Rokiškis Rabinovičius

Jūs žinote, ką reiškia persikraustyti iš buto į butą? Dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą parduotuvę, dargi taip, kad jos darbas nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą prekybos centrą, irgi taip kad nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti prekybos centrą ir autobusų stotį. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti oro uostą.

Jeigu jums atrodo, kad jūs įsivaizduojate, tai aš jums pasakysiu, kad jūs neįsivaizduojate. Kažkada, kai britams prireikė statyti kažkokį naują oro uostą, ar tai kažkokį seną smarkiai atnaujinti, jie sukūrė ištisą projektų valdymo metodologiją – pavadino ją PRINCE-2.

Žinote, kodėl jiems prireikė naujos projektų valdymo metodologijos? Ogi todėl, kad visi tie projektų valdymo būdai, panašūs į visokius PMI PMBOOK, paaiškėjo besą maždaug tokio lygio, kaip butų ar mažesnių parduotuvių perkraustymui tetinkami.

Oro uostas yra toks kompleksinis ir neįsivaizduojamas reikalas, turintis dirbti taip nesuvokiamai patikimai ir tiksliai, kad normalios projektų valdymo metodologijos paaiškėjo besančios maždaug pradinukų reikalais. Va todėl ir sukūrė tie britai tą savo PRINCE-2.

Suprantate, kaip veikia oro uostas? Nesuprantate. Niekas nesupranta. Jeigu jums atrodo, kad suprantate, tai jūs esate savimyliškas durnius. Nes to nesupranta netgi žmonės, dešimtis metų vadovavę oro uostams. Netgi tokie žmonės supranta tik kažkurį visų procesų fragmentą, ir tai su tam tikromis ribomis.

Vien su pačių skrydžių saugumu susijusių reikalavimų kiekis yra toksai didelis, kad vien tą temą pilnai suprantančių žmonių per visą pasaulį vargu ar koks šimtas gausis.

Oro uostas – tai reiškia, kad dirba tuntas aviakompanijų, tuntas visokių tarnybų, ir saugumo, ir sienos apsaugos, ir prekybos, ir muitų, ir pastatų priežiūros, ir lėktuvų aptarnavimo, ir bagažo krovimo, ir keleivių transportavimo, ir ir belenko.

Ir visos tos kompanijos bei tarnybos turi savus tikslus. Visiškai skirtingus. Kažkuriai kompanijai gal būt visiškai nesvarbu, kad lėktuvai turi skristi po minutės – jai svarbu bagažą iškrauti. O kažkuriai kitai kompanijai visai nesvarbus tas bagažas, bet svarbu pakeisti lėktuvo ratus. Per kokį pusvalandį, nes laisvas lėktuvo laikas yra labai labai ribotas.

Jei pabandysite įsivaizduoti kiekvienai tokiai kompanijai keliamus reikalavimus, tai paaiškės, kad beveik visi jie yra nenormaliai aukšti. Aviacijoje klaidos baigiasi kritimais. Suprantate, tarkim, jūsų mašinoje įvyks kažkoks gedimas. Kas atsitiks? Ogi mašina sustos. O dabar pabandykite atsakyti, kas atsitiks, jei kažkas suges lėktuve?

Kai oro uostas dirba aukštu intensyvumu, lėktuvai kyla ar leidžiasi kas kelias minutes. Nenormaliai dideliu dažniu. Jei besileidžiantis lėktuvas užsivėlina, visi kiti lėktuvai irgi užsivėlina. Jei truputį pasiankstina – įvyksta katastrofa.

Netgi kavinės turi dirbti taip, kaip daugiau nedirba niekur, nes keleiviai negali laukti. Kelevis turi, tarkim, 20 minučių, kavinė turi kelevių eilę, jei keleivis nespėja nusipirkti kavos, jis jos nenusiperka. Kuo kavinė dirba greičiau, tuo ji daugiau uždirba. Dažna oro uostų kavinė ne šiaip laukia klientų – ji sukasi kaip propeleris. Arba spėji, arba prarandi pinigus.

Aš noriu pasakyti, kad reikalavimai oro uostuose veikiančių kompanijų darbui didele dalimi siekia 4 ar net 5 lygį, jei vertinsim pagal CMM skalę. Nežinau, ar žinote, ką tie lygiai reiškia, bet tai reiškia labai detalizuotus procesus su labai proaktyviu gerinimu. Normali gerai dirbanti lietuviška kompanija gali džiaugtis, jei pasiekia 3 lygį pagal CMM.

Oro uosto kompanijos turi sudėtingus procesus ir jei tokia kompanija turi persikelti, ir dar labai gereitai persikelti, per dieną – tai reiškia, kad ji turi turėti nepaprastai gerą planavimą. Iš anksto viską susidėlioti, pasiruošti, o paskui staigiai viską mestis į sunkvežimius ir autobusus, lėkti į kitą miestą, o paskui ten išsikraudinėt ir vėl startuoti taip, lyg nei nebūtų sustojusi.

Perkelti procesą taip, kad jis kitoje vietoje išsyk imtų dirbti – pakankamai sunku. Tai gaunasi tik tada, kai viskas labai gerai sustyguota. Ir tokie gerai sustyguoti procesai yra sudėtingi. Ten detalių būna tiek, kad dažnai vienam žmogui į galvą nesutelpa.

O dabar padauginkit viską iš pusšimčio kartų – tai bus oro uostas, kuriame yra dešimtys visai skirtingų kompanijų ir organizacijų. Ir daugindami iš to pusšimčio kartų, pridėkite tai, kad daugeliu atvejų pakanka kad pavienė grandis nedirbtų ir visas oro uostas nedirbs.

Pvz., pakanka kad priešgasirinė sauga kažko neperkeltų ir oro uostas nedirbs. Dispečeriai kažko nepersikels – ir oro uostas nedirbs. Dar kažkas kažko nepersikels – ir vėl oro uostas nedirbs.

Pakanka netgi to, kad kažkokie keli bagažo vežimėlių vilkikai nebūtų perkelti ir oro uostas teturės vos kokią pusę darbingumo. Žinote, kodėl? O todėl, kad lėktuvų iškrovimas/pakrovimas truks ilgai, lėktuvai ilgai stovės, truks jiems vietų, tai reikš ir ilgesnį keleivių laukimą, ir taip toliau, ir dėl kelių bagažo vežimėlių vilkikų trūkumo bendras oro uosto pralaidumas gali nukristi keliomis dešimtimis procentų. Dėl tokios smulkmenos, atrodytų.

Dabar įsivaizduokite, kad yra dešimtys tokių procesų, kur pakanka vieno strigimo ir pareis visiškas košmaras. Get that.

O dabar įsivaizduokite, kad visą tą reikia perkelti per vieną dieną.

O dabar įsivaizduokite, kad Kauno oro uostas yra koks penktadalis Vilniaus oro uosto, o per veiną dieną reikia jį padaryti tokiu, kad jis imtų dirbti tokiu pralaidumu, kaip Vilniuje.

Ir dabar prisiminkite, kad nėra tokio žmogaus, kuris bent jau pusę oro uosto veiklos žinotų pakankamai detaliai, kad būtų aišku, kas ir kaip ir kada ir ką turi daryti. Nėra netgi žmogaus, kuris tokiu detalumu ketvirtadalį veikos žinotų. Ir tokių žmonių pasaulyje išvis nėra. Tiesiog nėra, iš principo. Nėra, nes nebūna. Nebūna, nes iš principo to negali būti.

Ir dabar įsivaizduokite, kad jūs tą dalyką perkeldinėjate iš Vilniaus į Kauną.

Taip, yra tam skirtos metodologijos, yra būdai kažkuriuos dalykus kompensuoti. Yra laikinos palapinės, yra visokie ten srautų valdymai. Kauno oro uostas padarė viską, kad priimtų į save Vilniaus oro uostą. Dabar Kaune dirba Vilniaus oro uostas, kuris tapo Kauno oro uostu.

O dabar pabandykite įsivaizduoti, kad jūs turite du oro uostus, kurie yra tokio nesuvokiamo sudėtingumo, ir vieną iš jų perkeliate, bet ne į tuščią vietą – jums reikia du tokius oro uostus sujungti į vieną. Mažesnėse patalpose su kokiomis 5 kartus mažesnėmis galimybėmis įjungti tą patį Vilniaus oro uostą.

Ponai ir ponios, aš noriu tiesiog pasakyti, kad mano didžiausias projektas, ką aš esu daręs, tai buvo berods metai parengiamojo (pagrindinai – planavimo) darbo su viena diena perjungimo. Su kelis kartus mažesne organizacija, kurios procesinis sudėtingumas buvo dešimtis kartų mažesnis. Ir tai, ką man teko patirti, tai yra tokia projektų valdymo patirtis, kad pakankamai nedaug kas Lietuvoje yra kažką panašaus patyrę.

Čia yra dvi organizacijos su belenkiek sudėtingesniais procesais. Bliamba, aš žiūriu ir man jie nuostabūs. Tie žmonės, kurie dirba oro uoste. Tie žmonės, kurie daro tokius perjungimus. Tai yra absoliučiai nerealu.

Ne, jūs neįsivaizduojate to, ką aš įsivaizduoju. O aš įsivaizduoju, ką jie darė. Truputį. Absoliučiai nerealu, aš tiesiog nežinau, kaip tai pasakyti. Jie nuostabūs. Ir Vilniuje, ir Kaune.