Tag Archives: žmogaus teisės

Rusijos opozicijos žurnalistas Olegas Kašinas komoje

Gal jau daugelis girdėjote. Bet gal ir negirdėjote kas nors. Rusijoje žiauriai sumuštas žurnalistas ir blogeris Olegas Kašinas (Олег Кашин). Žurnalistas buvo žiauriai sumuštas vakare – smgenų sukrėtimas, sulaužyti abu žandikauliai sulaužytos kojos, sutraiškyti rankų pirštai (tiek, kad nuplėštos pirštų falangos). Olegas Kašinas komoje, o ar pasveiks, ar liks suluošintas, ar išvis išgyvens – vis dar sunku pasakyti. Tai ne pirmas panašus susidorojimas su žurnalistais, kovojančiais prieš Vladimiro Putino režimą. Prieš porą visiškai panašiai (sistemingai daužant, laužant kojas ir pirštus) buvo susidorota su kitu žurnalistu – Michailu Beketovu.

Nedidelis kiekis opozicionierių, dar likusių Rusijoje, skelbia, kad susidorojimas su Olegu Kašinu – vienareikšmiškai Rusijos FSB organizuotas: jau nekalbant apie tai, kad užpuolikai nieko nepagrobė, viską pasako pats sistemingumas, kaip žurnalistas buvo mušamas, kaip buvo tiesiog tikslingai luošinamas.

Rusijos prokuratūra, tirianti šį nusikaltimą, jau pagarsėjo klausimais, kuriuos tardytojai uždavinėjo žmonėms iš Olego Kašino aplinkos. Tarp klausimų, kuriuos iškviestiems liudininkams, opozicionieriams, uždavinėjo tardytojai buvo, pavyzdžiui, tokių: „Думал ли Кашин головой, когда писал на политические темы?“ („Ar Kašinas galvojo galva, kai rašė politinėmis temomis?“) arba „Знаете Бекетова, овоща?“ („Ar žinote Beketovą, daržovę?“ – čia jau atvira užuomina į anksčiau visiškai panašiai sumuštą kitą žurnalistą). Taip, tai prokuratūros darbuotojų klausimai, tiriant Olego Kašino sumušimą.

Valdžia mažai kas tiki: po susidorojimo su Olegu Kašinu, per kelias dienas buvo sumušti ir dar keli žurnalistai, opozicionieriai ir pan., o Maskvos gatvėse pradėti platinti netgi atsišaukimai, kuriuose užsimenama apie būsimą susidorojimą su kitais opozicijos veikėjais. Vienas iš tokių, gavusių grasinimus – ir mūsų tautietis Konstantinas Jankauskas. Rusijos milicija ėmė suimdinėt netgi piketuotojus, reikalaujančius, kad Olego Kašino sumušimas būtų ištirtas.

Per penkerius paskutinius metus vien Maskvoje ir jos srityje buvo užregistruota virš 100 atvejų, kai žurnalistai buvo užpulti, žiauriai sumušti, sužaloti, suluošinti. 7 iš užpultųjų žurnalistų mirė. Dar prieš kelias dešimtis žurnalistų per tą laiką užvestos baudžiamosios bylos. Visoje Rusijoje per tą laiką nužudytas 21 žurnalistas, užfiksuota daugybė užpuolimų, sumušimų, prieš žurnalistus iškeltų politinių bylų, vis dažniau fiksuojami cenzūros atvejai.

Kad maža nepasirodytų ir kad atsirastų truputį daugiau gyvo supratimo apie tai, kas atsitinka, kai ima valdyti tvirta ranka – apsaugos kamerų įrašytas filmukas, apie tai, kaip buvo mušamas Olegas Kašinas. Pažiūrėkite iki galo. Ir jei nenorite, kad tokie dalykai kartotųsi, nesvarbu, ar Rusijoje, ar Lietuvoje, ar dar kur nors – išplatinkite informaciją. Visi režimai labiausiai bijo viešumo.

Korupcija

Pačią baisiausią istoriją apie valdiškas įstaigas man prieš kelis metus papasakojo buvęs bendradarbis: jis nuvežė savo ligotą tėvą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Stovėdamas ilgoje eilėje, išgirdo rėkiančią registratorę – šioji mat buvo nepatenkinta, jog kojos neturintis žmogus, davęs jai pasą, neatvertė jo reikiamame puslapyje. Registratorė sviedė pasą per langelį ant grindų – matyt tam, kad ant ramentų stovintis klientas galėtų pasidžiaugti, keldamas savo dokumentą nuo žemės.

Transparency International skelbia 2009 metų korupcijos suvokimo indeksus. Lietuva – 52 vietoje, tiesiog tragiškai atsilikusi nuo Estijos, kuri – 27-ta. Krizės ištikta Latvija, kuriai neretai net pranašaujamas greitas bankrotas – tik truputį žemiau už mūsų šalį – 56 vietoje. Akivaizdu, korupcija yra ir klesti. Klesti, nepaisant kažkada socdemų vado Kirkilo pažado su ja susidoroti bei vėlesnių jo pareiškimų, esą korupcijos nėra.

Su korupcija susiduriame patys, susiduria mūsų draugai, giminės, pažįstami. Vieni – moka kyšius, kiti – kankinasi, nešiodami visokias pažymas ir metų metais laukdami kokio nors rišlaus atsakymo iš valdininkų. O kiekviena nauja valdžia vis bando tą korupciją sutramdyti, tačiau pastangos – bergždžios. Problema ta, kad korupcija – nebūtinai piniginė: kuo gi skiriasi „pagelbėt už atkatą“ nuo „pagelbėt giminaičiui“? O kuo skiriasi reikalų vilkinimas dėl noro gauti kyšį nuo tokio pat vilkinimo iš paprasčiausio tingumo? Arba tylus kyšio traukimas, siuntinėjant vargšą valstybinės įstaigos klientą kur papuola, nuo tokio paties siuntinėjimo, kylančio iš visiško bardako valstybinėje įstaigoje? Galų gale, kaip kitaip, jei ne korupcija, galim pavadinti daugybės valstybinių įstaigų išsipūtimą iki nesuvokiamų mastų?

Baisu, kad pačių valstybinių įstaigų darbuotojai, apimti korupcijos, patys jos nei nepastebi – jiems atrodo, kad jie gerai dirba visiems reikalingą darbą. Reikalauti 10 pažymų ten, kur pakaktų vienos, tvirtinti kažką 5 kartus, kai galima išsyk nuspręsti, elementariems klausimams užsukti ištisą projektą – tai atrodo natūralu ir įprasta. Bet argi tai ne ta pati korupcija? Specialiųjų tyrimų tarnyba pasakytų, kad ne – mat nėra kyšininkavimo ar kitų nusikaltimų. Tačiau bet kuris sveiko proto žmogus pasakytų, kad taip: tai savų, valdininkiškų interesų tenkinimas, užmirštant apie piliečio, kurį reikia aptarnauti, poreikius.

Laiks nuo laiko teisėsauga pagauna vieną-kitą kyšininką. Tačiau niekas iš esmės nesikeičia. Ir paradoksalu: ten, kur kyšininkavimas veikia efektingai, sistema kartais dirba geriau, nei ten, kur kyšininkavimo nėra: puikus pavyzdys – legenda tapęs Misteris 15 procentų, kuriuo taip džiaugėsi ir Vilniaus verslininkai, ir gyventojai. Akivaizdu: jei kyšininkavimo valdoma įstaiga veikia geriau, nei „švari“, galim kalbėti jau ne apie valdininkų korupciją, o apie sisteminę – visos valstybės korupciją. Tokią, kur įstatymais, ministerijų sprendimais, darbo tvarkomis ir kitomis biurokratinėmis išmonėmis sukuriamos neįveikiamos kliūtys. Ir aišku, esant progai, tos kliūtys puikiai padeda paimti vieną-kitą kyšį.

Kuo didesne biurokratizacija suinteresuotas veik kiekvienas valdininkas: jei reikia ruošti daug pažymų, tvirtinimų, registracijų – sukuriama jo darbo vieta. Jei tvarką supaprastinsi, gali staiga paaiškėti, kad valdininkas nereikalingas. O pats tikriausias įrodymas, kad valdininkas reikalingas – tai tokia paini ir nesuvokiama biurokratinė tvarka, kad be valdininko joje nesusigaudysi. Kiekvienas valdininkų viršininkas irgi suinteresuotas biurokratinę tvarką kuo labiau supainioti – taip jis gaus daugiau pavaldinių, o atitinkamai – bus svarbesnis, gal ir atlyginimą pasididins.

Lietuvoje valdininkų skaičius nuolat auga. Štai 2003 tarnautojų tebuvo 19 tūkstančių. 2007 – jau 25 tūkstančiai. O 2009 – jau virš 30 tūkstančių. Tuo tarpu 1990 jų tebuvo apie 10 tūkstančių. Nuostabu? Pridėkim, kad per tą laiką valstybė atsisakė daugelio savo funkcijų, jas perleisdama privačioms įmonėms – veiklos lyg ir mažiau, bet kažkodėl valdininkų – vis daugiau. Per tuos porą dešimtmečių visur atsirado kompiuteriai, internetas – tai turėtų darbo efektyvumą pagerinti bent porą kartų, tačiau matome, kad valdininkų skaičius neišvengiamai auga. Ir ne tik valdininkų – viešojo sektoriaus (valstybės finansuojamos veiklos) darbuotojų skaičius 2008 sudarė 418 tūkstančių. Maždaug septintadalį Lietuvos. Taip, tai ir gydytojai, ir mokytojai, ir daugybė kitų reikalingų žmonių. Bet juk Lietuvoje tėra 1,1 milijono dirbančiųjų. Tad turime du valstybinius darbuotojus penkiems „paprastiems“ žmonėms.

Pažvelgus į skaičius, valdančiųjų kalbos apie numatomą tarnautojų skaičiaus mažinimą 4 tūkstančiais žmonių, atrodo, kaip vaikiškas lemenimas. Aišku, negalim paneigti, kad žingsnis – teisinga linkme. Tačiau kalbėti verta apie valdininkų skaičiaus sumažinimą bent jau du kartus. Ir apie geroką viešojo sektoriaus darbuotojų mažinimą. Tik ar įstengs tai padaryti valdžia, kuriai prireikė ištisų metų vien tam, kad suprastų, jog reikia mažinti biurokratinius barjerus?

Žinoma, galime pasvajoti apie „sidabrinę kulką“ – anglakalbiai taip vadina priemonę, kuri vienu šūviu išsprendžia visas bėdas. Tačiau kiekvienas, dirbęs vadovu, supranta, kad išties sidabrinės kulkos nėra – jei ji būtų, ji jau seniai būtų atrasta ir panaudota. Tad geriau būtų pažvelgti į problemą iš kitos pusės: kaip mes žiūrime į ją, kaip paprasti klientai? Juk valstybinės institucijos turėtų tenkinti mūsų poreikius, bet kaip užtikrinti, kad valdininkai, tegul ir dirbdami korumpuotoje sistemoje, bus priversti daryti tai, ko mes norime?

Komercinėse įmonėse tam naudojamos pakankamai nesudėtingos kompiuterinės klientų aptarnavimo sistemos: tokia sistema leidžia matyti visas klientų užklausas ir gauti tam tikrą statistiką – kas dirba gerai, o kas dirba blogai, kur užklausų daugiausia, o kur mažiausia. Praktika sako, kad dažnai net neprireikia ieškoti prastai dirbančių darbuotojų: šie neįtikėtinai sparčiai pasitaiso, pamatę, kad klientas gali įvertinti jų veiksmus, o visa darbo eiga lieka įrašyta kompiuterinėje sistemoje. Kažką panašaus daro ir vadinamosios „vieno langelio“ sistemos, kurių mada neseniai užėjo į lietuviškas įstaigas (tiesa, dažnai – daugiau žodžiais, nei darbais).

Būtų nuostabu turėti vieningą visoms valstybinėms įstaigoms anoniminę internetinę skundų sistemą. Tokią, kur kiekvienas galėtų pasiskųsti. Ir kur būtų galima lengvai atrasti valdininkus bei įstaigas, kurių darbu skundžiamasi dažniausiai. Ir kad kiekvienas skundas būtų viešas – matomas visiems. Ir gal net su balsavimo galimybėmis – kad kiekvienas internautas, užėjęs į tokį puslapį, galėtų pabalsuoti, kurį skundą laiko košmariškiausiu. Ir kad kokiai nors įstaigai išsprendus tokį skundą, tik jo kūrėjas, turintis slaptažodį, galėtų patvirtinti, jog problema – sutvarkyta.

Atrodo utopiškai, o gal valdininkai nei nereaguotų? Bet jeigu remdamasi šiais skundais, aukštesnė valdžia imtų daryti sprendimus dėl tam tikrų žmonių ar padalinių optimizacijos, kitaip tariant, dėl etatų mažinimo – nei neabejoju, kad jau po kelių mėnesių daugelis įstaigų imtų dirbti geriau. Gal net ir pačios sugalvotų gerinti savo veiklą bei naikinti biurokratinius absurdus.

Tik vienas menkas kabliukas… Ar jūs tikite, kad per artimiausius dešimtį metų pamatysime kažką panašaus?

Naujieji politiniai cirkai tęsiasi

Vienas iš pirmųjų sprendimų, kuriuos priėmė naujasis, konservatoriškai-klerikališkasis Seimas – tai visuotinio sekimo įstatymas. Jau nekalbant apie tai, kad tai visgi visuotinis sekimas, tai mus dar sekti privalės mums paslaugas teikiančios komercinės įmonės už savo pačių, o jei jau tiksliau – už mūsų pačių lėšas. Ir jau nekalbant apie lėšas, jos dabar kaups apie mus duomenis, kuriuos belenkaip ir naudos. Ačiū tau, Seime.

Kubilo šiandieninis pareiškimas apie tai, kad mokesčiai verslui įtakos nedaro ir kad vyriausybė "rems" verslą, skatindama jį skolintis, prieš visą tą totalitarinį įstatymą netgi nublanksta. Ačiū tau, Kubile.

Sakykit, kur pasislėpti nuo tų galvijų?

Apie tamsią tamsią tamsią dėmę Lietuvoje

Truputį mane inspiravo

[info]maliboo

, kurs pasipiktino nuosprendžiu Braziaus apsauginiui, kuris šūviais vaikė virėją po virtuvę. Kaip žinia, anas apsauginis neseniai buvo, išvadintas nepakaltinamu (iš to seka, kad bus laikomas ir neveiksniu). Vadinasi, jį siųs gydymui į ligoninę…

Taigi, kaip jūs manote, kas gi dedasi Rokiškio režiiminėje ligoninėje, kur aną apsauginį pasiųs gydymui? Aišku, kad tik spėliojate. Aš vat irgi spėlioju. Tik kažkada truputį teko išgirsti apie Černiachovsko režiminę durchatą. Ir apie paprastas lietuvvos durchatėles. Taigi, truputis pamintijimo tiems, kam sudėtinga spėlioti (daugiau informacijos – pilnas internetas su visu gūglu).

Pirmiausia – bendrai apie tokias ligonines. Tai ligoninės – kalėjimai. Grotos ant langų, grotos ant durų. Durys be rankenų. Ligoniai neišleidžiami iš palatų. Palatos būna dviejų rūšių – paprastos ir su pagerintomis lovomis (pastarosios – tai lovos dydžio narvai su gultu viduje). Visose režiminėse bei ambulatorijose neveiksniems yra karceriai. Maždaug pusantro kvadratinio metro, su betoninėmis grindimis. Ant grindų dar vandens papila kokį kibirą – kitą, kad ligoniui būtų daugiau malonumo.

Kokias teises turi ligoniai? Ogi jokių. Netgi lyginant su kaliniais. Kalinys gali skųstis, gali norėti pasimatymo su artimaisiais, gauti siuntinių,  rašyti laiškus, gauti pagalbą iš advokato, etc.. Psichikos ligonis negali nieko – jis gi „psichas“, jis neatsako už save, jis nesupranta, ko nori, jis kliedi. Todėl jokių pasimatymų jam nereikia. Jei skųsis – į karcerį, papildomo aminazino, į snukį, į tramdomuosius marškinius – tegul džiaugiasi. Joks tokio ligonio skundas niekur nenagrinėjamas – jis gi psichas. Todėl sanitarai, daktarai, kitas personalas gali daryti ką nori. Visiškai nekontroliuojamai. Gali ir užmušti (negalvokit, kad perdedu – psichiatrinės ligoninės turi nuosavus morgus ir daro skrodimus pačios, be išorinių įstaigų kontrolės) – psichais juk vis vien niekas nepatikės, o jie juk būna pavojingi, ne tik aplinkiniams, bet ir sau – ar ne?

Gydymas – aminazinu, haloperidoliu ir pan. vaistukais. Kaip jie veikia? Kai pradedama gydyti aminazinu, 3 kubikais per dieną, žmogus beveik neprabusdamas miega kelias dienas – tiek stiprus slopinantis poveikis. Po kelių savaičių tokio gydymo, organizmas prisitaiko ir žmogus jau nemiega, bet būna visiškai apglušintas, su juo beveik neįmanoma susišnekėti, jis negirdi aplinkinių. Jei tokiam žmogui staiga nustojamas duoti aminazinas, prasideda atvirkštinė organizmo reakcija ir žmogui truputį pavažiuoja stogas, jis praranda orientaciją, blaškosi, nesuprasdamas, kas vyksta, etc.. Gydymo metu aminazino dozės nuolat didinamos. Leidžiamas keleriopai didesnės koncentracijos aminazinas, faktiškai paros dozę privedant iki kelių dešimčių ar netgi daugiau, nei šimto kubikų. Jau po kelių mėnesių tokio „gydymo“ žmogus tampa panašus į daržovę. Vėliau žmogus netgi negali nustoti vartoti šių vaistų – jis tampa narkomanu. Vos nustojus vartoti vaistus, stogas nulekia taip, kad be psichiatrinės jau neapsieisi.

Diagnozės, nustatomos ligoniams, paremtos A. Snežnevskio mokykla (ta pačia, dėl kurios SSRS psichiatrai buvo išmesti iš visų tarptautinių organizacijų). T.y., visa diagnozė – tai vangioji (rus. vialotekusciaja) schizofrenija (dabar dar vadinama paranojine schizofrenija). Pagal šitą diagnozę psichikos ligonis yra psichikos ligonis, nes psichiatras pastebėjo kažkokių moralinių ar šiaip belenkokių neatitikimų „normaliai“ mąstysenai (jokių haliucinacijų, kliedėjimo, dizorientacijos, kitų aiškių kriterijų – nereikalaujama). Kas ta normali mąstysena – niekur niekas nenurodo. Kitaip tariant, ir jūs, ir aš, ir bet kuris iš mūsų pažįstamų gali būti toks vangusis schizofrenikas.

Ir dar truputis apie specifikas ir gyvenimą tenai – prie lovų ligoniai rišami už bet kokį nepaklusnumą. Pririšama diržais, kai kada – daugiau, nei savaitei laiko. Basonai nenešami, ligoniai tuštinasi po savimi (paskui, kai atrišami – patys turi ir skalbtis viską). „Neramūs“ (tie, kurie tiesig ginčijosi) – velkami į tramdomuosius marškinius. Šis drabužis – gan efektingas dalykas: surišus rankoves už nugaros, mazgas sukamas, kol rankovės apspaudžia rankas, tada tolygiai pradeda suktis rankų sąnariai, rankos pilnai išsukamos, bet lieka sutvirtintos rankovių, t.y., atleidus mazgą, sąnariai atsistato į vietas. Kaip rėkia nuo tokių procedūrų ligoniai, galime tik spėlioti. Kitas variantas – tiesiog surišti ligonį ožiu ir palikti pusdieniui ant grindų – tada rankogs ir kojos surišamos ir pritraukiamos už nugaros. Ligonis guli suriestas lanku. Ką jis jaučia – irgi galime tik spėlioti. Elektros šokas naudojamas „terapijai“ – nuo depresijų, liūdnumo, dirglumo ir pan.. Tai labai paprastas dalykas – mums gerai žinomi 220 voltų, prijungti elektrodais prie galvos. Taip „terapinant“, elektros srovė kai kada leidžiama pusę valandos, impulsais kas kelias sekundes. Yra ir kitas šokinės terapijos variantas – kraštutinai didelėmis insulino dozėmis. Sako, ligoniams nuotaiką gerina ne blogiau už elektros šoką.

Tai va tiek vat apie mediciną.