtinas ir ne visada pakankamas propagandai. Propagandos esmė -- tai iš esmės net ne paskirų faktų, o pačios paradigmos falsifikavimas, sukuriant propagandinę simuliaciją vietoje realybės, o jau iš to kyla ir faktų falsifikavimas, kuris vykdomas pagal poreikį. Skirtingai nuo žiniasklaidos, kuri turi tikslą judėti nuo simuliacijos link realybės. Kitaip tariant, sąlyga propagandos egzistavimui -- tai realybės iškraipymo imperatyvas. Šnekant paprastai -- dėl kažkokių prežasčių atsiradęs tikslas meluoti.
Taigi, kabinant giliau, visas klausimas susiveda į imperatyvus -- vienu atveju imperatyvo esmė yra artėjimas prie tiesos (žiniasklaida), o kitu atveju -- tolimas nuo tiesos ar simuliacijos palaikymas, kitaip tariant -- melas (propaganda).