Kadaise labai labai seniai man teko susidurti su tokia situacija, kai įmonė perka krūvas visokios įrangos, bet tuos pirkimus darosi kiekvienas skyrius atskirai. Nes kiekvienas skyrius susigalvoja pats, ko jam reikia, ieškosi kur nusipirkti pigiau ir geriau. Tiesiog visi stengiasi. Vieni protingiau nusiperka, kiti ne taip jau protingai – visaip būna.
Žinote, kaip buityje pasireikštų viešųjų pirkimų dizasteris? Jei nežinote, tai įsivaizduokite, kad jus suėmė baisi tryda (kartais, deja, visiems pasitaiko), o dėl to nenumatytai padidėjo tualetinio popieriaus sąnaudos, o todėl jis netikėtai baigėsi. Ir dabar jums reikia pildyti krūvą popierių konkursui, kuris vadinasi „Vardenio Pavardenio užpakalinės angos valymo medžiagų pirkimo 2017 metams papildyom konkursas“, o paskui, po mėnesio, kai tas konkursas baigsis, jūs gausite kaltinimus dėl to, kad savo trydos nesusiplanavote iš anksto, todėl teisės tai daryti neturėjote. Štai taip veikia viešųjų pirkimų principai.
Problema toje įmonėje buvo labai paprasta: kadangi visi pirkosi viską kaip papuola, ten viskas buvo skirtinga ir viskas buvo nesuvaldoma. Įsivaizduokite, kad yra 100 darbuotojų ir kokie 80 skirtingų modelių kompiuterių, kuriuos gamino kokie 15 skirtingų gamintojų. Visiems matėsi, kad bardakas, bet visi nenorėjo su tais pirkimais nieko tvarkyti, nes atrodė, kad visvien nieko nesigaus.
