Aš jau penktą kartą ištryniau viską ką parašiau apie Andrių Užkalnį ir antrą jo knygą. Gal ir šeštą kartą ištrinsiu. Nes ką tik imu rašyti, perskaitau ir trinu. Nes man pačiam kelia pasibjaurėjimą tos šleikščiai nykios ir supuvusiai gleivėtos grafomaninės išmatos, kurias parašau ir perrašiau per kelias dienas, kai sėdžiu be interneto.
Ko verti tokie silpnaprotiški mano sakiniai, kaip „aš laukiau antrosios knygos, tikėdamasis kažko panašaus į pirmą, tačiau įspūdis buvo visai kitas“. Arba „nors knygos pagrindas – jau anksčiau skelbti straipsniai, jie švelniai ir dailiai pataisyti, papildyti, apjungti į vieną visumą, tad skaitydamas, tik poroje vietų teprarandi jausmą, kad skaitai ištisinį kelių šimtų puslapių trukmės pasakojimą“. Arba dar geriau – „Čia daug daugiau to mums įprasto, kandaus Užkalnio, sakančio „pabučiuokit man į subinę, o jūsų pyktis rodo, kad jūs tik subinėms bučiuoti tinkate““.
Įsivaizduokit, aš bandau parašyti apie Autorių, apie Knygą, o teparašau marginalinius šūdus, kokiais popierių tepti galėtų kokia nors banalybė iš tų save gerbiančių literatūrologinių savimylų, apraudančių lietuviškų skaitytojų degradaciją bei komercializuotą knygų rinką, kurioje dominuoja melejonus žarstantys populiarūs užkalniai, besityčiojantys iš tikrąjį dvasingumą kuriančių rašytojų. Gal man taip blogai sekasi tik dėl to, kad galvodamas apie Užkalnį, pasijuntu nykiu šūdų kirmėliuku, nemokančiu nei gerai rašyti, nei kažką įdomaus sugalvoti, todėl nusvyra rankos ir pradedu galvoti, kad niekam neįdomu, ką aš čia pezu.
Mes atsivilkom į MG Baltic dangoraižį dviese – su draugeliu, garsiu blogeriu Nesakysiukuotokiupatysžinotkamreikia. Ant stogo, kur vyko pristatymas, sutikom aišku, ką – , , ir jau ten laukė. Tie atvažiavo liftu, šalia kurio kabėjo lapas popieriaus – „Tiktai šitas liftas veža pas Užkalnį“. Savaime aišku, liftas neveikė. Kai įlipom, vaizdavo, kad reaguoja į mygtukus, tačiau nei nesijudino, o bandant atidaryti duris, jas išsyk vėl uždarydavo, nenorėdamas mūsų išleist. Po kokių 10 minučių beviltiško spaudaliojimo, iš lifto ištrūkom ir nutarėm, kad teks lipti laiptais iki šimtas du šimtai penkiasdešimt devyniolikto aukšto, tačiau visgi pasisekė – kitu liftu pavyko pakilti gal iki kokio 16 aukšto, o likusius jau užlipom laiptais. Štai ten ir laukė žilinskinė šutvė, bežvengianti iš nelaimingo Rokiškio, kuriam teko lipti. Juos, pasirodo, liftas vežė ir viskas jiems veikė kuo puikiausiai – visame gražume.
Jei kas nesate matę, tai Ashtroka – nepaprastai žavinga mergina, turinti stebuklingą magiją: net žodžio neištarusi, ji spinduliuoja tokią keistą šilumą, kad jau vien pagal šią ją galima išskirti iš minios. Maumaz kiek nustebino – pasirodo, tai be perstojo kikenantis ir klaikiai inteligentiškas bokštas, maždaug 2 su viršum metrų ilgumo ir 30 centimetrų platumo, plonas, kaip smilga. Ir daug nerimtesnis, nei atrodo, skaitant jo blogą. Dzejus tuo tarpu – greičiau pankas, panašesnis į mane, apvilktą kultūringais rūbais – jį vienintelį buvau matęs gyvai, tačiau kažkodėl nepažinau ir paklausiau: „kas tu toks?“, kai kitus pažinau, nors nebuvau nei karto matęs. Ir dar, įsivaizduokit, jie visi – nerūkantys. Jau paskui prisijungė vienas iš nuostabiausių žmonių, kokius kada nors teko pažinoti – . Irgi, beje, nerūkanti, bet turinti savo firminį bajerį, kai, besisveikindama, spusteli ranką taip, kad sutraška kauliukai, lyg replėm maigomi.
Ir negana to, ant stogo, kur visi buvo susirinkę, nebuvo jokių ten legendinių kepsninių su degtine, kur patsai Andrius Užkalnis svilintų savo hamburgerius ir demonstruotų savo „tusowka pa uszkalnewski“, kai visi prisiryja makdakiško maisto, prisilaka ir tada eina rūkyt cigarų, tačiau čia viskas pajudėjo – atlėkė Kropaitė ir Merkytė, abi piktos ir pasikėlusios, kaip velniai, o paskui ir žymusis Zbygniewas Piwacijus – legenda, kurią atsimena visi, kas internetuose landžiot ėmė iki 2000-ųjų.
O jau tada į sceną išėjo Algis Greitai, katras, pasirodo, dar ir Ramanauskas, o pristatęs Račo premijos dvikartinį laureatą Andių Užkalnį, paskui kurį ant stogo įtipeno ir būrys neaiškiais būdais priviliotų panų, per visą pristatymą laukusių atokiau, o jau paskui apspitusių garsųjį Autorių, tiesiog laižiusių jį įsimylėjusiais žvilgsniais ir kreipusių į aplinką dėmesio dar mažiau, nei patsai Užkalnis dėmesio kreipė į jas pačias. Štai tada išties rimtai supratau, kad legendinių hamburgerių su degtine ir cigarais nebus. Nebus ir viskas. Mano viltys dužo. Todėl gėriau kažkokių labai neblogų rūšių vynelį, ėdžiau sumuštinius su lašiša, o paskui, per pratęsimą, klausiausi visokių kalbų, vaizduodamas ne tokį baisų, kaip įprasta (t.y., kartais bent jau patylintį) galviją, mokantį elgtis kultūringai ir bent nekomentuoti Algio Ramanausko, pasakojančio istorijas apie Kauno policininkus, gaudančius viešose vietose besipisančias poreles.
O vakare prasidėjo žaibavimai, kurie sudegino visą mano interneto tiekėjo aparatūrą krūvoje rajonų, taip pat jau antrą kartą per porą savaičių sudegino ir mano naminį routerį, tad jau trys dienos sėdžiu be interneto ir rašinėju visokius briedus ne į blogą, o į „Open Office“ dokumentą. Ir panašu, kad ryšys šiandien (šeštadienį) taip ir neatsiras. Ir sekmadienį – irgi. Ir duokdie, jei atsiras pirmadienį arba antradienį. Tada ir mestelsiu šitą rašliavą jums. O interneto tiekėjas – B4Net, šiaip jau rekomenduočiau, bet dabar, praėjus keturioms dienoms, jau gal ir nerekomenduočiau – jau redaguoju šeštadienį parašytą straipsnį, o jau sekmadienio vakaras, o ryšio vis nėra.
Pala, apie ką aš čia? Taigi apie Užkalnį. Ir Knygą. Kodėl Užkalnis parašė tą knygą? Matomai, jis tiesiog neišsitenka savame kailyje. Jo minčių srautas, potyrių troškimas ir tiesiog nesuvaldomas noras mėgautis vis naujais atradimais išvirsta į tokį pat nesutramdomą norą savo mintimis, pasimėgavimais bei troškimais dalintis su kitais. Šitai supratau kažkuriame skyrelyje, kur anas rašė apie maistą, Japoniją ir tai, ko net ir jis neįstengia aprašyti – to tiesiog gyvuliškai intensyvaus, blaivią samonę apgirtinančio pasitenkinimo, dvasią kutenančio pojūčio, kai valgai virpančius šviežiai paruošto aštuonkojo čiuptuvėlius, tokius švelnius, jaudinančius, ar gabaliuką krabo mėsos, kuri savo sultimis tiesiog nuteka į smegenis, į kraują, sudrebindama ir sukeldama haliucinaciškus praregėjimus, kai skonis perauga į jausmą, sulyginamą su meile. Jis tai jaučia. Kertu lažybų, kad jis jaučia tai.
Ir antra mintis, kuri galų gale nušvito, iki tol tik nerišliai besisukusi kažkur galvos užkaboriuose: Užkalnis, nekenčiantis didelių kompanijų ir sistemos taip pat, kaip ir aš, pats sugeba tą sistemą perprasti, ir paskui aiškina sistemos vergams apie tai, kaip jie, vis kartodami savo pasakymą „nesąmonė“, nesupranta, kad tai – tik jų pačių bukumas. Tai paprastas, nors ir truputį beviltiškas Užkalnio bandymas kažką pakeisti, paaiškinant realybės tiesas. Atverti žmonių akis į sistemiškumą. Ir tuo pat metu Užkalnis tiesiog mėgaujasi tokia pačia nekenčiama sistema, rašydamas apie Šveicariją – tobulai sistemišką šalį. Nes, pasirodo, paradoksas – gerai veikianti sistema leidžia visiems susikurti patį didžiausią asmeninį asistemiškumą. Gauti pačią didžiausią laisvę. Skirtingai nuo asistemiškos Indijos, kur viską valdo totalus asisteminis bardakas, tave per prievartą verčiantis sistemos vergu.
Taip, tai visai kitokia knyga, nei pirmoji. Bet ne dėl to, kad skirtųsi stilius, ne dėl to, kad ji prasidėjo nuo straipsnių žurnale, ne dėl to, kad tema kiek kita, o tik dėl to, kad ją skaitydamas, pamatai truputį tikrojo Užkalnio dvasios. Pamatai žmogų, besijuokiantį ir iš savęs, ir iš kitų, net neužsimenantį apie tuos žiaurius vargus, kuriuos tenka patirti vardan naujų atradimų, besimėgaujantį ir besigiriantį malonumais, galvojantį apie tai, kodėl pasaulis yra toks, o ne kitoks. Nuostabų žmogų, trolį, filosofą, gurmaną, ieškotoją, keliautoją, kuris ir man pačiam leido kiek kitaip pažvelgti į save.
….Pirmadienį galų gale atsirado internetas. Taigi, ačiū, kad paskaitėte 🙂
