Category Archives: Uncategorized

Viešas atsakas į Zeppelinus apklausą apie šiuolaikinį meną

Gerbiamas zeppelinus -ai, manau, kad tokia apklausa, kokią tamsta vykdote, yra kardinaliai ir konceptualiai neteisinga iš principo. Neteisinga tuo, kad ir patys kūriniai išimami iš konteksto, ir netgi pati kūryba paliekama vertinti, taikant kūrybos apibrėžimą, neatitinkantį tos kūrybos, kaipo tokios 🙂

Kad suprastumėte, pateiksiu tamstai pavyzdį: įsivaizduokit, kad į apklausą įdėjote ir Bethoveno 9-osios simfonijos natų pirmą puslapį. Taigi, kaip ją vertinti? Šedevras? Šlamštas? Dar kažkas? Akivaizdu, kad mums reikia mažų mažiausiai aną simfoniją išgirsti…

Kitas pavyzdys – urvinio žmogaus tapyba. Argi vidutinis 5 metų vaikas nupieštų smarkiai prasčiau? Bet urvinio žmogaus menas, atėjęs pas mus iš seniausios senovės, mums pasakoja visai ne tai, ką mes galim pamatyti dabar. Todėl mes jį natūraliai įsivaizduojame visiškai kitame kontekste. Būtent todėl jis yra toks vertingas – mes galim įsivaizduoti kontekstą, kuriame šis menas sukurtas ir tada jį suprasti.

Bet kuri kūryba yra kontekstuali. T.y., ją vertinti ir nagrinėti galime tik laikmečio, aplinkos, žiūrovo ir pajautimo kontekste.

Vat kad ir anoji vėliava – taip, nežinančio, kaip ji atsirado akimis – tai ne menas, o kažkoks politinis plakatas. Ir dar, beje, pakankamai nykus. O pažvelkim į tą patį plakatą tarkim kokių 1965 metų JAV piliečio akimis. Nagi? Kaip tai pavadinsim? Smūgis per visus konformistinius eilinio JAV piliečio jausmus. Ir šis plakatas verčia pažvelgti į save (JAV pilietį), į tą pačią JAV vėliavą, į aplinką – visai kitu žvilgsniu, paklausti "kokioj sušiktoj skylėj aš gyvenu, argi pasaulis išties toks, kokį aš įsivaizduoju?".

Pažvelkim į Andy Warholl kūrinius – taip, jie atrodo, kaip pigi šiuolaikinė reklama. Aišku, jei užmirštam apie tai, kad visa toji pigi šiuolaikinė reklama ėmė tiesiog pamėgdžioti Andy Warholl ir kad būtent jisai tapo kūrėju tokios mums įprastos aplinkos. Ne menas? O kas tai tada? Jei ieškosim dailininko, kuris turėjo daugiausiai pasekėjų, vargu ar surasim ką nors, kas aplenktų Andy Warholl.

Fluxus "buitinės atliekos" savo laiku sukėlė ne tik meno, bet ir socialinio požiūrio revoliuciją, nors tuo metu atrodė, kad jau viskas, kas tik įmanoma, jau yra atrasta. Fluxus ištrynė ribas tarp muzikos, skulptūros, kino, dailės, žiniasklaidos, netgi tarp žiūrovų bei meno kūrėjų. Jie sugebėjo pasakyti tai, ko nesugebėjo pasakyti kitos meno kryptys iki tol – tai, kad šitai priklauso nuo žiūrovo ir kad į paprasčiausią kasdienį daiktą galima pažvelgti visiškai kitaip. Vat tamsta reaguojate į tą Fluxus, kaip į mėšlą – o dabar paklauskit savęs, kaip Fluxus reaguoja į jus? Negalvokit, kad tai asmeninis užvažiavimas – tai tik vienas iš kardinalių Fluxus konceptų 🙂 Arba paprastesnis klausimas – ar pažvelgę į Fluxus "buitines atliekas" susimąstote apie tai, ką sukūrėte JŪS? O jei jau sukūrėte kažką panašaus, ar bandėte pažvelgti į tai kitomis, menininko akimis? Berods Yoko Ono (John Lennon žmona) vienoje Fluxus parodoje tiesiog pademonstravo mėšlo gabalėlį, kaip kūrinį. Taigi, ar esate sukūręs ką nors vertingesnio? Pažvelkit į tą patį kontekstą – apie ką jums sako gyvo žmogaus sukurtas mėšlo gabalėlis, kuris verčia pažvelgti į patį save, kaip į mėšlo kūrėją bei vartotoją, ar parduotuvėj nusipirktas plastmasės gabalas, kuris jums išvis nieko nesako?

Beje, prisiminkim kad ir klasikinę frazę iš kažkurio O’Henry kūrinio, kur nuvuorišas pareiškia dailininkui, esą "kam man miniatiūra už 100 baksų, jei vakar nusipirkau savo portretą, pieštą pieštukais už 10?". Galim dar ir demagogiškai paklausti – "kam ta monaliza, jei bet kuris vaikas savo mobiliaku gali padaryti tikslesnę nuotrauką?" 🙂

Taigi, vertinkim meną kontekste, vertinkim menininko pajautimą, o ne bekontekstes nuotrupas.

Bebrai susieti su pornografija!

Anokia yshtabi  uždėjo man draudimą ir baną už bebrus, esą tai siejama su pornografija. To dar nebuvo Lietuvoje. Ar nebus tai naujo reiškinio apraiškos pasireiškimas – gyvūno tabuizacija?

Štai visas mūsų susirašinėjimas – http://yshtabi.livejournal.com/55005.html?thread=471517#t471517 . Deja, daugiau ten parašyti negaliu. Kaip į tai sureaguos zalias_bebras , sužinojęs, kad …. (nesakysiu) ?

Už ką balsuoti

Vis laiks nuo laiko pasiklausau to klaiko, kur politikai kalba apie savo rinkimines programas. Na, tos laidos per Lietuvos Radiją, kurią iškilmingu balsu pradeda Giedrius Krušnauskas 🙂

Taigi, kiek įspūdžių (tik nevertinkite, kaip agitacijos, nes rašau nuoširdžiai, nuomonę susidariau tik paskutinėmis dienomis)…
Socdemai – nulis. Jie net nesugeba pasakyti, ką jie žada. Taip ir nesupratau nieko. Keista, bet prisideda prie konserviškos šeimos koncepcijos.
Konservatoriai su krikdemais – keista, bet turi gan daug ką pasakyti ir gana rimtai. Trikdo tik tarpais prasiveržiantys kliedesiai apie tai, kaip pvz., jų šeimos koncepcija išsaugos lietuviškumą ar sustabdys emigraciją.
Valstiečiai liaudininkai – kaip visada kleidėja apie vidurinės klasės kaime sukūrimą. Ir vėlgi prisideda prie konserviškų šeimos kliedesių.
Naujoji sąjunga aka pavlikistai – kleidėja išvis apie nežinau ką. Įstrigo kažkurio iš jų pasisakymas apie tai, kaip prieš tris metus jie pakėlė mokytojams atlyginimus ir jų reformos išgelbėjo švietimo sistemą. Vambzdec.
Paksuoliai – gan paradoksalūs. Kartais net ir pasako protingų minčių. Bet vidutiniškai – "viską reikia keisti, taigi savaime aišku, čia tam žinių nereikia, reikia tik dirbti".
Valinsko partija – tokių dar Lietuvoj nebuvo. Pasisakymai iš serijos "nieko ten žinot ir mokėt nereikia, bet reikia kad išrinktumėt ir bus viskas".
Šustauskas vertas atskiro apibūdinimo – "dirbu taksistu, jūs čia man neaiškinkit, kodėl čia man tik 5 minutes, pasakysiu ir išeisiu". Itin įspūdį padarė laidos metu skambėjęs jo telefonas bei jo aiškinimai, esą čia ne jo telefonas ir paskui vėl najiezdai ant laidos vedančiosios. Liuks diedukas. Dabar suprantu, už ką jį anąkart išrinko. Kad smagiau būtų.
Socialdemokratų sąjunga – vis pabrėžia neturinti ryšio už socdemus. Šiaip jau, jei laikotės socdemiškų idealų – tai išties šitų kalbos bent jau atitinka socialdemokratijos sampratą. Tai bent tiek gerai.
Frontas – demagoginis idijotų cirkas. Neturiu kito apibūdinimo jiems.
Darbiečiai – kažkas tarpinio tarp pavlikistų ir paksuolių. Blogąja prasme. Nei pasako jokių minčių, nei sugeba pasakyti, ką ruošiasi daryti, apsiribodami kliedesiškais lozungais apie atlyginimų kėlimą iki poros tūkstančių litų.
Leiboristai – ta pati darbo partija. Visiškai. Tik kažkodėl bando pisti krušti protą jaunimui. Nežinau kokiam jaunimui, nes tuos debilavotus pasisakymus galėtų pakelti bent jau iki savo motininės darbo partijos lygio. Manau, kad tiesiog dirbtinai sukurta balastinė partija, kuriai atiteks kažkiek balsų dėl nemokamos reklamos ir klaidingai užpildytų biuletenių.

Būdingas dalykas – vos ne pusė kandidatų skaitė iš lapelių, nei kiek nebendraudami nei su vedančiaisiais, nei su skambinančiais žmonėmis. Kai kurie net primityviai nesugebėdavo atsakyti į užduodamus klausimus, vietoj to bukai skaitydami kitą, niekuo nesusijusį atsineštos kalbos puslapį. Kiek pastebėjau, tai itin būdinga darbiečiams ir leiboristams.

Kas stebina ir ko trūksta? Mane labiausiai stebina, kad jau kelintą kartą visos šitos partijos vieningai kliedi apie tai, kaip gerins sąlygas smulkiam verslui. Prisiminti galime tiek, kad vien šiais metais mokesčiai patentininkams buvo padidinti 6 kartus, o biurokratinių kliaučių ir naujų mokesčių daugėja kasmet – ir prie konservų, ir prie socdemų, ir prie visų kitų. Todėl manau, kad visi atvirai meluoja. Ir stebina, kad nei viena iš šitų partijų aiškiai neminėjo (gal praleidau?) emigracijos problemos.

Galų gale užstrigo Jaunoji Lietuva. Pasirodo, Stanislovas Buškevičius nėra toks beprotis, kokiu jį vaizduoja. Dar pora išgirstų Jaunosios Lietuvos kandidatų irgi padarė visai teigiamą įspūdį. Ir vienas užstrigęs momentas – atrodo, jie nuoširdūs, bent jau jautėsi iš to, kaip kalba, kokios intonacijos, kur balsas sudreba, etc.. :-/ Galiu tik priminti, kad tai vienintelė partija, kėlusi protesto akcijas prieš smulkaus verslo žlugdymą.

Kuo man patiko Jaunoji Lietuva – vieninteliai įvardino, kad būtina spręsti emigracijos klausimą ir suteikti pilietybę visiems. Ir kad tai kritiška problema, kurios nesprendžiant ateis galas mūsų valstybėlei. Ir dar – bene pirmą kartą žiniasklaidoje išgirdau aiškią trigalvio slibino ir Ignalinos uždarymo problemos versiją: maximai pelningas Ignalinos uždarymas dėl naujos elektrinės statybos ir elektros kainų brangimo, todėl mūsų vyriausybė šiuo atžvilgiu tik vaidina judesius, bet išties remia tą uždarymą ir būsimą energetinę krizę. Žodžiu, manau, kad supratot, už ką balsuosiu. Įkyrėjo tie įprastiniai. Darysiu kitokį pasirinkimą. Nebent kaip nors mane perkalbėtumėt.

Visgi, jei nepatinka Jaunoji Lietuva, galiu patarti tik dvi partijas – konservatorius (nepaisant kliedesių apie šeimos koncepciją) ir socialdemokratų sąjungą (nepaisant gan neteisingo ekonominio koncepto, jie bent jau supranta, kad reikia tokio koncepto). Na, o jei gyvenate Kaune, tai vardan humoro – galima ir Šustauską 🙂