Vos parašiau praeitą straipsniuką, su ta schema, kur apie visokių naratyvų sąryšius ir tuo, kaip iš labai nekaltų dalykų ilgainiui išvystomi konfliktai, išsyk atsirado ir nesuprantančių kažko. Tai specialiai jiems viena schemelė, paaiškinimui. Apie tai, kaip per kelis apsijungimus tas pats pasakojimas gali transformuotis į du visai nesuderinamus, diametraliai priešingus variantus.
Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma – teliks visiškai tiesioginis konfliktas.
Kaip matome, pirminis pasakojimas yra savo esme validus: Lietuvoje išties yra ir bedarbių, ir labai skurdžiai gyvenančių žmonių. Tačiau priklausomai nuo to, kokio diskurso bus paveiktas pirminis naratyvas, gali išsivystyti absoliučiai priešingi rezultatai.
Iš esmės, beje, čia turime Chomsky gramatiką kažkuo primenantį transformacijų variantą, tik skirtą jau ne sakinių, o diskursų prasmės keitimui per naratyvo transformaciją, kaskart pakeičiant semantiką kažkuria kryptimi. Čia jums šiaip tiesiog, kaip nuokrypis į visą tą semiotiką.
Schema labai paprasta:
- Lietuvoje daug bedarbių, daugelis žmonių neturi už ką pragyventi
- Bet gal bedarbiai nesugeba rasti darbo dėl to, kad nemoka geram darbdaviui parodyti savo žinių ir nedrįsta pasakyti, kad yra išties verti?
- Jei jau taip, tai įmanoma rasti gerą darbą
- O jei įmanoma dar ir rinktis darbą pagal savo pomėgius, tai gal ir išties galime gyventi gerai, sėkmingoje valstybėje?
- O gal valdžia turėtų pasirūpinti žmonėmis, kad jie darbą turėtų, nes štai tarybiniais laikais tai visi darbą gaudavo?
- Jei jau taip, tai kalta valdžia, kuri žmones skurdina
- O dar jei ir vertelgos žmones verčia vergauti, tai kokia prasmė čia pasilikti Lietuvoje, nes juk akivaizdu, kad viskas beviltiška?
Kaip matome, iš vieno pasakojimo gali išsivystyti du naratyvai, kurie tiek nesuderinami, kad vieną iš jų skleidžiantis žmogus absoliučiai nesusikalbės su kitą pasakojimą skleidžiančiu žmogumi. Galutiniame rezultate vieno naratyvo skleidėjai kitus vadins konservatnikais, liberastais ir panašiai, o priešinga pusė vadins vatnikais, buduliais ir taip toliau.
Toje ankstesniame straipsnyje buvusioje schemoje nelabai įmanoma sudėti viso to galimo transformacijų komplekso, tačiau kaip patys galite suprasti, kiekvienas perėjimas link prokremliniško diskurso neapsieina be panašių transformacijų. Kiekvieną kartą suveikia panašūs dalykai.
Propagandos esmė – tai paimti kokį nors gana nekaltą diskurso nešėją ir jį transformuoti į sekantį žingsnį. Žingsnių ir transformacijos taškų yra labai daug, tad propaganda būna įvairiapusė. Daugeliu atvejų galima net neįtarti, kodėl koks nors Rubaltic, Šauksmas, Kantas ar dar kas nors skleidžia kokį nors pranešimą. Tačiau kiekvienas toks pranešimas savo esme yra transformacinis, kiekvienas toks pranešimas yra skirtas tam tikriems žmonėms.
Galime nesunkiai suprasti ir tai, kad jei žmogų, kalbantį apie bedarbystę ir skurdą, tiesiog užsipulsime ir pradėsime aiškinti kad tik alkoholikai ir visokie netiškos tampa bedarbiais ir skurdžiais, tai vargu ar pasuksime jį link sėkmingos šalies diskurso. Dar prastesnis efektas bus, jei sakysime, kad tai tik Rusijos propaganda. Iš neteisingų kontrdiskursų rezultatas bus blogas – kad tai yra ir valdžios požiūris ir kad viskas nepataisoma, t.y., kad lietuva yra žlugusi.
Neužmirškim ir to, kad stipriausias diskursas – tai ne kalbos, o veiksmai. Galimybės lengviau rasti darbą, geresnė socialinė apsauga, geresnė sveikatos apsauga, išgyventi leidžiančios pensijos, lengviau pradedamas smulkus verslas – tai daug stipresni kontrdiskursų variantai, negu bet kokios kalbos. Ir būtent tai gali tapti pačiu geriausiu įrankiu kovoje su Rusijos propaganda.
Taigi, ar mes sugebame pamatyti, kaip realių problemų buvimas yra ilgainiui išnaudojamas priešiškos propagandos? Ir ar mes galime visgi imtis efektyvių veiksmų (ar kontrdiskursų), kurie pasuktų reikalus į gerąją pusę?
