Visada yra gražu, kai vyksta visokie kultūriniai renginiai. Spektakliai vaikams, pavyzdžiui, kur nėra vietos paranojiniams įtardinėjimams. Ir Rusų dramos teatras čia yra labai geras, man nuoširdžiai jis patinka. Seniai nebuvau jokiuose teatruose, tai ir jame irgi, ale vat prisimenu nuo mažens. Ir rimtai, prisimenu, kad jis ėmėsi teisingos pozicijos, kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje – nepametė sveiko proto. Iš principo, sakyčiau, kad gali būti puikiu pavyzdžiu visiems, daugeliui lietuvių reiktų pasižiūrėti, kaip Lietuvą mylėti.
Rusų dramos teatras man visai patinka, ir nieko neturiu prieš, o ir lankęsis esu ne kartą.
Ir dabar va puikūs renginiai, kurie gražūs. Štai du muzikiniai spektakliai, būsiantys spalio 11-12 dienomis – apie Aladino lempą ir apie Kairiarankį, kuris blusas pakaustė kažkokias. Viskas tvarkoje čia, nieko tokio, jei neskaitysim kažkokių labai labai neapibrėžtų kultūrinių niuansų, kurie man kažkaip dėliojasi visai ne taip, kaip turėtų dėliotis. Nesąmonės visokios.
Aš žinau, kad mane kartais paranojiniai įtarumai pradeda kamuoti dėl visokių dalykų. Tai čia irgi spėju, kad paranojiniai įtarumai, kurie nieko bendro su jokia realybe neturi ir aš tiktai šiaip čia nusišneku. Gražios reklamos, prie Prezidentūros stovi gražiai pastatytos, viskas čia ok.
Na, pavyzdžiui, 1974 metų tarybinio spektaklio apie Kairiarankį siužetas – britų ir amerikiečių imperialistams Tulos miesto kalašnikovų fabriko meistras parodo nosį, nes tie susimauna ir taip tarybinės darbo žmonių liaudies meistriškumas laimi. Taigi viskas gražu.
Ai, ne, ten gi tik šiaip Tulos miesto kažkokio fabriko, kokie ten dar ginklai, jokių kalašnikovų nebuvo tuo metu ir jokių ten amerikietiškų imperialistų, o tiktai britiški. Nieko tokio.
Niekuo tai nesusiję. Ir tik šiaip reklamos prie Prezidentūros iš kažkur atsirado su kažkodėl visai niekuo nesusijusiu.
1658 spalio 11 dieną Rusijos kariuomenė sumušė Lietuvos kariuomenę mūšyje prie Verkių. Ne, tai niekuo nesusiję.
1796 metų spalio 12 dieną gimė Michailas Muravjovas-Korikas, rengęs masines lietuvių žudynes. Ne, tai niekuo nesusiję.
1920 metų spalio 11-12 dienomis Lucianas Želigovskis užėmė Vilniaus kraštą ir atplėšė jį nuo Lietuvos. Ne, niekuo tai nesusiję.
Nekreipkit dėmesio, čia tik šiaip mano paranojiniai nusišnekėjimai. Šiais laikais niekuo negali tikėti, nes visur paranojos. Nebūna gi taip, nieko čia tokio ir niekas nevyksta. Nesvarbu. Neįmanoma tokiose paranojose gyvent. Reikia man gal kažkaip išvažiuot pailsėt į kaimą.
