Tag Archives: aviacija

Vilniaus-Kauno oro uostas

Jūs žinote, ką reiškia persikraustyti iš buto į butą? Dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą parduotuvę, dargi taip, kad jos darbas nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą prekybos centrą, irgi taip kad nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti prekybos centrą ir autobusų stotį. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti oro uostą.

Lėktuvai visada būna gražūs. Svaigesį jie tiesiog kelia. Bet būna dar labiau wow, kai pamatai, kad visos įmonės vadovas dirba su visais apatinėse grandyse, nes taip gali identifikuoti siauras ar nestabilias procesų vietas, kurias išsyk gali ir pataisyti. Tai nuneša stogą labiau, nei lėktuvų kauksmas.

Jeigu jums atrodo, kad jūs įsivaizduojate, tai aš jums pasakysiu, kad jūs neįsivaizduojate. Kažkada, kai britams prireikė statyti kažkokį naują oro uostą, ar tai kažkokį seną smarkiai atnaujinti, jie sukūrė ištisą projektų valdymo metodologiją – pavadino ją PRINCE-2.

Žinote, kodėl jiems prireikė naujos projektų valdymo metodologijos? Ogi todėl, kad visi tie projektų valdymo būdai, panašūs į visokius PMI PMBOOK, paaiškėjo besą maždaug tokio lygio, kaip butų ar mažesnių parduotuvių perkraustymui tetinkami.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje

Su sąlyga, kad jums patiko apie sovietmečio katastrofas, čia jums tiesiog duosiu pabirų apie Lietuvoje buvusias ir paprašysiu jūsų pagalbos, kad kas žinote, pasidalintumėte apie nepaminėtas čia blogo komentaruose su manimi ir kitais. O kas nežinote – paklausinėtumėte pažįstamų ir man patys parašytumėte, kokios buvo ryškesnės sovietmečio katastrofos, avarijos ir panašūs dalykai Lietuvoje.

Suprantate, kaip gaunasi: pabandžiau aš pakapstyti apie įvykius visokius, o beveik nieko rasti apie tai neįmanoma – informacija slepiama buvo pakankamai gerai, kad jos beveik neliktų. Na, taip, Jonavos „Azotas“ ar koks „Globe Asimi“ – tai yra. Kažkas dar ir Žaslių traukinio avariją prisimena ar kokį pontoninio tilto Vilniuje griuvimą. Bet kiek tų katastrofų niekur nefiksuota, nes  visur amžinai viskas buvo tiktai gerai ir laiminga socialistinė tarybų Lietuvos darbo liaudis kovojo už šviesų komunistinį rytojų?

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Kaip pavyzdys: apie 1950-1970 buvo komplektas avarijų su krūvomis aukų, kur suduždavo ir sukiužę užsidegdavo autobusai KAG: kėbulas neatlaikydavo, o kai viskas buvo iš medžio, o dar kai ir benzinas išsiliedavo – tik blykst ir dega aukos. Buvo viena ar kelios avarijos, per kurias sudegė kelios dešimtys žmonių. Tačiau pabandžius paieškoti ko nors internetuose – riebi špyga apie tai.

Aišku, turiu visgi pripažinti vieną dalyką: lyginant su SSRS mastais, Lietuva gyveno nepaprastai saugiai ir gerai. Tos superkatastrofos, kurios buvo klaikios mums, kai kuriose sovietinės imperijos vietose atrodytų kaip kažkokie vidutinio ar netgi smulkaus masto įvykiai. Bet mums jie buvo pakankamai dideli, kad prisiminti vertėtų.

Bet nesivelsiu čia dabar į nuokrypius, tad geriau šiaip pavardinsiu vietinių pavyzdžių pamečiui – labai tikiuosi, kad mane papildysite. Manau, kažkam vėliau tai pravers: bent jau pradžiai už kažko užsikabint bus galima. Kita vertus, kadangi esu blogas ir negeras, tai aš jums nuorodų jokių neduosiu, bet jei ieškosite – maždaug pusė informacijos randama tiktai kvadratinėmis raidėmis.

Turėkite omeny, kad nukentėjusių žmonių skaičius šiame sąraše gali būti pakankamai klaidingas: duomenys būdavo nukarpomi ir mažinami visais įmanomais būdais, kad tik atrodytų ne taip baisiai, taigi, neretu atveju nukentėjusių skaičiai gali būti ir daug (gal net 10 kartų) didesni. Skaičių iškraipymai ir šiaip slaptumas irgi varijuoja – pvz., nuo Perestrojkos ir Glasnost pradžios informacijos staigiai daugėja, o skaičiai ima artėti prie realių. Kiek geresnė situacija ir prie Chruščiovo. Vėlyvojo brežnevizmo periodas – slaptumas pakankamai aukštas, o duomenų patikimumas – gal netgi maženis, nei stalininių.

Duomenys apie katastrofas labiau išlikę iš vėlyvojo sovietmečio, o apie senesnius laikus – tik fragmentiški faktai. Taigi, jei ką atsimenate daugiau – nepatingėkite į komentarus man parašyti. Mano paties šaltiniai dažnai buvo nepatikimi ir labai fragmentiški, tad jais pernelyg smarkiai remtis nepatariu, bet gal kažkam tiesiog kas nors padės užsikabinti ir išsiaiškinti truputį daugiau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Užmiršta aviacijos istorija. Boranai

Kai apie 1950 amerikiečiai ėmė kurti viršgarsinius bombonešius, jie susidūrė su problema: didelį lėktuvą ir taip keblu suprojektuoti (didėjant sparno keliamąjai galiai dvigubai, plotas didėja keturgubai, o masė ir tūris didėja aštuongubai), o čia – dar ir viršgarsinis, kurą srebiantis keleriopai sparčiau už įprastus. Viena iš minčių buvo paprasta: kardinaliai patobulinti degalus, atrasti tokius, kurių energetinė vertė būtų porą kartų didesnė, nei įprasta. Taip prasidėjo ir labai greitai pasibaigė boranų era.

Boranai arba boro vandeniliai – tai ganėtinai panašūs į angliavandenilius junginiai, kuriuose vietoj anglies atomo yra boras (nors šis ir trivalentis, molekulių įvairovė gaunasi pakankamai nemenka, skirtingų boranų ir organoboranų yra žinoma šimtai). Boranai nesunkiai jungiasi su daugeliu įprastų angliavandenilių, sudarydami organoboranus, pvz., trietilboraną, metilboraną ir t.t.. Savo energetine verte boranai beveik dvigubai lenkia panašius angliavandenilius, negana to, kai kuriuose reaktyviniuose varikliuose (pvz., tiesiasroviuose) boranus naudoti netgi paprasčiau: net gan žemoje temperatūroje (50-100C) kai kurie boranai užsidega savaime, esant atmosferiniam slėgiui (beje, būtent todėl boranai buvo naudojami iki ~2000 metų SR-71 Blackbird lėktuvuose, cheminiam uždegimui).

North American XB-70 ValkyrieTas pats boranų svoris turi iki dviejų kartų daugiau energijos už angliavandenilius: viena vertus, cheminė jungtis tarp boro ir vandenilio yra labai silpna (jau 100-150C temperatūroje boranai skyla, išskirdami _atominį_ vandenilį, kuris jungiasi į molekulinį, išskirdamas dar porciją energijos, t.y., galima egzoterminė skilimo reakcija), o ir pats boras, oksiduodamasis, energijos išskiria gerokai daugiau, nei anglis. Galų gale, ir boro atominė masė yra mažesnė, nei anglies, tad kuras gaunasi lengvesnis.

Lėktuvus, naudojančius boraninį kurą, būdavo lengva išskirti iš kitų: aukštą temperatūrą turinti reaktyvinė čiurkšlė turėdavo ne blyškiai gelsvą, o ryškiai žalią spalvą, dėl kurio amerikiečiai šį kurą pavadino žaliuoju drakonu. Tiesiog aukštose temperatūrose boro atomai skleidžia žalią šviesą. Beje, boranai, degdami, skleisdavo ir didelį kiekį juodų dūmų. Tai irgi kitam kurui nebūdingas dalykas.

Nors boranų kaina buvo didelė, dėl savo energetinės vertės jis atrodė ypatingai patraukliai: teoriškai, tas pats lėktuvas, varomas boranais, turi nuskristi beveik du kartus toliau. Viršgarsinis bombonešis Convair B-58 Hustler, turėjęs ~3000 kilometrų veikimo nuotolį (faktiškai, veikimas daugiau fronto zonoje), perdarytas boranams, galėjo tapti strateginiu (veikimo nuotolis būtų siekęs apie 5000km), o strateginis, pritaikytas boranams, galėtų tapti išvis antgamtiniu daiktu – būtent toks turėjo būti boraninis JAV bombonešis XB-70 Valkyrie, kurio veikimo nuotolis, naudojant boranus, turėjo siekti apie 12000km (skridimo nuotolis – apie 30000km, t.y., beveik aplink pasaulį be pasipildymo degalais, viršgarsiniu greičiu). Taip ar anaip, Valkyrie galų gale buvo perdarytas įprastam kurui, jo veikimo nuotolis sumažėjo iki ~7000 kilometrų.

Tiesa, kuras buvo pavojingas – kaip jau minėjau, ore, pvz., karštuose dykumų aerodromuose galintis užsidegti savaime. Su vandeniu reaguodamas, savaime ne tik užsidega, bet ir sprogsta. Bet tai buvo menka bėda – boranų tirpalai sočiuose angliavandeniliuose, pvz., pentane ar heksane – daug inertiškesni, gaisrų ir sprogimų dažniausiai pavykdavo išvengti (jei neskaitysim to atvejo, kai viena iš boranų gamyklų, buvusi Niu Jorke, išlėkė nuo savo gaminto kuro į orą). Didesnė bėda buvo boranų nuodingumas. Jei pavartysite cheminius žinynus, visur atrasite paminėjimus, kad boranai labai smirda. Tiktai vienur bus parašyta, kad smirda česnakais, kitur – kad supuvusiais kiaušiniais, trečiur – fekalijomis, ketvirtur – acetonu, kitur – dar kažkuo. Tokių skirtingų kvapų galima atrasti vieno ir to paties junginio, pvz., pentaborano aprašymuose. Šie nesutapimai labai paprasti – užuodžiamą dozę boranų gavę žmonės numirdavo anksčiau, nei papasakodavo apie tai, kuo šis dalykas smirda. Bet matyt, kad smirda smarkiai ir bjauriai, jei jau tai prasimušė į žinynus. Savo nuodingumu (o ir neurotoksiniais efektais) kai kurie boranai yra labai artimi tokiems efektingiems cheminiams ginklams, kaip, pvz., zarinas, kuris iki pat XXa. pabaigos buvo daugelio didžiųjų valstybių arsenaluose. Bet dėl cheminio aktyvumo boranai pasižymi ir gan stipriu citotoksiniu poveikiu, dėl to apsinuodijimai jais – nepagydomi. Negana to, tai ir puikūs nefrotoksinai. Cheminis ginklas vietoj lėktuvų kuro? Originalu, vienok.

Smirdantis ir sprogstantis (o dar, beje, ir abrazyvinis, variklius gan smarkiai ardantis boro karbido ir oksido suodžiais) kuras amerikiečių aviacijoje buvo naudojamas labai neilgai. Greitai šie suprato, kad jau geriau apsieiti be viršgarsinių strateginių bombonešių, nei jais apsirūpinti ir nuolat rengti masines laidotuves lakūnams, aerodromų personalui, o gal ir kokiems nors miesteliams, esantiems netoli karinių bazių. Tad netgi Valkyrie bombonešis, turėjęs tapti superginklu, leidžiančiu iš JAV bombarduoti visą SSRS teritoriją, buvo perdarytas įprastam kurui, o tada, pamačius, kad be boranų jis neturi prasmės – ir išvis palaidotas.

Boranais buvo varomos ir raketos – dvigubai didesnė šio kuro energetinė vertė viliojo visus. Bet amerikiečiai čia irgi nusivylė, tad boranų paplitimas buvo menkas, jie daugiau naudoti, kaip cheminis uždegimo agentas, paleidžiantis variklius. Tik uždegimui boranai tevartoti ir garsiąjame SR-71 Blackbird lėktuve, kuris, pradžioje, irgi buvo projektuojamas, kaip boraninis aparatas.

Tiesa, sklandė gandai, kad sovietai visgi pritaikė boranus vidutinio nuotolio branduolinėse raketose SS-4 ar SS-5, nes esą, apie mirštančius kareivius niekas negalvojo – visiems buvo nusispjaut, o jau paskui, pamatę, kad dėl personalo klaidų ar šiaip pagedusios įrangos ištisos bazės gali likti be žmonių, galinčių tas raketas paleisti, jau po 10 metų jas pašalino ginkluotės. Nes, esą, boranai nepasiteisino net prie komunistinio režimo. Visgi šitos kalbos greičiausiai laikytinos mitu – sovietai apsieidavo, naudodami paprastesnį, nors irgi klaikų kurą – asimetrinį dimetilhidraziną, kuris nuodingumu bei sprogumu daug kam varė šiurpą, nors kaip kuras, buvo žymiai pranašesnis už raketinį žibalą.

Apie pastarąją medžiagą išliko tokia istorija, kad rusų raketų konstruktorius Koroliovas taip atkakliai sabotavo dimetilhidraziną, kad buvo nušalintas nuo karinių projektų – į jo vietą atsistojo kitas konstruktorius (Jangelis), nesibaidęs pavojų tol, kol pirma dimetilhidrazininė raketa patikrinimo metu sprogo, užmušdama pusę sovietinės raketų konstruktorių grietinėlės – tada ir tas drąsus naujokas ėmė po truputį ieškoti šiam kurui pakaitalo, pats tapdamas to paties korolioviško žibalo šalininku.

Dar viena, galvon įstrigusi (manau, nemenką tiesos gabalą turinti) istorija apie tai, ką reiškė „nepavojingas“, ne boraninis raketinis kuras. Apie 1960 sukurta ir apie 1970 užkonservuota sovietų raketinė bazė Žemaitijoje, netoli Plungės, maždaug 1991 tapo atvira. Keli ten budėję kareiviai išvažiavo ir tada menką bazės turtą ėmė plėšti vietiniai gyventojai, daugiausiai – visokie metalo laužo vagys. Netoliese gyvenę žmogeliai nutarė supjaustyti ir priduoti didelį požemiuose stovėjusį aliumininį baką, kur prie įėjimo į patalpą kabojo užrašas apie nuodus. Kokie gi dar nuodai, jei bakas prastovėjo porą dešimtmečių, tiesa? Taip, kuras buvo išvežtas, o kuro likučiai jau seniai turėjo būti suirę… Bet tų menkų raketinio kuro kiekių, kuris pateko ant pjaustytojų rankų, pakako, kad jie po poros dienų mirtų. Pasikartosiu: ten, matomai, buvo laikomas dimetilhidrazinas – „nenuodingas“ kuras, bent jau lyginant su boranais.

Tiktai apie 2000 metus buvo sukurtos veiksmingos boranų dezaktyvacijos metodikos – šie pilnai sureaguodavo su įkaitintais vandens garais. Tiktai po to buvo sunaikinta keli šimtai tonų JAV kariškių laikyto boraninio kuro: šis stovėjo bakuose beveik pusę šimtmečio ir niekas nežinojo, kaip jo atsikratyti.

Nuo tų laikų įprasto aviacinio kuro kainos išaugo bent dešimtį kartų, tuo tarpu chemijos pramonė – gerokai ištobulėjo. Boranai jau neatrodytų toks brangus kuras, kaip atrodė prieš pusę šimtmečio. Gaminant masiškai, jų kaina ne daugiau kelių kartų viršytų įprasto aviacinio kuro kainą. Dėl savo energetinės vertės boranai būtų idealūs, jie leistų smarkiai atpiginti lėktuvus, padidinti skraidymo nuotolį, o skrydžių savikainą sumažinti porą kartų. Įsivaizduokim, kad tie patys Boeing lėktuvai, kurie iš Vilniaus skraido į Londoną, galėtų be nusileidimo skraidyti net į Tokiją – būtų smagu, tiesa? Tačiau aviacijos konstruktoriai pasimokė iš klaidų. Net suskystintas vandenilis atrodo juokingai nepavojingas, lyginant su boranais. Net kariškiai su tais, iki šiol neaišku, kuo smirdančiais degalais nenori turėti jokių reikalų.

Aviatoriai boranų atsisakė, tačiau prieš 5-10 metų žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimai apie japonus, kuriančius vandeniliu varomas mašinas. Buvo rašoma, kad vandenilis bus saugomas metalų hidridų pavidalu, t.y., ne aukšto slėgio balionuose, o kažkaip įprasčiau, esą netgi bus galima pilti kurą į beveik įprastus benzino bakus. Pakapsčius, paaiškėjo, kad kalba eina apie boro hidridus. Kitaip tariant – apie tuos pačius boranus. Cheminis ginklas vietoj benzino? Originalu, vienok…

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter