Aš jau rašiau porą straipsnių ta tema, bet šiandien bus truputis gryno statybų mokslo, labai paprasto. Tokio, kur elementarios medžiagų savybės nagrinėjamos. Tiksliau, viena tokia savybė – laisvo byrėjimo kampas, nuo kurio priklauso, ar krūva žemių byrės žemyn, ar nebyrės.
Kai bandai supilti smėlio krūvą, tai nesigauna labai stati. Jei bandai suversti daugiau – smėlis tiesiog byra žemyn. Stačiausias kampas, kuris įmanomas sausam smėliui – apie 34 laipsnius, o praktikoje, jei smėlis pramaišiui su akmenimis ir akmenukais, o dar ir šlapias – tai dar mažiau – apie 25. Gedimino kalnas yra statesnis, ypač kur tas griūnantis šiaurės-vakarų šlaitas. Ne, ne, aišku, kaltas tiktai vanduo ir lietus, o ne žemės, kurios toku statumu suverstos.
Laisvo byrėjimo kampas pasimato, jei supilate kažką į krūvą: krūva įgauna stabilų kampą ir kiek besistengtumėte, tas kampas lieka stabilus. Pilant kažką ant krūvos viršaus, visa krūva nesilaiko ir byra, įgaudama tą patį kampą.
Skirtingos medžiagos kažkiek skiriasi tuo laisvo byrėjimo kampu. O ir tos pačios medžiagos, priklausomai nuo drėgnumo, irgi gali keisti tą laisvo byrėjimo kampą. Pvz., jei smėis ribotai sudrėksta (pasidaro lipnus), tas byrėjimo kampas gali išaugti. Bet jei sušampa smarkiau – byrėjimo kampas gerokai nukrenta.
Žodžiu, duomenys, skirti jūsų pačių išvadoms, yra labai paprasti:
- Sauso smėlio byrėjimo kampas – 34 laipsniai.
- Drėgno smėlio byrėjimo kampas – 45 laipsniai.
- Šlapio (vandeniu persunkto) smėlio byrėjimo kampas – 30 laipsnių.
- Labai šlapio (vandeniu pilnai užpildyto) smėlio byrėjimo kampas – 15 laipsnių.
- Akmens skaldos (dirbtinai skaldyto granito) byrėjimo kampas – 45 laipsniai.
- Su smėliu maišytos skaldos byrėjimo kampas – 25-30 laipsnių.
- Gedimino kalno funikulieriaus kampas – 36 laipsniai.
Turint omeny, kad funikulierius eina tiesiog paraleliai supiltam šlaitui, čia jau galima pasidaryti visas išvadas, kurių tiktai reikia. Jei visgi nesigauna pasidaryti išvadų, tai aš jums jas pateiksiu detaliau.
Gruntas, kuris buvo pilamas ant kalno šlaito – iš esmės yra smėlio ir kažkuria dalimi skaldos (akmenukų) mišinys, žodžiu, žemės visokios. Jo natūralus byrėjimo kampas – tose maždaug 25-34 laipsnių ribose, kurios būdingos sausam smėliui ir smėlio ir skaldos mišiniui.
Funikulierius čia įtakos nedaro, bet pagal jį galima tiesiog įvertinti šlaito statumą. Kiek tikri tie funikuliariaus kampo duomenys – nežinau, tik vienoje vietoje pavyko rasti. Bet pasižiūrėjus į vieną-kitą nuotrauką, tas 36 laipsnių kampas atrodo gana įtikinamai. Nors man rodos, kad tasai byrantis šlaitas kažkur gal netgi ir dar statesnis.
Žemės tiesiog negali laikytis, kai supiltos tokiu statumu, kuris viršija laisvo byrėjimo kampą. Kodėl jos kažkiek laiko laikėsi, nors ir byrėdamos, bet mažesniais kiekiais? Ogi tiesiog dėl to, kad jas pylė gana drėgnas, o paskui gal dar ir kažkiek suspausdavo, kai tvarkydavo visokias duobes ir griovas. Drėgnos žemės gali kažkiek priartėti prie to 45 laipsnių kampo, tad atrodo, jog nebyra.
O paskui palyja lietus. Ir vanduo prasiskverbia į tas žemes. Tai reškia, kad žemės pasidaro sunkesnės, jų slėgis pasidaro didesnis, taigi byra jos lengviau. O dar, vanduo veikia kaip tepalas – sumažina smėlio dalelių sukibimą. Taigi, viskas ima byrėti dar lengviau. Žodžiu, kaip ten sako – „kaltas vanduo“.
Aišku, tie, kas pylė tiek metų tas žemes, nežiūrėdami jokių šlaito kampų, nekreipdami dėmesio į tai, kad saugus kampas neturėtų viršyti 25 laipsnių, yra visai nekalti dėl nieko. Nes juk žemės laikėsi. Taigi, kaltas tiktai vanduo.
O dabar palyja geriau lietus, ir tos žemės byra kaip nuo kokio stataus šlatinio stogo. Kaltas vanduo. Ar ne?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
va delto ji ir apdenge kad jis sudrektu ir kuo daugiau nuslinktu kad gautu tuos milijonus bet nepagalvoja kad su gamta juokaut negalima, jei truputi padedant tas kalnas stovetu milijonus metu ir tam nereikalingos tokios lesos cia ir yra beda kai uz nieka zmones bando uzdirbt, negalvodami apie pasekmes us kurias tipo nieks nekaltas
Pirmiau dar augo medžiai, kurių šaknys ir surišo gruntą, nepaisant visų tų kliedesių apie medžių siūbavimą. Principas paprastai paaiškintas čia:
https://www.youtube.com/watch?v=2ziy4i7Z0nc
O ar galima turėti stačius ir negriūnančius šlaitus? Žinoma. Nereikia čia išvedinėti dviračio. Tiesiog reikia imti ir naudoti jau seniai egzistuojančius sprendimus pasaulyje. Pvz.: https://www.geogrid.com/en-us/applications/reinforced-steep-slopes
Jo, galima statyti kalną taip, kaip jis niekad neatrodė. Galima ten išvis netgi statmeną gelžbetonio sieną pastatyti. Ir dar dangoraižį kokį nors ant viršaus. O realybė yra tokia, kad statė šlaitą, kuris viršija kritinius kampus, t.y., natūraliai toks šlaitas nebuvo tenai niekad. Ir niekada ten sienos nestovėjo toje vietoje, nes joms būtų tekę ore kyboti, nes tokio šlaito ten nebuvo.
Žodžiu, nereikia ten jokių tokių sprendimų, skirtų kažkieno sukliedėtoms nesąmonėms gelbėti. Tiesiog reikia nuimti tas žemes ir ant jų pastatytas nesąmones -- vat ir viskas. Beje, dabar, kai jau dar labiau apslinkę tos žemės, ima matytis priartėjimas prie kadaise buvusio reljefo -- to paties su įduba. Šlaitas tiesiog atgauna savo seną natūralią formą.
Tamsta, kodėl nepateikiat dulkingų(molingų) gruntų laisvojo byrėjimo kampo? Anie tai didesni, nes dulkingi gruntai yra labai smulkūs, todėl chemiškai surišti ir turi tarpusavio sankabumą, o ne tik vidinės trinties kampą, kaip rupieji gruntai(smėliai).
Ten yra gruntas, kuris yra smėlio pobūdžio, o ne molio. O dėl molio -- kampas pas jį ypatingai smarkiai priklauso nuo drėgmės. Kai molis permirksta, jis pasidaro išvis poskystis, t.y., kampai būna daug daug blogesni.