Labai retai, bet kartais parašau kažką apie reklamą. Šitą kartą parodysiu trumpą spaudos laisvės ir žmogaus teisių kampaniją, kurią surengė anokia organizacija – International Society for Human Rights. Gal ir nerodyčiau, bet neseniai gi ponas Dainius Radzevičius buvo nuteistas kažkokiame teisme už tai, kad rašė apie tai, ką apie laikraštį „Respublika“ parašė WikiLeaks, o patsai Dainius pakomentavo. Tiesą sakant, nieko labai man naujo ir anksčiau kur nors negirdėto ten WikiLeaks neskelbė, tačiau situaciją su spaudos laisve Lietuvoje tasai teismo sprendimas parodė gan aiškiai. Bent jau man.
Čia tik lieka pridurti, kad Vitas Tomkus yra neabejotinai puikios reputacijos žurnalistas, o laikraštis „Respublika“ yra išskirtinai doras ir kompetentingas leidinys, kuris rašo tik tiesą, yra labai tolerantiškas ir kitaip idealus, ir to idealumo įrodymai yra netgi patvirtinti paties Dainiaus Radzevičiaus, nes „Respublika“ yra tiesiog žurnalistikos etalonas.
Šiaip jau rašiau apie tą istoriją su Dainium Radzevičium, WikiLeaks ir Respublika. Ir ne vieną kartą. Bet ji nesibaigia, todėl ir prisimenu vėl, nors jau kaip matome, viskas ten buvo netiesa ir tą reikia patvirtinti, nes „Respublika“ yra labai geras leidinys ir niekaip to negaliu neigti ir tai yra neabejotina.
Taigi, jums tiesiog nuotraukų. Darykitės išvadas patys: tai, kas gaunasi, kai spaudos ir žodžio laisvės nėra, o bet kas gali būti patrauktas už tai, kad išdrįso apie kažką kalbėti ar turėjo nuomonę – matosi iš nuotraukų. Visiškai ikoniškų, visiems matytų nuotraukų. Tokių, kurių reikšmę mes žinome.
Žiniasklaida sugeba iškraipyti bet ką, tačiau kai ji yra nepriklausoma, visgi lieka galimybė atsirinkti, kur tiesa, o kur melas. Su sąlyga, kad yra nepriklausomos žiniasklaidos. Tačiau kai nepriklausomos žiniasklaidos mažai, laisvas žodis gali būti užčiaupiamas. Tam yra daugybė įvairių būdų – ir teisinių, ir žymiai brutualesnių. Kažkada nusikaltėliai bandė užčiaupti Vitą Lingį, vieną iš Respublikos steigėjų. Niekšai nužudė žurnalistą, tačiau pralaimėjo. Praėjo daug metų ir viskas pasikeitė.
Dabar tildomas Dainius Radzevičius. Žinoma, teisėtai ir taip toliau. Bet aš kažkodėl tikiu, kad jis laimės.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Man kazkaip labai keista, kad zurnalistikos studentai, matytdami toki akivaizdiausia susidorojima, tyli tarsi uodegas pabruke. Cia gi ne Rusija ar Baltarusija. Cia uz zodzio laisve nepasodins, na taip -- duos kokius 10-20k baudos, bet tai gi ne pasaulio galas. Liudna ir tiek 🙁
Vieną buvo pasodinę. Už tai, kad kažkoks teismas sugalvojo, ką gali pagalvoti kažko paskaitęs kažkoks abstraktus esą statistinis skaitytojas. Taip už teisėjo fantazijas žurnalistas gavo atsėdėt.
Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kur numatyta baudžiamoji atsakomybė už nuomonės reiškimą. Ir nors tai nėra sistemiškai taikoma, deja, kartais būna, kai tuo kažkas ima naudotis.
Rokiškis, kuris CK ar BK straipsnis numato tą atsakomybę?
Kažkas yra dėl kažkokio šmeižimo.
Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų (LR baudžiamasis kodeksas, 154 str. 1 d. „Šmeižimas“, XXII skyrius „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens garbei ir orumui“)[1].
Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų (LR BK 154 str. 2 d. (anksčiau -- LR BK 132 str.)).
Už LR BK 154 straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
žr. wikipedia, tema Šmeižtas
Tarp kitko, tasai 154 straipsnis beveik su lygiai tomis pat formuluotėmis ir bausmėmis yra, kaip ir sovietiniame BK. Ir sovietiniame LTSR BK jis taip pat buvo 132, kaip ir paskui atsiradusiame LR BK.
Jo įvedimo priežastis kadaise buvo labai elementari -- kad kas nereikia, negalėtų kalbėti nieko apie tuos nusikaltimus, kuriuos daro partiniai bonzos.
Tik vat dabar turime tai, ką turime. Tiesa, patarčiau žiūrėti ne į Vikipediją, o į konkrečius teisės aktus. LR Seimo puslapyje viską, kas dabar galioja, galima rasti.
Senos istorijos, nėra senos. ir dabar galvodamas apie Vitą Lingį, ir matydamas poną Tomkų, imu abejoti pastarojo reputacija ir toje istroijoje. Žinoma, V. Lingio mirtsi davė daug dividentų šiam leidiniui. Bet kas pasakys, kodlė iš ten dingo ir V. Lingio žmona ir brolis? Tyliai dingo. Dingo ir daugybė kitų žmonių, kurius aš ir daugelis žinojo kaip garbingus žurnalistus. Jie tieisog dingo iš ten.
Jurkis, BK 154, ypač baisi 2 dalis.
Spaudos laisvės būtinumas yra nediskutuotinas dalykas. Ale kaip viską sustyguot, kad būtų sveikas balansas tarp laisvės ir atsakomybės „už bazarą“?
Kol kas kokio nors priartėjimo prie kažkokio balanso man dar nesimato -- vis dar galioja reguliacinės priemonės iš sovietmečio (LTSR BK 132 straipsnis, virtęs LR BK 154 straipsniu), vis dar yra pakankamai įdomių žiniasklaidos grupių, kurios turi aiškių interesų, etc..
Teismai kartais nubaudžia žurnalistus už tai, ką kažkas galėjo pagalvoti ar kad jie išvis išdrįso šnekėti apie kažką, Nijolę Sadūnaitę sugeba tampyti po teismus buvę KGB veikėjai, o koks nors Kauno teisėjas skiria nuosprendį kokiam žurnalistui už tai, kad šis kolaborantą pavadino kolaborantu.
Vis dar yra atskiras straipsnis už prezidento įžeidimą, pagal kurį ne tai kad yra baustų žmonių, o yra atvejų, kai už kažkokį pasikėsinimą yra nuteista -- ir dar ne šiaip už kažką, o už elementarų Maironio eilėraštį.
Taigi, jei čia norime šnekėti apie kažkokį sveiką balansą, tai galime daryti tik tame kontekste, kad kol kas apribojimų yra neadekvačiai daug ir jie neadekvačiai stiprūs.
Pas mus totalus bardakas sioje srity. nuo kai kuriu nuosprendziu plaukai siausiasi. bet nuo kai kuriu spaudos straipsniu taip pat siausiasi. pvz tomkaus atveju. ir zinau ne viena atveji kai uz nuomone ineto komentaruose zmones sulaukia pareigunu vizitu. bet net ir jav visokio bardako pasitaiko. nesenai slashdot rase kaip buvo nuteista blogere, kuri atsisake atskleisti saltini, is kurio gavo valdzios negeroves atskleidziancia info.
Tomkaus straipsniai jau nedaro įtakos -- nu, parašo, ir ką, jei nuo to nei šilta, nei šalta?