Vienas japonų karžygys XIV amžiuje (Sunri era) savo kariams mūšio išvakarėse įsakė: "yonshikai marosisi yari kun shushi jerari vasabi nusi". Tai reiškė "kas valgysite ką nors, išskyrus vazabį, rytoj mirsite". Kariai nepaklausė ir valgė, kiek tik telpa. Išskyrus Maryo Yku, kuris valgė vien vazabį. Kitą rytą buvo mūšis ir visi kariai, su apsunkusiai pilvais, buvo išskersti. Gyvas liko tik Maryo Yku, kuris vakar prisirijo tiek vazabio, kad visiems priešams, kurie prieidavo, pradėdavo ašaroti akys. Nuo to laiko susikūrė Yku ordinas, į kurį norintiems įstoti samurajams būdavo privaloma išlaikyti egzaminą – suvalgyti vienu prisėdimu kumščio dydžio vazabio gabalą. Ir jei karys valgydamas apsiverkdavo, jį nužudydavo.
Paminklas Kostui Kalinauskui
Gerb. dziki_dzik užvedė ant temos. Būtent Vilniuje, Lukiškių aikštėje, buvo nužudytas 1863 sukilimo didvyris Kostas Kalinauskas (Kastus Kalinowski). Bet jokie rekonstrukcijos projektai nenumato paminklo jam. Ar tik nebus taip, kad mūsų suknisti biurokratai ir architektūriniai nomenklatūrininkai eilinį kartą nežino istorijos?
Iš šešių projektų tik viename yra paliktas kryžius, kurs rodo Kosto Kalinausko nužudymo vietą. Ar reikia tai suprasti taip, kad po rekonstrukcijos šio paminklo neliks?
Lukiškių aikštė – nuo seno fantasmagorinė vieta. Kažkada ten buvo turgus, buvo ir cirkas, vėliau – stovėjo Leninas, iškilniai rodantis mūsų šviesų rytojų KGB rūmuose. Fantasmagorijos tęsiasi?
Kiemo mergaitės
Kažkodėl prisiminiau kelias kiemo mergičkas (anų mūsų kieme buvo bent porą kartų daugiau, nei bachūriukų). Kai kurias mačiau, praėjus daugeliui daugeliui metų… Viskas keičiasi, neretai įdomu palyginti. Kai pamatau, dažniausiai nebandau prieiti – tas gyvenimas liko senoj praeity. O manęs neatpažįsta – pasikeičiau tiek, kad savyje pagal nuotraukas panašių bruožų ir pats nerandu 🙂
————–
J. buvo labai miela lenkaitė. Labai inteligentiška. Griežė smuiku. Figūringa ir didžiaakė. Dabar gyvena viena, su vaiku, anas jau gan didelis bachūras, mokyklą baiginėja. O J. visai išsilaikiusi, vis dar graži, tik pasidarė liesa, kaip skeletas. Ir akys dabar per pusę veido, kaip pas kokią anime. Dirba kažkur ne tai vadybininke, ne tai administratore.
J. turėjo dar didesnes akis. Ji jau tada atrodė, kaip pokemonas, nors ir nežinojom tokio žodžio. Visai graži buvo, tačiau labai mėgdavo apkalbas. Mačiau kažkada, tokia poniutė, su mersiuku, auksiukais. Susitvarkė gyvenimą.
D. buvo tyli ir rami pirmūnė, visad kultūringa, nesivelianti į nuotykius, graži lietuvaitė. Ale kažkaip pastojo, būdama 13 metų. 13 būdama ir pagimdė. Mačiau ją prieš kažkiek metų – daug jauniau atrodanti, nei turinti amžiaus, gražuolė, ėjo su sūnum, jau sulaukusiu kokių 16, aukštesniu už mamą, tuomet dar nesulaukusią ir 30. Nežinodamas, nei už ką nepatikėtum, kad tai ne brolis su seseria, o mama su sūnum.
L. buvo kažkokio televizininko dukrelė, kurios nei vardo išties neatsimenu… Būdavo pasipūtusi, nes ją per teliką rodydavo. Paskutinį kartą mačiau ją prieš kokius 6-7 metus. Išsibalinusi blondinė, apsirengus, kaip čiūčela iš madų žurnalo, apsikabinėjus auksiniais papuošimais, lipo iš mikrobuso, šnekėdama telefonu ir pargriuvo. Kad jūs žinotumėt, kaip triukšmingai ji keikėsi visokiais rusiškais žodžiais, vis neatitraukdama telefono nuo ausies…
A. – rusaitė iš darbininkiškos šeimos, buvo neišpasakytai graži. Ir figūra, ir veidelis – absoliučiai idealūs, kilminga laikysena, protingas ir dvasingas veidas – jei norit pamatyti kažką panašaus, pakapstykit gerokai po pasaulio misių tamsesnio gymio gražuoles – kokią gražiausią atrasit, tai ir bus panašu. Bet buvo gan buka, rengdavosi treningais ir keikdavosi. Paskutinį kartą mačiau prieš kelis metus – kažkur ėjo, purvina, apsirengusi skarmalais, išpurtusiu veidu, susivėlusiais plaukais ir fanaru paaky – vos atpažįstama. Bomžauja. Grožis jai gyvenime nepadėjo.
N. – kita rusaitė, buvo visai figūringa, visai graži, o ir kultūringa. Paskutinį kartą, kai mačiau, svėrė kokius 150 kilogramų, prie savo ūgio atrodė, kaip balionas. Turi keletą vaikų. Man pasirodė, kad ji laiminga.
L. buvo skandalistė, apkalbininkė, absoliuti dominatriksė. Jos mama – irgi tokia: išlysdavo į kiemą ir reguliuodavo vaikams, kur, ką ir netgi su kuo žaisti, nesidrovėdama svaidytis įžeidimais. Prieš kelis metus gatvėj pamačiau L. mamą su kažkokia sena moteriške. O paskui supratau, kad akys mane apgavo – ten buvo pati L. su savo mama.
K. buvo gan putli, nors visgi graži pirmūnė. Nedrąsiai lįsdavo į kiemą, nedrąsiai bendraudavo. Dabar gydytoja, dirba kažkokioj komercinėj klinikoj – žmogus, kuris susitvarkė gyvenimą pats. Liesa, kaip skeletas.
G. buvo labai protinga. Ir labai rimta. Irgi pirmūnė. Svajojo tapti mokslininke. Į kiemą lįsdavo irgi nedrąsiai, kėlė kažkaip visiems keistą pagarbą ar netgi nesupratimą. Dabar – vegetuoja, kaip valstybės tarnautoja.
————
Viskas keičiasi…
(inicialai pakeisti, nesitikėkit, kad tai apie jus)
Kubilius serga didybės manija
Tai ne šiaip sau, tai citata:
Be to, patys klaipėdiečiai zonoje piktinosi Kubiliaus elgesiu, nes, būdamas čia, jis buvo grubus, aiškiai matėsi, kad tiesiog serga didybės manija, panašiai, kaip Napoleonas. Žemiečiai nemėgo jo ir net kalbėdavo, kad jis ne vieną savo draugą ar pažįstamą yra nusiuntęs į aną pasaulį, kaip nereikalingą liudininką. Ir, žinote, zonoje daug kas tuo tikėjo, nes jo troškimas tapti lyderiu kalbėjo pats už save.
[…]
Kartą, po pietų, atėjo kažkoks zekelis ir sako man:
– Hėnyte, su tavimi nori pasikalbėti Kubilius. Gal gali nueiti pas jį į med. dalį?
Aš pasakiau, kad niekur neisiu.
– Nueik pats ir paklausk, ko jis nori.
Žmogeliui sugrįžus, paaiškėjo, kad Kubilius nori iš manęs sužinoti, kas ir už ką jį užpuolė tualete?
Tai išgirdęs, apstulbau. Tas gyvatė, be penkių minučių vos nenuleistas iki „gaidžių“ kastos, išdrįso užduoti man tokius klausimus!
(iš Henriko Daktaro atsiminimų)
Nida Vasiliauskaitė
Ar galite man kas nors kaip nors paaiškinti, kokia proga Nidą Vasiliauskaitę žiniasklaida ėmė vadinti filosofe? Nes, atleiskite, nesuprantu. Būsiu dėkingas už belenkokius atsakymus.
