Tag Archives: Italija

Mokesčių viršenybė prieš įstatymą

Yra toksai siauruose sluoksniuose plačiai žinomas pasakymas, kad mokesčiai yra aukščiau įstatymų ir jei įstatymuose parašyta vienaip, o inspektoriai nuspręs kitaip, tai teisūs inspektoriai, o ne įstatymai. Ir išties, tam tikra prasme viskas yra taip, kadangi turinio viršenybė prieš formą ir viskas. Ir nieko čia jūs niekam nepaaiškinsite ir nepapasakosite teismuose. Ir viskas. Ir taškas.

Mokesčiai - tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Mokesčiai – tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Aišku, galime žiūrėti ir kitaip – kad tai daugiau humoras, bet visvien yra tame realybės: formalioji įstatymų taikymo pusė čia nėra savaime pakankama, nes kiekvienam finansuose bent kažkiek besigaudančiam yra visiškai aišku, kad truputį pažaidęs su eilutėmis ir stulpeliais, gali gauti ką tik nori. O jei gerai pasistengsi – tai gali netgi įrodyti, kad nieko išvis neveikei, tačiau valstybė tau PVM skolinga. Taigi, reikia žiūrėti, kaip ten su realybe, o ne tik kaip su formalumais.

Ir tikrai, formalių kriterijų nepakanka, bet kai kurie žmonės versle skundžiasi, kad formaliai kažką darė gerai, o kažkodėl visvien kalti liko, nes kažkokios schemos nesuveikė ar dar blogiau – tiesiog šiaip VMI nusprendė ir nubaudė už kažką, ko net įstatymuose esą nebuvo. Dažnas dar prideda, kad čia tik Lietuvoje tokios baisios sąlygos ir panašiai, ir skundžiasi taip skaudžiai, lyg būtų baudžiami už kokį nors neteisėtą praturtėjimą.

Štai todėl aš ir nutariau jums apie tai parašyti. Ir apie mokesčius tą aiškinausi, ir išsiaiškinau, kaip čia yra. Ir kadangi, kaip paaiškėjo, visi tie dalykai ne tokie paprasti, tai man teko prašyti pagalbos iš geriausių ekspertų, kokie tik yra Lietuvoje, nes geresnių už tuos, kurie padeda man, jūs nerasit. Nes tik aš galiu sau tai leisti.

Žodžiu, aš jums iškart pristatau – ponia Rūta Bilkštytė ir FIDE Experta kartu su savo būriu geriausių ever specialistų čia man viską galvoje dėliojo, ruošė medžiagą, padėjo ir kalė į smegenis tai, ko aš nesuprantu visiškai, nes visų tų mokestinių baisumų aš nesuprantu ir viskas. Viskas yra taip keblu, kad netgi man į galvą netelpa, nors be to ir neįmanoma gyvent.

Tiesiog mokesčiai – tai toksai užribis, kurio negali suprasti normalus žmogus, neturintis galvoje kokių nors unikalių implantų, sujungtų su mokesčių sistemos ekspertiniais tinklais ar kuo tai dar, nežinau net kuo. Man šitų technologijų nepasakojo, tai čia tik spėlionės dabar gaunasi, kokiu būdu jie visą tą žino.

Taigi, gavosi taip, kad straipsnį rašiau su visa FIDE mokesčių ekspertų komanda, nes aš be jų nieko nei iš tolo prilygstančio apie mokesčius neparašyčiau, o ir šiaip čia per pusę jų viskas parašyta (ta dalis, kuri prasminga ir gera), o jei įžangą atmesim, tai ir išvis didžiąja dalimi čia šita puiki įmonė jus konsultuoja, nes jūs to nusipelnėte.

Trumpai tariant, skaitykite dabar su mokestine kaltumo prezumpcija galvoje ir įsiminkite viską. Ir beje, jei kur atrasit kokių neteisingumų – tai jau mano primakaluota bus, nes čia aš negailestingai viską supaprastintai supratau, nes suprantu viską paprastai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Federica Mogherini gavo užtarėją

Ponai ir ponios, aš vat visaip čia stengiuosi susilaikyti nuo politikos, nes labai jau noriu ja nesidomėti. Ale paskutiniu metu man visai jau ima darytis kažkaip keista. Čia vat visai jau keistas toksai reiškinys, kai ponas premjeras ima palaikyti kokią tai ponią Filorussą, taikančią į ES užsienio reikalų ministres vietoje Catherine Ashton. Ne Italijoje ponia Filorussa dar žinoma, kaip Federica Mogherini.

Federica Mogherini sako, kad reikia kalbėtis su Rusija, rinktis dialogo kelią. Nes suprantate, negalima gi agresoriui priešintis - reikia su juo tartis, derėtis.

Federica Mogherini sako, kad reikia kalbėtis su Rusija, rinktis dialogo kelią. Nes suprantate, negalima gi agresoriui priešintis – reikia su juo tartis, derėtis.

Ponai ir ponios, kas tai yra per briedas, kai putinofilinė Italijos užsienio reikalų ministrė Filorussa Mogherini gauna palaikymą iš Butkevičiaus? Kaip čia dabar suprasti? Gal kad Butkevičius staiga ir netikėtai ėmė vykdyti prezidento pareigas ir reguliuoti Lietuvos užsienio politiką?

Aš vat suprantu, kai nesusivokiantys žmonės kažkur toli Italijoje sugeba įstaisyti valdžioje veikėją, kuri važinėja pas Putiną „gerinti ES-Rusijos santykių, kuriuos sugadino Ukraina„. Maždaug taip ponas Vladimiras Putinas sakė apie jos vizitą. O ponia Filorussa su juo mielai draugauja – ji taip tikisi pasiruošti savo trokštamai ES Užsienio reikalų ministrės kėdei. Ir ta proga, po susitikimo su Putinu paskelbia, kad Rusija labai gera ir yra už taiką Ukrainoje ir taip toliau. Aš suprantu – jiems Rusija kažkur labai toli, o jų tarpe už ką papuola balsuojančių durnių procentas yra panašus, kaip ir Lietuvoje.

Aš vat kitko nesuprantu: kokiu būdu staiga taip vartytis ima reikalai su ponu Algirdu Butkevičiumi, kuris prieš kokią savaitę su trupučiu pasakė, kad nerems Fredericos Mogherini kandidatūros, tą patį vienbalsiai pasakė ir LR Seimo užsienio reikalų komitetas, tą pačią poziciją, kaip suprantu, palaikė ir Lietuvos URM, tos pačios pozicijos laikosi visos Baltijos šalys ir Lenkija. Visiems viskas aišku, net ir Butkevičiui viskas buvo aišku, tik staiga ėmė ir kažkaip apsivertė neprognozuojamai.

Ir dar ponas Algirdas Butkevičius kaip tai išvarto, kad čia ponia Dalia Grybauskaitė dėl visko kalta ir tik ji čia priešinasi dėl Filorussos kandidatūros, o išties tai čia matyt reikia suprasti, kad Lietuva yra už kokią tai Filorussą?

Žodžiu, pradžioje – viskas aišku, o paskui ponas Algirdas Butkevičius nuvažiuoja kažkur susitikti su kažkokiais Italijos socialistais ir štai tik p*st ir staiga atsiranda kažkokios idėjos, kad čia ne ponia Filorussa kalta dėl kremlinizmo, o tik Italijos valdžia, kuri ją pasiuntė. Čia gal taip reikia suprasti, kad esą pati Federica Mogherini ne Italijos valdžioje yra ir už savo veiksmus neatsakinga?

Ir dar ponas Butkevičius duoda mums suprasti, kad jam kokai tai Italijos komuniagų vadas sakė, kad ta ponia Federica Mogherini esanti nekalta, nes ji išties yra labai aktyvi ir neturi patirties.

O štai čia įsiskaitykite labai atidžiai į prasmę: Federica Mogherini yra aktyvi ir neturi patirties, todėl su ja viskas tvarkoje. Ir ji neatsakinga už savo veiksmus, kaip matėme, nes ne ji atsakinga. Ir tą mes sužinome iš Algirdo Butkevičiaus pasisakymo.

Aš tai paprastai suprantu: jei žmogus dirba kažkokį darbą ir neturi nei patirties, nei pasiaiškinti geba, tai išties reiškia, kad jis durnius. O jei jis kažką daro, o už tai jis neatsakingas – tai reiškia, kad už savo veiksmus neatsakantis durnius. O jei dar ir aktyvus – nu tai jau atleiskit…

Na taip, šitai paaiškina, kodėl ji randa bendrą kalbą su Vladimiru Putinu – nes tas irgi yra aktyvus durnius ir už savo veiksmus neatsako. Toks su tokiu susišneka. Spėju, kad lygiai taip ir su visokiais Italijos socialistų vadais susišneka. O tie, kaip matėme, su Butkevičium susišneka… Pala, čia kokia kokia išvada mums lenda?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Žemės drebėjimas ir atominė katastrofa Japonijoje, truputis faktų ir pabirų

Žemės drebėjimas ir cunamis Japonijoje 2011Kaip visiškas profanas, nieko nenuvokiantis apie jokias geologijas, tektonines išlaužas, žemės bangas ir seismines proveržas, noriu pastebėti, kad laikraščiuose išlendanti informacija apie žemės drebėjimą Japonijoje tarpais yra tokia, kad man netgi kaip profanui ir neišmanėliui atrodo neišmanėliškai. Tad pabandysiu užkišti šitą skylę savo kreivomis žinių nuotrupomis ir atsitiktinėse vietose prisirankiotu faktų, pusfakčių ir profanizacijų kratiniu. Nežinau, ar pas mane lankosi kokių geologų, bet kritika, kai sakant laukiama – žinau, kad komentaruose paaiškėja teisybė, o šita sritis – būtent mano visai neišmanoma, tačiau visiems pakankamai įdomi.

Visą vaizdą labai trukdo suprasti vienas įdomus dalykas, visai nesusijęs su katastrofos mastais – tai japoniška politinė kultūra. Kiek pas mus (ar kitose vakarietiškos kultūros šalyse) politikai linkę viską perdėti, darydami iš musės dramblį, tiek Japonijoje politikai yra linkę viską slėpti ir menkinti, iš dramblio darydami musę. Nekaltas ir nerišlus pranešimas apie tai, kad reaktoriuje kažkas ten lydosi, bet viskas tvarkoje – gali būti iškreiptas panašiai, kaip kai kurie mūsų veikėjų cypčiojimai po kažkurio smulkaus incidento Ignalinoje prieš kokį dešimtmetį, kai pasigirdo balsai, jog reikia pradėti gyventojų evakuaciją iš Vilniaus. Reikia turėti tai omeny.

Pradėkim gal nuo to, kokio stiprumo buvo tas žemės drebėjimas Japonijoje. Spaudoje įvardinamas 8,9 balų žemės drebėjimas pagal Richterio skalę yra pats galingiausias, koks išvis gali būti. Šnekos apie tai, kad buvo 9 balų žemės drebėjimas (teko girdėti net kalbų, kad „mokslininkai patikslino, kad tai 9 balai, oj, netgi galimai 10 balų, blabla“) – susiję su tuo, kad yra visa krūva skirtingų skalių, kurių kiekviena rodo vis kitaip ir vis kitokius dalykus. Richterio skalėje numatyti 9 ir daugiau balų yra iš esmės teoriniai, paprasčiausiai Žemės pluta negali sukaupti energijos tiek, kad kiltų 9 ar daugiau balų žemės drebėjimas – visi tektoniniai pasislinkimai ir lūžimai vyksta, dar nepasiekus tokio energijos lygio, kad pavyktų gauti 9 balus. Kitaip tariant, tie 8,9 balų – tai viršutinė riba, o didesni drebėjimai įmanomi nebent dėl kokių nors kitų procesų, pavyzdžiui, nukritus ant Žemės kokiam nors asteroidui. Kita vertus, pagal kokią nors seismologų naudojamą momento magnitudės skalę tas drebėjimas buvo 9,0 balų. O pagal kokią nors EMS skalę, pradiniais vertinimais – gal tik kokių 7-8 (išties pagal šitą skalę leidžiama rašyti tik romėniškai, t.y., VII-VIII) balų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter