„Už šuniuko rudžio pataisą“

Kaip jau minėjo apie isterikas dėl to šuns… Vat šitoje istorijoje, kokia ji bebūtų durna, klaiki, etc., nematau nieko, dėl ko vertėtų psichuoti taip, kaip psichuoja spauda ir bene 10 tūkstančių šito kliedesio šalininkų Feisbuke.

Taip, numetė šunį nuo tilto. Taip, džiaugėsi, tuo ką daro. Taip, filmavo ir platino savo filmukus. Ir? Iš pasisakymų atrodo, kad tas šunėkas vertas bent jau ne mažiau, nei kokių 10 dorų žmonių gyvybės. "Išbadyti tam niekšui akis, jį patį numesti nuo tilto ir t.t." – labai, atleiskit, demonstruoja tų šunelio gynėjų moralumą ir aukštas vertybes.

Atleiskit, šunelio rudžio aktyvistai, bet šitaip ir iki kalėjimo už suvažinėtą katę prieisit.

Amžiną atilsį Jonas Furmanavičius (tas pats, kurį nušovė Drąsius Kedys), dviejų žudikų byloje, kur pora pacukėlių mirtinai subadė vieną žmogų, o kitą – sunkiai sužalojo, vieną iš žudikų nuteisė metams kalėjimo – mat kilo klausimas apie "kuris ir kurio dūris buvo mirtinas". Pacukėlis, numetęs nuo tilto šunį – nubaustas 8 mėnesiais kalėjimo, t.y., bausme, kuri prilygsta realiai bausmei už tyčinį žmogaus nužudymą.

Ir dabar būrys tokių pat pacukėlių, turinčių smegenis, nesiskiriančias nuo to paties, kuris šunelį nuo tilto numetė, kalba apie tai, kad bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais reikia didinti iki 4 metų kalėjimo.

Žodžiu, jei kas nors iš mano skaitytojų irgi yra iš tų, kas svaigsta apie tokius bausmių didinimus, ar kam atrodo, jog 8 mėnesių tam pacukėliui per mažai, tai siunčiu tokius genderiškai abstrahuota kryptimi.

Manyčiau, kad kartą minėtas skilimas visuomenėje prasideda, išvirsdamas tokiais fantasmagoriškais nežinau kuo. Šita istorija – tai jau kažkoks nesveikas, realiai nesveikas dalykas. Psichozė. Ir visame šitame reikale aš matau tik vieną: šuns gynimas demonstruoja, kad žmogaus gyvybė, žmogaus savigarba – mūsų visuomenėje tapusi daug menkiau vertinama, nei kokio gyvūno.

Tas nuostabus korupcionierių gajumas…

"Lietuvos Rytas" skelbia naują mano straipsnį, apie korupciją. Keista, bet bent jau tarp pirmųjų komentarų nerandu tokių, kaip "Savukynas debilas, nusižudyk" 🙂 Na, bet manau, kad dar bus, gal papildysiu savo kolekciją ir kada nors truputį prisivysiu Andrių Užkalnį 🙂

Taigi, prašom, jūsų dėmesiui – http://www.lrytas.lt/-12585697031256842587-tas-nuostabus-korupcionieri%C5%B3-gajumas.htm

Kažkada berods jau rašiau apie tai, kad esminė problema, dėl kurios laikosi korupcija – tai visiškas nekontroliuojamumas, neskaidrumas. Ir kadangi vienas iš nuolatinių mano komentatorių – Romas, neretai prašo (visai kaip Kubilius) pozityvios kritikos, t.y., kažkokių nurodymų, ką konkrečiai reikia padaryti – tai vat ir siūlau 🙂 O juk būtų įdomu, jei kuri nors valdžia išdrįstų kažką panašaus padaryti: investicijų čia reikia nedaug, tačiau efektas būtų stiprus.

Laukiu kritikos 🙂

—————
Upd.: pora įdomiausių komentarų iš Lietryčio:

4. Tommis 00:08 11-19 IP: 92.251.255.14
Nu, autorius, nu tu ir duodi! VALDIŠKO skundų portalo VALDŽIAI skųsti užsimanei! Akiplėša!!! Jei tau kas pasiūlys tavo namuose kiekvienam kambary po kilpą pasikabint – kabinsi? Juk kilpa irgi paskatintų veikti – pabundi ryte ir iškart memento mori; tai ir puoli stačia galva savo funkcijų atlikinėt. Tačiau, nepaisant mano labai svarių argumentų, kilpos tavo namuose nebus, ar ne? Taigi, kitą kartą prieš paspausdamas klavišą, gerai pagalvok, ar verta pirštus zulint. Ir su retorika atsargiau – niekada negali būti tikras, kad į tavo retorinį nebus atsakyta ; -) Pagarbiai ir ne be lašelio ironijos – Tommis
13. bazilla 06:17 11-20 IP: 86.52.172.108
Parkinsono taisyklė – empirinė taisyklė, sakanti, kad bet koks darbas išauga apimtimi, kad galėtų užimti visą jam atlikti duotą laiką. Taisyklė suformuluota istoriko Sirilo Nortkoto Parkinsono jo humoristiniame straipsnyje atspausdintame Jungtinės Karalystės žurnale The Economist 1955 metais ir vėliau išleistas kartu su kitais straipsniais knygoje „Parkinson’s Law: The Pursuit of Progress“ (Londone, Džonas Murėjus, 1958 m.). Parkinsonas savo pamąstymus grindė vadovaujantis darbo patirtimi Jungtinės Karalystės valstybinėse įstaigose. Pagal Parkinsoną tai atsiranda dėl dviejų priežasčių: * valdininkai stengiasi didinti pavaldinių, o ne konkurentų skaičių; * valdininkai vienas kitam kuria darbus. Jis taip pat pastebėjo, kad valdininkų augo po 5–7 % per metus nežiūrint, kad nesikeitė jų atliekamas darbas ar jo apimtys (jei iš vis darbo buvo).