Tag Archives: alus

Padrikos mintys visokios

Žodžiu, mintys visokios sukasi, pvz.:

Šiandien pirmą kartą per nežinau kiek laiko pamačiau padorų vairuotoją, kuriam siunčiu virtualią padėką. Einant per gatvę, prie išsukimo į didesnę gatvę, sustojo ir praleido mus su dukra, tiesiog pamatęs, kad ruošiamės eiti, o ne tada, kai jau lipom nuo šaligatvio. Ir sustojo ne ant perėjos, o kultūringai, kad praeiti būtų kur. Yra visgi Vairuotojų (taip, iš didžiosios raidės), kurie išties kultūringi.

Jei IKI pardose yra silkės be gliutamato (ne lietuviškos, o latviškos), užtat nėra dešros be gliutamato, tai Rimi atvirkščiai – radau kažkokią lietuvišką dešrą be gliutamato, užtat visos be išimties silkės rūšys – tik su gliutamatu. Ir dar su sorbitoliu, kuris acte skyla, išskirdamas formaldehidą.

O dar, dabar žinau, kodėl maliboo  kartais taip keikiasi ir nesidrovi ko papuola naxui pasiųst. Mokysiuos, nes protingai žmogus daro. Reik irgi pradėt siuntinėt atviru tekstu, nes užpisa naxui blet užveikė jau dalbajobai.

Nei viename prekybcentryje nėra paprasčiausių kiaulės taukų. Nors užsimušk. Tai kaip kugelį be taukų kept??? Gal su aliejum, blet???

Kiekvienas lietuvis – alaus ekspertas naxui. Net jei jis alaus gyvenime nėra daręs ir geria tik pasterizuotus myžalus filtruotą birzgalą. Ir kai apie alų ima kalbėt, tai dar ir jobanu chemijos ekspertu tampa, nors cheminio junginio neskiria nuo elemento, organikos neskiria nuo neorganikos ir vaizduoja supistą išpistą nedapistą ekspertą uždavinėdamas debiliškus klausimus, kliedėdamas kaip gaidys ir mėtydamas linkus į vikipedijas. Blet siųsiu dalbajobus naxui, nes užpiso blet. Naxui ant pirmo žodžio blet naxui siųsiu kūrvos.

O dar, šitas LiveJournal neduoda normalaus editoriaus, kai su Opera bandai rašyt. Tik kažkokią surogatinę formą duoda.

Naminis alus

Gerb. zalias_bebras  užvedė temą apie lietuviško fabrikuose sintetinamo alaus skonį. Į ką jam gerb. lokyz  pastebėjo maždaug taip – "jei nėra tarnaitės, tai dulkina kiemsargį".

Būčiau linkęs sutikti su tuo: sprendžiant iš skonio, fabrikuose alus gaminamas taip: supila vandenį į cisterną, pripila alaus skonio aromatizatorių, "identiškų" natūraliems, dar skalbimo miltelių, kad suputotų, bulvių spirito ir padvėsusią katę (vardan sovietinių tradicijų), tada užgazuoja, kaip kokią sikoką ir pilsto į butelius. Paskui jau ant konvejerio lipina tiems buteliams etiketes, priklausomai nuo paklausos.

Bet užtat man atsitiko toks potyris: pamačiau Norfoje bambalį su etikete "Radvilų alus". "Biržų alaus" bravore gaminamas. Na ir prisiminiau, kaip senais laikais, prieš kokius 15 metų, "Radvilų alus" buvo bene brangiausias alus, gaminamas Lietuvoj. Turėjo žiauriai daug apynių – ir karčiųjų, ir kvapniųjų. Nerealus skonis. Tai vat, su kolega paėmėm vieną bambalį ir išgėrėm. Ir ką noriu pasakyti tuo: tai tikras, nepasterizuotas alus. Apynių į jį dabar jau tiek nededa, ale visvien – gyvas gyviausias, be jokių ten sintetinių filtravimų ir dirbtinių užgazavimų. Rekomenduoju.

Tarp kitko, jei aukščiau minėtas bravoras užsiimtų marketingine optimizacija, tai labai staigiai galėtų pelnus porą kartų pasididinti.

O štai kitas draugas ėmė išvis alų namie virti. Užsiperka kažkur miežių, apynių visokių, mielių, paraugia, palaiko, atšaldo, nupila, pabrandina, į butelius supilsto… Ale kad jūs žinotumėt, koks tai dalykas! Tai tokia fantastika, kad nei neaiškinsiu 🙂