Tag Archives: bebrai

Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

Dėdė TrolisBlogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sveikinimai su artėjančiomis Kalėdomis visiems :-)

Sveikinu su artėjančiomis Kalėdomis, taip kad ir jums nušviestų kelią miškų senio rogės, traukiamos tūkstančio laukinių bebrų!

Šia šventa Kalėdų proga sveikinu jus ir visus apdovanoju dvasingumu bei kitu gėriu

Mane šiemet ėmė ir pasveikino ne kas kitas, o Cosmopolitan redakcija, taigi, matomai, kad moterys, ruošiančios šį puikų kosmopolitiškai hiperseksualų žurnalą (kadaise perskaičiau porą numerių – paskui vaikščiojau apspangęs dvi dienas, kamuojamas staigiai išsivysčiusios moterų baimės, rekomenduoju tą patirti ir jums), skirtą truputį trenktai publikai (sako, ten netgi serija straipsnių buvo su visomis detalėmis vyrams, kaip taisyklingai laižyti), domisi ir mano menka persona (tfu tu, per tuos skliaustus jau pamečiau mintį apie ką čia rašiau). Tad remdamasis tomis tendencijomis, drįstu prognozuoti, kad ateity visai nuprotėsit, jei mane skaitysit.

O išties… Išties Kalėdos yra šventė, savo visa lietuviška esatim spinduliuojanti tai, ko mums labiausiai reikia – šilumą, tarpusavio supratimą, galimybę pabūti kartu. Tai niūriausios metų dienos, kai kamuoja tamsa ir šaltis, o pasaulį žudo žiema. Būtent todėl tada mes ir švenčiame tai, kas mus sušildo, leidžia pasijusti truputį savais, reikalingais vieni kitiems, artimais, suprastais. To ir linkiu – juk žmogiška šiluma mus ir daro žmonėmis.

Per šventes truputį padarysiu pertrauką, tai nesupykit, jei vėluosiu atsakyti šiomis dienomis. O specialiai Maumui – atskiras prezentas: kažką įjungiau bloge, kad vaikščiotų emailais spamas apie komentarus, tai dabar tą pablūdusį navarotą, kurį visur atjunginėju, galės gauti ir naudoti. Nesuprantu, kaip galima norėti krūvų automatinių pranešimų į emailus? Bet tiek to, kiekvienam savaip 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apple fanai

O beje, iBoard atrodo visai patraukliai, su tokiu daiktu turėtų būti patogu dirbti

Žinoma, Apple kompiuteriai yra puikūs. Tik kad brangūs, bjaurybės. Bet puikūs. Jei nekalbėsim apie kainą, tiesiog neturiu prie ko prisikabinti. Visi prigalvojami trūkumai – dažniau Apple nenaudojusių fantazijos, nei realios bėdos.

Bet aš ne apie kompiuterius, o apie obuoliagalvius nuograužas, pamišusius dėl belenko, ką tik išranda Apple. Apie tuos, kurie savo feisbukiniame puslapyje parašo kliedesius ir rimtus snukiukus nutaisę, net nesuvokia, kaip užsikliedėjo. Štai citata:

Kompanija „Apple“ pradėjo asmeninių kompiuterių revoliuciją 1970-aisiais, pristačiusi kompiuterį „Apple II“ ir dar kartą išradusi asmeninį kompiuterį – „Macintosh” – 1980 m.

Po truputį progresuodami, buki obuoliagalviai greit ims kleidėt ir apie tai, kad Apple išrado kompiuterius ir internetą, o dar truputį tolimesnėje ateityje – apie tai, kad Apple išrado filmus, muziką ir raštą.

Ei, obuoliagalviai! Nuograužos jūs, pabučiuokit man į subinę!

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Semiotika ir bebrai, tfu, elniai ir stiliagos

Kai rašiau klausimą-mįslę apie elnius ir semiotiką, negalvojau, kad bus taip sunku atspėti. Ir netgi kai komentaruose parašiau apie megztukus, jau galvojau, kad viskas, šakės, mane kas nors tikrai pavadins žioplu, nes nesugebu net klausimo suktesnio užduoti. Bet pasirodo, kad ne taip viskas paprasta visiems. Labai jau simptomatiškas čia buvo , ilgai ilgai bandęs krapštyti vieną ženklą, ieškodamas jo prasmių ir netgi kitų ženklų tame ženkle, nepaisant kartojimų, kad ieškotų kito. Gal aš tiesiog nepagalvojau, kad atskirti ženklą, prasmę ir reikšmę – ne taip jau paprasta?

Mada, noras išsiskirti iš minios, naujovių troškimas – paprasti dalykai, kurių turime savyje visi: juk tai tik paprasta saviraiška. Turėjo to ir žmonės, gyvenę Stalino laikais. Tik kad visi tokie bandymai buvo be gailesčio persekiojami. Reikalai kiek sušvelnėjo prie Chruščiovo, dar labiau sušvelnėjo prie Brežnevo, dar labiau – prie Gorbačiovo, tačiau ir dabar neretas pagyvenęs metaliūga ar pankas gali prisiminti, kaip netgi kokiais 1989 mentai galėjo supakuoti ir išsivežti mentūron, pasiremdami kažkokiu straipsniu apie netvarkingą išvaizdą: ilgi plaukai ar odinė striukė jau galėjo tapti tam pagrindu.

Filmukas – kažkokio dokumentinio filmo fragmentas iš Chruščiovo laikų. Švelnios užuominos suprantamos nesunkiai: nešioji spalvotą kaklaraištį, šoki fokstrotą, atrodai geriau, nei reikia – reiškia, kad tave reikia perauklėti. Kad neišsidirbinėtum su savo keistais šokiais, per gerais drabužiais ir nenoru dirbt kolchoze ar prie konvejerio.

Kaip beatrodytų absurdiškai – antraštė „Сегодня ты играешь джаз, а завтра родину продашь“ („šiandien tu groji džiazą, o ryt parduosi tėvynę“) – buvo visiškai reali ir nejuokinga. Ir tai – ne Stalino laikai, o jau įsivažiavęs Chruščiovo atšilimas, 1961 metai – šitokį straipsnį berods Izvestija išspausdino. Bugis-vugis, svingas, fokstrotas – tokie buvo draudžiamieji šokiai. Madingas kostiumas su plačiais pečiais ir siaurėjančiomis kelnėmis – priežastis išmetimui iš komsomolo. Ir jau neduokdie, jei apsivilksi spalvotus languotus marškinius ar užsiriši ryškų kaklaraištį – čia jau galima ir į mentūrą pataikyt.

Atvira kova prieš kitaip atrodančius prasidėjo apie 1949, kai vedantysis sovietinio „humoro“ žurnalas „Krokodil“ išspausdino straipsnį apie šokius-pokius ir naujas madas mėgstantį jaunimėlį. Straipsnis taip ir vadinosi – „Stiliagos“. Stalino laikais pradėta kova prieš mažorų išsikalinėjimus (taip tais laikais vadintas auksinis jaunimas) nebuvo sėkminga. O dar po kokio dešimtmečio, prasidėjus chruščioviniam atšilimui, ėmė rastis ir pogrindinės drabužių siuvyklos, ir srautas siuntinių iš užsienio, tada ir stiliagų pasidarė visai daug. Ir tai jau nebūdavo vien mažorai, greičiau atvirkščiai – tai būdavo tokie patys atskilėliai nuo oficialios tvarkos, kokie vėliau pradėti vadinti hipiais.

Būtent tie patys subkultūriniai atskilėliai – kontrkultūriniai stiliagos ir atnešė į rusų, o paskui ir į lietuvių žargonus tokius žodžius, kaip „mentas“, „našarom“, „brodas“, „farcovščikas“, „žlobas“, galų gale – ir „čiūčia“ 🙂 Taip, tas gabalas – „Chattanooga Choo Choo“ gavo netgi atskirą, žargoninį pavadinimą. Simbolizmas buvo labai ryškus – sėsti į traukinį, kuris išskraidins į gėrio kraštus – tai buvo simbolis, ženklas – reiškiantis ir pasilinksminimą, ir atitrūkimą nuo sovietinės realybės.

Būtent tais laikais atsirado vienas geras išradimas – gramofoninių įrašų prietaisai, skirti garsiniams atvirukams įrašinėti (ei, seniai, prisimenate tuos kioskelius, kur buvo galima įrašyti sveikinimą į specialų atviruką už keletą rublių?). Greitai kažkas pastebėjo, kad puikiausiai įrašus galima daryti plėvelėje, skirtoje rentgeno nuotraukoms. Šitaip atsirado pirmieji nelegalių įrašų platintojai Sovietų Sąjungoje – o jau juostiniai magnetofonai pasirodė vėliau.

O kur čia elniai? Tiesiog ant megztukų. Neaišku, kokiais keliais, gal irgi per filmus bei žurnalus, mada persimetė ir į megztinius bei jų raštus. Ir čia dominuoti ėmė elniai: sąlyginai nesudėtingas raštas, tačiau irgi simboliškas. Ir žinoma, kai drabužiai buvo pakankamai brangūs, tokie megztiniai tapo vienu iš prieinamiausių būdų tapti madingu, vienu iš tų ženklų, kurie tapo tiesiog neatskiriama stiliagų simbolizmų dalimi. Ir žinoma, kad nukentėti buvo galima net ir už tuos pačius ant megztukų pavaizduotus elnius…

Kur bėga tie elniai? Gal būt į kitą gyvenimą, o gal tiesiog nuo milicijos ir draugovininkų… Taip ar anaip, elnias – labai simboliškas, ryškus, ikoniškas simbolis.

O jau vėliau atsirado ir hipiai, ir montanos, o dar vėliau – ir pankai su metalistais… Tačiau šios subkultūros vystėsi žymiai trumpiau, palikdamos gerokai menkesnius pėdsakus, nesukurdamos tokios ryškios ženklų sistemos.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter