Rokiškis Rabinovičius

Kaip visiškas profanas, nieko nenuvokiantis apie jokias geologijas, tektonines išlaužas, žemės bangas ir seismines proveržas, noriu pastebėti, kad laikraščiuose išlendanti informacija apie žemės drebėjimą Japonijoje tarpais yra tokia, kad man netgi kaip profanui ir neišmanėliui atrodo neišmanėliškai. Tad pabandysiu užkišti šitą skylę savo kreivomis žinių nuotrupomis ir atsitiktinėse vietose prisirankiotu faktų, pusfakčių ir profanizacijų kratiniu. Nežinau, ar pas mane lankosi kokių geologų, bet kritika, kai sakant laukiama – žinau, kad komentaruose paaiškėja teisybė, o šita sritis – būtent mano visai neišmanoma, tačiau visiems pakankamai įdomi.

Visą vaizdą labai trukdo suprasti vienas įdomus dalykas, visai nesusijęs su katastrofos mastais – tai japoniška politinė kultūra. Kiek pas mus (ar kitose vakarietiškos kultūros šalyse) politikai linkę viską perdėti, darydami iš musės dramblį, tiek Japonijoje politikai yra linkę viską slėpti ir menkinti, iš dramblio darydami musę. Nekaltas ir nerišlus pranešimas apie tai, kad reaktoriuje kažkas ten lydosi, bet viskas tvarkoje – gali būti iškreiptas panašiai, kaip kai kurie mūsų veikėjų cypčiojimai po kažkurio smulkaus incidento Ignalinoje prieš kokį dešimtmetį, kai pasigirdo balsai, jog reikia pradėti gyventojų evakuaciją iš Vilniaus. Reikia turėti tai omeny.

Pradėkim gal nuo to, kokio stiprumo buvo tas žemės drebėjimas Japonijoje. Spaudoje įvardinamas 8,9 balų žemės drebėjimas pagal Richterio skalę yra pats galingiausias, koks išvis gali būti. Šnekos apie tai, kad buvo 9 balų žemės drebėjimas (teko girdėti net kalbų, kad „mokslininkai patikslino, kad tai 9 balai, oj, netgi galimai 10 balų, blabla“) – susiję su tuo, kad yra visa krūva skirtingų skalių, kurių kiekviena rodo vis kitaip ir vis kitokius dalykus. Richterio skalėje numatyti 9 ir daugiau balų yra iš esmės teoriniai, paprasčiausiai Žemės pluta negali sukaupti energijos tiek, kad kiltų 9 ar daugiau balų žemės drebėjimas – visi tektoniniai pasislinkimai ir lūžimai vyksta, dar nepasiekus tokio energijos lygio, kad pavyktų gauti 9 balus. Kitaip tariant, tie 8,9 balų – tai viršutinė riba, o didesni drebėjimai įmanomi nebent dėl kokių nors kitų procesų, pavyzdžiui, nukritus ant Žemės kokiam nors asteroidui. Kita vertus, pagal kokią nors seismologų naudojamą momento magnitudės skalę tas drebėjimas buvo 9,0 balų. O pagal kokią nors EMS skalę, pradiniais vertinimais – gal tik kokių 7-8 (išties pagal šitą skalę leidžiama rašyti tik romėniškai, t.y., VII-VIII) balų.

Žemės drebėjimai Lietuvoje ir Pabaltijyje

Pabaltijyje buvusių stipriausių žemės drebėjimų magnitudė atitiktų kokius 5-6 balus pagal Richterio skalę – tai 1908 metais fiksuoti žemės drebėjimai Gudoguose ir Daugpilyje – jie įvyko greitai po katastrofiškas pasekmes turėjusio 7,1-7,5 balų žemės drebėjimo Mesinoje. Beje, pastarasis yra tapęs iki šiol žinomu katastrofos simboliu: dėl prastai pastatytų namų, šis žemės drebėjimas tapo vienu iš daugiausiai aukų turėjusių kataklizmų, kokius tik žino žmonija. Mesinoje žuvo maždaug 100-200 tūkstančių žmonių, tikslus skaičius taip ir liko neišsiaiškintas – tais laikais italai nelabai vykdė gyventojų apskaitos, o daugelis lavonų taip ir liko palaidotais po griuvėsiais.

Matomai, tasai Sicilijoje įvykęs žemės drebėjimas sujudino kažkokias karstines tuštumas Latvijoje, o tai jau sukėlė antrinį žemės drebėjimą mažame plote. Tie 1909 Gudogų ir Daugpilio žemės drebėjimai – ko gero stipriausi, apie kurius Pabaltijyje žinoma, pagal lokalius intensyvumo mastus jie atitiktų maždaug 7 balus pagal sovietinę (ir iki šiol pas mus naudojamą) MSK-64 skalę (labai panaši yra amerikonų naudojama Mercalli skalė).

Ne taip seniai buvęs, daugeliui atsimenamas, kaip esą gan baisus žemės drebėjimas Karaliaučiuje tebuvo 5,3 balo pagal Richterio skalę. Tai būtų kokie 6 balai pagal MSK-64. Vilniuje tą žemės drebėjimą pajutome gal kokių 2-3 balų pagal Richterį virpesius, Klaipėdoje buvo juntamai silpniau, nei Karaliaučiuje – siekė apie 4 balus pagal Richterį. Pačiame Karaliaučiuje buvo kažkiek sugriovimų, berods 1 avarinės būklės sovietmečiu statytas pastatas nugriuvo, dar virš 1000 kitų buvo kažkiek pažeisti.

Kiek teko nugirst iš kažko kadaise – žemės drebėjimas Karaliaučiuje 2004 sukėlė ne tik mūsų, bet ir visos Europos seismologams šoką: pasirodo, toks seisminis įvykis visame Pabaltijyje būna ne dažniau, kaip kartą per 100-200 metų, o tiksliau – pirmą kartą per prietaisais stebimą istoriją, nes tai, pasirodo, buvęs tikras žemės drebėjimas, o ne koks nors vietinis, su karstiniais reiškiniais susijęs žemės suvirpėjimas.

Pasirodo, tas Karaliaučiaus žemės drebėjimas netgi tapo kažkokiu išimtiniu patvirtinimu kažkokiai visai naujai teorijai apie tai, kad gali vykti kažkokie ten lokaliniai vertikaliniai seisminės bangos perdavimai iš giluminių sluoksnių, nesusiję su tektoniniais lūžiais, ar tai kažkas tokio, ką užfiksuot mums čia pavyko tiktai dėl to, kad jokių seisminių įvykių čia nebūna ir taip toliau. Trumpai tariant, kažkoks fenomenalus fenomenas, nieko nesuprantu, neklauskit, neatsimenu.

Bene didžiausias Lietuvoje fiksuotas žemės drebėjimas buvo 1909 metais, tada kažkur šalia Vilniaus atsivėrė kokio kilometro ilgio plyšys – matyt ėmė slinkti žemė nuo kažkurių šlaitų, tačiau namai atrodo, lyg ir negriuvo. Tas žemės drebėjimas buvo spėjamai kokių 3-4 balų pagal Richterio skalę. Dauguma kitų žemės drebėjimų, kuriuos pajuntame Lietuvoje – rezonansiniai, kylantys, kaip atspindžiai kokiems nors žemės drebėjimams Karpatuose. Retkarčiais pastebimi vietinius epicentrus turintys žemės drebėjimai paprastai susiję su karstiniais procesais (t.y., visokiomis požeminėmis gruntinių vandenų išplautomis kreidos duobėmis, kurios kartais įgriūna), o tokie judesiai būna labai jau silpni, paprastai – iki 2 balų pagal Richterį. Tiesą sakant, net ir karstinių zonų normalių Lietuvoje nėra.

Kokia didelio žemės drebėjimo tikimybė Lietuvoje?

Atsakymas išties yra elementariai paprastas: tikimybė, kad Lietuvoje kils žemės drebėjimas, siekiantis 7 ar daugiau balų, t.y., galintis sukelti daugybines žemės drebėjimams neatsparių pastatų griūtis – tokia pati, kaip tikimybė, kad čia ims ir iškils pilnavertis ugnikalnis. Vieni daugmaž koreliuoja su kitais – kur žemės drebėjimai, ten ir ugnikalniai. Ir atvirkščiai – kur ugnikalniai, ten ir žemės drebėjimai. Šis ryšys – ne koks statistinis, o priežastinis: ir žemės drebėjimus, ir ugnikalnių išsiveržimus sukelia tie patys tektoniniai procesai. Artimiausias Lietuvai ugnikalnis – beveik už 1500 kilometrų, prie Liuksemburgo, tiesa, jis jau porą tūkstančių metų, kaip užgesęs. Artimiausia vulkaniškai aktyvi zona – kažkur Italijoje, beveik už 2000 kilometrų. Ten ugnikalnių išsiveržimų kartais pasitaiko.

Taigi, kai koks nors politikas ar šiaip pezalas ima šnekėti, kad Lietuvoje gali kilti stipresnis, nei 7 balų pagal Richterį žemės drebėjimas, galit jį vadinti durnium, besmegeniu, nusišnekėtoju ir tyčiotis, nesismulkindami. Beje, Ignalinos atominė elektrinė buvo projektuojama taip, kad atlaikytų 7 balų žemės drebėjimą, o tai, kaip žinia, maždaug 100 kartų daugiau, nei toje vietovėje išvis kada nors būta. Ir tai net nekalbant apie perteklinį konstrukcijų tvirtumą, kuris pastatams leidžia atlaikyti dar kelis kartus daugiau, nei jie būna suprojektuoti. Kadaise kažkur teko skaityt, kad realybėje Ignalinos AE galėtų atlaikyti maždaug iki 8 balų, bet kita vertus, nežinau, negaliu tvirtinti, nesu specialistas.

Šiaip jau Pabaltijys laikomas vienu iš seismiškai pasyviausių pasaulio regionų, net pačių menkiausių žemės drebėjimų čia veik nebūna, o Lietuva laikoma bene mažiausiai seismiška šalimi iš visų Europos ir Pabaltijo valstybių, t.y., absoliučiai seismologams neįdomia skyle. Bene dažniausiai užregistruojami vietiniai seisminiai įvykiai – tai kokie nors kartą per mėnesį kažkur nukenksminami II Pasaulinio karo sprogmenys, nuvirtęs statybinis kranas, žemėn kalami statybiniai poliai ar dar kas nors panašaus.

Apie žemės drebėjimo stiprumo skales – Richterio ir kitas

Žemės drebėjimai matuojami dviem visiškai skirtingais būdais – vienos skalės yra paremtos moksliniais žemės judesių energijos matavimais, o kitos – išimtinai sugriovimų ir aukų mastais, kitaip tariant, žemės drebėjimo pasekmių intensyvumu. Vienos rūšies skalės nėra tiesiogiai pervedamos į kitos rūšies skales, nes sugriovimų mastai labai smarkiai priklauso nuo daugybės faktorių – pvz., mediniai namai griūna daug sunkiau, nei mūriniai, o mūriniai – irgi būna įvairaus atsparumo, negana to, sugriovimų ir aukų skaičius labai smarkiai priklauso nuo to, koks dirvožemis, koks vietovės kalvotumas ir pan.. Esant nepalankioms sąlygoms, netgi saikingas žemės drebėjimas gali sukelti baisias pasekmes, pvz., žemės nuošliaužas ar kokių nors užtvankų griuvimus. Kita vertus, jei pasiruošta gerai, o gamtinės sąlygos – irgi tinkamos, net ir milžiniškas žemės drebėjimas gali apsieiti beveik be aukų.

Žiniasklaidoje dažniausiai naudojama Richterio skalė, nes ji yra gan universali – žymi santykį tarp žemės drebėjimo realios galios ir amplitudės. Šią skalę sukūrė amerikietis Čarlzas Richteris (Charles Richter) dar prieš II Pasaulinį karą, bandydamas įvertinti žemės drebėjimo metu kylančių sugriovimų priklausomybę nuo žemės judesių energijos. Richterio skalė yra logaritminė su 10 pagrindu, t.y., vienas balas reiškia 10 kartų stipresnį žemės drebėjimą. Kitaip tariant, 7 balų žemės drebėjimas pagal Richterį yra 10 kartų galingesnis, nei 6 balų žemės drebėjimas. Ir 100 kartų galingesnis, nei tas pats maždaug 5 balų drebėjimas, prieš 6 metus buvęs Karaliaučiuje. Žemės drebėjimas Japonijoje, kartu su pora kitų susijusių drebėjimų bei 10 metrų aukščio cunamiu sukėlęs Fukušimos atominę katastrofą, buvo 8,9 balo pagal Richterį, t.y., gerą pusšimtį kartų galingesnis, nei legendinis 1909 metų drebėjimas Mesinoje ir bent keliasdešimt tūkstančių kartų galingesnis už tą, kuris 2004 buvo Karaliaučiuje.

Richterio skalė sukurta, bandant patobulinti, prie fizinės realybės pririšti sugrioviminę (pasekmių intensyvumą žyminčią) 10 balų Giuseppe Mercalli skalę, dar XXa. pradžioje sukurtą Italijoje. Vėliau pastaroji skalė buvo visaip tobulinta, jos pagrindu sukurta 12 balų Mercalli-Concani-Sieberg skalė, paprastai vadinama MCS. Šios skalės pavadinimas kilo iš pirmų žemės drebėjimus ir vulkanų išsiveržimus klasifikavusių mokslininkų pavardžių raidžių – italo Giuseppe Mercalli, kito italo Adolfo Cancani – (šis skalę išplėtė iki 12 balų), o jau galutinį, perkurtą variantą sukūrė vokietis August Heinrich Sieberg. Galima dar pridurti, kad ir Mercalli skalė buvo ne pirmoji – ji sukurta, remiantis Rossi–Forel skale.

Kiek vėliau Sovietų Sąjungos pastangomis buvo sukurta MSK-64 12 balų skalė, labai artima tai pačiai MCS (MSK – tai Medvedev-Sponheuer-Karnik, iš ruso Sergej Medvedev, vokiečio Wilhelm Sponheuer ir čeko Vit Karnik). Galų gale, Europos Sąjungos pastangomis rusiškos MSK skalės pagrindu sudaryta europinė EMS-98 skalė. Lietuvos seismologai dažniau mini tą pačią MSK-64, galimai tai susiję su tuo, kad sovietiniai SNiP standartai, pagal kuriuos pas mus pastatyta dauguma pastatų, buvo kuriami atsižvelgiant būtent į MSK skalę, t.y., šioji, matomai, vis dar aktualesnė.

Patys mokslininkai (seismologai) naudoja visai kitas skales matavimams – lokalinės magnitudės skalę (iš esmės, ta pati Richterio skalė), kūno bangos magnitudės skalę, paviršiaus bangos magnitudės skalę, trukmės magnitudės skalę ir modernesnę momento magnitudės skalę. Bet visos šios yra nėra rišamos su sugriovimais, tad pagal jas ką nors pasakyti gali tik mokslininkai. Man čia pievos ir grybai.

Žemės drebėjimo mastai Japonijoje ir truputis pabirų minčių

Skirtumai tarp magnitudinių ir sugrioviminių (intensyvumo) skalių milžiniški, tačiau būtent jie leidžia suprasti tai, kas išties įvyko Japonijoje. Padarius prielaidą, kad šviežias 8,9 balo pagal Richterį žemės drebėjimas Japonijoje nusinešė 50 kartų mažiau gyvybių, nei 50 kartų silpnesnis žemės drebėjimas Mesinoje 1909, galim pamatyti, kad aukų skaičiaus skirtumas, priklausomai nuo šalies seisminio pasiruošimo, gali sudaryti ištisus 2500 kartų. Galim spėti, kad jei japonai būtų žemės drebėjimams pasiruošę taip pat, kaip XXa. pradžios italai, žuvusiųjų būtų buvę mažiausiai keli milijonai. Turint omeny didelį gyventojų skaičių ir tankį – gal net ir dešimtys milijonų, t.y., pagal MSK skalę būtų ne mažiau X, o gal ir pati ta viršutinė riba – XII balų.

Negana to, tai buvo ne šiaip pavienė banga, o toks atvejis, kai žemės drebėjimas virto trimis: priešbangė Kovo 9 ir pobangė, praėjus kelioms valandoms po didžiojo Kovo 11 drebėjimo, t.y., dešimtis kartų silpnesnės išankstinės ir liekamosios drebėjimo bangos, buvo daugiau, nei 7 balų pagal Richterį stiprumo. T.y., tokios, kaip ta pati mano palyginimuose vis minima Mesinos katastrofa. Kitaip tariant, tasai baisusis žemės drebėjimas siaubė pastatus, kurie jau spėjo patirti didžiulį žemės drebėjimą. Ir po to didžiojo žemės drebėjimo kilo dar vienas, irgi toks, kad mums atrodytų, kaip košmaras.

Nežmoniškai daug aukų nusinešęs 2010 metų Haičio žemės drebėjimas buvo ~7 balų pagal Richterį stiprumo. Tiesa, po jo užfiksuota dar keliasdešimt sekusių mažesnių drebėjimų, keliolika iš jų buvo maždaug 5-6 balų, tad matomai tiesiog pribaigė griūti pradėjusius pastatus. Taip ar anaip, tai kokį šimtą kartų silpnesnis žemės drebėjimas, nei tas, kuris įvyko Japonijoje.

Būtent tą nežmonišką žemės drebėjimo galią reikia įsisamoninti pirmiausiai: aukų ir sugriovimų skaičius Japonijoje yra tiesiog neadekvačiai, neįtikėtinai mažas, nors tai, jei neklystu, yra pats galingiausias iš Japonijoje buvusių žemės drebėjimų, kokius tik žino šios šalies istorija. Kai kas nors sako, kad Lietuvoje neliktų nei vieno pastato – tai ne perdėjimas. Lietuvoje esančios statybinės normos, jei mano kiaura atmintis nemeluoja, numato patikimą pastatų atsparumą maždaug iki 4-5 balų pagal Richterį. Net ir nebūdami dideliais optimistais, galėtume tikėtis, kad dauguma statinių atlaikys 6 balus (prisiminkim, kad rimtesnių sugriovimų Kaliningrade nuo 5,3 balo drebėjimo beveik nebuvo). Tačiau žemės drebėjimas Japonijoje – maždaug 1000 kartų galingesnis.

Jei toksai 8,9 balo žemės drebėjimas kada nors kiltų Lietuvoje, išties neliktų nei vieno mūrinio pastato, griūtų netgi tvirti nauji medinių rąstų namai, o smarkiau kalvotose vietovėse (kaip aplink Vilnių ir dalyje Vilniaus) kardinaliai keistųsi net reljefas, pvz., Gedimino ir Trijų kryžių kalnai susmuktų žemyn ir Vilnelė grįžtų į senąją, dabar užpiltą vagą. Kas dėtųsi kur nors kalvotame Antakalnyje – sunku net įsivaizduoti. Galim tik spėti, kad daugelis namų ne tik nugriūtų, bet ir būtų palaidoti po daugiametrinio storio žemių nuošliaužomis. Beje, pas mus paplitę visokie birūs smėlynai su visokiomis giliai išgraužtomis upių vagomis per stiprius žemės drebėjimus keistųsi itin smarkiai ir greitai – toks gruntas, drebant žemei, linkęs tapti takiu, lyg košė. Taigi, galiu spėti, kad Lietuvoje tai būtų cieli XII balų pagal MSK skalę. Kita vertus, tos pačios gilios upių vagos bei neįtikėtino statumo kalvos (neretai – su kelių dešimčių metrų aukščio išgraužtais šlaitais) rodo, kad jokių bent kiek stipresnių už 4-5 balus žemės drebėjimų Lietuvoje nebūta mažiausiai nuo ledynmečio pabaigos – t.y., nuo tada, kai ir formavosi Lietuvos reljefas.

Bet grįžkim prie Japonijos. Tai, kad 8,9 balo pagal Richterį žemės drebėjimas daugumai japonų tevirto išgasčiu – štai kas turėtų stebinti. Tai, kad negriuvo, o tik grakščiai siūbavo japoniški dangoraižiai – tai yra stebuklas, kuris demonstruoja, kad žmogiška technologija, ypač – vėlesnio periodo – leidžia nugalėti tai, kas anksčiau atrodė nenugalima. Japonijoje statybos ir projektavimo metodologijos, koriose atsižvelgiama į žemės drebėjimus, imtos kurti apie 1960-1970 – ko gero, susirūpinus ~7,6 balo Niigata drebėjimo 1964 bei ~8,2 balo Misawa drebėjimo 1968 pasekmėmis. Po 1978 įvykusio Miyagi žemės drebėjimo, turėjusio ~7,7 balo galią, priešseisminę konstrukciją turintys pastatai tapo nekvescionuojama vertybe – kokios nors abejonės tokių pastatų būtinumu dingo galutinai: nauji pastatai stovėjo puikiai, o seni – byrėjo. Beje, tasai Miyagi žemės drebėjimas irgi vyko Sendai regione – kaip ir dabartinis. Ir nieko nepridarė tuo metu jau veikusiai Fukušimos elektrinei.

Kalbant vaizdžiai, vidutinė pasaulio valstybė po tokio žemės drebėjimo būtų pavirtusi ištisinėmis dykromis, kur išgyvenę pavydėtų mirusiems, kur lavonų niekas net neieškotų, kur jau siaustų visokios dizenterijos ir šiltinės, o žmonės žudytų vieni kitus ne dėl pinigų, o dėl maisto, vandens ir beprotybės. Kažkas panašaus prieš šimtmetį vyko Mesinoje, po dešimtis kartų silpnesnio žemės drebėjimo. Tačiau Japonijoje vis dar tvarka.

Apie cunamį, kas tai per banga ir ką ji gali

Nors cunamis įsivaizduojamas kaip velniškai aukšta ir stipri banga, realybėje yra gerokai kitaip – nei jis išskirtinai aukštas, nei jis bangą primenantis. Japoniją užgriuvęs cunamis buvo maždaug 10 metrų aukščio – netgi paprasto audros bangos vandenyne būna pusantro karto didesnės. Jau nekalbant apie tą garsiąją superbangą, kurią 1958 JAV mokslininkai užfiksavo Lituya įlankoje, Aliaskoje. Pastaroji buvo daugiau, nei pusės kilometro (~520m) aukščio. Ji kilo, kai po ~8 balų žemės drebėjimo į vandenį nuo kalnų įlėkė milžiniška akmenų nuošliauža. Kad galėtumėt geriau įsivaizduoti – 520 metrų yra pusantro karto daugiau, nei Vilniaus Televizijos bokštas. Įsivaizdavote?

Cunamis tuo tarpu tėra 10 metrų aukščio banga. Maždaug kaip 3 aukštų namas. Tačiau jo energija – tai ne puskilometrinio aukščio pūkštelėjimas (tas įvykis Aliaskoje, lyginant su gero cunamio energija – tik smulkmė). Cunamis – tai didelis didelis vandens srautas, primenantis milžiniška ir nepaprastai staigiai kylantį, iš jūros atlekiantį potvynį. Čia galėtume įsivaizduoti, kad Vilniaus viduryje ima ir per kelias minutes atsiveria ištisinis Nemunas. Su savo kokių 10 metrų gylio vandens srautu. Tik tiek, kad atsivėrusio Nemuno plotis – šimtai kilometrų. Ir visas tas iš kažkur išlindusio Nemuno srautas teka kokias 15 minučių ar net pusvalandį. Kaip manot, kas atsitiks? Akivaizdu, kad mašinos vartysis, žmonės skęs, namai grius ir t.t..

Tai va, tas palyginimas su Nemunu nėra teisingas. Dėl vienos priežasties – Nemuno tėkmės greitis tesiekia kokius 2-4 kilometrus per valandą. Cunamio srauto greitis pakrantėje siekia apie 80 kilometrų per valandą. Pabandykite dabar tą 80 km/h greičiu atsivėrusį 10 metrų storio srautą įsivaizduoti. Man kažkaip nepavyksta. Vaizdiniai, kurie lenda į galvą, primena kažkokius milžiniškų sugriuvusių užtvankų srautus, kurie griauna viską, kas tik pasimaišo. Kalbant skaičiais – Nemuno metinis debitas tėra kokie 20 kubinių kilometrų. 10 metrų aukščio cunamis su 10 kilometrų pusbangiu (t.y., nešama vandens mase) į 200 km pločio pakrantės ruožą per kelioliką minučių atiduoda tiek vandens, kiek Nemunu prateka per metus. Tai dar pridėkim, kad tie cunamiai ateina ne kaip pavienė banga, o kaip ištisa bangų seka, pakrantes užliedami vienas po kito.

Žinoma japonai bando apsisaugoti ir nuo cunamio. Tačiau nuo šito dalyko apsisaugoti taip, kaip nuo žemės drebėjimo – neįmanoma. Aišku, daugelyje vietų pajūryje yra statomos kelių metrų aukščio sienos, kurios tiesiog minutei ar kelioms pristabdo cunamio bangą – žmonės gauna šansą nubėgti ant kalvų, kur lieka saugūs, o vandens srauto greitis gerokai sumažinamas. Yra naudojamos ir įspėjimo sistemos, kurios leidžia sužinoti apie cunamį anksčiau, nei jis pasieks krantą. Tačiau visa tai – tik dalinės priemonės. Būtent cunamis išgriovė ir užliejo tuos dyzelinius generatorius ir vandens siurblius, turėjusius aušinti ir Fukušimos reaktorius, ir atidirbto branduolinio kuro kasetes.

Kita vertus, ar Japonija galėjo apsisaugoti geriau? 2004 metų Indijos vandenyno cunamis, su kurio pasekmėmis nesusidorota iki šiol, nusinešė 230 tūkstančių gyvybių, iš jų vien Malaizijoje – apie 170 tūkstančių. To cunamio banga buvo daugiau, nei 30 metrų aukščio, grubiai imant tai reikštų kokius 10 kartų didesnę griaunamąją galią, nei cunamis Japonijoje. Tačiau žmonių per cunamį Japonija prarado ne dešimt, o mažiausiai kelis šimtus kartų mažiau. Priežastys – elementarios: Japonijos gyventojai buvo įspėti evakuotis – tą ir padarė, tuo tarpu Indijos vandenyno pakrančių gyventojai nebuvo informuoti, nors seismologai apie cunamio pavojų žinojo puikiai: jį sukėlęs žemės drebėjimas įvyko keliom valandom anksčiau, nei pakrantes pasiekė naikinanti banga. Kaip matome, gan panašių įvykių atveju gerai organizuota valdžia lėmė mažus nuostolius, o prastai organizuota (tie #$%&@!$ iš Malaizijos valdžios tiesiog nenorėjo gąsdinti žmonių) – sukėlė tokią tragediją, kad su ja sunku ką nors ir palyginti.

Apie tuos branduolinius reaktorius bei atomines elektrines Japonijoje, Lietuvoje ir kitur

Fukušimos Mark-1 tipo atominiai reaktoriai pradėti statyti dar 1967, pirmas ėmė veikti 1970. Visi šeši Fukušimos-I reaktoriai buvo imti eksploatuoti iki 1973. Įdomumas čia ne tik tas, kad šitokį žemės drebėjimą iš esmės atlaikė reaktoriai, pradirbę 40 metų, bet ir tame, kaip vyko visa katastrofa:  reaktoriai tvarkingai sustojo po žemės drebėjimo, tačiau problemas sukėlė cunamis, kuris užliejo ir pažeidė pastatus, kuriuose buvo reaktoriams vandenį tiekiantys aušinimo siurbliai. T.y., priežastimi katastrofai tapo ne pats žemės drebėjimas, o cunamio banga. Sutrikus aušinimui, reaktoriai ėmė kaisti (net ir išjungtas reaktorius turi būti aušinamas, kaip ir panaudoto kuro kasetės: liekamasis radioaktyvumas prigamina labai didelius kiekius šilumos). Jei įvyksta perkaitimas reaktoriuje ar panaudoto kuro kasetėse, prasideda vandens reakcija su reaktoriuje naudojamais cirkonio lydiniais – 2H2O+Zr=2h2+ZrO2. Štai ta reakcija ir bumbtelėjo.

Įdomumai čia yra du: viena vertus, apie panašų scenarijų buvo žinoma jau seniai. Dar 1976 metais General Electric patyrė šoką, kai trys jų reaktorių kūrėjai su skandalais išėjo ir viešai pareiškė, kad Mark-1 tipo reaktoriai yra nesaugūs, jei kils aušinimo sistemų sutrikimai. Tie trys Mark-1 kūrime dalyvavę inžinieriai, turėję patikrinti projektą – Gregory C Minor, Richard B. Hubbard ir Dale G. Bridenbaugh, dabar žinomi, kaip „GE Three“ (lietuviškai – „GE Trejetas“), tapo bene pirmais rimtais atominės energetikos priešininkais, turinčiais ne tik idėjas, bet ir kvalifikaciją, leidžiančią tas idėjas pagrįsti. Būtent po tų skandalingų 1976 įvykių GE požiūris pasikeitė ir vėlesni reaktoriai jau buvo kuriami, atsižvelgiant į galimas aušinimo bėdas. Deja, tai įvyko jau po to, kai buvo paleisti tie probleminiai reaktoriai.

Galim prisiminti ir kitus skandalus, susijusius jau konkrečiai su Fukušimos elektrinę valdančia Tokyo Electric Power Company (TEPCO): dar 2002 metais net 17 šiai įmonei priklausančių branduolinių reaktorių buvo sustabdyti, kai paaiškėjo, kad valdžiai pateikiami suklastoti duomenys apie reaktorių būklę. Pakartotinis skandalas kilo 2007, kai paaiškėjo, kad net po 2002 skandalo ir toliau buvo slepiami duomenys apie branduolinėse jėgainėse pasitaikančius incidentus.

Ar tie reaktorių blokai buvo išties neapskaičiuoti tokiai katastrofai, ar būta kokių kitų problemų – vertinti sunku. Žinau tik vieną bent kiek panašų atvejį – 1988, po 7,2 balo pagal Richterį žemės drebėjimo Armėnijoje (tas garsusis Spitako žemės drebėjimas, įvertintas X balų pagal MSK-64 skalę ir nusinešęs apie 25000 gyvybių) buvo sustabdyta Armėnijos atominė elektrinė Metsamore. Jokių avarijų tenai nebuvo patirta, elektrinė buvo sustabdyta tiesiog spaudžiant visuomenei. Beje, 1988 buvo sustabdyta ir Ignalinos 3-iojo bloko statyba – žalieji tais laikais buvo labai aktyvūs, rengė masinius mitingus. 1993 ta pati Metsamoro elektrinė buvo paleista vėl – tiesiog subyrėjus SSRS, konfliktuojant su Azerbaidžanu ir patiriant spaudimą iš Turkijos, armėnams pritrūko elektros. Ta pati Metsamoro elektrinė veikia ir dabar.

Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad Ignalinos AE buvo statoma su RBMK tipo reaktoriais – pirmieji šio tipo įrenginiai sukurti dar 1954. Pirmasis Visagino reaktorius buvo paleistas 1983, uždarytas 2004, po 21 metų darbo. Antrasis reaktorius buvo paleistas 1987, uždarytas 2009, po 22 metų darbo. Kitaip tariant, sunaudojus tik dalį iš numatyto resurso – RBMK konstrukciškai apskaičiuoti 35 metams veikimo. Armėnijos AE Metsamore turi VVER reaktorių, kuris yra žymiai modernesnis, konstrukciškai panašesnis į tą patį Fukušimos reaktorių Japonijoje. Pirmi VVER reaktoriai išbandyti apie 1970.

Šiaip jau mūsų Ignalinoje turėta RBMK konstrukcija laikoma labai nesaugia (būtent dėl to kilo Černobylio katastrofa), nes šie reaktoriai buvo kuriami, kaip plutonį gaminantys, dauginantys neutronus: teoriškai (o pas kariškius – ir praktiškai) su jais galima pagaminti branduolinio kuro daugiau, nei sunaudojama, kitaip tariant, lieka reali galimybė, kad reaktoriuje prasidės nevaldoma ir spartėjanti branduolinė reakcija, kuri vyks tol, kol neišdegs didžioji dalis branduolinio kuro. Tačiau yra ir vienas teorinis privalumas – RBMK reaktoriai naudoja nesodrintą uraną, kuris yra kraštutinai pigus, o kuro tiekėjais gali tapti net ir nebranduolinės šalys. T.y., žvelgiant politiškai, su tokiais reaktoriais Lietuva netampa priklausoma nuo Rusijos ar dar ko nors. Tai teoriškai.

Ir galų gale, jei dar jūsų neužkniso tos žemės drebėjimų ir atominių katastrofų problemos

Žinokit, mane jau patį užkniso rašyt. Todėl jau nerašysiu apie radiacijas ir dar ką nors, nors tai dar viena tema, reikalinga, norint gauti bendrą vaizdą. Tiesiog mane patį jau užveikė. Todėl parašysiu trumpas išvadas. Tiems, kas tingėjo skaityti.

Japonijos patiriamos atominės problemos, palyginus su tuo, ką galėjo padaryti žemės drebėjimas – tai tiesiog smulkmenos, net jei tarsim, kad jų mastai yra smarkiai nuvertinti. Grubiai tariant, tai tokios smulkmenos, kad jei tektų pasirinkti, ar Vilniuje patirti 10 kartų silpnesnį žemės drebėjimą, nei tas, kur buvo Japonijoje, ar 10 kartų didesnę atominę katastrofą, nei Černobylis – nedvejodamas rinkčiausi pastarąjį variantą. Jis atneštų šimtus, o gal ir tūkstančius kartų mažiau aukų.

Kita vertus, ar įmanoma kažkas panašaus pas mus? Kaip matėm iš to, ką reiškia Richterio skalė, jei 7 balų žemės drebėjimai kartotųsi bent kartą per kelis šimtmečius, turėtume gerokai kitokį landšaftą: nežmoniškai stačios kalvos, kokių yra Vilniaus apylinkėse ar beveik vertikalūs vandens išgraužti šlaitai, kokių yra palei daugelį upių – neegzistuotų. Visur būtų lėkštos lygumos. Tad seisminiu požiūriu esame bene nuobodžiausias pasaulio kraštas.