Tag Archives: psichiatrija

Sovietų baudžiamoji psichiatrija, esminis teroro įrankis

Sovietinės psichiatrijos tema yra tokia plati, kad aš netgi nežinau, nuo ko išvis pradėti – ar nuo sąvokų, ar nuo istorinių ekskursų, ar nuo asmenybių, ar nuo to, kaip viskas išaiškėjo. Tiesiog nežinau, nes visko pernelyg daug.

Sovietmečio pabaigoje disidentams tikrą siaubą varė jau ne Lubianka su KGB, o Serbskio institutas ir psichiatrinė sistema, vadovaujama Andrejaus Snežnevskio. Taip, čia nuotraukoje – ne kalėjimo, o durnyno vartai. Beveik visi pacientai čia būdavo tiesiog tie, kas kažkuo neįtiko valdžiai, nors kartais atveždavo ir vieną-kitą tikrą nusikaltėlį.

Aš ilgai rašiau šitą straipsnį, o paskui gavosi įvykis – kažkokia firma su Lietuvos psichiatrų asociacijos vado palaiminimu ėmė rodyti psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip kažkokius gyvūnus iš zoologijos sodo – kažkokiems kursų dalyviams. Ir dar su pasakojimais apie SOS mygtukus ir visokias baisenybes.

Jei pasižiūrėsim į ICD-10 esančią tarptautinę ligų klasifikaciją, F skyrių (ta raide žymimi psichikos sutrikimai), tai visi sau bent po vieną surasim, o gal ir po kelis. Tą galiu garantuoti – pasižiūrėkit tenai patys. Ir pabandykit įsivaizduoti, kad iš jūsų kažkas atima bet kokias teises ir paskui demonstruoja lyg beždžionėles kažkokių kursų dalyviams.

Po šio skandalo Dainius Pūras, kadaise kūręs psichiatrų asociaciją, iš jos išstojo, pareikšdamas, kad tai yra sovietmetis. Ir taip, panašu, kad požiūris į žmones pas daugelį senesnių lietuviškų psichiatrų yra toks pats, koks buvo sovietiniais laikais.

Todėl, kad ir neišdirbtą (ir kažkur gal fragmentiką), aš jums šiandien duodu dar vieną ilgai rašytą straipsnį apie sovietinius laikus. Apie tai, kaip Nikita Chruščiovas lagerius pakeitė į durnynus. Apie tai, kaip durnynai tapo pagrindiniu, tyliai veikiančiu, užmaskuotu sovietinio teroro įrankiu.

Gal po šio straipsnio bus lengviau suvokti ir tai, iš kur išties atėjęs tas požiūris į žmones, kaip į kokias beždžionėles, su kuriomis galima daryti viską, ką tik nori.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalba ir beprotybė. Vulgarūs sąryšiai.

Ar pagalvojote kada nors, koks ryšys tarp kalbos ir beprotybės*? Ogi visai banalus ir tiesioginis. Pasitaikė kadaise truputis medžiagos, o neseniai vėl prisiminiau – apie tai, kaip iš proto kraustosi daugiakalbiai žmonės. Ypač įdomūs atvejai, kur tiriami dvikalbiai pacientai, kurių antroji kalba išmokta postpubertatiniame** periode, t.y., jau niekaip negalinti užimti dominuojančios vietos galvoje.

Deja, kokių nors rimtesnių statistinių tyrimų, susijusių su konkrečiomis simptomatikų variacijomis pagal kalbas dvikalbių ir vienakalbių pacientų atvejams, kiek suprantu nėra (bent jau nepasitaikė man užmatyt, nors ir ieškot nelabai stengiausi). Kita vertus, kiek atsimenu, buvo paprastesnių statistinių tyrimų, kurie parodė, kad daug kalbų mokantys asmenys rečiau ir lengviau serga schizofrenija*** ir netgi tokia lyg ir visai fiziologiška Alzheimerio liga. Tiesa, čia turiu pasakyt vieną pastebėjimą: neretai pasitaiko, kad dvi kalbas mokantys žmonės angliškoje literatūroje jau vadinami poliglotais ar pan.. Tad reikalas apie bet kokius atvejus, kur pacientai moka daugiau, nei vien tik gimtąją kalbą.

Vienas ryškesnių pavyzdžių, demonstruojančių visą reikalą (norit daugiau – Gūglę jums į rankas):

Ponas Z, 30 metų amžiaus pacientas su diagnozuota hipomanija****, ir anksčiau gydytu bipoliniu sutrikimu*****, buvo pokalbyje su psichiatre. Paciento gimtoji kalba – anglų, taip pat, jau būdamas subrendusiu, išmoko kalbėti ispaniškai. Remiantis jo pokalbiais su psichiatre (anglų kalba), vienareikšmiškai buvo įvardinti mąstymo sutrikimai (kliedėjimas), taip pat pacientas skundėsi haliucinacijomis. Tačiau vieną kartą pokalbio su psichiatre metu, pacientas kreipėsi į ją ispaniškai, nes žinojo, kad ji šią kalbą supranta.

Ir psichiatrės, ir paties paciento nuostabai, kalbėti ispaniškai jis įstengė nekliedėdamas. Paties paciento žodžiais, kalbant ispaniškai, jam grįždavo protas, o kalbant angliškai – jis vėl pakvaišdavo. Pokalbis su pacientu dviem kalbom užtruko apie pusę valandos, per kurią ir buvo gautas toksai paties paciento įvertinimas.

Atvejis įdomus tuo, kad tiesiog labai ryškiai rodo visiškai skirtingus, nepriklausomus mąstymo procesus, susijusius su dviem kalbom, dargi esant išreikštai pozityviai simptomatikai******. Galim spėti, kad pabandęs persijungti į ispanų kalbą, pacientas tiesiog neįstengia kliedėti ir net haliucinuoti šia kalba. Tiesa, sunku spręsti, ar todėl, kad tą kalbą moka nepakankamai gerai, ar todėl, kad ja vyksta nepriklausomas kognityvinis procesas, t.y., atsiranda du lyg ir susiję, tačiau paskirai veikiantys diskursai, dar daugiau – akivaizdžiai nepriklausomi simuliakrai, leidžiantys spėti apie tai, kad vyksta kažkokie mąstymo virtualizacijos procesai.

Tiek jau to, neknisiu proto metateorijos linksymbėm (matematika sako vienareikšmiškai: kalba pati yra ne mažiau, nei kompiuteris, t.y., grubiai tariant, pati kalbėtojo kalba gali išprotėti), bet tiesiog pabandykim įsivaizduoti, kaip skirtingai visgi mes mąstome, priklausomai nuo to, kokia kalba mes mąstome. Ir kaip sunku kartais išversti kokią nors konstrukciją ar prasmę iš vienos kalbos į kitą, netgi kai atrodo, jog laisvai gali suprasti tas kalbas.

Beje, Lietuvoje turėtų būti labai nemažai praktinių galimybių patyrinėti tas daugiakalbės beprotybės atvejus. Daugelis gydytojų laisvai kalba dviem ar netgi trim kalbom, daugelis jų pacientų – irgi*******.

* Žinau, kad žodis „beprotybė“ – absoliučiai nemedicininis ir t.t., vartoju čia jį tiesiog vulgariausia ir paprasčiausia prasme – rimtiems mąstymo sutrikimams apibendrinti.
** Pubertatinis ir postpubertatinis – reiškia, kad lytinio brendimo metu ir po lytinio brendimo. Tai svarbūs skiriamieji bruožai. Kalba, kaip visiškai natyvinė, įsisavinama tiktai prepubertatiniame periode.
*** Schizofrenija yra būtent schizofrenija (tariama, kaip „skizofrenija“). Nors neretas ir lietuviškas psichiatras sako „šizofrenija“ – tai elementari kalbinė nekompetencija, paveldėta iš sovietmečio.
**** Hipomanija – maniakalinė būsena, kurioje nėra įmanoma vienareikšmiškai diagnozuoti psichozės. Kitaip tariant „beveik manija“. Neretai – tiesiog viena iš bipolinio sutrikimo, schizoafektinio sutrikimo ar pan. apraiškų.
***** Bipolinis sutrikimas (maniakalinė depresija) – banguojančios būsenos, kai pakaitom (pvz., kas kelis mėnesius ar metus) paciento būsena keičiasi nuo depresyvios iki maniakalinės ir atvirkščiai.
****** Pozityvi simptomatika – kliedesiai, nesąmoningos idėjos, haliucinacijos ir pan., kaip kontrastas negatyviai simptomatikai – užsidarymui, nebendravimui, atminties praradimui ir t.t..
******* Visokios čia sukaišiotos išnašos apie visokius žodžius – nebūtinai mano durnumo požymis, o greičiau noras pasismaginti. Tik nekaltinkit manęs plagiarizmu. Smagintis gali daugelis, o ne vien ponas U.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kenksminga mikrobangų spinduliuotė išties būna

Žodžiu, istoriją prieš kokius 8 metus papasakojo vienas draugas, pagrindo netikėti juo lyg ir neturiu – juolab, detalės gan specifinės. Trumpai tariant, taip jam nutiko, kad bute aukštu aukščiau gyveno kažkoks psichas. Tikra, psichiatrine to žodžio prasme. Ir anasai draugas tam psichui kažkuo neįtiko. Vieną kartą psichas padegė draugo duris, kitą kartą – kirviu spyną iškapojo, skundė policijai, esą tas draugas jį terorizuojąs ir panašiai. Bet šiaip, viskas lyg ir ramiai vyko – policija nesikišo, draugas pasikeitė duris į šarvuotas, psichas lyg ir apsiramino…

Tik vat sykį ėmė ir sugalvojo tas psichas daryti remontą – išsigriovė sienas ir pramušė savo buto grindyse (kitaip tariant – draugo buto lubose) skylę. Na, aišku, prasidėjo viskas iš naujo, bylinėjimaisi dėl išgriautų lubų ir panašiai. Ir vat pareina kartą tas draugas namo, užsuka į kambarį ir užuodžia smarvę, ašarinių dujų. Ir dar tokią, kad nors uždusk – aiškiai psichas pro skylę lubose pripurškė. Pravėdina butą ir galvoja, ką čia padaryt. Nesugalvoja. Nueina pas psichą aiškintis – tas neatidaro, bet per duris sako, kad nieko jis nedaręs. Kelias dienas ramu, bet greitai vėl – pareina draugas namo ir dar geriau: užeina į kambarį, kur skylė lubose – pojūčiai staiga kažkokie pasidaro nemalonūs. Ir ūžimas girdisi iš viršaus. Pasižiūri į skylę lubose – o ten mikrobangė krosnelė, į skylę lubose įkišta: durelės nuimtos, ūžia, šviečia. Spinduliuoja savo kilovatą galios – tokį jau fiziškai galima pajusti, netoli nuo krosnelės esant.

Trumpai tariant, draugui išsyk pasidarė aišku, kas vyksta. Paskambino į policiją, paaiškino tiems apie mikrobangę. Taip pat paskambino ir į psichiatrinę, iškvietė tam kaimynui daktarus. Irgi paaiškino, kas vyksta. Policija nesureagavo, tačiau medikai buvo greiti – psichiatrinė pagalba atvyko po 10 minučių, paklausė išsyk "ar čia į jus spinduliuoja" ir, gavę teigiamą atsakymą ("taip, spinduliuoja mikrobangom, o neseniai dujomis bandė mane nuodyt"), supakavo draugelį, užvilko tramdomuosius marškinius, įkalė dozę aminazino ir nuvežė į ligoninę. Paleido stebėtinai greitai – po kelių savaičių. Visą tą laiką šėrė arkliškom dozėm neuroleptikų, prisakė šiuos gerti ir grįžus namo.

Istorija baigėsi laimingai – kol draugas gulėjo durnyne, tasai psichas užsirovė ant kažko kito iš kaimynų (berods irgi duris bandė padegt), buvo atidaužytas namo gyventojų, pakliuvo į policiją, grįžęs dar kažkam grąsino, ko pasekoje netyčia nugriuvo nuo laiptų (prie būrio liudininkų), susilaužė krūvą kaulų, apsiramino ir paskui kažkur išsikraustė.

Bet istorija, taip ar anaip, pamokanti. Kenksminga spinduliuotė išties būna, nors psichiatrai įpratę manyti kitaip.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie tamsią tamsią tamsią dėmę Lietuvoje

Truputį mane inspiravo

, kurs pasipiktino nuosprendžiu Braziaus apsauginiui, kuris šūviais vaikė virėją po virtuvę. Kaip žinia, anas apsauginis neseniai buvo, išvadintas nepakaltinamu (iš to seka, kad bus laikomas ir neveiksniu). Vadinasi, jį siųs gydymui į ligoninę…

Taigi, kaip jūs manote, kas gi dedasi Rokiškio režiiminėje ligoninėje, kur aną apsauginį pasiųs gydymui? Aišku, kad tik spėliojate. Aš vat irgi spėlioju. Tik kažkada truputį teko išgirsti apie Černiachovsko režiminę durchatą. Ir apie paprastas lietuvvos durchatėles. Taigi, truputis pamintijimo tiems, kam sudėtinga spėlioti (daugiau informacijos – pilnas internetas su visu gūglu).

Pirmiausia – bendrai apie tokias ligonines. Tai ligoninės – kalėjimai. Grotos ant langų, grotos ant durų. Durys be rankenų. Ligoniai neišleidžiami iš palatų. Palatos būna dviejų rūšių – paprastos ir su pagerintomis lovomis (pastarosios – tai lovos dydžio narvai su gultu viduje). Visose režiminėse bei ambulatorijose neveiksniems yra karceriai. Maždaug pusantro kvadratinio metro, su betoninėmis grindimis. Ant grindų dar vandens papila kokį kibirą – kitą, kad ligoniui būtų daugiau malonumo.

Kokias teises turi ligoniai? Ogi jokių. Netgi lyginant su kaliniais. Kalinys gali skųstis, gali norėti pasimatymo su artimaisiais, gauti siuntinių,  rašyti laiškus, gauti pagalbą iš advokato, etc.. Psichikos ligonis negali nieko – jis gi „psichas“, jis neatsako už save, jis nesupranta, ko nori, jis kliedi. Todėl jokių pasimatymų jam nereikia. Jei skųsis – į karcerį, papildomo aminazino, į snukį, į tramdomuosius marškinius – tegul džiaugiasi. Joks tokio ligonio skundas niekur nenagrinėjamas – jis gi psichas. Todėl sanitarai, daktarai, kitas personalas gali daryti ką nori. Visiškai nekontroliuojamai. Gali ir užmušti (negalvokit, kad perdedu – psichiatrinės ligoninės turi nuosavus morgus ir daro skrodimus pačios, be išorinių įstaigų kontrolės) – psichais juk vis vien niekas nepatikės, o jie juk būna pavojingi, ne tik aplinkiniams, bet ir sau – ar ne?

Gydymas – aminazinu, haloperidoliu ir pan. vaistukais. Kaip jie veikia? Kai pradedama gydyti aminazinu, 3 kubikais per dieną, žmogus beveik neprabusdamas miega kelias dienas – tiek stiprus slopinantis poveikis. Po kelių savaičių tokio gydymo, organizmas prisitaiko ir žmogus jau nemiega, bet būna visiškai apglušintas, su juo beveik neįmanoma susišnekėti, jis negirdi aplinkinių. Jei tokiam žmogui staiga nustojamas duoti aminazinas, prasideda atvirkštinė organizmo reakcija ir žmogui truputį pavažiuoja stogas, jis praranda orientaciją, blaškosi, nesuprasdamas, kas vyksta, etc.. Gydymo metu aminazino dozės nuolat didinamos. Leidžiamas keleriopai didesnės koncentracijos aminazinas, faktiškai paros dozę privedant iki kelių dešimčių ar netgi daugiau, nei šimto kubikų. Jau po kelių mėnesių tokio „gydymo“ žmogus tampa panašus į daržovę. Vėliau žmogus netgi negali nustoti vartoti šių vaistų – jis tampa narkomanu. Vos nustojus vartoti vaistus, stogas nulekia taip, kad be psichiatrinės jau neapsieisi.

Diagnozės, nustatomos ligoniams, paremtos A. Snežnevskio mokykla (ta pačia, dėl kurios SSRS psichiatrai buvo išmesti iš visų tarptautinių organizacijų). T.y., visa diagnozė – tai vangioji (rus. vialotekusciaja) schizofrenija (dabar dar vadinama paranojine schizofrenija). Pagal šitą diagnozę psichikos ligonis yra psichikos ligonis, nes psichiatras pastebėjo kažkokių moralinių ar šiaip belenkokių neatitikimų „normaliai“ mąstysenai (jokių haliucinacijų, kliedėjimo, dizorientacijos, kitų aiškių kriterijų – nereikalaujama). Kas ta normali mąstysena – niekur niekas nenurodo. Kitaip tariant, ir jūs, ir aš, ir bet kuris iš mūsų pažįstamų gali būti toks vangusis schizofrenikas.

Ir dar truputis apie specifikas ir gyvenimą tenai – prie lovų ligoniai rišami už bet kokį nepaklusnumą. Pririšama diržais, kai kada – daugiau, nei savaitei laiko. Basonai nenešami, ligoniai tuštinasi po savimi (paskui, kai atrišami – patys turi ir skalbtis viską). „Neramūs“ (tie, kurie tiesig ginčijosi) – velkami į tramdomuosius marškinius. Šis drabužis – gan efektingas dalykas: surišus rankoves už nugaros, mazgas sukamas, kol rankovės apspaudžia rankas, tada tolygiai pradeda suktis rankų sąnariai, rankos pilnai išsukamos, bet lieka sutvirtintos rankovių, t.y., atleidus mazgą, sąnariai atsistato į vietas. Kaip rėkia nuo tokių procedūrų ligoniai, galime tik spėlioti. Kitas variantas – tiesiog surišti ligonį ožiu ir palikti pusdieniui ant grindų – tada rankogs ir kojos surišamos ir pritraukiamos už nugaros. Ligonis guli suriestas lanku. Ką jis jaučia – irgi galime tik spėlioti. Elektros šokas naudojamas „terapijai“ – nuo depresijų, liūdnumo, dirglumo ir pan.. Tai labai paprastas dalykas – mums gerai žinomi 220 voltų, prijungti elektrodais prie galvos. Taip „terapinant“, elektros srovė kai kada leidžiama pusę valandos, impulsais kas kelias sekundes. Yra ir kitas šokinės terapijos variantas – kraštutinai didelėmis insulino dozėmis. Sako, ligoniams nuotaiką gerina ne blogiau už elektros šoką.

Tai va tiek vat apie mediciną.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter