Manęs prašė, tai aš ir rašau apie Turkiją. Gana trumpai ir negiliai. Štai pabandė įvykti ten perversmas. Išties tai nieko tokio. Aišku, atrodo kad pora šimtų žmonių žuvo, koks tūkstantis sužeista – tai yra nemažai, bet kita vertus, kaip kariniam valstybės perversmui su visais susirėmimais ir taip toliau – tai dar nedidelis kiekis.
Mustafa Kemal Ataturk – tai žmogus, kurio dėka Turkijoje atsirado demokratija ir kurio idėjos 90 metų buvo visos Turkijos ideologija. Jis ne šiaip sau vadinamas visų turkų tėvu. Perversmo bandymas Turkijoje – tai klausimas, ar Turkija toliau eis link Vakarų, ar pradės grimzti į islamizmą.
Turkijoje perversmai vyksta reguliariai, o šis netipiškas tik vienu atžvilgiu – jis nesėkmingas. Tačiau tų karinių perversmų istorija bei idėja visad ta pati: Turkija turi būti sekuliari valstybė, kurioje remiamasi įstatymais, o ne religiniais islamistinio pobūdžio kliedesiais.
Norint suprasti, kodėl tie įvykiai vyksta Turkijoje ir ką išvis jie reiškia, reikia truputį nukrypti į istoriją. Ir čia ne šiaip sau nukrypti – mums labai sunku suvokti, kariniai perversmai Turkijoje visad reiškė demokratiją. Tuo tarpu įvykių eiga, kur liaudis išeina į gatves ir demokratiškai išrinktas prezidentas atsilaiko – nebūtinai geras ženklas.
