Tag Archives: Andrius Užkalnis

Antra Užkalnio knyga. Didysis Trolis ir LJ

Aš jau penktą kartą ištryniau viską ką parašiau apie Andrių Užkalnį ir antrą jo knygą. Gal ir šeštą kartą ištrinsiu. Nes ką tik imu rašyti, perskaitau ir trinu. Nes man pačiam kelia pasibjaurėjimą tos šleikščiai nykios ir supuvusiai gleivėtos grafomaninės išmatos, kurias parašau ir perrašiau per kelias dienas, kai sėdžiu be interneto.

Ko verti tokie silpnaprotiški mano sakiniai, kaip „aš laukiau antrosios knygos, tikėdamasis kažko panašaus į pirmą, tačiau įspūdis buvo visai kitas“. Arba „nors knygos pagrindas – jau anksčiau skelbti straipsniai, jie švelniai ir dailiai pataisyti, papildyti, apjungti į vieną visumą, tad skaitydamas, tik poroje vietų teprarandi jausmą, kad skaitai ištisinį kelių šimtų puslapių trukmės pasakojimą“. Arba dar geriau – „Čia daug daugiau to mums įprasto, kandaus Užkalnio, sakančio „pabučiuokit man į subinę, o jūsų pyktis rodo, kad jūs tik subinėms bučiuoti tinkate““.

Įsivaizduokit, aš bandau parašyti apie Autorių, apie Knygą, o teparašau marginalinius šūdus, kokiais popierių tepti galėtų kokia nors banalybė iš tų save gerbiančių literatūrologinių savimylų, apraudančių lietuviškų skaitytojų degradaciją bei komercializuotą knygų rinką, kurioje dominuoja melejonus žarstantys populiarūs užkalniai, besityčiojantys iš tikrąjį dvasingumą kuriančių rašytojų. Gal man taip blogai sekasi tik dėl to, kad galvodamas apie Užkalnį, pasijuntu nykiu šūdų kirmėliuku, nemokančiu nei gerai rašyti, nei kažką įdomaus sugalvoti, todėl nusvyra rankos ir pradedu galvoti, kad niekam neįdomu, ką aš čia pezu.

Mes atsivilkom į MG Baltic dangoraižį dviese – su draugeliu, garsiu blogeriu Nesakysiukuotokiupatysžinotkamreikia. Ant stogo, kur vyko pristatymas, sutikom aišku, ką –  ,  , ir   jau ten laukė. Tie atvažiavo liftu, šalia kurio kabėjo lapas popieriaus – „Tiktai šitas liftas veža pas Užkalnį“. Savaime aišku, liftas neveikė. Kai įlipom, vaizdavo, kad reaguoja į mygtukus, tačiau nei nesijudino, o bandant atidaryti duris, jas išsyk vėl uždarydavo, nenorėdamas mūsų išleist. Po kokių 10 minučių beviltiško spaudaliojimo, iš lifto ištrūkom ir nutarėm, kad teks lipti laiptais iki šimtas du šimtai penkiasdešimt devyniolikto aukšto, tačiau visgi pasisekė – kitu liftu pavyko pakilti gal iki kokio 16 aukšto, o likusius jau užlipom laiptais. Štai ten ir laukė žilinskinė šutvė, bežvengianti iš nelaimingo Rokiškio, kuriam teko lipti. Juos, pasirodo, liftas vežė ir viskas jiems veikė kuo puikiausiai – visame gražume.

Jei kas nesate matę, tai Ashtroka – nepaprastai žavinga mergina, turinti stebuklingą magiją: net žodžio neištarusi, ji spinduliuoja tokią keistą šilumą, kad jau vien pagal šią ją galima išskirti iš minios. Maumaz kiek nustebino – pasirodo, tai be perstojo kikenantis ir klaikiai inteligentiškas bokštas, maždaug 2 su viršum metrų ilgumo ir 30 centimetrų platumo, plonas, kaip smilga. Ir daug nerimtesnis, nei atrodo, skaitant jo blogą. Dzejus tuo tarpu – greičiau pankas, panašesnis į mane, apvilktą kultūringais rūbais – jį vienintelį buvau matęs gyvai, tačiau kažkodėl nepažinau ir paklausiau: „kas tu toks?“, kai kitus pažinau, nors nebuvau nei karto matęs. Ir dar, įsivaizduokit, jie visi – nerūkantys. Jau paskui prisijungė vienas iš nuostabiausių žmonių, kokius kada nors teko pažinoti –  . Irgi, beje, nerūkanti, bet turinti savo firminį bajerį, kai, besisveikindama, spusteli ranką taip, kad sutraška kauliukai, lyg replėm maigomi.

Ir negana to, ant stogo, kur visi buvo susirinkę, nebuvo jokių ten legendinių kepsninių su degtine, kur patsai Andrius Užkalnis svilintų savo hamburgerius ir demonstruotų savo „tusowka pa uszkalnewski“, kai visi prisiryja makdakiško maisto, prisilaka ir tada eina rūkyt cigarų, tačiau čia viskas pajudėjo – atlėkė Kropaitė ir Merkytė, abi piktos ir pasikėlusios, kaip velniai, o paskui ir žymusis Zbygniewas Piwacijus – legenda, kurią atsimena visi, kas internetuose landžiot ėmė iki 2000-ųjų.

O jau tada į sceną išėjo Algis Greitai, katras, pasirodo, dar ir Ramanauskas, o pristatęs Račo premijos dvikartinį laureatą Andių Užkalnį, paskui kurį ant stogo įtipeno ir būrys neaiškiais būdais priviliotų panų, per visą pristatymą laukusių atokiau, o jau paskui apspitusių garsųjį Autorių, tiesiog laižiusių jį įsimylėjusiais žvilgsniais ir kreipusių į aplinką dėmesio dar mažiau, nei patsai Užkalnis dėmesio kreipė į jas pačias. Štai tada išties rimtai supratau, kad legendinių hamburgerių su degtine ir cigarais nebus. Nebus ir viskas. Mano viltys dužo. Todėl gėriau kažkokių labai neblogų rūšių vynelį, ėdžiau sumuštinius su lašiša, o paskui, per pratęsimą, klausiausi visokių kalbų, vaizduodamas ne tokį baisų, kaip įprasta (t.y., kartais bent jau patylintį) galviją, mokantį elgtis kultūringai ir bent nekomentuoti Algio Ramanausko, pasakojančio istorijas apie Kauno policininkus, gaudančius viešose vietose besipisančias poreles.

O vakare prasidėjo žaibavimai, kurie sudegino visą mano interneto tiekėjo aparatūrą krūvoje rajonų, taip pat jau antrą kartą per porą savaičių sudegino ir mano naminį routerį, tad jau trys dienos sėdžiu be interneto ir rašinėju visokius briedus ne į blogą, o į „Open Office“ dokumentą. Ir panašu, kad ryšys šiandien (šeštadienį) taip ir neatsiras. Ir sekmadienį – irgi. Ir duokdie, jei atsiras pirmadienį arba antradienį. Tada ir mestelsiu šitą rašliavą jums. O interneto tiekėjas – B4Net, šiaip jau rekomenduočiau, bet dabar, praėjus keturioms dienoms, jau gal ir nerekomenduočiau – jau redaguoju šeštadienį parašytą straipsnį, o jau sekmadienio vakaras, o ryšio vis nėra.

Pala, apie ką aš čia? Taigi apie Užkalnį. Ir Knygą. Kodėl Užkalnis parašė tą knygą? Matomai, jis tiesiog neišsitenka savame kailyje. Jo minčių srautas, potyrių troškimas ir tiesiog nesuvaldomas noras mėgautis vis naujais atradimais išvirsta į tokį pat nesutramdomą norą savo mintimis, pasimėgavimais bei troškimais dalintis su kitais. Šitai supratau kažkuriame skyrelyje, kur anas rašė apie maistą, Japoniją ir tai, ko net ir jis neįstengia aprašyti – to tiesiog gyvuliškai intensyvaus, blaivią samonę apgirtinančio pasitenkinimo, dvasią kutenančio pojūčio, kai valgai virpančius šviežiai paruošto aštuonkojo čiuptuvėlius, tokius švelnius, jaudinančius, ar gabaliuką krabo mėsos, kuri savo sultimis tiesiog nuteka į smegenis, į kraują, sudrebindama ir sukeldama haliucinaciškus praregėjimus, kai skonis perauga į jausmą, sulyginamą su meile. Jis tai jaučia. Kertu lažybų, kad jis jaučia tai.

Ir antra mintis, kuri galų gale nušvito, iki tol tik nerišliai besisukusi kažkur galvos užkaboriuose: Užkalnis, nekenčiantis didelių kompanijų ir sistemos taip pat, kaip ir aš, pats sugeba tą sistemą perprasti, ir paskui aiškina sistemos vergams apie tai, kaip jie, vis kartodami savo pasakymą „nesąmonė“, nesupranta, kad tai – tik jų pačių bukumas. Tai paprastas, nors ir truputį beviltiškas Užkalnio bandymas kažką pakeisti, paaiškinant realybės tiesas. Atverti žmonių akis į sistemiškumą. Ir tuo pat metu Užkalnis tiesiog mėgaujasi tokia pačia nekenčiama sistema, rašydamas apie Šveicariją – tobulai sistemišką šalį. Nes, pasirodo, paradoksas – gerai veikianti sistema leidžia visiems susikurti patį didžiausią asmeninį asistemiškumą. Gauti pačią didžiausią laisvę. Skirtingai nuo asistemiškos Indijos, kur viską valdo totalus asisteminis bardakas, tave per prievartą verčiantis sistemos vergu.

Taip, tai visai kitokia knyga, nei pirmoji. Bet ne dėl to, kad skirtųsi stilius, ne dėl to, kad ji prasidėjo nuo straipsnių žurnale, ne dėl to, kad tema kiek kita, o tik dėl to, kad ją skaitydamas, pamatai truputį tikrojo Užkalnio dvasios. Pamatai žmogų, besijuokiantį ir iš savęs, ir iš kitų, net neužsimenantį apie tuos žiaurius vargus, kuriuos tenka patirti vardan naujų atradimų, besimėgaujantį ir besigiriantį malonumais, galvojantį apie tai, kodėl pasaulis yra toks, o ne kitoks. Nuostabų žmogų, trolį, filosofą, gurmaną, ieškotoją, keliautoją, kuris ir man pačiam leido kiek kitaip pažvelgti į save.

….Pirmadienį galų gale atsirado internetas. Taigi, ačiū, kad paskaitėte 🙂

Račas, Užkalnis ir dundukai

Du garsiausi Lietuvos internetų herojai – Artūras Račas ir Andrius Užkalnis, susipliekę, staiga man sukėlė mintį, ištrynusią mano požiūrį į Račą, apvertusią mano požiūrį į dundukus aukštyn kojomis, nors ir nepalietusią Andriaus Užkalnio. Tad tebūnie tai mano lepta į visuotinę egzegezę, jau esamo diskurso reinterpretacija ir bandymas sukurti metapožiūrį.

Jei kas neskaitėte, pirmas istorijos etapas – pas Artūrą Račą: http://racas.lt/citata-355-rasytojas-a-uzkalnis-apie-tragiska-lietuvos-ziniasklaidos-bukle/
O antras etapas – viename iš Andriaus Užkalnio blogų:
http://uzkalnis.blogspot.com/

Mintis brendo, jau ilgokai brendo. Šiandien ją suformulavau: dundukai išties yra dundukai. Ir, tiesą sakant, Artūras Račas dar švelniai juos pavadino. Žmonės, kurie onanizuojasi savo žodyninėmis išraiškomis, kartodami visokias gražias frazes, bet nesugebėdami nei sugalvoti, nei išreikšti, nei suformuluoti bent kiek rišlesnės minties, net svetimos išsakyti – tai išties dundukai. Kai toks dundukas nesupranta net elementaraus loginio trinario, o kalbėdamas apie praktines aibes, neskiria aibių nuo poaibių ar net paskirų sudedamųjų, tai demonstruoja ne ką kitą, o tikrą mikrointelektą, bukumą, kvailumą ir ne ką kitą, o tą patį dundukiškumą.

O ką Račas? O Račas tiesiog turi tokią publiką. Jis ramus, geras, doras žmogus, ne veltui vadinamas žurnalistikos sąžine, stengiasi nei musės nenuskriaust, kovot už gėrį, o su savo dundukais susišneka kažkaip. Tai ką gi jam daryti? Rašyti aštrybių ir vulgariai plūstis, kaip aš – kultūra neleidžia. Taip žiauriai čiuptelt publikai už kiaušinių, kaip kad kartais Monika Bončkutė ar patsai Andrius Užkalnis padaro – moralė neleidžia. O protingai ką nors parašys – publiką praras. Tai ir apsiriboja tuo, kad kala savo dundukams iki bukiausio elementarizmo suprimityvintas mintis – tokias, kurias net ir dundukai supranta.

Taigi, vargšas Račas, nors kartą ir neapsikentė, išvadino savo dundukus dundukais, bet ir toliau su tais dundukiškais dundukais cackinasi. Aš juos aišku būčiau išvadinęs pseudointelektualiniais dalbajobais, kita vertus, masinių akcijų man neprireikia daryti: žmonės, skaitantys mano blogą, visgi turi kardinaliai daugiau intelekto. Aišku, jei neskaitysim kai kurių zombių, kurie irgi turi teisę egzistuoti. Račo situacija – kiek kita.

Iš kur kyla Račo, kaip visiškos nuobodos, įvaizdis? Iš tų pačių dundukų. Tai masinė projekcija į Račą. Tai spąstai, į kuriuos pakliuvęs, autorius įklimpsta ir negali ištrūkt. Žmogus, ėmęs diskutuoti su glamūriškus žodžių kratinius trysčiojančiais durniais, išsitepa tuo pseudointelektualiniu mėšlu nuo galvos iki kojų, jis tampa pasmerktu: pradėjęs diskusiją ir priverstas kristi iki to paties dundukiško lygio, jis praranda intelektualią publiką. Dundukiškumas – tai tipinis pasyviai agresyvus elgesys, kai dundukas – intelektinis šiukšlė, įsitveria už pranašesnio žmogaus, imdamas tiesiog parazituoti ant svetimo intelekto.

Žvelgdamas į savo blogą, manau, kad mano sprendimas siųsti bukus komentatorius vulgaria kryptimi – pasiteisino. Mano tekstus skaitantys žmonės su manim nesutinka, mane plūsta, su manim nebijo diskutuoti, tačiau žino: komentatorius lekia lauk ne už keiksmus ar prieštaravimus, o už bukumą ir, ypač – už bandymus demonstruoti savo bukumą taip, lyg tai būtų pranašumas ir vertybė (tipiški atvejai iš serijos "aš to nesuprantu – vadinasi, oponentas neteisus, ir tegul pabando tai paneigti"). Bet ar galėtų Artūras Račas savo dundukus pasiųsti taip pat atvirai, kaip aš? Manau, kad ne. Jis pernelyg kultūringas. Didžiausias bandymas buvo tasai straipsnis apie dundukus. Bet tai – per silpna priemonė.

O ką dundukai? O dundukai buki.

Užkalnio knyga

Kažkada rašiau apie Andriaus Užkalnio knygą – tą, kur apie Angliją ir tuos žmones, ir jų šalį… Kas neskaitėt –http://rokiskis.popo.lt/2009/12/30/andrius-uzkalnis-anglija-apie-tuos-zmones-ir-ju-sali/

Ką pamačiau Knygų Mugėje – dabar platinamas jau trečias tiražas. Debiutantas išpardavė savo pirmą tiražą (2000) per nepilnas dvi savaites. Antrą tiražą (3000) išpardavė irgi vos per keletą savaičių. Trečias tiražas (4000) jau baigiamas išparduoti. Parodoje gerbiamo autoriaus klausiau, ar bus ir ketvirtas. Sakė, kad bus. Nesakė, kokiu tiražu. O aš spėju, kad bus ir penktas. Stebina tai, kad rekordinė, jau porą mėnesių visų knygynų top-1 knyga nesulaukė jokių oficialių apdovanojimų, o net ant jos trečiojo tiražo viršelio vis dar neatsirado užrašas „bestseleris“.

Taigi, visų ignoruotas debiutantas sumušė visus visų laikų Lietuvos debiuto rekordus – gal dėl to jis ir yra taip ignoruojamas visokių rašytojų sąjungos veikėjų. Bene vienintelė kritikė iš rimtos literatūrinės chebros – Aistė Bimbirytė, pareiškusi, kad Užkalnio knyga velniškai pelninga, pakliuvo į Pipediją, kaip teisybės nešėja. Išties, gal knyga ir yra baisiai pelninga leidyklai (kuo irgi kažkiek abejoju), bet mano žiniomis, autorius tegavo vienus nuostolius.
Gandai sklando, kad greitai pasirodys ir dar viena Andriaus Užkalnio knyga, o rudeniop – ir trečia. Tikiuosi, ir šios knygos bus tokios pat įdomios ir maloniai skaitomos.

Andrius Užkalnis. Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį.

Galų gale, reikia bent trumpai pristatyti pastarojo dešimtmečio lietuviškų knygų debiutų rekordininką – garsaus publicisto Andriaus Užkalnio šedevrą, knygynuose stovintį šalia Butkutės ir Minedo rašliavų. Tiesa, sumelavau – tiražas išpirktas. Teks apseiti. Greitai bus antras leidimas.

Gal ir būčiau nerašęs – bet aptikau nuotrauką, kuri praktiškai visą anglų esmę nupasakoja vienu vaizdu. Bet… Kas nepagyveno Anglijoje arba bent neperskaitė Andriaus Užkalnio knygos – nesupras. Nesupras, koks tai viską aprėpiantis kultūrinis koncentratas, paradoksaliai natūralus, nors ir sukeliantis šoką. Todėl turiu paaiškinti šią nuotrauką. Ir Užkalnio knygą, be kurios šios nuotraukos nebūčiau supratęs ir aš pats.


(Londonas, apie 1930 metus. Nuotrauka iš mano mylimiausios LJ bendruomenės – http://community.livejournal.com/adski_kafeteri/1648361.html )

Kažkada, prieš daugybę metų, ten praleidau kokias 10 dienų, gal ne visai pilnų, tačiau visiškai pankiškų, didele dalimi su vietiniais valkatom – visokiais gatvės muzikantais ir neformalais. Tai buvo nuostabus laikas, tai buvo nuostabus potyris – ta šalis kiek iš vidaus, tokia, kokią ją vargu ar pamatytų dažnas imigrantas, netgi pragyvenęs ten metus. Lengvas, bet staigiai nuslepiamas vietinių chebros šokas, kai paaiškėja, kad jų senai pažįstamas smulkaus krautuvininko sūnus gyvena nuosavame šeimos name Picadilly Circus, o paskui visiškai nejuntamai, bet rimtai pakitę santykiai: visi kartu, bet jis ten, o kiti – čia. Pats to vyruko tėvas, apsirengęs kaip nuskuręs kaimietis ir dirbantis parduotuvėje už prekystalio – visai chebrai žinomas. Ir vakare, beperkant alų, ir pakalbant, prasitariantis, kad vienas pagrindinių jo verslų – didmeninis aliejaus ir prieskonių importas. Tie keisti čiaupai su paskirai tiekiamu karštu ir šaltu vandeniu, bei iš sienų styrančios durų rankenos – vandeniui klozete nuleisti. Kartais esančios per porą metrų nuo klozeto. Arba, vienu keistu atveju – net ne tualete(!!!).

Mane nepažįstami anglai nuolat palaikydavo savu, aišku, kol nepradėdavom kalbėti (o mano anglų kalba tuo metu buvo tragiška): visiškai bomžiška išvaizda jiems paradoksaliai sukeldavo respektabilaus piliečio įspūdį. Man prireikė kelių dienų, kol supratau, kad tiesiog rengiuosi taip, kaip patys anglai. Nešukuota galva, aptrinti nuo senumo ir absoliučiai nemadingi drabužiai – rodiklis. Keista buvo tai, kad "savais" (kiek išvis jiems kas nors gali būti savas) nelaikė jokio kito iš mūsų (lietuvių ir italų) atvykėlių, o keistus angliškus juokus laidydavo tik su manim, visai nebandančiu su jais bendrauti.

Keistos žmonių reakcijos gatvėse į naktimis besišlaistančius praeivius, prasilenkiant kuo skubesniu žingsniu. Aišku, jie į nusikalstamumą žiūri kitaip. Keistas Lietuvai požiūris į viską: jei daiktas tinkamas (nesugedęs), nėra ko jo keisti. Nėra ko daryti remonto, jei kažkas negriūna. Gi viskas tvarkoj. Keistas nuolatinių ir labai aiškių ribų pojūtis bendraujant – "tu čia, aš čia, joksai malonus pokalbis, koks bebūtų, nieko neįpareigoja". Keistas neformalus taisyklių skirstymas į visiškai ignoruotinas ir absoliučiai privalomas. Alkoholio prisiplempę nepilnamečiai ar žolę stotelėje rūkanti chebra, šalia pat kurios stovi policija ir nieko "nepastebi" – normalu. Be bilieto važiuoti metro – nesuvokiama. Ir žinoma, lietuviškam protui absoliučiai nesuprantamas buhalteriškai finansinis mastymas visur, optimizuojant išlaidas su sadistiškai natūraliu išskaičiavimu. 20 pensų per dieną kainos skirtumas bendrame projekto biudžete gali tapti nediskutuotinu pagrindu, dėl kurio jūs būsite apgyvendintas žemesnės klasės viešbutyje, esančiame 5 kilometrais toliau, nei reikia. Tai natūralu jiems, o mums atrodo, kaip klaikus durnumas.

Keistos angliškos moterys: pirmiausiai – klaikios, siaubingos. Ganėtinai normaliai atrodanti viršutinė kūno pusė kartais kompensuojama tokių nesuvokiamų matmenų užpakaliu, dėl kurio joms tenka pro duris eiti skersomis. Ir fantastiškos anglų policininkės, kurias, atrodo, atrenka grožio konkursuose. Tikrą paprastų anglų moterų grožį supranti tik po kiek laiko: jos absoliučiai kitaip mastančios. Jos yra anglės, pavergiančios savo anglišku charakteriu. Vietiniai negrai (tik neduokdie šitą žodį ten pavartoti) kažkodėl daug panašesni į lietuvius: su jais gali rasti bendrą kalbą, o to išskirtinio angliško bendravimo barjero – nėra. Tik grįžęs į Lietuvą, staiga suvoki, kiek daug keistų (nors ir kitokių) panašumų tarp anglų ir mūsų: mes irgi turime iš pradžių nematomą, bet išties nepaprastai aukštą bendravimo sieną atvykėliams ir krūvą tarpusavio santykius nustatančių barjerų.

Angliškas alus, kuris taip skiriasi nuo mūsų parduotuvėse esančios lietuviškos gazirovkės. Tikras, natūralus, apyniuotas, tirštesnis – tiesą sakant, labai primenantis tą alų, kurį verda mūsų mažosios alaus daryklos, tokios, kaip Butautų dvaro ar Biržų. Ir pilstomas pintomis – iki pat bokalo viršaus. Keisti kontrastai miesto centre: prabangūs durininkai su šalia namų stovinčiais "Rolls-Royce", o vos už kelių dešimčių metrų – ant šaligatvio miegantys bomžai ir metrinio aukščio šiukšlių kalnai. Kai kurios gatvės dėl šiukšlių naktį tampa elementariai nepraeinamomis. Ir kalnai šiukšlių angliškuose autobusuose. Kurie kartais važinėja taip, kad Vilniaus mikrobusų vairuotojai, palyginus su jais, atrodo, kaip senos atsargios tetulės.

Ir tos angliškos tvoros – tai išvis atskiras reiškinys: jos visur, visur, kur tik gali būti, ar net negali būti. Ir šimtametės, su grubiai atkištais smaigaliais, besitaikančiais išbadyti akis tam, kas bandys perlipti, ir naujos, prie prabangių namų – su iki blizgesio išgaląstais ir paauksuotais ašmenimis, vaizduojančiais dekoratyvinių gėlių lapus, milžiniški tvorų tinklai, o kažkokiam dokų rajone – 12 metrų aukščio (!!!) gelžbetonio plokščių tvora, o šalia terasinių namų – pusės metro aukščio tvorelės, rūpestingai papuoštos daužytų butelių šukėmis bei surūdijusia spygliuota viela. Kažkuriuo momentu supranti, kad tos tvoros – ne apsaugai: jos tiesiog vidinių barjerų atspindys, eksteriorizacija ir vizualizacija.

———————

Ir štai dabar – Andriaus Užkalnio knyga, kurioje paaiškinama viskas. Išties – ji ne apie anglus. Ji apie mus – lietuvius, ji apie tai, kodėl mes anglams nesuprantami ir neįdomūs. Ir kodėl tie anglai tokiais keistais atrodo būtent mums. Ir ta daugybė klausimų, kurie man buvo likę po tos išvykos, dabar gavo atsakymus. Aš žinau, kodėl į mane reagavo saviau, nei į kitus. Aš žinau, kodėl buvo barjerai. Aš žinau, kodėl pas juos toks kitoks požiūris į vadovus. Aš žinau, kodėl jie stato tvoras. Aš žinau, ko mums trūksta čia, Lietuvoje. Užkalnis mane privertė į save patį pažvelgti kitaip.

Taip, aš taip ir nepaaiškinau, ką sako nuotrauka. Nes aš – ne Užkalnis. Galų gale, juk reikia paskaityti visą knygą, kad suprastum, jog ši nuotrauka simbolizuoja visą krūvą angliškų vertybių ir gyvenimo keistumų. Būtent todėl aš to ir nepapasakojau. Tai jau padarė Andrius Užkalnis.

O buitiškai – būtent šios knygos dėka nusipirkau jūros druskos maistui. Kaip ir minėjo autorius, stebuklingas skonis – ją galima netgi valgyti vieną. Tik vienas pastebėjimas: poskonis – labai ilgai išliekantis. Rekomenduoju. Ir druską, ir lygiai tokią pat druskingą knygą.