Kadangi žiniasklaidoje triukšmo apie Siriją ir cheminį ginklą daug, tas triukšmas didelis, o daugelis nesigaudo, o jau visas būrelis skirtingų žmonių manęs prašė apšvietimo tais klausimais, tai aš jums tiesiog šiek tiek ir papasakosiu. Kad būtų truputis orientacijos – bus ir visiškai bazinių dalykų, nes kiek pastebėjau, daugeliui netgi pati ta sąvoka “cheminis ginklas” kažkaip sunkiai suvokiama. O nuo to viskas ir prasideda.

Įprastame kare cheminis ginklas nėra labai efektyvus, nes kariškiai gali apsisaugoti. Tačiau jis idealiai tinka masiniam civilių gyventojų naikinimui. Nuotraukoje - 2013 Rugpjūčio 21 dienos zarino atakų Sirijoje padariniai.

Įprastame kare cheminis ginklas nėra labai efektyvus, nes kariškiai gali apsisaugoti. Tačiau jis idealiai tinka masiniam civilių gyventojų naikinimui. Nuotraukoje – 2013 Rugpjūčio 21 dienos zarino atakų Sirijoje rezultatas.

Pirmiausiai pradėkim nuo to, kad cheminis ginklas – tai pirmas iš žmonijos sukurtų masinio naikinimo ginklų. Jau paskui atsirado bakteriologinis ir branduolinis ginklai, bet pirmasis kuris buvo imtas riboti, reguliuoti ir drausti – tai cheminis. Ir ne šiaip sau jį drausti ėmė dar 1925 Ženevos konvencija, ir ne šiaip sau nepaisant milžiniškų turėtų atsargų cheminio ginklo nenaudojo II Pasaulinio karo šalys Europoje (kai kur kitur naudojo, bet tai atskira kalba): masinio naikinimo ginklai reiškia, kad karo metu gali būti ne šiaip didelis kiekis aukų, o totalinis ištisų valstybių sunaikinimas, ypač nukenčiant niekuo dėtiems civiliams gyventojams. Būtent todėl nuo 1993 metų tas cheminio ginklo draudimas tapo besąlygišku.

Čia yra tiesiog vienintelis, esminis ir giliausias dalykas, kurį reikia įsisavinti kiekvienam, kas nori ką nors spręsti apie bet kokius su masinio naikinimo ginklais susijusius reikalus: tai ne šiaip ginklai, o masinio naikinimo ginklai. T.y., tokie, kurie dėl išskirtinai stipraus poveikio bet kokį karą gali paversti totaliniu visų žmonių naikinimu. Kalbant konkrečiai apie Siriją ir Bašaro al Asado režimą – šios šalies turimos cheminio ginklo atsargos praktiškai leidžia išnaikinti visus šalies gyventojus keletą kartų per labai neilgą laiką. Ir tai ne teoriškai dalinant dozes, o praktiškai, pagal realų kovinį efektyvumą.

Kuo skiriasi masinio naikinimo ginklai nuo įprastos ginkluotės

Skirtumas labai paprastas: šautuvo šūviu galima nušauti vieną žmogų. Didelė bomba gali nužudyti šimtus žmonių. Labai rafinuota kasetinė bomba, pataikiusi į žmonių susibūrimo zoną, gali nužudyti kelis tūkstančius. Tačiau netgi I Pasaulinio karo laikais išrastu ipritu užpildyta bomba savo naikinimo galia gali daug kartų pralenkti labiausiai naikinančius iš šiuolaikinių konvencinių ginklų.

Kad įsivaizduotumėte potencialą, tiesiog truputis skaičių: 0,1 mg/l iprito koncentracija ore būna mirtina prie maždaug 5-10 minučių ekspozicijos. Nuo dešimtis kartų mažesnės koncentracijos per tą patį laiką išsivysto sunkūs plaučių pažeidimai, akių pažeidimai ir panašiai – maždaug tokiais mastias, kad žmogui reiktų ilgai gydytis ligoninėje, o regėjimas, tikėtina, būtų prarastas visam laikui. Tai labai menki kiekiai.

Jei turėsim kilogramą iprito, kurį efektyviai paversime aerozoliu, tokia koncentracija, kaip minėtoji 0,1 mg/l, tai rasime, kad vieno gramo iprito pakaks užteršiant 10 kubinių metrų oro. Kilogramo pakaks, užteršiant 10000 kubinių metrų. Imant gan didelę vertikalią sklaidą (~10 metrų), debesiui judant pavėjui, susidarys maždaug 20*50 metrų taršos zona, kurioje vos kelias minutes užsibuvę žmonės mirs. Esant silpnam vėjeliui, debesiui sklindant ir leidžiantis pavėjui ir nusėdant, praktikoje gausis maždaug iki kelių dešimčių hektarų užterštos teritorijos, kur žus visi, pabuvę ilgiau, nei valandą, o pradinėje užteršimo zonoje pradiniu debesies sklaidymo metu pabuvusiems žmonėms pakaks jau minėtų 5-10 minučių.

Galima nesunkiai suprasti, kad miesto teritorijoje panašus aerozolio debesis gali labai staigiai suteikti mirtinas dozes keliems kvartalams, taigi, praktinį efektą aproksimuodami, galim imti pvz., kokius 3 kvartalus po 5 pastatus su 5 aukštais po 4 butus po 2 gyventojus, kas sudarys efektyvaus naikinimo apimtis 3*5*5*4*2=600 žmonių, neskaitant aplinkinių, mažesnio užterštumo zonų. Nesunku suprasti, kad sužeistųjų skaičiai bus daugybę kartų didesni (ipritas, beje, baisus ne tiek savo mirtinumu, kiek klaikiais žalojančiais efektais, kurie kyla nuo dešimtis kartų mažesnių už mirtinus kiekių).

Šie skaičiai, beje, gaunami, esant vienetiniam (nepersidengianti gan greitai išsisklaidančio užteršimo zona, iš kurios įmanoma evakuotis), o ne masyviniam panaudojimui, o ir skaičiuojami trumpalaikėms ekspozicijoms, t.y., su dideliu pertekliumi. Bet net ir ne tai esmė, o esmė yra ta, kad gerai išsklaidydami nuodingų medžiagų aerozolį, mes galim gauti keletą mirtinai užterštų kvartalų su vos vienu kilogramu I Pasaulinio karo laikų cheminio ginklo. Netgi naudojant moderniausią įprastą šiuolaikinę ginkluotę, panašiam žmonių naikinimo efektyvumui reiktų sueikvoti kokią toną sprogmenų, t.y., apie tūkstantį kartų didesnį kiekį.

Dabar pasižiūrėkim į kokio nors populiaraus ir efektyvaus zarino mirtinas koncentracijas ir atrasim, kad prie tų pačių ekspozicijų jos bus maždaug 10 kartų mažesnės – t.y., apie 0,01 mg/l (pagal kai kuriuos šaltinius – dar nuo kelių iki keliolikos kartų mažiau). Štai čia ir susimąstykim, kiek mažai tereikia, kad įvyktų tai, kas Rugpjūčio 21 įvyko Sirijoje. Jei kas jau užmiršo, tai pagal skirtingus duomenis, žuvusių skaičius ten buvo nuo 350 iki 1700 žmonių, sužeistųjų (zarino atveju – paralyžuoti, apakę ir pan.) – maždaug nuo 3000 iki 7000 tūkstančių, nors užtaisų teiššauta pakankamai nedaug – atrodo, bus iki kelių dešimčių.

Dabar paaproksimuokim toliau: tarkim, naudojamas zarinas, imam praktinį efektyvumą, kuris daug mažesnis, nei mūsų aproksimacijoje apie ipritą – 100 letalinių žmonių kilogramui zarino, 1000 neletalinių sužeistųjų kilogramui zarino, sąnaudos – apie 100 tonų. Ogi gauname 100*100*1000=10 milijonų žuvusiųjų ir 1000*100*1000=100 milijonų sužeistųjų. Ir tai yra praktiškai pasiekiami skaičiai, o ne koks nors teorinis mirtinų dozių padalinimas.

Beje, dėl aproksimacijų – toksikometriniai skaičiai skirtinguose šaltiniuose kraštutinai varijuoja, tad pabandykit patys paieškoti ir pasitikrinti: gali būti, kad jums dar baisiau gausis.

Taip ar anaip, aš tikiuosi, kad supratote, kodėl tas cheminio ginklo panaudojimas tampa raudona linija ir kodėl atsiranda skirtumas nuo atvejų, kai žmonės žudomi įprastiniais ginklais: esmė yra ne šiaip moraliniuose dalykuose, o tiesiog tame, kad cheminis ginklas labai lengvai gali pervesti visą karą į visiškai kitą lygį, kur žūstančių bus ne 100 tūkstančių per porą metų, o milijonas per savaitę.

Cheminis ginklas Sirijoje

Jei pasižiūrėsim įvairius Sirijos cheminio ginklo vertinimus, atrasim, kad jie pagal skirtingus vertinimus turi maždaug 500-1000 tonų (pagal kai kuriuos – ir dar daugiau) cheminių ginklų ir gamybinius pajėgumus, pakankamus ne mažiau, kaip keliems šimtams tonų chemijos per metus. Sirijos cheminė programa prasidėjo apie 1970 metus, maždaug per dešimtmetį pasiekė pilnaverčius pramoninius mastus, o dabar, po 1993 cheminio ginklo draudimų, Sirija yra viena iš vos kelių pasaulio valstybių, turinčių chemiją ginkluotėje. Iš ginkluotėje esančių medžiagų pagrindinėmis tikėtinomis laikytinos šios:

  • Ipritas – odą pažeidžiantis cheminis ginklas, priskiriamas prie žalojančių, sukelia kraupias pūsles, apakimą, ilgai pūliuojančias žaizdas. Plačiai naudotas I Pasaulinio karo metais, kai tapo pačiu efektyviausiu to laiko cheminiu ginklu. Beje, 1 žuvusiam nuo iprito tekdavo maždaug 10-20 sunkiai sužalotų kareivių. Praktinis užterštumas ipritu išsilaiko nuo kelių dienų iki kelių savaičių.
  • Tabūnas – pirmas iš efektyvių nervus paralyžuojančių ginklų, puikiai įsisavina per odą, praktiniu nuodingumu bent dešimteriopai lenkia ipritą (vertinant pagal mirtinas koncentracijas), pramoniniais mastais lengvai gaminamas iš pakankamai nesunkiai gaunamų medžiagų, praktinis užterštumas atviroje vietovėje vasaros metu išsilaiko keletą dienų.
  • Zarinas – pagal poveikio efektus tabūną primenantis, tačiau bent kelis kartus nuodingesnis cheminis ginklas, pasižymintis išskirtinai lengvu garavimu, todėl tinkamas trumpalaikiams, operatyviniams veiksmams, pvz., teritorijų valymui prieš vykdant puolimą. Praktinis užterštumas zarinu atviroje vietovėje vasaros metu išsilaiko nuo keliolikos minučių iki keleto valandų.
  • VX – vienas iš modernesnių nervus paralyžuojančių cheminių ginklų, savo nuodingumu kokius 5 kartus lenkiantis zariną, tačiau pasižymintis išskirtinai geru įsisavinimu per odą (mirtina dozė – apie 10 mg ant odos vidutiniam suaugusiam žmogui), labai lėtai suyrantis aplinkoje, tinka ilgalaikiam užterštų zonų sukūrimui. Praktinis užterštumas VX atviroje vietovėje vasaros metu išsilaiko apie keletą savaičių, didesnės koncentracijos židiniuose – iki kelių mėnesių.

Kažkada buvo pasirodę pranešimų ir apie pinakolilo spirito eksportą iš SSRS/Rusijos į Siriją, kas reikštų ir zomaną – išskirtinai efektyvų ir universalų cheminį ginklą, nuodingumu ir sklaida aplinkoje tarpinį tarp zarino ir VX (dėl lengvesnio garavimo praktinis kovinis zomano efektyvumas kai kuriais atvejais būna netgi didesnis, nei VX), taip pat buvo netiesioginės informacijos ir apie tai, kad Sirija iš Rusijos galėjo gauti Novičok ar GV tipo ginklų gamybos technologijas (Novičok nuodingumu dar keleriopai lenkia VX).

Lyginant su kitomis Artimųjų Rytų šalimis, Sirija turi gana seną ir labai nemenkai išvystytą cheminio ginklo programą. Apie 1988, kai Irakas stebėtinai efektyviai naudojo cheminį ginklą kare prieš to nesitikėjusį Iraną, Sirijos turimos technologijos buvo vertinamos, kaip labiau išvystytos (dėl bendradarbiavimo su SSRS). Neabejota buvo ir tuo, kad Sirija sugebėjo perimti bent dalį patirties iš Irako cheminio ginklo programos ir pasinaudoti gamybos bei naudojimo patirtimi, o ilgainiui, jau po pirmo Irako karo, išvystė technologijas dar smarkiau (prisiminkim, kad nuo to laiko jau daugiau, kaip 20 metų praėjo). Faktas pamąstymui – jau po SSRS suirimo buvo išlindę duomenų apie GosNIIOHT vadų vykdytą bendradarbiavimą su Sirija, įskaitant ir įrangos bei žaliavų (jau minėto pinakolilo spirito) tiekimą. Beje, apie SSRS cheminius ginklus esu šį bei tą rašęs.

Techninės galimybės, kad zariną panaudojo sukilėliai

Dabar itin plačiai skleidžiama (ir akivaizdžiai tikslinė) propaganda apie tai, kad zariną galėjo panaudoti sukilėliai – turi šiokių tokių šansų pasitvirtinti, bet šansai tam visgi maži. Dėl faktų už šią versiją – prieš kokį pusmetį buvo išlindę šiokios tokios informacijos apie Turkijos susektus islamistus, bandžiusius sintetinti zariną. Už tai kalba ir pats tų sukilėlių durnumas – kai kurios iš tų grupuočių yra pakankamai kraupios, kad į jas pasižiūrėjus, kyla abejonės, ar ne geriau, kad esamas Sirijos režimas išliktų. Yra ir dar vienas prieštaravimas: kai JAV skelbia, kad cheminio ginklo panaudojimas – tai raudona linija, Sirijos režimui tai visgi turėtų būti stabdžiu. Ypač dar kai ten lankosi visokios Jungtinių Tautų inspekcijos.

Tačiau čia reiktų remtis ne prieštaravimais ar menamais galimumais, o pirmiausiai atsižvelgti į būtinas sąlygas: tam, kad galima būtų efektyviai panaudoti cheminį ginklą, turi būti ir pats cheminis ginklas, ir efektyvios jo paskleidimo priemonės. Ir pastarosios, beje, daug kartų keblesnės už patį cheminį ginklą.

Pabandykim įsivaizduoti, kur yra skirtumas tarp žaliavų ir galutinio ginklo: tarkim, turime kilogramą trotilo, įrankius, kažkokių vamzdžių, juodojo parako, sprogdiklį ir dar kokių nors detalių. Kokios galimybės, kad mes iš viso šito turto sukonstruosime normaliai veikiantį prieštankinį (kumuliacinį) granatosvaidį, efektyvumu prilygstantį kokiam nors senoviniam RPG-2? Praktikoje, netgi turint kažkiek brėžinių ir patirties, tos galimybės bus artimos nuliui. Norint gauti veiksmingą rezultatą, reiks atlikti šimtus ar tūkstančius bandymų, kol gausis daiktas, kuris sukurs ir šarvą pramušančią kumuliacinę čiurkšlę, ir nešiojimui bus tinkamas, ir pataikyt galės iš kokio 100 metrų nuotolio. Tai reiškia keletą metų darbo, realius specialistus (o ne mėgėjus) bei tegul ir nelabai didelę, bet visgi ištisą granatosvaidžių gamyklėlę. Ir dar krūvą tiekimo su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Realus pavyzdys: SSRS, nors ir turėdama vokiško Panzerfaust-250 brėžinius, užtruko porą metų, kol davedė* jį iki savo primityvaus, šiais laikais jau užmiršto RPG-2 granatosvaidžio.

Su cheminiu ginklu situacija labai panaši: norint jį panaudoti, nepakanka jį susintetinti – reikia atlikti didžiulius tyrimus, kurie leistų išsiaiškinti jis sklaidosi priklausomai nuo atmosferinių sąlygų, išbandyti krūvas įvairių dispenserių, atidirbti užtaisų konstrukcijas ir taip toliau. Realybėje netgi išsivysčiusios šalys, gaminusios cheminį ginklą, sugaišdavo bent po keletą metų, kol tuos metodus atidirbdavo.

Kad kiltų dar supratimo: mes aukščiau skaičiavome, kiek galima pridirbti su kilogramu zarino, tačiau tie skaičiai buvo atvejams, kai naudojami efektyvūs aerozolių generatoriai, atitinkantys vėlyvesniais laikais SSRS ar JAV gamintus. Tačiau jei tas pats kilogramas zarino bus tiesiog išlietas kažkur kaip bala, kurios garai sklaidysis atvirame ore, tai vietoje tų kelių užterštų kvartalų tegausim aplinkoje besisklaidantį mažytį garų debesėlį, kuris bus labai nuodingas, bet užterš kokį 100-1000 kartų mažesnį plotą, visas užteršimas pasklis ne per minutes, o per valandas ir negana to, bus nestabilus – tai kažkur atsirandantis kai vėjas papučia, tai vėl išnykstantis. Toks užteršimas yra neefektyvus, suveikia lėtai ir leidžia žmonėms evakuotis.

Jei pabandysim padaryti paprastą dispergavimą sprogstamuoju užtaisu, tai atrasim, kad jei tik užtaisas vos vos per mažas, susidaro bala, kuri nesmarkiai teaplenkia didumu tą, kuri šiaip susidarytų, išliejus zariną paprastuoju būdu. O jei užtaisas bus truputį per didelis, dėl įkaitimo didelė dalis zarino tiesiog suirs (zarinas pradeda irti prie ~100 laipsnių Celsijaus), o negana to, dėl banalios konvekcijos karštas debesėlis pakils į viršų ir išsisklaidys kažkur aukštai, išvis neatnešdamas žalos. Parinkti tinkamą išsklaidančio užtaiso konstrukciją, sprogmenų tipą, kiekį, bendrą bombos konstrukciją, tinkamas panaudojimo sąlygas ir t.t. – pakankamai keblu, tam reikia daugybės bandymų, vykdomų valstybiniais mastais.

Realių teroristų galimybių vertinimui, apsimoka prisiminti Aum Sinrikyo (arba Aum Shinrikyo) sektą. Šioji krūvą metų darė cheminio ginklo tyrimus, turėjo nuosavą poligoną (Banjawarn, Australija), ilgai ruošėsi, samdėsi sau specialistus (beje, ir iš Rusijos), puikiausiai maskavosi, turėjo didelius finansinius resursus ir, skirtingai nuo visokių islamistų, buvo sudaryta iš pakankamai išsilavinusių žmonių (pagrindinis sektos kontingentas buvo Japonijos studentai).

1994-1995, kai Aum Sinrikyo užsiėmė terorizmu, bandymai per Matsumoto incidentą parodė, kad atvirame ore rezultatai prasti: nepaisant sudėtingos pulverzacinės sistemos, kuria norėta išnuodyti kelis neįtikusius teisėjus, su 20 kilogramų zarino gavosi 0 nunuodytų teisėjų, 8 žuvę niekuo dėti žmonės ir ~200 sužeistų. Beje, Aum Sinrikyo panaudotas aerozolio generatorius buvo ne kaip sprogstamasis užtaisas, o didžiulis agregatas, kuriam pervežti prireikė sunkvežimio. Taigi, vėliau jau zarinas buvo panaudotas tiesiog laistant iš polietileninių paketų metro vagonuose (13 žuvusių, ~1000 sužeistų). Tokijo metro buvo pasirinktas ne todėl, kad sekta nebūtų galėjusi gaminti sprogmenų chemijos išsklaidymui, o tik todėl, kad pagal jų pačių įsivertinimą, jie negalėjo sukurti priemonių, kurios leistų zariną efektyviai naudoti atvirose vietovėse.

Tiesiog įsisavinkit: savo techniniu, moksliniu ir organizaciniu potencialu aršiausi iš Sirijoje veikiančių, su Al Qaeda siejamų ir su priemonėmis nesiskaitančių Al Nusra islamistai nuo Aum Sinrikyo atsilieka maždaug tiek, kiek paprastos beždžionės atsilieka nuo tų pačių Al Nusra veikėjų. Bet Aum Sinrikyo nesugebėjo pasigaminti efektyvių zarino skleidimo priemonių.

Politinės ir situacinės prielaidos zarino panaudojimui

Panagrinėję techninę dalį, matėme, kad vienintelis įtikėtinas scenarijus, kur Sirijos sukilėliai būtų galėję panaudoti zariną taip, kaip jis buvo panaudotas – tai toks, kur paruoštas cheminio ginklo paskleidimo priemones jiems būtų suteikę kitos šalys.

Tačiau tokiu atveju jau turėtume kelti kito lygio klausimus. Pvz., tokį: kokiu durnium reikia būti, kad kažkokiems sukilėlių būriams duot masinio naikinimo ginklą, suprantant, kad vien už tokį visiškai beprecedentį chemijos platinimą kokia nors JAV gali visą šalį nušluoti, nesiskaitydama su niekuo ir nežiūrėdama, ar ten sąjungininkas, ar ne? Arba kokiu durnium reikia būt, kad nesuprastum, jog į tokį bajerį ir pati Sirija gali sureaguoti realiai pilnaverte atsakomąja chemine ataka?

Artimųjų Rytų regione yra valstybių, kurios pajėgios gaminti praktiniam naudojimui tinkamą cheminį ginklą. Tarp tokių yra Sirija, tos pačios Sirijos sąjungininkas Iranas, taip pat yra buvę įtarimų dėl Saudo Arabijos ir Egipto. Tačiau nei viena iš šių šalių (įskaitant net ir pačią Siriją) nėra tokia pamišusi, kad dalintų chemines bombas kažkokiems teroristų būriams.

Kitas, specifiniuose sluoksniuose nagrinėjamas variantas – tai, kad kažkuri sukilėlių grupė, padedama kokių nors tinkamų instruktorių, būtų galėjusi pati pasigaminti šiokį tokį kiekį zarino, o jau supiltas jis būtų į raketas, gautas iš kitų šalių. Tačiau čia ir vėl gauname tą pačią problemą: praktikoje ginklų kilmės šalis dažniausiai yra nesunkiai atsekama, o klausimai, aptikus tokią ginkluotę, kiltų lygiai tie patys, kaip ir patiekus visas tas raketas jau su gatavu zarinu. Beje, pats sinchroniškas zarino panaudojimas krūvoje vietų, kartu išvengiant identifikavimo, irgi kelia kardinalias abejones – tam reikia organizacinių pajėgumų, kurių Al Nusra vargu ar turėtų.

Būtent todėl ir lieka vienintelė įtikinama versija apie tai, kas panaudojo zariną Damasko priemiesčiuose: visi požymiai rodo, kad sprendimą padarė Bašaras al Asadas (Bashar Al Assad), užveiktas fakto, kad jau kažin kiek laiko nepavyksta sukilėlių išvaryti iš sostinės prieigų, o sukilėlių infiltracijos į Damaską rizika po truputį vis auga. Na, arba labiausiai jau pateisinamu atveju – kokie nors labai uolūs Bašaro gvardiečių padaliniai.

Būtent šią Sirijos versiją tiesiogiai patvirtina ne tik faktas, kad zarinu buvo apšaudytos būtent sukilėlių kontroliuojamos teritorijos (tai abejonių kelia nebent tiems, kas skleidžia konspiracijas, jog sukilėliai sugalvojo patys save išsinuodyti), bet ir daug mažiau pastebimas procesinis faktas, kad Sirijos armija po cheminių atakų vykdytuose puolimo veiksmuose nenaudojo dujokaukių, kurių, skirtingai nuo sukilėlių, turi užtektinai.

Toks dujokaukių nenaudojimas cheminių atakų zonose galimas tik tuo atveju, jei yra patikimai žinoma, jog savai kariuomenei neteks nukentėti nuo cheminio ginklo, t.y., žinoma, kad panaudotas būtent zarinas, jis panaudotas pakankamai saugiais atstumais, o iki puolimo likę pakankamai daug laiko, kad jis išsisklaidytų. Priešingu atveju, jei nėra patikimų duomenų apie užteršimo zonas ir panaudotus cheminius agentus, apsaugos priemonių naudojimas būtų neišvengiamas. Beje, čia galim tik užjausti tuos sukilėlius, nes apsaugos priemonės jiems sunkiai prieinamos.

Taigi, pagal visus požymius turime tiesiog vadovėlinį, visiškai klasikinį variantą: esant įsitvirtinusiam priešui, kai nepavyko jo išmušti įprastais metodais, buvo tiesiog panaudotas trumpalaikio veikimo cheminis ginklas – zarinas. Po kelių valandų, kai teritorijos pasidarė saugios, buvo suintensyvintas puolimas – tuo metu jokių apsaugos priemonių kareiviams jau nereikėjo. O kad nuslėpti visą tą zarino panaudojimą, ir buvo imtasi propagandos apie tai, kad jokio zarino nebuvo, o paskui – apie tai, kad sukilėliai save patys organizuotai apšaudė cheminiu ginklu krūvoje vietų, kurias puolė Sirijos režimas.

 

————–

* Jei esate kalbainiai, kurie galvoja, kad “da-” yra netinkamas priešdėlis, pasiskaitykit apie priešdėlį “da-” ir paisterikuokit.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.