Kadaise labai labai seniai man teko susidurti su tokia situacija, kai įmonė perka krūvas visokios įrangos, bet tuos pirkimus darosi kiekvienas skyrius atskirai. Nes kiekvienas skyrius susigalvoja pats, ko jam reikia, ieškosi kur nusipirkti pigiau ir geriau. Tiesiog visi stengiasi. Vieni protingiau nusiperka, kiti ne taip jau protingai – visaip būna.
Žinote, kaip buityje pasireikštų viešųjų pirkimų dizasteris? Jei nežinote, tai įsivaizduokite, kad jus suėmė baisi tryda (kartais, deja, visiems pasitaiko), o dėl to nenumatytai padidėjo tualetinio popieriaus sąnaudos, o todėl jis netikėtai baigėsi. Ir dabar jums reikia pildyti krūvą popierių konkursui, kuris vadinasi „Vardenio Pavardenio užpakalinės angos valymo medžiagų pirkimo 2017 metams papildyom konkursas“, o paskui, po mėnesio, kai tas konkursas baigsis, jūs gausite kaltinimus dėl to, kad savo trydos nesusiplanavote iš anksto, todėl teisės tai daryti neturėjote. Štai taip veikia viešųjų pirkimų principai.
Problema toje įmonėje buvo labai paprasta: kadangi visi pirkosi viską kaip papuola, ten viskas buvo skirtinga ir viskas buvo nesuvaldoma. Įsivaizduokite, kad yra 100 darbuotojų ir kokie 80 skirtingų modelių kompiuterių, kuriuos gamino kokie 15 skirtingų gamintojų. Visiems matėsi, kad bardakas, bet visi nenorėjo su tais pirkimais nieko tvarkyti, nes atrodė, kad visvien nieko nesigaus.
Kai kažkas pasakydavo, kad gal pirkim iš vieno tiekėjo vieno gamintojo ir to paties modelio kompiuterius, tai prasidėdavo kalbos, kad reikia skirtingų kompiuterių – kažkam smarkiai galingesnio ir brangesnio, o kažkam labai kompaktiško nešiojamo, o dar kažkam – reikia, kad būtų nenormaliai daug diskinės vietos, o dar kažkam – labai didelio ekrano. Todėl visi kompiuteriai gi skirtingi turi būti. O be to, iš gamintojų nuolaidos būtų tik kai tų kompiuterių dešimtys perkamos, o reikia juk tik vieno-kito, tada kai prireikia. Ir dar kartais būna, kad priimi darbuotoją į darbą, tai to kompiuterio gali gana staigiai prireikti. O dar staigiau gali prireikti, jei koks kompiuteris suluš – gali tą pačią dieną tekti pirkti naują.
Žodžiu, jūs supratote, kiek kalbų buvo prieš. Ir kai kurie iš tų argumentų buvo labai teisingi: reikdavo kartais ir daug galingesnių kompiuterių, ir specifinių reikalavimų būdavo, ir skubių pirkimų, ir panašiai.
Viskas išsisprendė labai paprastai, padarius kelis susitarimus: visų pirma, dauguma kompiuterių visgi standartiniai. Iš didesnių pirkimų gaunamos pakankamai didelės nuolaidos, kad galima būtų pirkti kompiuterius dažniau ir galingesnius. T.y., net ir tie, kam nereikia, gali gauti geresnius kompiuterius. O daug kompiuterių galima pirkti tiesiog jei planuojiesi truputį į priekį pagal bendrą įsivaizdavimą (pvz., jei jau dirba 100 darbuotojų, tai 20 kompiuterių per metus tur būt tikrai nupirksi) – tiekėjai mielai sutinka sudaryti tiekimo sutartis, o ne šiaip vienkartinius užsakymus daryti.
Buvo ir dar vienas prieštaravimas – kad tokiems pirkimams reikalingas centrinis pirkimų skyrius. Jei jis egzistuos, tai bus papildomai vidiniai užsakymai, o taip gaišinsis laikas ir išvis kažkas reguliuos ir nurodinės. Paaiškėjo, kad užsakymą padaryti į centrinį skyrių užtrunka visai trumpai, nieko jis nenurodinėja, o kadangi pačiam nereikia kapstytis po tiekėjus, tai realiai laikas sutrumpėja keleriopai. Kai prireikdavo, tas pats centrinis pirkimų skyrius ir tiekėjus pakeisdavo, ir geresnius surasdavo.
Paskutinis prieštaravimas – apie tai, kad kartais prireikia ypatingų kompiuterių, irgi išsisprendė be problemų – jei reikia ypatingo, tai ir perki ypatingą, kokio reikia. Tiesiog nurodai, kad reikia ypatingo, o ne tokio, kaip visiems. Ir niekas neuždavinėja jokių klausimų, nes supranta, kad jei be reikalo nupirksi, tai visi galai išlįs.
Galų gale, kažkuriems iš pirkimų išvis ten buvo viskas supaprastinta: pvz., verslo pietums (kad pardavėjai klientus galėtų pavaišinti) – išvis kortelės su limitais. Tas pats ir degalams. Nes nėra čia ko gilintis – tai yra maža išlaidų dalis, tos išlaidos kaskart skirtingos ir viskas. Tegul patys perkasi ką kaip nori.
Na, jūs supratote apie ką aš kalbu – ogi apie tą dalyką, kaip turi viskas veikti. Ir kaip viskas veikia versle, kur tiesiog remiamasi sveiku protu ir realiais poreikiais. Visiems nuo to geriau, lengviau ir patogiau. Taip ir turi būti.
Viešųjų pirkimų tarnyba galvoja kitaip
Vat dabar įsivaizduokite toje pačioje organizacijoje tokią situaciją, kad bet koks skyrius, kuris nori pirkti tuos kompiuterius, turi metams į priekį pasakyti kiek jisai pirks, o tada skelbti konkursą ir pirkti tik iš vieno tiekėjo. Ir negana to, jei prireiks nestandartinio kompiuterio, tai negalima, o galima tik vėl iš to paties konkursinio tiekėjo. Ir dar tas pirkimas galės būti tik po metų. Net jei koks kompiuteris sulūžo ir staiga prireikė naujo.
Na, arba paprasčiau: tiesiog įsivaizduokit, kad perkate sau prekes namams ir turite metams laiko sudaryti sutartį su Maxima, kad pirksite tik iš jų ir daugiau iš nieko kito, ir dar pasakyti kiek ir ko pirksite. Nes jei taip nepadarysite, tai vyras ar žmona (ar kokia ten antra jūsų pusė) išvarys jus iš namų su nuobaudėle, kad nesilaikote viešųjų pirkimų reikalavimų.
Arba va, čia irgi variantas – perkam kelionę. Kai sveiku protu remiamės, tai žiūrim galutinės kainos ir ar ta kelionė bus tinkamu metu. Pvz., jei jau prireikė išlėkti po trijų dienų į Maljorką, tai ieškome, kas pigiausiai pasiūlys tą kelionę po trijų dienų, o ne kas pigiausiai pasiūlys, kad ir po mėnesio. Nes reikia po trijų dienų. O vat jei reikia kažkada bet kokiu metu, ir galime atostogas pasiplanuoti pagal pigiausią kelionę – tada ieškome pigiausios.
Dabar žinote, ką pasiūlo Viešųjų pirkimų tarnyba? VPT direktorė Diana Vilytė pasakė, kad dabar turi būti skaičiuojama ne pagal galutinę kainą, o pagal tai, kokio dydžio maržą gauna kelionės organizatorius ir dar kad konkurencija nevyksta ir visiems tiekėjams kainos yra vienodos, todėl viskas per kažkur gerai.
Labą dieną, čia žinot kaip – čia atseit nėra atgalinio mokėjimo iš viešbučių ar dar kur nors už apgyvendinimą? Nejuokinkit mano pantalonų, ponai ir ponios.
Suprantat, jei konkursas yra ne pagal galutinės kainos dydį, o pagal maržą, tai žinote, ką tai reiškia? Pvz., susitariam su kokiu nors viešbučių ir aviabilietų tarpininku dėl to, kad mums pardavinės kelionę po 10 tūkstančių eurų už skrydį į Londoną ir atgal bei ten praleistą naktį, o tada užsidedam nulinę maržą ir laimim konkursą. Nes koks nors kitas tiekėjas pasiūlė tą patį už 1000 eurų, bet maržą užsidėjo 100 eurų. Mūsų marža gi mažesnė, o kiek mes iš tų tarpininkų ar dar ko nors gausim atgal – taigi niekam neįdomu. Ir niekam neįdomu, kad klientas išties skris tomis pačiomis avialinijomis ir tame pačiame viešbutyje nakvos.
Aš atsimenu, kaip ten buvo kadaise tokia išvis įdomi tvarka (gal net ir dabar tebegalioja) – kai konkursuose prie kriterijų buvo ir nuolaidos dydis. Įsivaizduokite, kad koks nors operatorius pasiūlo telefoninį ryšį po 1 eurą už minutę ir prie to – 50% nuolaidą. O kitas pasiūlo po 10 eurocentų, bet nuolaidos nepasiūlo, todėl laimi pirmasis. Taip, čia rimtas. Kad ir kaip absurdiška, bet nuolaidų dydis buvo pakliuvęs į pirkimų kriterijus.
Arba va, tarkim situacija, kur staiga prireikė keliauti: oj, pala, taigi negalima staiga keliauti. Reikia, kad būtų konkursas iš anksto. Nes kitaip negalima. Nes maža kiek ten kelionių jūs čia sugalvosite, negalima supaprastintų ar pagal apklausas pirkimų rengti. Nes jei jau susidės vienai ministerijai per metus kokie 200 kelionių, kurias padarys kokie 120 tarnautojų ir kitų veikėjų, tai čia gi baisi suma, turi būti iš anksto tam padarytas konkursas ir sudaryta sutartis su kažkuo. Metams į priekį. Iš anksto.
Vat įvykiai pasaulyje vyksta visokie, pvz., tai ten karas Ukrainoje prasideda, tai ten dar kažkas, bet turi tam reikalui būti iš anksto suorganizuojami metus laiko trunkantys pirkimai su planavimais iš anksto, numatant kas ir kokiais kiekiais įvyks. O visa tai – dar ir pagal maržų dydį. Kad nebūtų taip, kad kažkas pagal galutines kainas vertina. Ir panašiai. Ir jokių ten tikslinių išlaidų limitų neturi tokiuose reikaluose būti, nes negalima. Ir neturi būti dar ir jokių ten mažaverčių pirkimų, nes čia yra makliavonės, nes pridaro po 100 panašių pirkimų, kur vis bilietus kažkur perka – kur tai matyta, kad važinėtų taip. Planas turi būti, kur ir kada kas važiuos.
Aš jau įsivaizduoju, kaip su tokiomis planavimų idėjomis VPT, pvz., tvarkytų policijos veiklą. Juk visai nieko būtų, jei policija turėtų iš anksto nurodyti, kiek ir kur bus nusikaltimų, kad pagrįstų visus savo veiksmus metams į priekį, ar ne?
Oj, pala, taigi medicinos sistema taigi šitaip ir dirba – iš jų kažkas jau reikalauja metams į priekį nurodyti planus vaistams ir atitinkamai – planus visokioms ligoms ir panašiai. Ir gali būti, kad dar ir nubaudžia, jei planų tinkamai neįvykdo? Nors gal ten ne VPT, gal ten tik Ligonių kasos… Įdomu tik, kurie iš kurių čia mokosi? Lietuvoje nežmoniškai užkeltos kai kurių vaistų kainos – irgi valdiško reguliavimo pasekmė. Aš jau kadaise rašiau, kokios ten pas mus medicininės procedūros iš viso to gaunasi.
Arba va, dar pvz.: Vilniaus gatvės rekonstrukcija. Ta pati, kuri visiems yra biškį šokiruojanti, nes suplanuota dar prie Zuoko buvo, paskui atidėta, o galų gale, kai kažkaip prasidėjo, dabar tęsiasi jau nežinia kiek laiko ir kelia visiems siaubą, nes svarbiausia kabokų gatvė (t.y., ne taip seniai susiformavusi pagrindinė turistų ir miestiečių vakaro leidimo zona) pavirto į išraustą šiukšlyną su tvoromis ir skylėmis. Žinote, kodėl ten taip tvarko?
Taigi paprasta: statybininkai visada paplanuoja maždaug kaip iš oro, o ta gatvė – na, Senamiestis gi ten iš esmės. Tai reiškia nesuvokiamas kanalizacijas, nesuvokiamus gruntus, skyles ir panašiai. Taigi, paplanuoja sumas pradžioje kažkaip, paskui paaiškėja, kad tai šen, tai ten papildomi darbai ir sąnaudos, o tai reiškia papildomus pirkimus. O jei darysi papildomus pirkimus, tai įsikiš VPT ir bus papildomas konkursas. Ir tada išvis neaišku kas, gal net panaikintas senas konkursas. Ir tada gausis taip, kad dirbai dirbai, pinigus kišai, o gavai špygą.
Taip ir sukasi tada rekonstrukcija, minimizuojant kaštus. O pagrindinis kaštų minimizavimo būdas – tai naudoti laisvus resursus, kai tų resursų iš kažkur atlieka. O tai reiškia, kad tai truks dar ilgai ilgai. Tiksliau, truks be galo ilgai. Nes nu kam gi baigti darbus, į juos kišant pinigus, jeigu sukiši pinigus ir nelaimėsi konkurso? O nelaimėsi konkurso, nes turėsi padengti iš naujo konkurso savo jau sukištus perteklinius kaštus. O štai konkurentai tų kaštų neturės, todėl pasiūlys pigiau. Tai tiesiog tada neverta kišti pinigų. Ir tegul lieka ta Vilniaus gatvė nesuremontuota.
Taip, labą dieną, jūs ten feisbukuose vis keikiatės, jau pavertėte tą Vilniaus gatvę į anekdotą, o nežinote, kaip tokie anekdotai atsiranda. Tai vat iš viešųjų pirkimų jie atsiranda.
Pagal VPT turi žinoti viską iš anksto, netgi kai neįmanoma žinoti visko iš anksto. Nes negalima daryti pagal faktą ir poreikį, o reikia susiplanuoti ir išvis ten kažką. Ir be to, jei jau perki, tai turi pirkti ne kokybiškai, o pigiai. Ir dar apjunginėti visokias panašias nesąmones, kad ir kokie tie apjungimai ne į temą būtų.
Jei jūs pirktumėtės sau daržoves, tai turėtumėte pirkti supuvusias, nes jos pigesnės. Nes jei prisigalvosite kažko ten apie kokybes, tai bus negerai. Ai, ir dar tų supuvusių daržovių turėtumėte prisipirkti metams į priekį. Nes kas čia dabar per smulkūs pasikartojantys daržovių pirkimai? Jie gi visi vienodi, todėl turi būti apjungti į vieną didelį. Taip vat. Ir paskui turėtumėte laikyti savo virtuvėje 5 maišus pūvančių svogūnų, morkų, bulvių ir dar kažko.
Jeigu jūsų butas būtų valdiška įstaiga ir sugestų kanalizacija, o išlaidų suma viršytų tą ribą, kurią jums nustatė antra pusė, tai santechniką jūs turėtumėte kviestis per konkursą, kurį reiktų rengti kelis mėnesius. Kad viskas būtų skaidru, nes tokia yra biurokratinė logika. Turėtų būti tiek skaidru, kad tuos kelis mėnesius šūduose gyventumėt.
Ponai ir ponios, man dabar įdomu pasidarė, ar jūs randate tose VPT nesąmonėse logiškų paaiškinimų? Aš tai randu čia tik vieną logišką paaiškinimą. Jis labai paprastas: kažkur VPT rūsiuose slepiasi pamišėliai, kurie tamsią naktį, per pilnatį klausydami besitratinančių kačių kniaukimo, kuria kažkokias tvarkas, į kurias tuos kačių kniaukimus įrašo taip, kaip supratę. O paskui tuos užrašytus kniaukimus pakiša pasirašyti VPT vadovybei. Kito paaiškinimo aš nerandu.
Šiaip tai turiu pasakyti, kad jei ta įmonė, nuo kurios pradėjau visą pasakojimą, būtų savo pirkimus tvarkiusi taip, kaip pirkimus tvarkosi valstybė, tai nežinia kuo jai tai būtų pasibaigę. Galimai kokiu nors bankrotu. Ir galima pastebėti, kad kaip tik tokio dizasteriško varianto tos įmonės darbuotojai ir bijojo, todėl ir priešinosi centralizacijai. Bet toje įmonėje viskas buvo padaryta gerai. Deja, organizaciniai procesai priklauso nuo jų kūrėjų smegenų. Vieni jų turi, o kiti – nelabai.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Nu gal biski ne visai taip?
Grammatni pirkikai sudelioja gramatnas salygas, vertinimo kriterijus (ne vien tik maziausia kaina, bet pvz geriausia ekonomine verte in the long run).
Su tais paciais kompais. Ziuri pagal price list’a su max suma. Nu jau matai kad arteji link ribos, skelbi nauja konkursa.
Konkursai man rods mininmum, bent jau anksciau, buvo pora savaiciu. Ten servisams visokiems darai ilgalaike sutarti, tarkim metams, o uzsakineji pagal poreiki.
Aisku, nuolaidu logika yra absurdiska, kaip ir ten marzu. Ir su kelionem viesiakas nu sunkiai turetu praeiti. Bet kazkokia tai kontrole turetu but vis tiek.
jo… su kompu pirkimu ten isvis linksma. Issirenki kokiu reikia, o … parasyti ta reikala kokio tau reikia kaip ir nera galimybes, nes turi rinktis is saraso: kompiuteris, geresnis kompiuteris ir dar geresnis uz ta geresni… O kas ten jo viduje ir pan. tai jau kaip dievas duos… o tiksliau kas psiulys pigiausia tai ta ir gausi…
OK, be kompo nepadirbsi, rasai, kad reikia geriausio!
Pist, praeina pora savaiciu, menesis -- ne vieno pasiulymo… ir ka tada…
Tada paziuri keleta imoniu kas ka siulo, issirenki pigiausia @ geriausia varianta ir perki. Ir tyliai dziaugiesi, kad niekas nepasiule gaidzio 🙂
Viešieji pirkimai -- permanentinė in flagranti. Reikia įstaigai auto ratus kas sezoną pasikeist. Apklausi vietinius, kurių, legalių, mieste 3-4. rezultatas: šiaip kaina apie 20-30, o tau -- įstaigai -- 45-70.
Taip, tas kainos padvigubėjimas per viešuosius pirkimus -- tai kažkoks fenomenas. Ir tai, kad toksai fenomenas yra, rodo, kad yra problema.
O kurgi nebus, jei negali tiesiog pasakyti, kad ratus pakeisiu už tiek ir tiek, per tiek ir tiek laiko, o turi rašyti kilograminius popierius (kur ilgai ir nuobodžiai aiškinsi kaip tuos ratus keisi), kelti juos į sistemas etc. Labai gali būti, kad kai kuriais atvejais verslui pardavimo sąnaudos iš tikro gaunasi tokios didelės.
Na kaip šiek tiek susijęs su kelionių rinka, galėčiau tik pridurti, kad yra tokie veikėjai UAB Delta turizmo centras. Nežinau kaip ten ir kas susiję, bet tendencija akivaizdi: Diana Vilytė išleidžia rekomendacijas dėl tų pirkimų, kur varžomasi ne dėl galutinės kelionių kainos, o tik dėl mistinių maržų (Rokiškio puikiai aprašyta). Ši 9 žmonių įmonė katapultuojasi ir pradeda dominuot visoj rinkoj. Pvz 2014 m. jie laimėjo 10 konkursų iš 36 dalyvautų (28%), 2015 laimėjo 200 konkursų iš 211 dalyvautų (95% laimėjimų), 2016 vėl 200 laimėjo. Atkalė schemutę ir užėmė virš 60% rinkos. Formaliai rodo 0 europietiškų maržos, o realiai jie užsakinėja valstybės tarnautojams bilietų ir viešbučius už milijonus ir niekas nekontroliuoja, ar tie užsakymai konkurencingomis kainomis. Iš skrydžių bendrovių ir viešbučių aišku ima šimtus tūkstančių komisinių, už kuriuos realiai sumokame visi mes. Ačiū Rokiškiui, kuris bent kiek užkabino tą neliečiamą VPT lizdą.
O tai kaip išprendė ta organizacija tą problemą „visi supranta, kad jei be reikalo nupirksi, tai visi galai išlįs.“ Kas tie visi, kas ir ten kur išlįs ir kaip išlįs. Ir kas ten ką supranta -- generalinis visada žino kaip atskirti GTX1080 nuo Hd 4850?
Pagal mane, viešųjų pirkimų sistema sukurta, nes valstybei šito niekaip išspręsti neišeina -- pinigai leidžiami, o supranta ką perka tik tie kurie perka. Kontroliuojantys nesupranta. Tai ir deda įstatymus, kad bent kažkokia racija būtų pirkimų procese.
Kai yra verslo įmonė, jos esminis kriterijus yra pelnas. Pelnas yra likutis tarp pajamų ir išlaidų. Jei išlaidos yra neadekvačios, pelnas krenta. Ir tai reiškia, kad krenta dar ir visų atlyginimai. O tai reiškia, kad nereikia generaliniam gilintis -- atsiras krūvos žmonių, kurie pradės aiškintis, kur tie pinigai taškomi.
O valstybinė sistema -- kaip tik tas atvejis, kai norėta padaryti geriau, o gavosi atvirkščiai. Ir tasai atvirkštumas -- tai būtent dėl to, kad kai galimybės spręsti sumažėja tiek smarkiai, kad jų nelieka, niekas nieko negali spręsti. Sprendžia taisyklės. O taisyklės yra abstrakčios, o taip pat ir skylėtos.
Žinote, kaip tai veikia? Ogi pvz., nusiperki mašiną, tarkim VW. Ir prireikia jam nusipirkti tarkim, stūmoklių veleną. O formuluoti, kad būtent to gamintojo mašinos konkrečiam varikliui -- negali, nes tada įvardini gamintoją. Ir tada prasideda visokie cirkai su netiesioginiais parametrais, o paskui baigiasi tuo, kad laimi kas nors, kas pasiūlė stūmoklių veleną nuo Opelio, kuris visiškai netinka. Galų gale tenka nusipirkti ne veleną, o visą naują mašiną.
Leisti valdininkėliams pirkti pagal savo logiką ir supratimą būtų dar baisesnė bėda nei yra dabar. Nupirksi laptopų lievų po 10,000 Eur už vnt., ir kas? Drausminė nuobauda, o gal ir tiesiog viršininkas per pietus piktesnį žodį pasakys.
Kol nėra kažkokios atsakomybės už padėtus parašus ir padarytus sprendimus, tol neįmanoma ten nieko geresnio išburti.
Tai kad jau ir perka panašiai kartais, kad ir neleidžiant pagal tą logiką.
Šiaip vienas iš metodų, kuris leidžia palikti lankstumą -- tai kainų lyginimas analogiškoms prekėms pagal faktinės rinkos pasiūlos kainas, leidžiant nuokrypį, pvz., iki 20%. Tai reiškia, kad kainos nebus nenormalios. Aišku, tai kaip kurioms prekėms tinkamas variantas.
Su kompais -- būdavo pvz., tokių situacijų, kur kompai už kainą mažesnę, nei pardavimo momento savikainos, bet su metų-dviejų uždelsimu. Kai vyko megahercų karai, tas uždelsimas leisdavo pasidaryti apie 50% maržą, kartu tiekiant žemarūšį ir atsilikusį mėšlą, kuris pardavimų momentu atrodydavo kaip neįmanomai geras.
Žodžiu, bėdų išties daug, bet problema kad vietoje tų bėdų sprendimo pridaroma dar daugiau bėdų.
šiaip tai bendras principas -- nelįsk, kur neišmanai. VP yra daug nesąmonių. labai daug. bet patys principai yra labai geri. galima imti konkrečią problamą ir aptarti. pavyzdžiui -- pirkimų planus. jo problema visai atvirkštinė, gerb. Rokiški. paskirtis plano yra ta, kad planuojamus pirkimus paskelbti, o tada tiekėjai gali susisiekti ir pasiūlyti prekes/paslaugas/darbus. taip vykdomi mažos vertės pirkimai. reikia nevaržyti PO ir užtikrinti konkurenciją. gyvenime gaunasi VISADA taip, kad visi šie planai fiktyvūs ir nevykdomi, nes per mažai kontrolės. mažos vertės pirkimai vykdomi per pusbrolius. VISUR. o tuo tarpu, PO ir tokie kaip tu, ištisai verkia dėl „apsunkinimų“ PO ir vargšų valdininkų be kompiuterių. tai dešimtys ir šimtai tūkstančių kiekvieną savaitę. mūsų, mokesčių mokėtojų pinigų. kurie išvagiami.
o, kad negalima nusipirkti kompų centralizuotai, tai pypec. po tokio argumento, nesinori jau kalbėti. tokie pirkimai, turi būti daromi išimtinai tik per CPO.. bet ką čia paaiškinsi, kai aplink vien „specialistai“..
Iš esmės tą patį norėjau parašyti 🙂 Kudos už pastabą dėl maržos, bet visos kitos įžvalgos rodo žinių apie vp trūkumą
Pvz., nėra privaloma visada vadovautis mažiausios kainos kriterijumi + pirkimo sąlygos, specifikacijos gali atsijoti visus supuvusių vaisių prekeivius ir t. t.
Geri norai su geromis idėjomis pavirsta visišku briedu, kai geros idėjos imamos taikyti ne ten, kur jų reikia. Pirkimo planai yra labai gerai, kai gali planuotis. Kai negali planuotis -- tai yra garantija to, kad pirkimai bus kraštutinai neefektyvūs. Pilnai planuotis galima tada, kai žinai, ką ir kokiais kiekiais pirksi, bet tai yra projektinio tipo pirkimai savo esme (t.y., pirkimų poreikis yra kuriamas pagal sukurtą poreikį). Negalima planuotis tada, kai nežinai, o nežinai visais atvejais, kai poreikis ne sukurtas, o ateinantis iš išorės. Prognostiniai metodai visais atvejais tėra priartėjimas, t.y., ne tikslus poreikis, o tik bandymas atspėti. Spėlionės visada būna mažiau efektyvios už realią informaciją, tad bandymai paversti jas planais yra savo esme tiesiog banalūs makaronai.
Būna visiškai skirtingų rūšių pirkimai -- pagal poreikį (nežinai ką, kada ir kokiais kiekiais pirksi), pagal planą (žinai ką, kada ir kokiais kiekiais pirksi), pagal likučio ribas (žinai ką pirksi, bet nežinai kada ir kokiais kiekiais). Ir arba jie yra skiriami, arba ne. Ir jūs pasakojate tai, iš ko matosi, kad jūs elementariai neskiriate, o vat iš tokio neskyrimo paskui ir atsiranda visoks reguliacinis briedas, kai ne tie kriterijai taikomi ne ten kur reikia.
Tai ką daryti? Gal tiesiog, jeigu reglamentuojame tokius viešus pirkimus, kai negali planuotis, nereikia (kaip ir yra dabar) versti vadovautis išimtinai mažiausios kainos kriterijumi?
Bet prieš tai dar -- ar tokie viešieji pirkimai be planų tikrai tikrai neatvertų kelio konkurencijos ribojimams, piktnaudžiavimams įgaliojimais švaistant lėšas? Ir kaip apibrėžti sąlygas, kada leistina pirkti be išankstinio plano? Ar visada galima? Ar tiesiog kada ‘nori’?
Reikia reikalavimus skirstyti pirmiausiai pagal pirkimo pobūdį, kad dingtų painiojimasis: ar tai projektinis pirkimas, ar pagal poreikį, ar dėl ypatingų priežasčių. Dabartinė situacija yra tokia, kad krūvos projektinių pirkimų vykdomi kaip komplektai mažos vertės pirkimų (nes projektai prasti, planavimui neskiriamos realios lėšos (o kodėl neskiriamos -- tai čia atskira istorija: nes pradiniame planavimo etape neaiškios bendros apimtys, o darbo realiai daug, kaina planavimo didelė -- o todėl pirkimas daromas prieš realų planavimą) -- todėl paskui itin daug reikia dasipirkinėti), o pirkimai pagal poreikį neretai vykdomi kaip projektiniai (su pilnais išankstiniais planais). Tai reiškia, kad abiem atvejais daromi blogi, brangūs, kreivi sprendimai, kurie daromi ir nelaiku, ir tiesiog kreivai, ir dėl to būna brangu. Tuo pat metu pirkimai dėl ypatingų priežasčių tampa išvis kažkuo beveik neįmanomu.
Kol šitie dalykai yra nesutvarkyti, visi kontrolės mechanizmai tiesiog negali veikti. O kadangi jie neveikia, tai tada ir prikuriama naujų nesąmonių -- pvz., bandymų tikrinti tiekėjų maržas, ar kartais tos nėra per didelės (t.y., tokios, kur atkatams vietos užtektų). Ir jau tada gaunasi visiškai atvirkščias efektas -- kadangi tikrinama ne tai, ką išties reikia tikrinti, tai nuslėpti pasidaro įmanoma belenką, svarbu tik kad norėtųsi.
dar kartą. aš daugiau. žymiai daugiau problemų ne varžymuose, o būtent, priežiūros atsisakyme ir per didelės laisvės suteikimą perkantiems.
faktas yra tas, kad kuo mažiau apribojimų yra, kuo daugiau paliekama laisvės perkantiems, tuo didesnė korupcija. mažos vertės pirkimas metams -- iki 60 000 EUR prekėms ir paslaugoms ir iki 150 000 EUR darbams. pirkimai pririšti prie tam tikrų kodų (segmėntų). realiai pirkimai iki šių ribų VISIŠKAI nekontroliuojami. beveik oficialiai leidžiama pirkti „kaip nori“. ko ir siekia bei nori gerb. Rokiškis.
ir, patikėkit, šie pinigai beveik niekada nepasieks jūsų, jei jūs norėsite ir galėsite sąžiningai konkuruoti kokiame nors rinkos segmente.
nes realiai vienintelis viešinimo būdas -- pirkimo plano paskelbimas. ir tik nereikia meluoti sau ir kietiems, kad iš viešų pinigų gyvenantys subjektai neplanuoja. ir nereikia pateikinėti kritinių pavyzdžių apie pieštukus, nes tai visiškas melas, ir pirkimai ne apie tai.
realiame gyvenime tų planų niekas neskelbia, o jei skelbia, -- niekas nesilaiko. VPT negali ir nenori nieko bausti už tai ir nieko kontroliuoti. tai paliekama visiškai perkenčiojo nuožiūrai. dėl ko ir dejavo gerb. Rokiškis.
o šiaip, dejonės dėl pieštukų, kompiuterių, projektavimo darbų yra absurdas. visi pirkimai (beveik visi) turi būti perduoti Centrinei Perkančiajai Organizacijai. ir viskas. bus daug papraščiau kontroliuoti ir skaidriau. tai puikiai veikia Skandinavijoje, kur žmonės „sąmoningesni“. niekas bobulencijom neduoda savarankiškai pirkti (labai ypatingo, kaip visada) kompiuterio, žaisti mineswap…
be to dar, pas mus veikia tiesioginis ES reglamentavimas (realiai), kas liečia VP, todėl tokios fantazijos -- kvailystė. reikia atsižvelgti į realybę ir duoti pirkimus daryti brangiai apmokamiems profesionalams, o ne korumpuotiems debiloidams įv. savivaldybės įstaigose.
užtenka į kokį VPT ar CPVA seminarą nueiti ir pamatyti kas per žmonės (beje išimtinai įv. pirkimo dep. vadovai) ten kliedi apie „suvaržymus PO, renkantis super specialius kompiuterius“…
Dėl planavimo -- Policija planuoja net ir kiek ras lavonų, ar kiek bus įvykdyta apiplėšimų, o po to turi žiūrėti, ar netyčia nesurado vienu lavonu ir ar neįvyko vienu užpuolimu per mažai (žinoma, čia jau šiek tiek hiperbolizuotai, bet esmė ta pati)
O dėl pirkimų viskas labiau nei aišku -- dėl mažos dalies korupcinių pirkimų, kenčia visi kiti ir žaidžiai netiesioginiais parametrais, nors vieną kartą teko matyti konkurse sąlygą „Automobilis Toyota Avensis arba geresnis“…
Tas labai skaudžiai kerta universitete, nes prarandi laiką ir (kadangi negali nurodyti, kad nori xxx pvz. mikroskopo, kuris normaliai veikia, yra juo dirbęs darbuotojas ir pan…) tau įkiša „kažką“, kartais ir su pagrąžintom specifikacijoms. Ir ką institucija daro, kai vykstant instaliacijai išaiškėja apgavystė -- vis tiek pasirašo ant akto, nes projektą įgyvendinti tai reikia, nes kitu atveju baudą gaus, pinigus grąžinti reikės, nebus nei pinigų, nei (tebūnie ir ne tokio kokio reikia, bet bent jau maždaug) aparato…
„trumpo galiojimo“ pinigai -- dar kvailesnė vieta, kai ateini pas kažką kas laimėjęs konkursą kokiai smulkmei ir sakai „man reikia išleisti tiksliai 103.47 Eur, kainos turi būti konkursinės (t.y. papildomos nuolaidos, kad centai sueitų padaryti negali), pačių prekių galite ir neturėti, man reikia faktūros šiandien (o geriausia -- iki vakar)… Ir žaidi taip ketvirčių ir metų pabaigoje….
O dar universiteto pirkimų skyriaus perliukai „o kodėl jūs norit xxx pirkti tiesiogiai iš tiekėjo, tai taip sudėtinga… -- tarptautinį konkursą daryti, kodėl negalit susirasti lt įmonės kad jums popierizmą sutarkytų“, o ir pasaulinis gigantas dėl universiteto kažkokio mažulyčio užsakymo remontui už pvz 21k€ visų tų pažymų nepildys. Tokią įmonėlę susirasti nėra sunku, bet…. jei pats viską sutvarkai, susideri, PO ir invoice’us persiuntinėji, tai gali susiderėti kad už kokius 5% popierius sustumdytų (ir tai, pateikia viską kad jiems lieki skolingas), o šiaip be 10-15% niekas net nekalba. Dar galima pridėti tai, kad universitete labai sunku įtikinti pirkimų skyrių padaryti išankstinį apmokėjimą, o tos įmonės dėl tokių dalykų nesismulkina -- kitur remonto gi neužsakysi. Tai ir liūdna pasidaro palyginti privačią įmonę (reikia -- yra) su valstybine (kai minimalus terminas konkursui su visais specifikacijų skelbimais, laukimais -- 2mėnesiai).
Visi šitie viešieji pirkimai visiškai „lūžta“ nesatandartinėse situacijose, ir tenka tą kentėti ir laukti, laukti, laukti…
Skaidrumas -- kainuoja. Taip sako viešųjų pirkimų apologetai. Ir realiai kainuoja, nes verslas labai retai nori ir gali skirti dideles pajėgas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Tad dalyvauja inkumbentai -- didelės tiekimo oragnizacijos gerai išmanančios ir galinčios pasisamdyti viešųjų pirkimų specialistus konkurų medžiagai rengti ir nesunkiai laimi. Ir tada kainuoja -- ir pinigais ir kokybe, kas reiškia pinigais. Jei tavo UAB iš 5 žmonių, tu nieko rimtesnio už tušinuką pagal VPĮ neparduosi.
Viskas slepiasi kiek giliau -- didžiulė dalis biurokratijos atsiranda iš noro suvaldyti visokius dalykus, nesuprantant kaip jie veikia. Vat tada ir atsiranda ta didelė kaina viešuosiuose pirkimuose.