1953 metai, Upshot Knothole bandymų programos metu buvo tiriami ir įvairūs branduoliniai užtaisai, ir poveikio efektai, priklausomai nuo užtaiso galios ir sprogimo aukščio, ir bandomi kai kurie praktiniai, masinei gamybai skirti užtaisai. Ten pat, beje, buvo išbandyta ir garsioji atominė patranka – M65, plačiau žinoma, kaip Atomic Annie. Tos pačios programos metu buvo daromi ir bandymai su žmonėmis. Tačiau bene įdomiausia tyrimų dalis buvo susijusi su civiline sauga: buvo tiriama, kaip apsaugo improvizuotos slėptuvės, kokius sužalojimus patirti gali žmonės nuo smūginės bangos ir šiluminio spinduliavimo, kaip branduolinis sprogimas naikina pastatus ir įvairią techniką. Amerikiečiams prireikė 10 metų, kol jie susiprato, kad reikia galvoti ne tik apie kuo didesnį bumptelėjimą, bet ir apie civilių gyvybes. Vietoje žmonių buvo panaudota daugybė manekenų, susodintų pastatuose, automobiliuose, pastatytų atvirose vietose ir t.t..
Tikiuosi, kad šios nuotraukos, tegul ir papildytos mano nusišnekėjimais, bus ne mažiau įdomios, nei nuotraukos su balistinių raketų smūgiais ar Miss Atomic Bomb. Ir dar, pagalvokite: jūs žiūrėsite į plastmasinius manekenus ir tai visvien bus įdomu.
Aišku, čia aš truputį primakliavojau su šitomis nuotraukomis. Sudegintos mašinos nr. 18 nuotraukos neradau, įdėjau kitą. O ir siužetas kvailas. Jei kam įdomu – pastatai tame bandyme buvo du, beveik vienodi, suprojektuoti JAV architektų, kaip patys tipiškiausi ir vidutiniškiausi JAV namai – iš labiausiai paplitusių medžiagų, turintys įprasčiausią aukštį ir įprasčiausią kambarių išdėstymą. Vienas namas sprogimo buvo pirmiausiai pusiau sudegintas, o po kelių sekundžių – sumaltas į šipulius, tuo tarpu kitas, stovėjęs kilometru ar dviem toliau, liko apysveikis, tik langai buvo išmušti. Nepaisant to, manekenai, buvę išlikusio namo viduje, patalpose, kurių langai buvo atsukti į sprogimo pusę, patyrė tokius sužalojimus, kad jei tai būtų buvę žmonės, jie nebūtų likę gyvais.
Mašinų per tuos bandymus panaudojo virš pusės šimto. Irgi, beje, įdomus dalykas: juodos mašinos sudegdavo, bet vos už kelių metrų buvusios šviesios mašinos – ne. Pažiūrėkite dar kartą į nuotrauką, kurioje yra sudegusi mašina – jos fone yra nesudegęs šviesus automobilis, kurio dar ir padangos baltos. Tiesiog šviesūs dažai gerai atspindi šilumą, o tamsūs – ją sugeria. Tas pat – ir su manekenais, buvusiais lauke: šviesiai aprengti liko nenudegintais, tuo tarpu tie, kurie buvo aprengti tamsiais kostiumais, sudegė.
Daugelio mašinų stogai vidun įsispaudė tiek staigiai, kad sutraiškė jose sėdinčių manekenų galvas, tačiau šie, nors ir lengvi, dėl inercijos nespėjo nusislinkti žemyn, tad ant mašinų stogų liko iškilimai, žymintys manekenų vietą. Čia irgi toks gan įdomus dalykas: net lygus žemės paviršius žemai sklindančią sprogimo bangą gerokai pristabdo, tačiau aukščiau esantis oro srautas juda greičiau ir tada plečiasi žemyn. Gaunasi taip, lyg smūginė banga sklistų iš viršaus į apačią, o ne iš tos pusės, kur įvyko sprogimas. Todėl ir mašinų stogai įlenkiami vidun.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Beja, yra ir filmukai: http://www.youtube.com/watch?v=wA8z94MXo9M
http://www.youtube.com/watch?v=RqyBzXYZPoM&feature=related
Kazkada buvau radęs anksčiau, tikrai interesna kaip ten išnešioja viską selektyviai. Aišku, kas epicentre, tai nieko nelieka, bet toliau galėtų padėt net baltas skuduras…
Atsiprašau, kad tamstos komentaras kažkaip pakliuvo į spamus. Atradau jį ir išgelbėjau.
Šiaip nenorėjau dėti filmukų, nes tada pametamas naratyvas. Bet šiaip jie neblogi. Ypač tas, kur civilinės saugos.
Kadangi dėl šio straipsnio virte verda audringos diskusijos (komentarų skaičius savo gausa jau pasiekė ne visai sveiką lygį), pasisakysiu ir aš: 1) fotonuotraukos – puikios, 2) užrašai po jomis – stilingi, fantastiški tiesiog, 3) o ar nebuvo ir Antrojo automobilio valstybiniu numeriu 88?
Nepasitaikė 88. Didžiausias numeris, kokį atsimenu iš tų kratinių, buvo berods 62.
62=FB. Vatafak? Skaiciuok is naujo. 88=HH. Cia viskas aisku.
Nu ir ką tada daryt?
Buvo parasyta auksciau: skaiciuok. Ir uzshirinek savo grafomanija.
Ponuli, tai 62=8, o kai dvi mašinos, tai ir gaunasi 88, kas tamstai nepatinka?
Manipuliaciju metodai nera tokie jau primityvus,kaip tamsta pademonstravot. Bet uz pastangas gerbiu. Netgi sakyciau -- nemazai.
aš nelabai surpantu vieno dalyko -- po atominio sprogimo viskas ten radiacija nebūna užteršta porai šimtmečių? galima ramiai vaikščioti?
ir dar -- kai atoluose sprogdina prancūzai, tai ten su vandens užteršimu irgi viskas gerai?
Berods didžiausias iš žinomų užteršimų dėl sprogdinimų buvo pas britus, kažkur Australijoje. Pas prancūzus irgi buvo nemenkų problemų.
O bendrai, užteršimas radiacija priklauso nuo labai daugelio faktorių. Kai sprogimas atmosferinis (pvz., pusės kilometro aukštyje), užterštumas būna ganėtinai mažas, lyginant su antžeminiu ar povandeniniu: tiesiog visos radioaktyvios atliekos iškeliamos į belenkiek kilometrų aukštį, o paskui išsklaidomos tokiame dideliame plote, kad jų beveik ir nelieka.
Tuo atveju, jei sprogdinimas yra su plutonio bomba, užterštumas būna daug didesnis, nei urano atveju, tiesiog dėl paties plutonio labai aukšto radioaktyvumo. O jei sprogdinama švari termobranduolinė bomba, užterštumo susidaro mažiau, nes praktiškai visas uranas ir plutonis suskaidomi pilnai, neutronais, kurie eina iš termobranduolinių reakcijų.
Jei sprogdinama po vandeniu, vandenyne, susidaro labai dideli kiekiai natrio izotopų, turinčių kraštutinai aukštą radioaktyvumą, tačiau gan greitai skylančių. O jei sprogdinama ant žemės paviršiaus ar negiliai po žeme, yra pakeliamas itin didelis kiekis radioaktyvių dulkių. Ir t.t.
Žodžiu, čia žiūrėti reikia kiekvienu atveju konkrečiai, o ne apibendrintai.
O jei tamsta apie šias nuotraukas, kaip ten tyrimus darė -- tai aišku, kad viskas ten būdavo užteršta, bet tais laikais ir JAV, ir SSRS ganėtinai dėjo ant to, kad kažkokie kareiviai gyvenimą keliais metais susitrumpins.
Beja, atominėse bombose pakankamai mažai būna radioaktyvių medžiagų. Paprastai kelios dešimtys kg max. Todėl užteršimas pakankamai mažas. Va kai driokstelna koks černobylis, tai ten keli šimtai tūkstančių(!!!!) tonų radioaktyvių medžiagų išspjaunama. Arba kokia Fukushima.
Todėl branduolinių bombų sprogimas pakankamai „švarus“…
Taip, daugeliu atvejų branduolinių bombų sprogimas gana švarus. Bet kaip rašiau komentare aukščiau, faktorių yra labai daug. O ir radioaktyvumas radioaktyvumui nelygu: kur uranas-235 su berods dviem šimtais tūkstančių metų pusperiodžiu, o kur antrinio užterštumo lengvieji izotopai, kur pusperiodis skaičiuojamas dienomis.
Keliasdešimt gramų kokio nors radioaktyvaus natrio izotopo, susidariuso dėl sprogdinimo jūroje, savo skleidžiamo radioaktyvumo kiekiais pirmas dienas po sprogimo atitiktų kažkiek ten milijonų tonų urano-235.
Žodžiu, bndros taisyklės nėra, viskas priklauso nuo krūvos skirtingų faktorių.