Tag Archives: paradigmos

Kuo propaganda skiriasi nuo požiūrio

Čia ne tik bus truputis apie skirtumus tarp požiūrio (ir jo atstovavimo) bei propagandos. Čia bus ir truputis įvado į kai kurias semiotikos sąvokas, kurios labai durnai visiems skamba. Tiksliau, apie vieną sąvoką – apie paradigmą. Kas tai yra ir kaip tai veikia. Suprasite ir tada jau apie propagandą susigaudysite geriau už daugelį tos pačios propagandos skleidėjų.

Kaip jau išsyk matosi iš schemos, į tuos pačius dalykus galima žiūrėti labai įvairiai, iš visokių taškų. Bet be tikrų dalykų (pažymėti žaliai) yra ir visokių išsigalvojimų (pažymėti raudonai). Štai čia ir atsiranda esminis skirtumas.

Taigi, pradėkim nuo paveiksliuko – schemos, kuriame pavaizduoti visokie dalykai. Raidėmis (išskyrus X ir Y, kurios simbolizuoja nesamus skaičius) pažymėti tam tikri informacijos ar kažko ten skleidėjai. Skaičiais – kažkokie dalykai, kuriuos tie skleidėjai mato ir apie kuriuos tie patys skleidėjai kalba.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Įžvalgos apie politiką, feminizmą, sveiką maistą, paradigmas ir pan.

Subaru ir supermama šmaikštašiknė

Subaru labai derinasi su ekologija ir supermamom šmaikštašiknėm

Čia jums kratinys belenkokių minčių – įžvalgų visokių, tarp kurių yra tikrų perlų, vertų atskirų straipsnių. Bet neparašysiu, nes tingiu, todėl čia jums trumpai pateiksiu. Pavyzdžiui:

Subaru – mašinos idiotams

Vakar mačiau, kaip idiotas su Subaru posūkyje vos nenumušė motociklo. Subaru vairavęs asilas posūkyje lenkė dvi mašinas. Priešpriešiais važiavęs motociklininkas, sugebėjo nuvažiuot šalikelėn – visa laimė, kad negreitai važiavo. Asilas su Subaru nepaliko priešpriešinės juostos netgi tada, kai jam buvo padarytas tarpas grįžimui – jis sąmoningai privertė motociklininką eit į šalikelę. Kadaise (prieš kokius gal 10 metų) buvo pasitaikiusios statistikos apie avaringumą. Draudikai atrado, kad faktiškai yra viena ryški avaringumo koreliacija – tai automobilio markė. Dominuojantys – tai Volkswagen Golf ir BMW 3xx automobiliai. Visi kiti faktoriai, tokie, kaip vairavimo stažas, amžius ir pan. – antraeiliai. Galiu kirsti lažybų, kad dabar prie Golf ir BMW prisidėjo ir Subaru mašinos, kurios pasidarė kiek labiau įperkamos visokiems pacukėliams. Kodėl, pvz., Peugeot superkarai nepakliūna į avarijas taip dažnai? Kodėl kitos markės netampa mirčių simboliu, o tiktai visokie pacukomobiliai? Ponai kelių policininkai, bauskit idiotus su Golf, Subaru ir BMW 3 series už bet ką, taip kad jie greičiau teises prarastų – pasirūpinkit mūsų saugumu.

Feminizmas – už teisę moterims sirgti prostatos vėžiu

Feminizmo esmė

Feminizmas yra toksai feminizmas

Feministės visai kvankštelėjo: kai pasirodė www.nebobureikalas.lt reklama, feministės kažkur Delfio komentaruose pasiuto, kad čia baisi siaubinga moterų diskriminacija. Siaubinga košmariška diskriminacija, kad moterys neturi prostatos ir kad čia ne jų reikalas. Ir kad neserga prostatos vėžiu. Todėl galiu spėti, kad feminizmas (kaip ir kitos ideologijos) yra atvirkštinė funkcija iš kažkokių ten intelektinių gebėjimų. Beje, iš pavydo vyrams, kad neturi pimpalo, aršiausios feministės reikalauja vyrų kastracijos, o anokia feministė Valerie Solanas iš pasiutimo bandė nušauti Andy Warholl, katras buvo gėjus ir todėl moterims net pačiupinėt neduodavo – reiškia, kad išvis pats blogiausias. Taip kad feministės labiausiai nekenčia gėjų ir nori galimybės gydytis prostatą. Ai, žinoma, tai nieko nuostabaus, jei prisiminsim feminisčių keliamus pasaulinius politikos pokyčius.

Marinuoti agurkai nuodija vėžiu Lietuvą

Anokia seimūnė Dangutė Mikutienė yra darbietė. Tarp kitko, kažkokia parapsichologijos mokslų daktarė ar tai kažkas panašaus. Tai vat, ponia Dangutė, prikėlė žiniasklaidoje isterikų apie visokias vėžines radijo bangas bei jų įtraukimą į kažkokią PSO lentelę, kur šios priskirtos 2B grupės kancarogenams (t.y., tiems, kur belenkoks ryšys su vėžiu sugalvotas, pvz., kaip samprotavime, kad pėstieji avarijose žūsta dažniausiai ant asfalto, vadinasi asfaltas yra gyvybei pavojų kelianti medžiaga). O tame pat PSO dokumente, kuriuo remdamasi, Dangutė Mikutienė kelia šurmulį, marinuotos daržovės irgi prie tokių pat 2B grupės kancarogenų priskirtos. Įdomu, kodėl ponia Dangutė nekovoja prieš Agurkicho marinuotus agurkus, keliančius tokį pat pavojų – ot Viktoras Uspaskichas patenkintas būtų tokia parama darbo partijai.

Juozas Olekas pyksta dėl panaikintos kariuomenės

Kariuomenės idiotizmas

Kariuomenė pagal Juozą Oleką

Vakar berods mačiau per TV, kaip buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pezėjo per LNK žinias apie tai, kaip NATO smerkia Lietuvą už prastą rūpinimąsi gynyba ir panašiai. Politikų naglumas neišmatuojamas – būtent valdant Olekui Lietuva prarado gynybinius pajėgumus, tiesiog atsisakydama šauktinių kariuomenės. Politikas, sužlugdęs ir taip silpną gynybos sistemą, naglu veidu peza apie savo veiklos pasekmes, jas priskirdamas konservatoriams, tiksliau – Rasai Juknevičienei, bandančiai krizės metu kažkaip pataisyti socdemų pridirbtus reikalus. Beje, su sveikatos apsauga Juozas Olekas irgi pasireiškė.

Alkoholikai teigia: tam, kad pagyčiau nuo alkoholizmo, reikia alkoholio reklamos

Visokie veikėjai iš LLRI ir panašių kontorų vis dar kliedi apie tai, kad alkoholio reklama neskatina alkoholio vartojimo. Žinoma, kai visiškas mėšlas kartojamas daug daug kartų per visokias žiniasklaidos priemones, jis daugeliui tūpiausių įkalamas į galvas. O pinigai taigi dideli, kaip reikiant. Su dideliais pinigais belenkokius kliedesius galima įtvirtinti. Propaganda, žinote. Čia, beje, puikus pavyzdys apie tai, kiek žiniasklaida atstovauja visuomenės interesams.

Dilgėlių poslinkis iš pasakų į baudžiamąjį kodeksą

Čia jums ne į temą paveiksliukas, kur maišas ant galvos

Kas pasakė, kad šita nuotrauka nevaizduoja kažkokio Lietuvos politiko?

Atsimenate tą pasaką apie Devyniabrolę ar kaip ten? Žodžiu, kaip kažkokia piemenė kažkokius rūbus mezgė iš dilgėlių, kuriuos savo broliams, juodvarniais lakstantiems, užmovė ir tie atvirto į normalius bernelius. Tai vat, kažkaip čia susišvietė tokia mintis: paradigmatiškas matyt poslinkis į tolerastijas įvyko. Prieš 20 metų tokia pasaka atrodė visiškai normali, tinkama vaikams. Dabar ji stačiai kraupi atrodo, o kai kažkokia bobutė 70-metė kažkokiame Delfi komentare pašnekėjo apie dilgėles ir jomis gydomus gėjus, tai gavosi ar tik ne baudžiamoji byla? Primeskit – vos 20 metų ir dilgėlės nuo pasakų vaikams vienoje situacijoje pasikeičia iki baudžiamuoju kodeksu draudžiamo dalyko kitoje situacijoje. Dilgėlių paradigmos poslinkis.

Politinis lietuvių aktyvumas auga

Lietuviai išties yra velniškai aktyvūs politiškai – tai tiesiog paradoksas. Atsimenat, kaip vertė Rolandą Paksą? Mes ofise šampaną šaudėm, kai paskelbė. Tą dieną nulūžo Delfi.lt, nes netgi statinio puslapio neįstengė servuoti – tokios žvėriškos apkrovos ėjo (man rodos, tai vienintelis toks atvejis per visą Delfi istoriją). Baisiau, nei per kokias nors didžiausias krepšinio varžybas. O lietuvių domėjimasis politika nuo to laiko vargu, ar sumažėjo – greičiau gal net priešingai, nepaisant stebinančių rinkimų rezultatų. Tačiau lietuviai vis mažiau pasitiki valdžia, vis labiau nepasitiki teisėsauga ir žiniasklaida, etc.. Problema yra valdžioje. Lietuviai neina balsuoti dėl protesto – didžioji dalis nebalsavusiųjų yra tiesiog balsuojantys prieš visus rinkimuose keliamus kandidatus. Jei būtų galimybė balsuoti prieš visus kandidatus, Lietuvoje jau nebūtų valdžios.

Ekologiniai šūdai plinta, kaip epidemija

No Bullshitting

Ekologijos atveju pasakymas "no bullshitting" įgyja stebėtinai tiesioginę prasmę

Labai įdomios priežastys aiškėja apie tą e. coli epidemiją Vokietijoje. Pasirodo, kad ana išplito per visokias daigintas pupeles ir panašų brudą, kurį ėda visokios supermamos šmaikštašiknės, prisiskaičiusios visokių kliedesių apie sveiką ekologišką gyvenseną, maistyseną ir paistyseną. Prisipaisčiusios apsimaistinimo dietų bei liesėjimo ir sveikatsenos gyvenseniškumo, jos visai nukvako ir ėmė ėst natūraliais kiaulių ar tai karvių šūdais užterštą ekoprodukciją, taip pasigaudamos gyvulių žarnyno užkratą (ekologija, patręšta tik natūraliu mėšliuku, kad daržovytės būtų tokios geruliukės), kuris dėl tų gyvulių nuolatinio šėrimo antibiotikais per kelis dešimtmečius įgavo neįtikėtiną atsparumą. Štai jums ir ekologija, štai jums ir gyvulių fermos, štai jums ir sveikas maistas, ir sveikas gyvenimo būdas, ekologinė mityba ir taip toliau.

Upd.: Komentaruose jau išlindo, kad gal ir ne per ekologines supermamas užkratai parėjo – bent jau taip tipo sako naujesnė info (aš čia nei netikrinu, nes neseku naujienų – pasitikiu komentarais). Taigi, Rokiškis akivaizdžiai FAIL. Bet ekologinės supermamos visvien irgi FAIL.

Tai štai tiek jums šiandien temų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dekonstruojant elektroninių balsavimų diskursą

Rankinė granata - žvakė

Žinoma, kad galima pezėti apie visokius dvasingumus, apie tai, kaip jaunimas labiau balsuos internetuose ir nupasakoti viską taip, lyg rinkimų perkėlimas į internetą - kažkoksai gėris. Galima net šūkį sugalvot - "praleisk romantišką vakarą su Olialia Pupytėmis ir balsuok Internetu". Nepaisant to, granata yra granata, ji neskirta nei vienam, nei kitam tikslui, kuriam tiktų žvakė.

Visai neseniai susitikau su tokiu ponu Andriumi K., kuris yra nuoseklus internetinių ir elektroninių balsavimų priešininkas, o apie jo kvalifikaciją sako faktas, kad jis į Litnet ir visą Lietuvą atnešė IPv6 palaikymą. Bet šįsyk papasakosiu ne apie techninius/organizacinius internetinio ir elektroninio balsavimo niuansus (su kuriais ir taip viskas aišku), o apie kitką – žmonių požiūrį.

Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, nors jos kartais ir ima kažkaip atitikti mūsų mąstymą. Bet tie dalykai, kuriuos darome – tai mūsų mąstymo, mūsų apsisprendimo pasekmė. Pietų Afrikos respublikoje prieš porą dešimtmečių buvo skandalingas atvejis, kai vienas žmogėnas atėmė iš moteriškės jos grūstuvą, kuriuo ji virtuvėje visokius daiktus smulkindavo – riešutus ir pan.. Moteriškė baisiai įsižeidė ir žmogėną (savo kaimyną) padavė į teismą, o tada ir nuskambėjo istorija: pasirodo tasai grūstuvas buvo prieštankinė granata. Pakankamai sunki ir masyvi, su rankena, patogi. Tą granatą moteriškė surado savo mirusio vyro įrankių dėžėje ir porą dešimtmečių puikiausiai naudojo. Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, o jų panaudojimas priklauso nuo paradigmos.

Pono Andriaus K. dėka susitikau su tokiu ponu Steve S., ypatingai aršiu internetinio balsavimo šalininku, katrą pradžioj, prieš pamatydamas gyvai, dar ir išvadint spėjau žemesnio intelekto asmeniu (vėliau teko atsiimti savo žodžius, nes paaiškėjo, kad klydau, todėl atsiimu savo žodžius dar kartą, jau bloge, ir atsiprašau matant ir tiems, kas apie tą ginčą nieko nežino – tai jums įrodymas, kad aš esu neadekvatus pridūrkas).

Su ponu Steve S. gavosi tokia įdomi diskusija. Ne, ne tiek apie tai, kokie argumentai už ir kokie argumentai prieš, o dar gerokai gilesnė, nes ponas Steve S. pateikė labai įdomų požiūrį apie tuos balsavimus, visiškai nesusijusį su IT, o susijusį su paradigmos* pokyčiais, apie kuriuos ir aš esu rašęs.

Pradėkim gal nuo to, kodėl eilinis Lietuvos pilietis galvoja, kad elektroninis, o ypač internetinis balsavimas – tai geras sprendimas (sako, apie 75 procentai interneto vartotojų tuo tiki). Ogi viskas labai paprasta: žmonės mato tokius bajerius, kaip pvz., su ponu Evaldu Lementausku**. Ir mato, kad valdžiažmogiai tiesiog dėjo ant visuomenės (beje, dėl šio Seimo sprendimo prokuratūra jau nutraukė Lementauskui bylą). Tai tiesiog realybė, puikiai patvirtinanti bobutišką, tačiau juk teisingą apibendrinimą: „valdžia yra vagys, vieni kitus dengia“.

Eilinis žmogus apie nesuprantamus dalykus mąsto paprastai, asociatyviai, magiškai: realybėje yra visokios makliavonės, yra visokios cenzūros, nedemokratijos ir t.t.. O Internete*** nėra visokių ten makliavonių, nes kiekvienas gali daryti belenką, nėra nei valstybių sienų, nei galimybės viską išcenzūruot, uždraust ir nubaust****, nei įvesti kažkokius totalitarizmus. Todėl reikia, kad ir balsavimas būtų Internete. Ir valdžia būtų stebima per Internetą. Ir t.t., ir t.t..

Negaliu pasakyti, kad toksai pagrindinės žmonių masės požiūris į Internetą būtų klaidingas – tai tiesiog besislenkančios paradigmos požymis. Valstybė ir kitos hierarchinės struktūros po truputį praranda prasmę, žiniasklaida feilina prieš blogus, tuo tarpu visuomenė po truputį tampa panašesne į tą Anonymous grupuotę, turinčią visai kitus dėsnius: visišką demokratiją, nekontroliuojamumą ir netgi grupės neapibrėžtumą. Kas yra Naujoji Lietuva, ta, kuri kuriasi internetuose? Taigi tiesiog bet kas iš mūsų, bet kas, ką apjungia pono Aurelijaus K. kadaise taip gražiai įvardintas bendrakryptis vektorius. Tam nereikia nei pasų, nei gyvenimo kažkokioje teritorijoje, nei kilmės, nei netgi kalbos. Pakanka tiesiog būti ir kažką daryti, netgi nesvarbu, ką, bet tariant, kad tai Lietuvai. Ne geografinei, o tai, kuri yra mūsų galvose.

Tačiau čia ir turim esminį klausimą: Internetas ir kompiuteriai – tai tik techninė priemonė. O štai visokia informacija ir požiūriai – tai jau paradigminiai dalykai, kurie gali veikti nepriklausomai. Nesvarbu, kad naujoji paradigma (laisvė) yra daugiau internetuose, o senoji – daugiau neinternetuose (reale). Naujoji paradigma irgi keliasi į realą***** – ten ir gauname tuos keistus dalykus, kai staiga pasidaro lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, atsiranda naujos pažintys, kartais tiesiog stebėtinai lengvai dingsta socialiniai barjerai. Tačiau senoji paradigma irgi keliasi į Internetą, nes ir jai internetas – tik techninė priemonė. Ir to nereiktų užmiršti.

Senos hierarchinės struktūros puikiausiai lenda į internetus. Vienais atvejais jos dėl to gauna naują, papildomą, demokratinę prasmę, kaip kad Seimo puslapis: jo dėka mes galime atrasti ir įstatymus, ir jų pakeitimo iniciatorius, nors kadaise normaliam žmogui tai buvo neįmanoma******. Bet kitais atvejais vyksta panašiai, kaip su kokia nors politinių partijų reklama: susikuria partija savo portalą ir skelbia ten visokias propagandas, be jokių internetinių galimybių diskusijoms – lygiai kaip anksčiau partiniuose laikraščiuose. Tai jau tiesiog senosios hierarchinės paradigmos perkėlimas į internetus.

Taigi, klausimas apie internetinį balsavimą yra paprastas: kuriai jis paradigmai priklauso, internetinei ar hierarchinei? Ar dėl to, kad balsavimas atsiduria internete, jis įgauna kokių nors naujų demokratinių savybių? Pagrindinė žmonių masė (apie 3/4) galvoja, kad taip. Tai maginis mąstymas: internete juk demokratija, vadinasi į tą demokratiją perkelti rinkimai irgi taps demokratiškais, o išrinktieji bus gerais, skirtingai nuo dabartinių.

Deja, rinkimai nuo internetinio balsavimo nepasidarys demokratiškesniais, nes jie negaus jokių naujų savybių. Nuo internetinio balsavimo ir išrinkti politikai netaps mažiau korumpuotais. Tačiau perkėlus balsavimą į kompiuterius, atsiras tūkstančius kartų didesnės galimybės falsifikavimui, išankstiniam nuperkamam balsavimui ir pan.. Ponas Remigijus Šimašius (beje, kaip ir Eligijus Masiulis – liberalų sąjūdžio narys), teisingumo ministras, atstovaujantis senąją piramidinę paradigmą internetuose, dėsto puikius pavyzdžius apie tai, kaip kyla sukčiavimo balsuojant galimybės, kai vyksta balsavimai paštu (t.y., nuotoliniai balsavimai). Tiktai padaro visiškai nesąmoningą išvadą, esą internetinis balsavimas (t.y., nesaugus ir toks pat nuotolinis, tačiau išvis nepritaikytas jokiam stebėjimui netgi balsų skaičiavimo vietoje) tą situaciją pakeis. Akivaizdu, kaip pakeis: atsiras ypatingi patogumai balsų supirkinėtojams.

Todėl bet kuriuo atveju reikia atsiminti paprastą dalyką: ne technologijos keičia žmones. Žmonės kuria ir naudoja technologijas, patys besikeisdami, atrasdami naujas galimybes. Kaip tos technologijos bus panaudotos – priklauso nuo to, kokiu tikslu jos kuriamos ir kaip naudojamos.

Granatos kūrėjų paradigma – sprogdinti žmones. Todėl net ir moteriškės sugebėjimas pritaikyti tą granatą riešutų smulkinimui – nekeičia granatos esmės. Ji visvien skirta žudymui: būtent tokią paskirtį granatai suteikė jos kūrėjai. Internetinio balsavimo kūrėjai irgi turi idėjų, kam panaudoti tą jų internetinį balsavimą.

Ginklų specialistai nerekomenduoja naudoti granatų virtuviniams reikalams. Jie rekomenduoja tam naudoti virtuvės įrankius. Interneto specialistai nerekomenduoja elektroninio ir internetinio balsavimo rinkimams. Jie rekomenduoja tam naudoti normalius balsavimo būdus.

 

————

* Kad būtų aišku kiekvienam: paradigma – tai tiesiog sistema, kurioje mes mąstome apie kažką. Paradigmos gali būti skirtingos, nors visi jų nagrinėjami dalykai gali sutapti. Pvz., bitės, kurios neša medų, turi savo paradigmą, kurioje jų medus yra jų medus. Tačiau žmonių požiūriu bičių medus yra visai ir žmonių medus. Negalima pasakyti, kad žmogaus ar bitės požiūris teisingesnis ar koks nors aukštesnis – jų mąstymo sistemos visiškai skirtingos, priklausančios skirtingoms paradigmoms. Neseniai JAV pasireiškęs arbatos judėjimas – būtent toks naujos paradigmos atsiradimo atvejis: žmonės nusispjovė į demokratų/respublikonų sistemą ir patys susigalvojo sau kandidatų sąrašus, kurie laimėjo, nepriklausomai nuo to, kad priklausė kokiems nors demokratams ar respublikonams.

** Rytas Staselis, neįtikėtinai gilių įžvalgų politologas, siūlo išvis žiniasklaidai neminėti to asmens – jokiais būdais. Aš irgi tam pritariu, bet visgi manau, kad yra tam išimtis: siūlyčiau, kad minint tą vardą-pavardę, būtų dedami linkai į Pipediją. O ir šiaip, minint politikus, geriau dėt linkus į Pipediją. Kad bet kas Gūglėje atrastų tai, ko reikia, mat tie veikėjai puikiai išsicenzūruoja straipsnius apie save Vikipedijoje, paversdami pastaruosius į kažkokius reklaminius fufelius.

*** Žodis „Internetas“ yra rašomas iš didžiosios, nes tai tikrinis vardas. Pradžioje buvo ARPANET, jungęs kariškius su mokslininkais, paskui nuo jo atsiskyrė MILnet, prisidėjo NSFnet, o kai pagrindiniai reikalai vis vykdavo neapibrėžtoje tarpinėje zonoje, kur vis daugėjo ir daugėjo visokių įstaigų bei kontorų, tai galų gale gavosi, kad tinklus apjungianti tinklo dalis yra visas tinklas – Internet. Tačiau bėdžiai iš VLKK, gyvenantys sao tautinių fantazmų pasaulėlyje, galvoja, kad pvz., „Xerox“, „Internet“,  „Parker“ ir pan. – tai bendriniai žodžiai.

**** Bene geriausias iš paskutinių pavyzdžių – kai kažkokia 70 metų bobutė Delfio komentaruose parašė, kad gėjai yra pagydomi dilgėlėmis per subinę, tai ją berods ir nuteisė už kažkokį smurto skatinimą ar tai kažką panašaus. Čia galime užduoti klausimą: ar tikrai Internetas yra atskiras nuo realybės?

***** Realas – tai tiesiog realas, skirtingai nuo to, ką Interneto nenaudojantys galėtų pavadinti virtualu. O išties nėra nei atskiro realo, nei atskiro virtualo – yra tik žmonės su požiūriais bei skirtingos galimybės bendrauti. Įdomu tas, kad mūsų požiūriai apie bendravimą internetuose ir reale neretai skiriasi tiek smarkiai, kad tai tampa lyg skirtingais pasauliais – skirtingomis paradigmomis. Tai savotiškai primena kažkokią schizofreniją su susiskaldžiusiu mąstymu: internete be problemų galima užkalbinti nepažįstamą žmogų, su juo susibendrauti, nors reale to lyg ir nepadarytume. Bet juk žmonės – tie patys. Kas mus verčia elgtis kitaip? Tiesiog paradigminis jungiklis, esantis mūsų smegenyse.

****** Stasys Šedbaras berods niekur žiniasklaidoje nebuvo paminėtas, kaip to skandalingo operatyvinės veiklos įstatymo kūrėjas, pagal kurį telefoninių pokalbių pasiklausymus prokuratūra ir policija dabar galės daryti net be atskirų teismo sankcijų, pasiremdama prielaida, kad telefono numeris galimai priklauso kažkokiam žmogui, kurio sekimui leidimas išduotas: tyrėjas susigalvoja ir klausosi. Kaip sovietiniais laikais. Nors Seimo puslapis toks kreivas, kad tiesiogiai Šedbaro autorystės prie įstatymo pataisų nieks nenurodo, tačiau ten pat galima surasti tos dienos darbotvarkę, kurioje ir nurodyta, kas ten teikėjas. Įstatymas, beje, jau priimtas, o Prezidentė jį patvirtino.

********* Išnašos – velniškai patogus dalykas. Taip, aš matomai patiriu įtaką.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter