Rokiškis Rabinovičius

Truputį mane inspiravo

maliboo

, kurs pasipiktino nuosprendžiu Braziaus apsauginiui, kuris šūviais vaikė virėją po virtuvę. Kaip žinia, anas apsauginis neseniai buvo, išvadintas nepakaltinamu (iš to seka, kad bus laikomas ir neveiksniu). Vadinasi, jį siųs gydymui į ligoninę…

Taigi, kaip jūs manote, kas gi dedasi Rokiškio režiiminėje ligoninėje, kur aną apsauginį pasiųs gydymui? Aišku, kad tik spėliojate. Aš vat irgi spėlioju. Tik kažkada truputį teko išgirsti apie Černiachovsko režiminę durchatą. Ir apie paprastas lietuvvos durchatėles. Taigi, truputis pamintijimo tiems, kam sudėtinga spėlioti (daugiau informacijos – pilnas internetas su visu gūglu).

Pirmiausia – bendrai apie tokias ligonines. Tai ligoninės – kalėjimai. Grotos ant langų, grotos ant durų. Durys be rankenų. Ligoniai neišleidžiami iš palatų. Palatos būna dviejų rūšių – paprastos ir su pagerintomis lovomis (pastarosios – tai lovos dydžio narvai su gultu viduje). Visose režiminėse bei ambulatorijose neveiksniems yra karceriai. Maždaug pusantro kvadratinio metro, su betoninėmis grindimis. Ant grindų dar vandens papila kokį kibirą – kitą, kad ligoniui būtų daugiau malonumo.

Kokias teises turi ligoniai? Ogi jokių. Netgi lyginant su kaliniais. Kalinys gali skųstis, gali norėti pasimatymo su artimaisiais, gauti siuntinių,  rašyti laiškus, gauti pagalbą iš advokato, etc.. Psichikos ligonis negali nieko – jis gi „psichas“, jis neatsako už save, jis nesupranta, ko nori, jis kliedi. Todėl jokių pasimatymų jam nereikia. Jei skųsis – į karcerį, papildomo aminazino, į snukį, į tramdomuosius marškinius – tegul džiaugiasi. Joks tokio ligonio skundas niekur nenagrinėjamas – jis gi psichas. Todėl sanitarai, daktarai, kitas personalas gali daryti ką nori. Visiškai nekontroliuojamai. Gali ir užmušti (negalvokit, kad perdedu – psichiatrinės ligoninės turi nuosavus morgus ir daro skrodimus pačios, be išorinių įstaigų kontrolės) – psichais juk vis vien niekas nepatikės, o jie juk būna pavojingi, ne tik aplinkiniams, bet ir sau – ar ne?

Gydymas – aminazinu, haloperidoliu ir pan. vaistukais. Kaip jie veikia? Kai pradedama gydyti aminazinu, 3 kubikais per dieną, žmogus beveik neprabusdamas miega kelias dienas – tiek stiprus slopinantis poveikis. Po kelių savaičių tokio gydymo, organizmas prisitaiko ir žmogus jau nemiega, bet būna visiškai apglušintas, su juo beveik neįmanoma susišnekėti, jis negirdi aplinkinių. Jei tokiam žmogui staiga nustojamas duoti aminazinas, prasideda atvirkštinė organizmo reakcija ir žmogui truputį pavažiuoja stogas, jis praranda orientaciją, blaškosi, nesuprasdamas, kas vyksta, etc.. Gydymo metu aminazino dozės nuolat didinamos. Leidžiamas keleriopai didesnės koncentracijos aminazinas, faktiškai paros dozę privedant iki kelių dešimčių ar netgi daugiau, nei šimto kubikų. Jau po kelių mėnesių tokio „gydymo“ žmogus tampa panašus į daržovę. Vėliau žmogus netgi negali nustoti vartoti šių vaistų – jis tampa narkomanu. Vos nustojus vartoti vaistus, stogas nulekia taip, kad be psichiatrinės jau neapsieisi.

Diagnozės, nustatomos ligoniams, paremtos A. Snežnevskio mokykla (ta pačia, dėl kurios SSRS psichiatrai buvo išmesti iš visų tarptautinių organizacijų). T.y., visa diagnozė – tai vangioji (rus. vialotekusciaja) schizofrenija (dabar dar vadinama paranojine schizofrenija). Pagal šitą diagnozę psichikos ligonis yra psichikos ligonis, nes psichiatras pastebėjo kažkokių moralinių ar šiaip belenkokių neatitikimų „normaliai“ mąstysenai (jokių haliucinacijų, kliedėjimo, dizorientacijos, kitų aiškių kriterijų – nereikalaujama). Kas ta normali mąstysena – niekur niekas nenurodo. Kitaip tariant, ir jūs, ir aš, ir bet kuris iš mūsų pažįstamų gali būti toks vangusis schizofrenikas.

Ir dar truputis apie specifikas ir gyvenimą tenai – prie lovų ligoniai rišami už bet kokį nepaklusnumą. Pririšama diržais, kai kada – daugiau, nei savaitei laiko. Basonai nenešami, ligoniai tuštinasi po savimi (paskui, kai atrišami – patys turi ir skalbtis viską). „Neramūs“ (tie, kurie tiesig ginčijosi) – velkami į tramdomuosius marškinius. Šis drabužis – gan efektingas dalykas: surišus rankoves už nugaros, mazgas sukamas, kol rankovės apspaudžia rankas, tada tolygiai pradeda suktis rankų sąnariai, rankos pilnai išsukamos, bet lieka sutvirtintos rankovių, t.y., atleidus mazgą, sąnariai atsistato į vietas. Kaip rėkia nuo tokių procedūrų ligoniai, galime tik spėlioti. Kitas variantas – tiesiog surišti ligonį ožiu ir palikti pusdieniui ant grindų – tada rankogs ir kojos surišamos ir pritraukiamos už nugaros. Ligonis guli suriestas lanku. Ką jis jaučia – irgi galime tik spėlioti. Elektros šokas naudojamas „terapijai“ – nuo depresijų, liūdnumo, dirglumo ir pan.. Tai labai paprastas dalykas – mums gerai žinomi 220 voltų, prijungti elektrodais prie galvos. Taip „terapinant“, elektros srovė kai kada leidžiama pusę valandos, impulsais kas kelias sekundes. Yra ir kitas šokinės terapijos variantas – kraštutinai didelėmis insulino dozėmis. Sako, ligoniams nuotaiką gerina ne blogiau už elektros šoką.

Tai va tiek vat apie mediciną.